Istorikas: ignoruojame mirties artumą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

XVI a. Žemaitijoje mirusiuosius sodindavo prie gyvųjų stalo, vėliau plito gerosios mirties vadovėliai, baroke buvo rengiamos net metus trunkančios pompastiškos laidotuvės, tikintieji statydavo ištaigingus šventorius, bet prašydavo būti palaidoti pačioje „negarbingiausioje“ jų vietoje – pasakoja mirtį LDK tyrinėjantis istorikas dr. Mindaugas Paknys.
 
Lygindamas LDK ir šiuolaikinę visuomenę, jis pastebi, kad pamirštame, jog mirtis – vienas iš svarbiausių gyvenimo įvykių.
 
Esate knygos apie mirtį LDK kultūroje autorius. Tai labai su artimųjų skausmu, mirštančiojo baime susijęs dalykas – kaip apskritai įmanomas toks tyrimo objektas?
 
Pati mirtis yra skausminga visais laikotarpiais, to skausmo turbūt negalima ištyrinėti. Negalima ištirti, koks jis buvo XVII, XIV ir XX amžiuje, tačiau galime tyrinėti su mirtimi susijusius reiškinius: laidotuves, mirštančiųjų praregėjimus, artimųjų skausmą, mirštančiųjų intencijas, testamentus, globą ir t. t. Visi šie reiškiniai skirtingais laikotarpiais skiriasi.
 
Ar Lietuvos kultūros istorijoje susidūrimai su mirtimi visuomet buvo skausmingi? Galbūt seniau žmonės per laidotuves linksmindavosi?
 
Netekus artimojo skausmas lydi visada. Kita vertus, krikščioniškas požiūris skatina į mirtį žiūrėti kur kas ramiau. Mirtis yra ne tik išsiskyrimas, bet ir perėjimas į amžinąjį gyvenimą, todėl tiek LDK laikotarpiu, tiek šiandien yra skatinama mirtį priimti ramiau. Šiuo atveju krikščioniška kultūra duoda „nusiraminimo raktą“, bet paties skausmo nepanaikina. Tai yra būdinga mūsų kultūroje.
 
XVII ar XVIII amžiaus šaltiniuose pamokslininkai ar užuojautą teikiantys žmonės dažnai ragina artimuosius, žmones, patyrusius išsiskyrimo skausmą, išsiverkti – buvo manoma, kad ašaros yra vienas iš būdų, kuris padeda nelaimės akimirką tą skausmą nuslopinti.
 
Ko, lyginant šiuolaikinę ir LDK kultūrą, visiškai nebėra?
 
XVII–XVIII a. buvo būdingi vadinamieji pompa funebris renginiai – daugiausiai didikų, pasiturinčių žmonių iškilmingos laidotuvės, trukusios kelias savaites ar net mėnesius. Tuo metu buvo statomas labai puošnus ir daug kainuojantis katafalkas, sukviečiama gausybė svečių – šiandien turbūt išskyrus Michaelo Jacksono laidotuves nieko panašaus nerastume.
 
Nekrito į akis, kad laidotuvių procesijos kaip nors išsiskirtų. Gedima gana panašiai, gėlės labai panašios, kapai vėlgi panašūs.
 
Kita vertus, skirtumų tarp dabartinių laidotuvių ir XVII–XVIII a. paprastų miestiečių, kaimiečių ar nepasiturinčių bajorų laidotuvių mažiau. Tuomet jos trukdavo kelias dienas, o jų pagrindas – krikščionybė (dalyvaudavo dvasininkas, artimieji). Tarp šių laidotuvių didelio skirtumo nepamatytume.
 
Ar iki LDK panaikinimo XVIII a. pabaigoje mirtis nebuvo daug arčiau gyvenimo? Tuo metu kapinės buvo labai integrali miesto dalis, atstodavo parkus…
 
Nuo XVIII a. pabaigos kapinės tiek Lietuvoje, tiek likusiame pasaulyje pradedamos perkėlinėti į užmiestį – atsiranda tam tikras mirusiųjų išmetimas iš gyvųjų pasaulio.
 
Iki tol mirusysis gyveno toje pačioje erdvėje kaip ir gyvieji. Jie buvo laidojami šventoriuose prie bažnyčių ir tuose šventoriuose žmonės iš tiesų vaikščiodavo, nesibaimindavo ir neturėdavo kažkokių neigiamų emocijų.
 
Tuo metu išnyksta dar XVI a. aprašomos tradicijos, kai mirusysis sodinamas ant suolo, vaišinamas puotoje, kartu su juo giedama – taip tarsi parodant mirusiųjų–gyvųjų ryšį. Ir šiuo atveju nereikėtų to sieti su lietuviška pagoniška tradicija, nes tokių atvejų sutinkama visoje Europoje.
 
Dėl menko krikščionybės pažinimo įsivyraudavo tokie vietiniai papročiai, kurie suteikdavo žmonėms sąlygas palydėti mirusįjį į kitą gyvenimą.
 
Kodėl mirusieji vėliau tapo išstumti iš gyvenimo?
 
Kapinių iškėlimas užmiestin tikriausiai buvo gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio atskyrimas. Tai, ką regime šiandien, labai skiriasi nuo mirties suvokimo XVI–XVII a.: dabar mirčiai paliekama daug mažiau vietos nei seniau.
 
Apie mirtį galvojame labai mažai, ją stengiamės, kiek tai įmanoma, eliminuoti iš savo gyvenimo. Mintį apie mirtį atidedame vėliau, kai susirgsime, kai ateis laikas. Anksčiau mirčiai buvo ruošiamasi visą gyvenimą. Tą geriausiai įrodo gerosios mirties vadovėliai, Lietuvoje pradėję plisti nuo XVII a. pradžios, o XVIII a. net pradėti leisti lietuviškai – tai rodo tokių vadovėlių paplitimo populiarumą.
 
Kodėl mirtis tapo nustumta į šalį? Prie jos pripratome? Mūsų kultūra ją perdėm supaprastino, o medicina – labai atitolino?
 
Tai daugiau yra epochos dalykai. Anksčiau mirties baimė buvo išskaidoma per visą gyvenimą – apie tai buvo galvojama visąlaik. Šiandien galvojame, kad ignoruodami mirtį tą baimę jausime mažiau. Nors mirties baimė yra visiškai natūrali – tai nežinomybė, netikrumas. Nežinau, kuris variantas yra geresnis, tačiau mūsų kultūroje išties stengiamės ignoruoti kartais net ir artimųjų mirtis. Ignoruojame pačios mirties artumą.
 
Tačiau šiandien, kaip ir senovėje, egzistuoja testamentai, galima apsidrausti ir taip tarsi pasirūpinti artimaisiais… Galbūt apie mirtį galvojame labai tyliai?
 
Tvarkingi žmonės visada stengiasi, ar išvažiuodami kur toliau, ar pasitraukdami iš gyvenimo, susitvarkyti. Testamentas yra vienas iš būdų po mirties sutvarkyti savo finansus ir ūkį. Nenorima, kad po mirties būtų vaidijamasi dėl paliktų turtų ir panašiai. Testamentas šiais laikais yra daugiau ūkinis dokumentas, o anksčiau tai buvo pamaldumo išraiška, juo buvo deklaruojamas tikėjimas.
 
Anksčiau testamentu užrašomos įvairios aukos, fundacijos, kad po mirties būtų laikomis mišios už mirusiojo sielą. Buvo manoma, kad po mirties laikomos mišios gali atpirkti svarbią dalį mirusio žmogaus nuodėmių. Dėl to testamentuose buvo labai dažnai įrašoma, jog „skiriu labai nemažas sumas bažnyčioms, kuriose būtų laikoma bent keliasdešimt mišių už mirusiojo sielą.“
 
Tiesą sakant, varpų skambinimo tradicija yra šito tikėjimo išdava. Iš karto po mirties skambinama varpais, žmonės informuojami apie mirtį, pranešama, kad prasideda laikotarpis, per kurį maldos už jo sielą yra prasmingiausios ir efektyviausios.
 
Kaip būtų galima paaiškinti baroko kraštutinumus susijusius su mirtimi, pavyzdžiui, kodėl didikas Kristupas Zigmantas Pacas (†1684) stato ištaigingą Pažaislio kamaldulių vienuolyną, kurio bažnyčios puošyba nė kiek nemenkesnė nei to metų Italijos bažnyčių, tačiau prašosi būti palaidojamas visai negarbingoje vietoje: kriptoje po prieangiu?
 
Iš tiesų baroko epochai būdingas radikalumas ir dideli kontrastai, tačiau tuometiniams žmonėms tai neatrodė kontrastai. Bažnyčia buvo statoma kaip pamaldumo išraiška, kaip auka. Taip pat buvo tikima, kad šioje vietoje bus nuolat laikomos mišios už fundatoriaus ir jo artimųjų sielų išganymą.
 
Mauzoliejaus, koplyčios, altaristos ar bažnyčios statymas tarsi užtikrindavo nuolatinę pagalbą žmogaus sielai.
 
Kita vertus, nusižeminimas taip pat būdingas barokui: Jeigu K. Z. Pacas [†1684] prašėsi būti palaidotas kriptoje po įėjimu, tai Mykolas Kazimieras Pacas [†1682], Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje fundatorius, prašėsi būti palaidojamas labiausiai mindžiojamoje jos vietoje – po laipteliais priešais bažnyčią.
 
Kituose testamentuose taip pat prašoma, kad nebūtų jokių išlaidų, kad mirusieji būtų kuo kukliau – vienuolio abitais – aprengti. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis [†1616] prašė, kad jo karstą neštų elgetos, o ne temptų brangūs arkliai. Tai epochos nusižeminimo išraiška.
 
Tačiau tuo pat metu, minėjote, egzistavo ir visiškai pompastiškos laidotuvės?
 
Taip, jos egzistavo, tačiau labai dažnai mirštantysis prašydavo tokių nerengti, mat per jas kildavo ir barnių, ir pasilinksminimų, ir įvairių nekrikščioniškų dalykų. Pompastiškos laidotuvės buvo reikalingos artimiesiems ir giminės išaukštinimui. Ne paslaptis, kad tarp didikų buvo varžomasi, buvo norima surengti kuo iškilmingesnes laidotuves, kurių garsas pasklistų tarp diduomenės, ir kurias galbūt kas nors aprašys kronikose ir atsiminimuose. Šiuo atveju artimieji dažnai nepaisydavo mirštančiojo valios.
 
Galbūt iš šių papročių kilo dabartiniai gedulingi pietūs?
 
Gedulingųjų pietų tradicija – kaip atsidėkojamas laidotuvių dalyviams už mirusiojo palydėjimą į amžinojo palaidojimo vietą – yra labai sena. Taip buvo atsidėkojama dalyviams už jų buvimą palydint artimąjį į paskutinę kelionę. Tiesa, šaltiniuose dažnai aptinkame, kad Bažnyčia peikia šermenis dėl pernelyg didelių pasilinksminimų. Po laidotuvių neretai kildavo vieną ar kelias dienas trunkančios iškilmės, kurios iš progos prisiminti mirusįjį virsdavo tam tikru lėbavimu.
 
O kalbant apie mirusiųjų poilsio vietas, ar žmonių įsitikinimas, kur ir kokios turi būti kapinės, taip pat kito?
 
Iki XVIII a. kapinėse beveik nebuvo antkapių. Kapinės aplink šventorių dar negarantuodavo, jog mirusiojo kaulai visąlaik bus palaidotoje vietoje: pritrūkus vietos, kaulai buvo iškeliami. Tačiau tai, kad mirusieji buvo palaidoti šalia bažnyčios suteikdavo artimiesiems ramybę.
 
Kita vertus, provincijos gyventojai, net ir raginami bažnyčios, mirusiuosius laidoja savo kaimelio tradicinėse kapinėse. Taip parodo, kad tuo metu tikėta mirusiųjų ir gyvųjų bendravimu. Nebuvo norima palaidoti netgi „šventesnėje“ vietoje, prie bažnyčios, buvo stengiamasi mirusįjį atsivežti arčiau savęs.
 
Ką apie dabarties visuomenę pasako vis populiarėjančios kapinių tvarkymo paslaugos?
 
Mirusiojo atminimas toli gražu neturėtų būti siejamas vien tik tai su kapinėmis. Jei ilgą laiką nebuvo statomi antkapiai, tai vargu ar tas kapas buvo papuošiamas gėlėmis ir kitaip gražiai prižiūrimas. Geriausias mirusiojo atminimas – galvojimas ir maldos už jį. Kapinės nebuvo sureikšminamos. […] Atsiminti mirusįjį galima per mišias sekmadieniais ar einant gatve.
 
Jeigu sakote, kad ritualai nėra labai svarbūs, kodėl tada Lietuvoje neišpopuliarėja mirusiųjų kremavimas?
 
Kremavimas yra svetimas Lietuvos krikščioniškajai kultūrai. Puikiai žinome, kad iki krikščionybės palaikai buvo deginami, tačiau tai susiję su pagonišku supratimu – jis vis dar egzistuoja Rytų religijose – kad ugnis vėlei padeda išsivaduoti iš kūno.
 
Šiuo atveju Bažnyčia nedraudžia kremavimo, tačiau prašo pagarbos mirusiojo palaikams, tad keistai atrodo tradicija palaikų pelenus išbarstyti kur nors jūroje.
 
Kiek anksčiau trukdavo mirusiojo laidojimas? Ar buvo populiaru mumifikuoti mirusius?
 
Palaikus mumifikuodavo dėl to, kad palaikai atlaikytų ilgą, kelių savaičių ar net mėnesių, laidojimo maratoną. Kad kūnas neirtų buvo išimami viduriai, kurie genda greičiausiai, o pats kūnas iš dalies balzamuojamas. Dėl to kai kurie laidojimai, ypač bažnyčiose, kur laidoti didikai (būtent jų palaikai turėdavo atlaikyti ilgiausius laidojimo maratonus), yra daugiausiai mumifikuotų arba iš dalies mumifikuotų kūnų.
 
Be šių procedūrų kūnai pradėtų gesti ir jie netiktų paplitusių laidotuvių tradicijai.
 
Didikų laidotuvių iškilmės dažniausiai buvo organizuojamos jau po mirties: reikėdavo visiems pranešti, sukviesti svečius, suruošti vietą, o atstumai buvo nemaži. Paprastai laidotuvių iškilmes atidėdavo, pavyzdžiui, XVIII a. laidotuvės atidedamos metams dėl lėšų stygiaus. Taip atsitiko su Juozapo Jurgio Matuševičiaus laidotuvėmis, kai karstas su palaikais iš kriptos iškeltas po metų ir, sūnums suradus lėšų, organizuotos iškilmingos laidotuvės.
 
Kokį vaidmenį LDK vaidino medicina? Sunkiai sergančiajam dažniau buvo kviečiamas medikas ar dvasininkas?
 
Medicina buvo svarbi visais laikais, tik sakoma, kad gydytojas yra reikalingas sveikam žmogui, o mirštančiajam – dvasininkas. Šiuo atveju gydytojas gali prailginti gyvenimo laiką – dėl to dabar išvengiame didelio vaikų, gimdyvių mirštamumo, tačiau pačios mirties niekaip negali išvengti.
 
Nuo XVI a. Lietuvoje stiprėja globos tradicija: steigiamos špitolės, kuriose globojami vieniši ir ligoti žmonės, XVIII a. pradžioje Bonifratrų vienuolyne Vilniuje atsiranda pirmoji profesionali ligoninė, o XVIII a. pabaigoje daugelyje miestelių ir bažnytkaimių galima rasti po vieną ar du felčerius, teikiančius medicinos paslaugas.
 
Šiandien dėl medicinos pasiekimų daugėja ne tik anksčiau nebuvusių senatvės ligų, bet ir atvejų kai vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip galima padėti žmogui išeiti iš šio gyvenimo. Ką apie eutanaziją pasakytų LDK gyventojai?
 
Visų pirma dabar skiriasi pats požiūris į mirtį. Tais laikais mirtis – šalia gimimo – laikyta viena iš dviejų pagrindinių gyvenimo įvykių. Gimimą sąmoningai suvokiame tik po kurio laiko, o mirtį, žinoma, reflektuoti galime tik prieš mirimą. Šiam įvykiui buvo atitinkamai ruošiamasi, tačiau akcentuojami ne paskutinės akimirkos, tačiau viso gyvenimo pasiruošimo momentai.
 
Ironizuojant galima pasakyti, kad šiandien gera mirtimi laikoma tokia, kai žmogus paguldomas priešais televizoriaus kanalą apie gamtą ir nuolat leidžiant morfijų, mažinantį fizines kančias. Akcentuojami fiziniai dalykai, tačiau pamirštama, kad tai yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: Dr. M. Paknys: „mirtis – šalia gimimo – laikyta viena iš dviejų pagrindinių gyvenimo įvykių“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra