Autorius: Voruta Data: 2021-01-12 , 10:56 Spausdinti

Dr. Artūras Svarauskas. lrs.lt nuotr.

www.voruta.lt

Šiomis dienomis prieš trisdešimt metų padėtis Lietuvoje buvo pasiekusi aukščiausią įtampos tašką. 1991 m. sausio mėn. sovietų kariai puolė beginklius Lietuvos žmones. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė išgyveno rimtą politinę krizę, promaskvietiškos jėgos stengėsi perimti valdžią, o šimtai tūkstančių žmonių iš visų Lietuvos kampelių važiavo į Vilnių rodydami, kad remia valstybės nepriklausomybę.

1991-ųjų pradžioje Baltijos šalių vardai atsidūrė pasaulio žiniasklaidos priemonių dėmesio centre. Būtent po tais metais mūsų šalyje įvykusių sausio įvykių į Lietuvą dėmesį atkreipė pasaulio bendruomenė, kuriai karščiausią informaciją perduodavo dešimtys Vilniuje buvusių užsienio žurnalistų. Keletas jų nukentėjo nuo sovietų desantininkų ir prarado vaizdo kameras, tačiau žinios iš Lietuvos pasiekė pasaulį.

Vašingtono ir Maskvos demokratinių sluoksnių požiūris

Sakoma, kad 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę SSRS ir JAV turėjo nerašytą susitarimą: Maskva nepralieja kraujo Lietuvoje, Vašingtonas susilaiko nuo Lietuvos Vyriausybės pripažinimo. Tačiau 1991 m. sausio mėn. sovietai šį susitarimą sulaužė. Padėtis Maskvoje jau kurį laiką klostėsi Lietuvai nepalankia kryptimi. Dar prieš sulaužytą susitarimą pradėjo stiprėti politinė sovietų slaptųjų tarnybų ir karinių struktūrų įtaka, kuri buvo sumažėjusi perestroikos pradžioje. Jie nebuvo patenkinti Michailo Gorbačiovo politika.

Ilgą laiką nuosaiki buvusi JAV politinės vadovybės reakcija po 1991 m. sausio 13-osios keitėsi – Džordžas Bušas (George Bush) pareiškė, kad „negali būti jokio pateisinimo tokiam jėgos naudojimui“. Po dešimties dienų JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, kurioje M. Gorbačiovą ragino nutraukti karinės jėgos naudojimą Baltijos šalyse. Sausio 29-ąją Dž. Bušo kreipimesi į JAV visuomenę buvo užsiminta ir apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kalboje sakyta, kad JAV stengsis padėti Baltijos tautoms siekti jų tikslų.

Už Atlanto gyvenantys lietuviai tikėjosi griežtesnės JAV vadovų reakcijos. Kita vertus, sausio įvykiai padėjo labiau suartinti pasaulio lietuvių organizacijas su Lietuvos visuomene. Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė sausio 14-ąją paskelbė kreipimąsi į visą išeiviją. Ji buvo raginama organizuoti viešas akcijas ieškant tarptautinės paramos ir solidarumo su nepriklausoma Lietuva. 1991 m. sausio 21 d. Kanados Parlamentas specialiame posėdyje svarstė padėtį Lietuvoje ir Latvijoje. Nors apčiuopiamų nutarimų nebuvo priimta, tačiau faktas, kad neseniai nepriklausomybę atkūrusios valstybės reikalai įtraukti į darbotvarkę, – savotiškas laimėjimas. Užuojautą pareiškė JAV Vyskupų konferencija.

Rusijos demokratinė visuomenė taip pat reiškė solidarumą su Lietuva. Demokratinė spauda kritikavo sovietų valdžios veiksmus Baltijos šalyse. Dalis žurnalistų atsisakė skelbti iš anksto paruoštas tikrovės neatitinkančias žinias apie padėtį Vilniuje. O sausio 20-ąją apie 100 000 rusų, susirinkę į demonstraciją Maskvos centre, protestavo prieš brutalų sovietų kariuomenės elgesį ir žudynes Vilniuje ir rodė solidarumą su Lietuvos žmonėmis.

Aiškintis padėties į Vilnių atvyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų delegacija, kuri pareiškė, kad jiems gėda dėl tokių veiksmų, ir prašė Lietuvos visuomenę tikėti, kad Vilniuje buvo ne rusų, o SSRS komunistų partijos tankai ir kareiviai. Reikšminga tai, kad Baltijos šalių laisvės siekius rėmė būsimasis Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas. Tarptautinė bendruomenė spaudė sovietų politinius vadovus, todėl sausio 30-ąją oficialiai pranešta, kad iš Baltijos šalių atitraukiami desantininkai ir dalis specialiosios paskirties milicijos dalinių.

Europos valstybių politikų ir visuomenių reakcija ir kodėl tai svarbu?

Pareiškimus, smerkiančius agresiją Vilniuje, padarė NATO, Europos Bendrijos Ministrų Taryba, Europos Parlamentas, kurio sprendimu buvo sulaikyta Sovietų Sąjungai skirta skubi 1 mlrd. JAV dolerių vertės pagalba maisto produktais.

Požiūriu į Baltijos šalių išsilaisvinimo judėjimą iš bendro Vakarų šalių konteksto išsiskyrė Skandinavijos valstybių, ypač Islandijos ir Danijos, visuomenės ir politinė valdžia. 1991 m. sausio mėn. Vilniuje lankėsi Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hanibalsonas (Jón Baldvin Hannibalsson). Sausio 20-ąją susitikęs su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu jis patvirtino, kad „Islandijos Vyriausybė rimtai svarsto galimybę užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva“. Netrukus Islandija tapo pirmąja pasaulio valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę.

Aktyviai Lietuvą rėmė buvusio socialistinio lagerio valstybių atstovai. Dar prieš sausio 13-ąją remdamas lietuvių siekius į Aukščiausiąją Tarybą raštu kreipėsi Vaclavas Havelas (Václav Havel); į Vilnių atvyko Lenkijos delegacija, kurios vienas narių Adamas Michnikas (Adam Michnik), kalbėdamas Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, užtikrintai pareiškė: „Visiems Lietuvos okupantams sakome: NE! Tegyvuoja laisva Lietuva!“ Netrukus prasidėjo oficialių ir neoficialių užsienio valstybių delegacijų vizitai. Praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams po Sausio 13-osios, pirmą kartą istorijoje Lietuvą aplankė aštuntajame dešimtmetyje JAV Prezidentu buvęs Ričardas Niksonas (Richard Nixon). Pirmas dalykas, ką jis padarė atvykęs į Vilnių, – pagerbė Sausio 13-osios aukas. Lietuva tapo matoma ir girdima pasaulyje. Per keletą dienų po Sausio 13-osios Aukščiausiąją Tarybą pasiekė apie 10 000 telegramų ir laiškų iš Lietuvos ir užsienio, kuriuose remiamas parlamentas ir Vyriausybė.

Aukščiausiosios Tarybos pastatas 1991 m. sausį tapo sovietų karinės intervencijos žlugimo simboliu. Yra pagrindo manyti, kad buvo planuota užimti parlamento rūmus, tačiau jų nepuolė. Kodėl? Tikėtina, kad kariuomenė neturėjo tikslaus veiksmų plano, nedrįso dar kartą veržtis prieš beginklius žmones. Buvo ir dar viena priežastis – užsienio žurnalistų buvimas Vilniuje. Jų reportažai apie aukas prie Televizijos bokšto pasiekė pasaulio žiniasklaidą. Daugiau žūčių žadėjo blogą sovietų įvaizdį pasaulio spaudoje.

Lietuvos žmonės ir valdžia jautėsi morališkai tvirtesni žinodami, kad pasaulis išgirdo, pamatė ir perskaitė, kas įvyko. Iki tol buvo baiminamasi, kad lietuviai gali būti izoliuoti ir atskirti, bet po Sausio 13-osios tapo aišku, kad taip nenutiks.

Tarptautinio valstybės pripažinimo dar teko palaukti, tačiau po 1991 m. pradžioje įvykusių įvykių pasaulio visuomenė pradėjo suvokti, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių reikalai nebėra Sovietų Sąjungos vidaus klausimas.

Daugiau informacijos apie 1991 m. sausio 13-ąją ir Laisvės gynėjų dienos atminimo įamžinimą galima rasti Seimo svetainėje.

Parengė:

Informacijos ir komunikacijos departamento

Seimo lankytojų centro biuro patarėjas

Dr. Artūras Svarauskas

Lietuva Naujienos Sausio 13-oji Artūras Svarauskas, Sausio 13