Juozas Brazauskas. Artūro Staponkaus nuotr.

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas, www.voruta.lt

           Garšvių kaimo valstiečiai apie Rytprūsiuose  leidžiamus lietuviškus leidinius sužinojo maždaug 1882 m. Lietuviškų  knygelių jiems prieš tai atsiųsdavo Peterburge gyvenantis Jonas Venckavičius (1848-1937).

           Baigęs Kazanės universitete Matematikos- fizikos fakultetą, Peterburge dirbo Miškų departamento skyriaus viršininku, bendravo su Petru Vileišiu ir kitais susipratusiais lietuviais. Jie įkūrė „Peterburgo Labdariškąją Lietuvių ir Žemaičių Draugystę“ lietuviams studentams remti. Ši draugija vienijo pasiturinčius lietuvius, „poniją“, kaip ją vadindavo lietuviai darbininkai.

             Paskui Jonas Venckavičius  garšviečiams užprenumeruodavo „Aušrą“, ragino platinti Prūsijoje leidžiamus draudžiamus lietuviškus leidinius.  Į Garšvius atvykdavo iš Raseinių valsčiaus Plauginių kaimo  kilęs valstietis, krosnių statytojas ir visokių amatų meistras Vincas Kazanauskas. Jis platino knygas ir daraktoriavo Bukonių, Kavarsko, Pagirių, Raguvos, Ramygalos, Šėtos, Troškūnų, Truskavos, Vadoklių parapijose.

             Jonas Venckavičius pasiūlė Kaziui Ūdrai  bendradarbiauti.  Ūdra pradėjo ieškoti kelių ir ryšių toms knygoms gauti. Tuomet keli  žymūs knygų gabentojai gyveno netoli Šiluvos, o pačioje Šiluvoje per jomarkus ir atlaidus buvo slaptai prekiaujama lietuviškais leidiniais.

                Jonas Venckavičius po Didžiojo karo pabaigos grįžęs į Lietuvą, nuo 1919 m. dirbo Kupiškio progimnazijoje, nuo 1924 m. Panevėžio Mokytojų seminarijoje. Dėstė matematiką, artimai bendravo su Krekenavos mokyklos direktoriumi Jonu Jankevičiumi. Jonas Venckavičius išėjęs į pensiją iki mirties (1937 m.) gyveno Ustronėje. Sulaukė 89 metų.  Palaidotas Vadaktėlių kapinėse.

       … K. Ūdra taip pat nuvyko į Šiluvą susipažinti su knygnešiais Pranu Paprecku, Dominyku Mikliumi, Starševskiu, bandė sužinoti, kur ir kaip galima gauti draudžiamų knygų. Tačiau minėti knygnešiai nesiskubino atskleisti knygnešių kelių paslapčių. Gal dėl atsargumo, o gal bijojo konkurencijos…

          K. Ūdrai pagelbėjo jau žinomas knygnešys Jurgis Bielinis. Jis iš šiluviškių sužinojo, kad Ūdra domisi draudžiama literatūra. 1882 ar 1883 m. jis apsilankė Garšviuose ir užvažiavo pas K. Ūdrą. Pasiprašė nakvynės. Vyrai pasišnekėjo, rado bendrą kalbą. Jurgis Bielinis neslėpė, kaip knygas gauti. Pradėjo drauge gabenti ir platinti draudžiamas knygas.

            Iš pradžių knygas gabeno ir platino dviese.  Vėliau prisijungė Juozas Neteckis, nuo Viduklės. Prie jų prisidėjo Vincas Kazanauskas. Knygos gabenti pasamdė Šaltinį iš Palonių miestelio, netoli Šeduvos.

            1885 m. Jurgis Bielinis, K. Ūdra, V. Kazanauskas, Juozas Neteckis, Jonas Račiūnas, Juozas Sakalauskas „susimetė“   po 200 rublių literatūrai pirkti ir platinti. Taip atsirado Garšvių knygnešių draugija. Draugijos pavyzdžiu buvo Ciešine, Lankijoje K. Prochazkos spaustuvėje lenkų kalba išleista brošiūrėlė „Liaudies knygynėlių bankas“, kurioje nurodyta, kaip sudaryti iš rinkliavų pastovų kapitalą knygoms leisti, kaip tuo kapitalu ir jo procentais disponuoti. Šią knygelę  policija rado per kratą K. Ūdros namuose, Adomo Laduko  bute. Pastarasis buvo draugijos buhalteris…Taigi suprato, kaip reikia dirbti.

              Nėra jokio rašytinio dokumento, įrodančio veiklos pradžią. Draugijos archyvas buvo saugomas pas Jurgį  Dilką iš Baibokų kaimo, sodybos daržinėje, bet archyvas  buvo sunaikintas po K. Ūdro suėmimo. Siekta siekiant išvengti didesnių nemalonumų. Daržinėje buvo didžiausias knygų sandėlys. Po trobos pamatais buvo saugoma per sieną perėjusių leidinių biblioteka. Jurgio  Dilkaus žentas biblioteką sunaikino, kad ji neatitektų policijai, kaip draudžiamos veiklos įrodymas. J. Dilkaus sodybos smėlyne buvo saugomos iš Tilžės atgabentos spaustuvėlės dalys.