Istoriko dr. Arvydo Anušausko kalba „Pirmoji politinė demonstracija okupacijos metais. Reikšmė ir pasekmės“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Pilietiškumas, laisvė ir atsakomybė neatskiriamos sąvokos. Todėl šią dieną galima prisiminti žmones, kuriems šie žodžiai reiškė daugiau – ir tris žvalgybos pulkininkus – Dulksnį, Matusaitį ir Kirlį , kurie žinojo pernelyg daug ir praėjus vos metams po Molotovo-Ribentropo pakto, nustatę tikslią Lietuvos okupacijos datą buvo įkalinti Maskvoje Lefortovo kalėjime bei nužudyti. Dabar jie pamiršti ir mūsų valdžios institucijoms neužteko valios išreikalauti net jų bylų, kuriose jie buvo nepelnytai apšmeižti. Galima prisiminti ir pulkininką Pociūną, tragiškai žuvusį šią dieną ir tikrai niekas užtikrintai negali pasakyti, kad jis po mirties nesusilauks to paties kaip ir mano minėti anos Lietuvos pulkininkai. Galima prisiminti ir Baltijos kelią su milijono žmonių rankų susikabinimu išreikšta valia. Su asmenine atsakomybe Lietuvai susijęs ir 1987 mitingas prie Mickevičiaus paminklo, kuris gal nebuvo tokio masto kaip Baltijos kelias, už dalyvavimą jame jau nežudė -tik šmeižė. Bet praėjus dvidešimt metų sunku būtų neįvertinti pirmosios okupacijos metais politinės demonstracijos reikšmės. Man, tuometiniam Vilniaus universiteto studentui, nebuvo paslaptimi demonstracijos vieta ir laikas. Bet visai, kas kita vertinti šio įvykio pasekmes, tautai padarytą įtaką. 1987 m. rugpjūčio 23 d. buvo sukrėstos  sovietinės visuomenės ugdytos ir beveik penkis dešimtmečius Lietuvos visuomenei diegtos tariamos vertybės. Nuo tol kolaboravimas ir atviras prisitaikymas su  Lietuvos priespauda, tautinių vertybių niekinimu palaipsniui prarado galimybę bent kiek giliau skverbtis į tautos kamieną.
Bet viskas prasidėjo kur kas anksčiau. 1979 m. rugpjūčio 23 d. keliasdešimt okupuotų Baltijos šalių ir Rusijos žmogaus teisių gynimo aktyvistų bei eilinių piliečių pirmą kartą atvirai, neslėpdami savo vardų ir pavardžių, išreiškė savo pilietiškumą ir laisvės siekį. Jie pritarė laiškui-kreipimuisi (vėliau pakrikštytam “45-ių pabaltijiečių memorandumu”) į Jungtines Tautas reikalaudami likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų padarinius ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dar dešimtmetį Sovietų Sąjunga bandė nesėkmingai slėpti slaptuosius sandėrius su nacistine Vokietija, persekiojo ir terorizavo 1979 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimo signatarus. Bet jų protesto balsas peržengė “geležinę uždangą” ir buvo išgirstas vieningą Europą įprasminusiame Europos parlamente. Laisvų Vakarų valstybių atsakomybė priimant totalitarinių ar autoritarinių režimų pajungtoms tautoms reikšmingus sprendimus visuomet buvo ir yra aktuali. Tai pasitvirtino prieš 24 metus Europos parlamente pirmą kartą atsakingai ir atvirai svarstant padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Po kelerių metų parengiamojo darbo europinėse institucijose, 1983 m. sausio 13 d. Europos parlamente buvo priimta rezoliucija, kuri pasiremdama 45-ių pabaltijiečių pareiškimu atkreipė dėmesį į okupuotų Baltijos valstybių padėtį.
Žinoma, komunistinėje valstybėje visuomenę mokyti demokratijos ir įvardinti okupantus tikraisiais jų vardais – buvo nedėkingas dalykas. Žodžio, įsitikinimų, spaudos laisvės buvo garsiai deklaruotomis, bet sovietinei visuomenei nesuvokiamomis prasmėmis. O ką jau kalbėti apie į šipulius pradėtus skaldyti sovietinius mitus – apie Lietuvos savanorišką įstojimą į stalininę imperiją arba žmogiškai kalbant- okupaciją, apie “socialistinio teisėtumo pažeidimus” – tai yra deportacijas ir nekaltų žmonių žudynes, apie klasių kovą – tai yra partizaninį išsivaduojamąjį karą. Visa tai griovė totalitarinės sistemos pamatus.
Jau po mitingo pradėta organizuoti “pasmerkimų” kompaniją. Specialiosios tarnybos disidentus vaizdavo kaip “imperializmo agentus”, savo veiksmais drumsiančius  ramų liaudies gyvenimą. “Plastos”, Radijo komponentų ir Gražtų gamyklų, Vilniaus baldų kombinato ir dar beveik keturiasdešimties dabar jau išnykusių įmonių partiniai sekretoriai nėrėsi iš kailio norėdami įrodyti savo ištikimybę režimui. Kaip buvo rašoma to meto spaudoje: “mitinge stengtasi sukelti mūsų žmonėms abejones”. Kaip žinia, abejojantis žmogus buvo totalitarinei visuomenei pavojingiausias. Ir abejones mėginta “išgydyti” ne tik tradiciniais propogandiniais štampais, bet ir įprastiniais KGB metodais. Ir ne tik psichologinio spaudimo priemonėmis, bet ir, kaip mėgo rašyti KGB savo dokumentuose, “fizinio poveikio” priemonėmis. Buvo sumuštas vienas mitingo oratorių – Vytas Jančiauskas, o jo vardas išspausdintas po “Tiesoje” pasirodžiusiu straipsniu “Gailiuosi padaręs klaidą”. Daugiau kaip 70 aktyvesnių mitingo dalyvių bei organizatorių buvo persekioti. Klastotės, dezinformacija, psichologinė ir fizinė prievarta (kaip įvardinta oficialiuose to meto dokumentuose : “konkrečios priemonės paveikti žmonių sąmonę”) išryškino ir tai, ko nenorėjo matyti sovietinė-partinė nomenklatūra. Daugybė žmonių, ypač menininkų, mokslininkų kolektyvuose, palaikė demonstrantus.  Tai buvo pilietinio taikaus atviro pasipriešinimo pradžia, kuri pasiekė savo nedeklaruotų tikslų. Neiškarto, bet neišvengiamai sukėlė ir vidinius konfliktus, ir opoziciją  tarp pačios valdžios statytinių, nomenklatūros viduje. Vos aštuonių-devynių mėnesių reikėjo, kad būtų iš valdžios išgautos pirmosios nuolaidos, kuriomis siekta prisitaikyti prie vis kylančių visuomenės reikalavimų ir sumažinti vidinius nesutarimus pačioje promaskvietiškoje valdžioje. Galimybės taikyti represijas prieš kitamanius buvo gerokai susilpnintos, o kai kada tokių galimybių apskritai neliko. Dauguma smurtu pajungtos Lietuvos gyventojų, viešpatavusiai sovietinei-partinei nomenklatūrai jau nebe slaptai, o atvirai nebepripažino nei teisės valdyti, nei vadovauti, nei nurodinėti, nei kontroliuoti. Okupacija, teroras, klasta, smurtas buvo pradėti įvardinti savais vardais. Tai buvo padaryta 1987 m. rugpjūčio 23 dieną. Dieną, kuomet nuskambėjo ir buvo išgirstas pirmas viešas šūksnis “Laisvę Lietuvai”, turi būti skirtas deramas dėmesys Lietuvos istorijoje. Prabėgus dviems dešimtmečiams galime pasakyti, kad tautoms reikšmingi sprendimai, paliečiantys jų apsisprendimo teisę ar valstybingumo raidą, visada turi prasmę jeigu vadovaujamasi ne vienadieniais politikos interesais, o laisvės ir teisingumo principais.“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra