Istorikas: Lietuvos ir Lenkijos peštynes dėl Vilniaus lėmė kaimynių kietakaktiškumas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš 90 metų, 1919 metų spalio 8 dienos ankstų rytą, maištininkais apsimetę lenkų daliniai pradėjo puolimą Vilniaus link, pralaužę neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimą.
 
Kaimyninės šalies pajėgos netruko užimti Vilnių ir nemažus plotus aplink jį. Vilniaus krašto užėmimas ir šiandien kelia nemažai diskusijų bei aistrų, tačiau istorikas Česlovas Laurinavičius ragina į istoriją žvelgti plačiau, o ne užsispyrusiai, nes būtent kietakaktiškumas 1919 metais įstūmė Lietuvą ir Lenkiją į konfliktą dėl Vilniaus.
 
Nesutarimai dėl Vilniaus krašto tarp Lietuvos ir Lenkijos tęsėsi du dešimtmečius, nuo 1919 metų iki 1939-ųjų. Įtampa tvyrojo ir Antrojo pasaulinio karo metu. Konfliktas kilo, kai pagal 1917 metų rugsėjo 18–23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje suteiktą Lietuvos Tarybai mandatą skelbti nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16-osios aktu buvo paskelbtas demokratiniais pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės su sostine Vilniuje atkūrimas.
 
Lietuva buvo atkurta laikantis nuostatos, kad tautinė valstybė kuriama etnografinėse ribose. Tuo metu etninės lietuvių žemės buvo suvokiamos kaip buvusių Rusijos imperijos gubernijų teritorija: Kauno ir dalis Suvalkų. Tačiau lygiai tokiu pačiu nacionaliniu pagrindu formavosi ir kaimyninė Lenkija. Kadangi abi valstybės ne vieną šimtmetį buvo susiejusios ne tik politinį, bet ir kultūrinį gyvenimus, natūralu, kad dėl dalies teritorijų kilo nesutarimų. Tačiau nei Lietuva, nei Lenkija užsispyrusiai nesistengė kylančio konflikto išspręsti surasdamos kompromisą. Todėl nesutarimai greitai peraugo į ginkluotą konfliktą ir ilgiau nei du dešimtmečius trukusį šalių atsiribojimą nuo kaimynės.
 
Istorikas Sigitas Jegelevičius teigia, kad lenkų istoriografijoje dar XIX–XX a. pirmojoje pusėje susiformavo požiūris, visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikantis ne tik lenkų civilizacinės misijos erdve, bet ir apskritai lenkų civilizacijos dalimi. Taip XX a. pradžioje buvo sukurta ir mėginta pagrįsti Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių savinimosi ideologija. Tačiau Lenkijos vaidmuo lietuviams nėra vienareikšmis.
 
„Pirmiausiai reikia suprasti, kad buvo laikmetis, kai griuvo imperiniai ir formavosi nacionaliniai dariniai. Lietuva tuo metu buvo savotiška trijų imperijų likučių dalimi. Vienas darinys Lietuvos Didžioji kunigaikštystės, antrasis Lenkijos–Lietuvos Respublika, trečiasis ankstesnius du darinius pridengusi carinės Rusijos imperija. Kiekviena imperijų gyventojų sąmonėje buvo suformavusi ryškų savo palikimą, todėl nacionalinės sąmonės formavimasis vyko tikrai sunkiai ir konfliktiškai“, – pasakojo istorikas dr. Česlovas Laurinavičius.
 
Lietuvos istorijos institute XX amžiaus istoriją nagrinėjančio mokslininko manymu, Vilnius tapo greta esančių besiformuojančių nacionalinių valstybių konflikto centru, nes tuomet buvo sunku suprasti, kam šis kraštas išties priklauso. Negana to, abi valstybės užsispyrusiai neieškojo kompromiso, o bandė pelnyti sovietų palankumą ir su jų pagalba parklupdyti priešininką.
 
„Jei žiūrėsime iš istorinės, mentalinės pusės, Vilnius visada buvo laikomas LDK centru, sostine ir simboliu. O LDK pirmiausia buvo specifinis lietuviškos diasporos junginys, išsiplėtojimas į vakarines Rusijos teritorijas ir specifinės valstybės sukūrimas su lietuvių pagonių politine galia, su senųjų gudų kultūra. Tačiau toks junginys buvo per silpnas, todėl susijungė su katalikiška Lenkija. Tuo metu sąjunga su Lenkija sustiprino ir sueuropino visą junginį. Šiame kontekste Vilnius yra LDK ženklas, lietuvių, kaip politinio junginio, suverenumo ženklas“, – tikino Č. Laurinavičius.
 
Tuo tarpu pasaulyje formuojantis nacionaliniu pagrindu sudarytoms valstybėms kaimyninės Lietuva ir Lenkija į Vilnių žiūrėjo kaip į nacionalinį darinį, kurio priklausomybė suvokiama pagal vyraujančią kalbą ir kultūrą.
 
„Reikia pripažinti, kad tuo metu Vilniaus krašto gyventojai save siejo ne su atmintyje baigiančia išblėsti LDK, ne su dar tik gimstančia nacionaline Lietuvos valstybe, bet su kaimynine Lenkija. Jėga ir agresyvumu grindžiamas nacionalinių valstybių kūrimas galutinai trynė buvusį LDK paveldą. Lenkiškas veiksnys, kuris kažkada sutvirtino LDK, XX amžiaus pradžioje tapo lemiamu, ir galutinai palaidojusiu Didžiosios kunigaikštystės likučius“, – aiškino Č. Laurinavičius.
 
Tačiau tai, kad Vilniaus kraštas nuo 1919 metų iki 1939 metų su trumpa pertrauka priklausė Lenkijai, labiausiai nulėmė ne tiek kultūrinis gyventojų mentalitetas, kalbinė sudėtis ar kurios nors valstybės karinė galia. Į konfliktą kaimynes įstūmė abiejų šalių trumparegiškas kietakatiškumas, užsispyrimas ir nenumaldomas noras, kad kaimynas būtų besąlygiškai parklupdytas.
 
Č. Laurinavičius atvirauja, kad tiek Lietuva, tiek Lenkija turėjo puikią progą susitarti tarpusavyje ir be karinio konflikto surasti abi puses tenkinantį kompromisą. Tuometinė tarptautinė padėtis, Rusijos, Antantės valstybių požiūris ir tarpusavio sutartys paliko galimybę Lietuvai ir Lenkijai susitarti taikiai. Tokiam susitarimui buvo du galimi variantai. Pirmasis, tai Lietuva su Vilniaus kraštu. Šiuo atveju Lietuva galėjo tapti neutralia valstybe ir kartu buferine zona tarp nesutariančių sovietų ir Lenkijos.
 
Tokiu atveju Lietuva būtų turėjusi atsižvelgti į Lenkijos interesus, pirmiausia su ja nekariauti ir gerbti Vilniaus krašte gyvenusių lenkų teises bei kultūrą. Tačiau Suvalkų derybose kaimynės turėjo visiškai kitus tikslus.
 
„Lietuva vietoje kompromiso su Lenkija siekė išlaukti, kad bolševikai užpultų kaimynę ir suteiktų Lietuvai kur kas daugiau svorio derybose. Tuo tarpu Lenkija siekė susitarimo su bolševikais Rygoje, kad šie atsitrauktų ir paliktų Lietuvą akistatoje su Lenkija vieną. Realiai tiek vienai, tiek kitai pusei rūpėjo ne susitarti, bet parklupdyti partnerį. Šią kovą laimėjo lenkai“, – kalbėjo istorikas.
 
Būtent dėl minėtų priežasčių derybose 1919 metų spalio 7 dieną sudaryta Suvalkų sutartis nerealizavo jokio konkretaus susitarimo, tik nustatė liniją tarp šalių, kuri iš esmės nieko nereiškė. Šalys net nesugebėjo susitarti ar Suvalkų sutartis buvo politinė, ar karinė.
 
1919 metų spalio 8 dieną ankstų rytą maištininkais apsimetę lenkų daliniai pradėjo puolimą Vilniaus link, pralaužę neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimą. Spalio 9 d., lenkų pajėgoms priartėjus prie Vilniaus, į lenkų vadavietę atvykęs prancūzų misijos atstovas siūlė susilaikyti nuo Vilniaus užėmimo, bet maištininkų vadas nesutiko. Lenkai spalio 9 d. užgrobė Vilnių ir tęsė puolimą į Lietuvos gilumą, okupuodami nemažus jos plotus.
 
Taip iš Abiejų Tautų Respublikoje beveik 250 metų broliškai sugyvenusių valstybių ir tautų po 120 metų atsirado dvi konfrontuojančios valstybės.
 
Lietuvos dalimi Vilniaus kraštas tapo 1939 metais spalio 10 dieną kartu su primesta Lietuvos–SSRS sutartimi.
 
Vertindamas konfliktą Č. Laurinavičius nesąmone vadina tiek to meto lietuvių norą, kad Vilnius būtų grynai lietuviškas, tiek Lenkijos bandymą Vilnių padaryti šios šalies dalimi. Tokie valstybių siekiai tik sukūrė nesaugią ir konfliktišką atmosferą, kuri tęsėsi visą tarpukarį.
 
„Ieškodami kaltų tikrai nerasime teisių. Šitą situaciją reikia laikyti vertinga istorine pamoka tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, tiek kitoms šalims ir nebevertinti visko vienareikšmiškai ir kietakaktiškai, nes būtent lenkų ir lietuvių kietakaktiškumas sukėlė konfliktą“, – tikino istorikas.
 
Negana to, mokslininkas tikina, kad kiekvienas sąžiningas lenkų istorikas tikrai suranda bendrą kalbą su sąžiningu lietuvių istoriku. Tačiau iki to, kai Vilniaus krašto istorija bus visiškai aiški, abiejų šalių mokslininkai dar turės daug nuveikti, nes vien Lietuvos ar vien tik Lenkijos archyvuose tiesos rasti neįmanoma.
 
„Dabar gerbti Lenkijos ir Lietuvos suverenumą ir teritoriją lengva. Tačiau tada nebuvo aišku, nei kur ta Lietuva, nei kur ta Lenkija. Reikia suprasti, kad Vilniaus kraštas tikrai buvo visiškai kitoks tautinis darinys, nei tarkim Kaunas, todėl vienodai jų vertinti nebuvo galima“, – kalbėjo Č. Laurinavičius.
 
Būtent galutinio, teisingo ir abiem tautoms priimtino konflikto išaiškinimo nebuvimas kol kas palieka galimybę radikalioms politinėms provokacijoms. Pasak istoriko, net nuo konflikto pradžios prabėgus 90 metų tebepasitaiko radikalių pasisakymų, kuriais lietuviai skelbia, kad lenkai buvo okupantai, kurie klastingai sulaužė Suvalkų sutartį, o lenkai aiškina, kad būtent lietuviai prieš tai buvo okupavę Vilniaus kraštą.
 
„Iki šiol stebina inercija elgtis ir įvykius interpretuoti užsispyrusiai ir radikaliai, kaip ir XX amžiaus pradžioje. Tačiau reikia suprasti, kad politinė aplinka dabar visiškai kitokia, kitokia ir dabartinė Rusija ir Vakarų valstybių galimybės. Galiausiai tai buvo puiki pamoka abiem valstybėms, tapusi bendru istoriniu turtu“, – stebėjosi radikalais pareiškimais istorikas, pridurdamas, kad pažįsta puikiai tarpusavyje sutariančių Lietuvos ir Lenkijos nacionalistų.
 
www.alfa.lt

Nuotraukoje: Vilniaus krašto atgavimą minintis atvirukas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra