Istorikas Č. Laurinavičius: „Berlyno siena tebeskiria ir po 20 metų“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Berlyno sienos griuvimas, kurio dvidešimtmetį šiandien minime, – sovietinės sistemos griūties pradžia. Tačiau istorikas hum. m. dr. Česlovas Laurinavičius ragina į Rytus ir Vakarus skyrusios sienos baigtį nežvelgti pro rožinius akinius. Sienos tebestūkso, tik dabar jos nematomos.
 
Lrytas.lt pokalbis su istoriku Č. Laurinavičiumi.
 
Kokia Berlyno sienos griūties reikšmė Lietuvai?
 
1989–aisiais Lietuva jau buvo stipriai aplaisvėjusi. Žmonės buvo įsitempę, sąlygos griežtos, bet tik jos suklibėjo, ir ištiko greitas griuvimas. Tais laikais buvo kalbama maždaug taip – kol Vokietiją skiria mūras, saugomas milžiniškų sovietinių pajėgų, tai kalbėti apie esminius pokyčius Lietuvoje yra nerealu.
 
Taip visiems bekalbant siena sugriuvo, ir tapo aišku, kad sovietinė armija turės išeiti iš Vokietijos, galbūt išeis ir iš visos Rytų Europos. Tuomet kodėl ir Lietuvos negalėtų palikti sovietų kareiviai?
 
Vokietijos pavyzdys daugelį įkvėpė. Tačiau plito ir kita, ne mažiau reikšminga mintis, kad pakitimai Rytų Europoje yra vienas dalykas, o Sovietų Sąjungoje – visai kitas, todėl anksčiau Berlyną skyrusi siena eis ties mūsų vakarine riba.
 
Ta antroji versija apie Sovietų Sąjungos vakarinę sieną turėjo pagrindo. Iš tikrųjų vėlesni įvykiai parodė, kad gražiai ir lengvai niekas nebus išspręsta, laukia labai sunkūs išbandymai.
 
Kodėl sienos ėmė griūti 1989–aisiais? Kas vyko tais metais?
 
Komunizmo sistema laikėsi ant kvailių ir ant prievartos. Kvailiams prievartos nereikėjo, o tuos, kurie bent kiek suprato, prilaikė prievarta. Kai tik prievartos sumažėjo, iškart sistema ėmė griūti kaip kortų namelis.
 
Judėjimas prasidėjo Austrijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. VDR gyventojus čekai ir vengrai ėmė leisti per sieną į Austriją. Keistas pokytis – staiga nei iš šio, nei iš to atidaroma siena. Taip išvažiavo nedaug – gal keli šimtai žmonių. Tačiau svarbus pats principas.
 
Vietos valdininkai galėjo priimti tokius sprendimus, nes Maskvoje judėjimas prasidėjo gerokai anksčiau, kai į valdžią atėjo M. Gorbačiovas. Be demokratėjimo imperijos centre nieko nebūtų buvę.
 
Girdėdami demokratiškas mintis iš Maskvos, žmonės ilgai netikėjo, kad taip galima kalbėti. Laukė – kas čia bus. Kai Lietuvoje pirmieji žmonės prabilo, įtampa buvo didžiulė. Paskui kiti pamatė, kad dėl tų žodžių nieko neatsitiko, ir pradėjo kalbėt. Svarbiausia buvo įveikti baimę.
 
O jeigu tie prašnekusieji būtų atsidūrę lageriuose? Negi nieko nebūtų įvykę?
 
Manau, kad sistema dar galėjo laikytis pakankamai ilgai. Vakarai triūbijo propagandą per visus radijus. Žmonės klausėsi to radijo, galvojo kaip tas radijas, bet jų realybė buvo kita – yra tam tikra tvarka, jei pradėsi kitaip kalbėti, išlėksi iš darbo ar dar žiauriau – būsi nubaustas.
 
Neaišku, kur yra ta riba, kai visuomenė sukyla. Pagalvokime – kas dėtųsi Anglijoje, jei žmonės pamatytų tuščias parduotuvių lentynas? Žaibiškai įvyktų sukilimas. O čia tuščios lentynos buvo dešimtmečius. Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žmonės mirė badu. Jie sugebėdavo kažkokiais kanalais susiveikti mėsos, kiaušinių, per šventes beveik visur stalas būdavo nukrautas. Tačiau tam reikėjo skirti labai daug energijos ir laiko.
 
Anksčiau ar vėliau būtų atėjęs tokios sistemos galas. Bet kada tai būtų atėję, nedrįstu spėlioti.
 
Kas vyko Vokietijoje po sienos griūties?
 
Kai siena griuvo, buvo neaišku, ką daryti toliau. Vienoj pusėj – valstybė, kitoj – lyg ir neaišku, kas. Gal okupacinė zona, gal valstybė.
 
Vokietijos klausimas yra labai sudėtingas klausimas. Įprastas pasakojimas – siena nenatūraliai skyrė tautą, tai buvo vienas baisiausių nelaisvės simbolių, siena griuvo, ir visi išlaisvėjo. Tačiau čia tik gražioji pusė. Viskas vyko sudėtingiau.
 
Buvo rimtų svarstymų, kad reikia atstatyti reichą. Juk sujungus abi šalis Vokietija bus tokia, kaip 1937-aisiais! Trečiasis reichas. Ką tai reiškia? Iškilo pavojus, kad pajudės visos Europos sienos.
 
Žinoma, čia iškart buvo reakcija. Pirmieji su savo „Solidarumu“ ėję lenkai staiga nusprendė, kad Varšuvos paktas su Sovietų Sąjunga yra ginklas prieš tokią perspektyvą. Lenkija paskutinė pasisakė už Varšuvos pakto panaikinimą.
 
Čia viskas vyko labai greitai, dienomis. Nuspręsta, kad ne atsistato reichas, o rytinės žemės jungiasi prie Vakarų Vokietijos. Taip išnyko sienų sujudėjimo pavojus. Tačiau pasirodė, kad vienoje pusėje yra teisėta valstybė, o kitoje – kaip ir nulis, pliki žmonės.
 
Užtat ir dabar tebeliko didžiulė mentalinė problema, visų pirma – savigarbos. Vakarų vokiečiai į rytiečius žiūrėjo kaip į antraeilius, o tai žmogų iškart užgauna.
Ir istoriškai tos žemės skirtingos. Elbės riba – baudžiavos riba. Vakaruose baudžiavos nebuvo, rytuose – buvo. Jau nuo XVIII amžiaus ten kitokie žmonės gyveno.
 
Todėl toks mechaniškas dviejų kraštų sujungimas sukėlė diskomfortą ir vakariečiams, ir rytiečiams. Tai kaip aidu atsiliepia ir toliau. Ar mes čia buvom visuomenė, ar lageris be jokios teisės ir tradicijų? Tai yra klausimai, kuriuos turėtume sau atsakyti.
 
Po sienų griuvimo žmonės nebežino, kaip žiūrėti į praeitį?
 
Taip. Mes iki šiol nerandam kelio, kaip žiūrėti į tą mūsų praeitį. Dėl to nekalbam tiesos kalba su savo praeitimi ir su savimi. Pradedam kalbėti kažkokiomis schemomis.
 
Pavyzdžiui – kas buvo LSSR?
 
Baisi represinė sistema – toks būtų populiarus atsakymas.
 
Tačiau tada kokiu pagrindu mes to LSSR lagerio sienomis gyvename? Kodėl nenorime, kad sienos būtų nelagerinės? Jeigu jau atstatom Lietuvą, tai be Vilniaus ir be Klaipėdos? Kažkodėl taip nekalbame. Vadinasi, ne vien tik prievarta ir neteisingumas toje sistemoje buvo.
 
Žmonės stebėsis – kaip istorikas gali taip kalbėti, juk tai yra istorinės Lietuvos žemės.
 
Taip, istorinės. Bet istorija ilga ir įvairi buvo. Vienokia XII amžiuje, kitokia – XVIII amžiuje. Viskas yra istorija. Jei žvelgsime tik į XII amžių, tai vadovausimės principu – šiandien puikiai gyvenam, kažkada puikiai gyvenom, o yra tarpas, kurio nepripažįstam.
 
Šitaip negalima gyvent. Vienaip ar kitaip reikia rasti kontaktą. Tai nereiškia, kad LSSR buvo rojus. Aišku, kad tai buvo prievartos sistema. Tuo metu daugiau buvo blogų dalykų, bet buvo ir gerų.
 
Dirbtinai iškreipti santykį su istorija yra pavojinga.
 
Gali prasidėti bandymai kurti naujas sienas?
 
Nenoriu spėlioti, kas gali būti. Mes dabar gyvename naujame pasaulyje, kuris linkęs neigti sienas. Net su Iranu ar Šiaurės Korėja kalbamasi. Tai kelia optimizmą.
 
Bet ne čia yra esmė. Esmė – kaip mes patys vienas į kitą žiūrime. Svarbiausia, kad siena neišdygtų tarp mūsų pačių. O sienos tarp mūsų tebestovi. Kai kurios net naujai išdygusios.
 
Lietuvoje svarbiausia siena auga tarp žmonių masės ir politinio elito. Politikai turi nusistatę savo taisykles, žaidžia tame kontekste vieni ir mano, kad taip sprendžia valstybinius klausimus. Tačiau didžioji dalis visuomenės situaciją mato visiškai kitaip.
 
Duok Dieve, kad nebūtų revoliucijų – tai tragedija. Tik reformos, tik kompromisai, tik evoliucija. Tai yra aiškus dalykas, kurio mus moko istorija.
 
www.lrytas.lt
 
V. Ščiavinsko nuotr.
 
Nuotraukoje: Istorikas Č. Laurinavičius tvirtina, kad griuvus Berlyno sienai buvo pavojus, jog pajudės visos Europos sienos

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra