Istoriko žodis apie suvoktą Meilę Tėvynei ir Ištikimybę jos Laisvei

Autorius: Data: 2018-01-12 , 14:20 Spausdinti

Istoriko žodis apie suvoktą Meilę Tėvynei ir Ištikimybę jos Laisvei

Rimantas MIKNYS, Lietuvos istorijos institutas, www.voruta.lt

Antanas Tyla, Apie Anykščius ir Anykštėnus: [Straipsnių rinkinys], Vilnius: Petro ofsetas, 2016, 267 p., iliustr., portr.

Įprasta, ypač akademiniame diskurse, atsiliepti į pasirodžiusius leidinius recenzijos ar anotacijos būdu. Šiai knygai, mano nuomone, nei vienas nei kitas būdas netinka. Ji nėra nei monografija, nei atsiminimai, nei netgi straipsnių rinkinys kaip kad įvardinta knygos metrikoje. Taip, joje yra mokslinių straipsnių, kurie anksčiau buvo publikuoti kituose leidiniuose, yra tekstų, kurie buvo nugulę mokslininko stalčiuje ir tik šioje knygoje –  iškeliami į šviesą, tačiau kažin ar visi jie gali būti įvardinti straipsnio vardu. Ne vienu atveju, greičiau  tai įžvalgos, dirbant archyvuose dokumentuose rastos ir užrašytos žinios apie gimtas vietas, konkrečiai apie Anykščius, anykštėnus. Tiesa kai kurios, ruošiant šią knygą  jau aptartos, įvestos į Lietuvoje vykusių procesų, „didžiųjų įvykių“ kontekstą,  prakalbintos iki prasminio lygmens. Dažnai toks aptarimas susietas su mokslininko „didžiųjų“ įvykių ir procesų atlikta analize ar persmelktas atsiminimais, jausenomis iš savo įvairaus amžiaus patirčių gyvenant ar lankantis/lankant gimtosiose vietose. Beje, šalia ištisų dokumentų publikacijų nemažai –  tikrų atsiminimų,  o kai kuriose proginių kalbų tekstuose, kurie dažnai knygoje publikuojamų kaip ištraukos iš kalbų, galima rasti netgi dienoraštinio pobūdžio informacijos.

Su tikslu atkreipti dėmesį į šią neįprastą knygą ir noriu trumpai pasidalinti su „Vorutos“ skaitytoju savo įspūdžiu perskaičius šią knygą. Beje, nebūsiu pirmuoju užrašiusiu ir ištransliavusiu tokį įspūdį, nes vietoj įvado, pratarmės yra įdėtas Prof. Arvydo Šaltenio, Profesoriaus Antano Tylos, žemiečio „Laiškas Prof. Antanui Tylai“ (p.6 – 7), kuriame ir yra išsakyti įspūdžiai bei jausenos perskaičius šią knygą. Čia pristatomas ir vertinamas knygos autorius, Antanas Tyla, kaip garsus A. Šaltenio  žemietis apie kurį sužinota iš tėvo, o po to pažintas jau ilgai trūkusiame abiejų profesorių bendravime. „Man  ir Jūsų būdas, išvaizda, elgsena, kalbėjimas anykštietiškai ypatingas. Skaitydamas, ką rašot apie mūsų kraštą, jo istoriją, kultūrą, žmones, jaučiu, kaip lopau savo nežinojimo spragas….“ (p.6). Laiško autorių knygos tekstas verčia permastyti savo vertinimus, tikslinti savo atsiminimus, formuoti gilesnį savo krašto tapatumą ir mokytis kaip tapti dar naudingesniu Pasaulio anykštėnų bendrijai.

Man gi, leidinys – reikšmingas kaip lokalinės istorijos tyrimų artefaktas, kaip geras pavyzdys kaip nepametant savęs tyrinėtojo tapti liudytoju, šaltiniu ir tuo pat metu savo išgyventos patirties pirmuoju aiškintuoju ir vertintoju, kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu. Paties knygos autoriaus netradiciniame įvade, kuriame apibrėžiama „Tėviškės“ samprata fiksuotas pastebėjimas, jog „… leidinyje, nors ir nenuosekliai, daugiausia dėmesio skiriama mano gimtajame krašte besiformavusiai istorijai, aiškinama, kokie įvykiai ją aktyvizavo, kas tą istoriją kūrė, kaip jos kūrėjai ir jų bendraamžiai suprato bei vertino savo dalyvavimą istorijos kūrime“ (p.8).  Įvardinčiau jį kaip pasižadėjimą likti ištikimu istorijos tyrinėtojo pareigai. Ir tokiu Antanas Tyla lieka per visą leidinį. Ir tai atsitiko todėl, kad jo „anykštėniškoji tapatybė“  yra labai sąmoninga, persmelkta suvoktos tradicijos, istorinių procesų gimtajam kraštui supratimu. Anot jo, „Anykštėno tapatybė susiformavo kaip laiko, administracijos, kultūros, dvasinio arealo ir socialinių, ūkinių realijų poveikio suformuota visuomenė, susieta su senuoju Anykščių parapijos ir seniūnijos paveldu“ (p.9). Aiškinimo ir aiškinimosi atskaitos taškas – „Tėviškė“,  Anykščiai ir jų apylinkės. Žiūrima koks šios vietos poveikis buvo visai Lietuvai svarbiems procesams ir įvykiams, o ne atvirkščiai. Anykščiai matomi ir vertinamo kaip administracinis centras, kaip religinio gyvenimo centras, kaip kultūros ir švietimo vienas iš atraminių punktų ar ekonominių procesų raiškos svarbi vieta, reikšmingas punktas.  Išeitinė schema – dvaras, valsčius, bažnyčia, mokykla.  Nuo struktūrų einama prie personalijų, o nuo jų  – prie asmenybių lėmusių ne tik Anykščių, bet ir Lietuvos netgi Lenkijos istorijos vyksmą. Beje, minimi tokios garsenybės susijusios su Anykščiais kaip  Vilniaus katedros kanauninkas, Anykščių klebonas Vaitiekus Rožanietis, Vilniaus Katedros statytojas  architektas Laurynas Gucevičius, istorikas, valstybininkas Adomas Naruševičius,  buvęs Anykščių bažnyčios klebonas, astronomas, Vilniaus universiteto prof. Martynas Počobutas, vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, poetas, sukilėlis ir tremtinys Klemensas Kairys ir kt.

Leidinys nors griežtai  ir nestruktūruotas pagal tekstų pobūdį turi aiškiai fiksuotą akademinę dalį, kurioje publikuoti tekstai – akademiniai ir pateikimo forma, ir turiniu. Tai pirmiausia tekstas, turintis akademinės studijos elementų „Anykščių Šv. Mato bažnyčios beneficijos istorijos bruožai (XV – XIX a. pr.)“ (p.14 -47). Jame akademiškai įvardijamas tyrimo objektas – Anykščių Šv. Mato bažnyčia – išsamiai aptariama istoriografija ir šaltiniai, remiantis istoriografija ir šaltiniais nagrinėjama bažnyčios, parapijos ir beneficijos įkūrimas, čia ir kitur archyvinių šaltinių duomenys susisteminami  lentelėse (pvz.: 2 lentelė Anykščių bažnyčios ir beneficijos dūmų ir gyventojų pasiskirstymas miesto jurisdikose ir kaimuose““ (p.23); 3 lentelė „Anykščių klebonai XVI – XIX a. pr. (p.31); 5 lentele „Anykščių bažnyčios beneficijos miesto jurisdikos ir kaimų gyventojai pagal 1744 m. liepos 2 d. inventorių“  (p.40 – 43) ir t.t.). Atskirai aptariamas bažnyčios archyvas: jo istorija, turinys, dvasinė inteligentija, brolijos, bažnyčios ir kunigų bibliotekėlės, apibūdinama parapinė mokykla, beneficijos gyventojai, charakterizuojamas jų gyvenimas, socialiniai santykiai. Tokiame aiškinime dažnai labai plačiai cituojami ir  komentuojami archyvinių šaltinių tekstai. Panašūs į šį yra ir kiti tekstai: „Ukmergės pavietas ir Anykštėnai 1654 – 1667 m. karo su Rusija metais“ (p.48 – 65); „Burbiškio dvaro praeitis“ (p. 64 -71); „Anykščiai 1905 metų tautiniame sukilime“ (p.109 – 124).

Kita akademinių tekstų dalis, iš esmės, yra šaltinių publikacijos ir jų komentarai, kurie kartais virstantis  platesniu moksliniu aiškinimu. Tokiems priskirčiau: „Anykščių krašto valsčių gyventojų kolektyvinės pastangos panaikinti spaudos draudimą‘ (p.75 – 82); „Vaižganto ir jo brolio Jono Tumo byla dėl draudžiamos lietuviškos literatūros platinimo“ (p.83 – 102).

Dar viena tekstų dalis – publicistinio pobūdžio. Juose pristatomos ir per reikšmes krašto kultūrinei bei pilietinei brandai aptariamos asmenybės, šviesuoliai Jurgis Baranauskas, Kotryna Jonelytė Repčienė. Autoriaus mokytojai Antanas Grigas ir Teklė Grigienė ar Anykščių  gimnazijos direktorius Rapolas Šaltenis, mokytojas Juozas Karosas. Vienas tokių – skirtas Burbiškio kaip parapijos ir kultūrinio gyvenimo centro XX a. pirmoje pusėje  apibūdinimui. Čia Autorius pasireiškia kaip pasakotojas gebantis tiksliai, chronologiškai ir kartu  labai spalvingai, gyvai aptarti aplinkos, kurioje prabėgo jo vaikystės  metai (netoli Burbiškio – gimtasis kaimas Bičionys), gyvenimą XX amžiaus pirmos pusės įvykių verpetuose.

Publikuojama ir keletas Profesoriaus A.Tylos parašytų  knygų skirtų Anykščiams pratarmių, pranešimų, užrašytų pasakojimų ir kalbų, kuriose randame ne tik bendrą Anykščių krašto praeities charakteristikas, bet matome anykštėnų indėlį į lietuvių tautos tapsmą (pirmiausia ir daugiausia Antanas Baranauskas), į  valstybės kūrimą 1917 – 1918 metais, partizanų kovose už Lietuvos laisvę 1944 – 1953 metais. Pastarosioms Profesorius ypač jautrus, nes su jomis tiesiogiai susijusi visa jo giminė. Dėl to jo šeimai teko tremtinių lemtis. Vyresnysis brolis, šalia sesers buvo šeši,   – Kazys Tyla – gi buvo Anykščių apylinkėse susikūrusios pirmosios partizanų rintinės, veikusios Burbiškio miške, vadas. Tad, nenuostabu, kad čia Autorius tampa jau šios kovos liudininku, atsiminimų apie tas dienas ir pergyvenimus autoriumi. Jiems knygoje tenka išskirtinė vieta. Ypač sukrečiantis, labai literatūriškas pasakojimas/ vaizdelis apie brolio Kazio laidotuves –  „Laidotuvės naktį“  (p.208 – 210). Todėl nesusilaikau nepacitavęs: „Mes ėjome vorele: Mama, sesuo Julė, Tėtė, brolis Jonas ir aš. 1945 m. balandžio 28 –osios dienos saulė buvo netoli laidos. Nors čia pat, greta, buvo vieškelis, bet mes ėjome kiek atokiau nuo jo jau pradžiūvusiais palaukių takais, ežiomis, kad nieko nesutiktum, kad niekas nematytų, neįduotų. […] Tėtė atsiklaupė, pabučiavo savo pirmagimį, paklūpėjo ir atsistojęs paragino: „Pabučiuok“. Prispaudžiau lūpas prie kaktos ir neišlaikęs kūkčiodamas pasitraukiau. Viešpatie, kokios neįprastos šermenys! Niekada tokių neregėjau ir negirdėjau, kad vietoj giesmių plaktų ežero bangos ir giedotų paukščiai. Ir nė vieno, išskyrus mus, žmogaus. […] Sudunksėjo į karstą atsimušusi žemė. […] Iškilo balkšvo smėlio kapas. Mėnulio apšviesti neramūs veidai dar ilgai žiūrėjo į šviežią kauburį, atskyrusį nuo jų Sūnų, Brolį, Bičiulį. Tylūs, pilni gėlos ir susikaupę išėjome visi į blausią naktį. …“

 Apskritai Autoriaus šie pasakojimai yra labai jausmingi, persmelkti gėla, tačiau pilni optimizmo ir pasididžiavimo, kad Šeima pačiais sunkiausiais  jos lemties metais Meilės Tėvynei ir ištikimybės jos Laisvei vertybes, kurios Tėvų ir Mokytojų buvo diegiamos dar prieškario Lietuvos laikais, nepametė, o tik dar labiau juos sustiprino ir išpuoselėjo.

Aptariama knyga tai liudija ir Antanas Tyla, kaip šios Šeimos atstovas, istorikas. Savo tyrimais apie Anykščių kraštą, pasakojimais bei aiškinimais apie kraštiečius ar su kraštu susijusius žymius žmones, artimuosius, pažįstamus jis skatina ir ugdo visuomenės laisvę, būti atsakingais už savo Tėviškės, Lietuvos likimą,  stiprina žmonių ryžtą patiems istoriją kurtis, o ne laukti kažko iš šalies. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko Jörno Rüseno pastebėjimą, jog „nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra