Istorijos vaidmuo patriotiniam savo vaidmens supratimui

Autorius: Data: 2013-01-17, 11:50 Spausdinti

Dr. Antanas Tyla, Lietuvos istorijos instituto direktorius

Pranešimas skaitytas rugsėjo 4 d. Punsko Kovo 11-osios gimnazijoje per B. Makausko Lietuvos istorijos vadovėlio pristatymą

Žinomas filosofas Friedrichas Nietzsche, kalbėdamas apie istorijos naudingumą ir žalą, pažymėjo, kad žmogus „neįstengia išmokti pamiršti ir kad jis visuomet priklausytas prie praeities: kad ir kaip greitai, kad ir kaip toli jis bėgtų, grandinė bėga iš paskos“ (kultūra ir istorija. Vilnius, 1996, p. 43).

Kiekvienas mes turime savo praeitį ir galvojame apie ateitį, pasiremdami asmeniniu, savo tautos, savo valstybės bei pasaulio visuomenės patyrimu. Šiuo principu vadovaujamasi visose mokslo srityse. Žmogui dėl grožio pajautimo tarnauja buitis, muziejai, mus supantys monumentalūs žmogaus kūriniai ir natūrali gamta. Savo vietos visuomenėje suvokimui tarnauja istorijos pažinimas, istorinis mąstymas, pirmtakų atliktų darbų vertinimas, jų naudojimas savo gyvenime. Ir ne vien tai. Žmogui būdingas noras turėti informaciją apie savo kilmę, giminės gyvenimą bei siauresnę platesnę reikšmę istorijoje. Šitaip iškyla reikalas suvokti savo ir kaimyninių tautų, jų valstybingumo istorija.

Kalbėdamas ir norėčiau žvilgtelėti į tai, ką žmogui duoda ir reiškia istorinis atminimas, perimtas iš savo tėvų ir artimųjų. Iš mokytojų, vadovėlių ir istorinės literatūros bei pačio gyvenimo. Augiausia apsistosiu ties istorinio atminimo išsaugojimo moksliniais principais, metodika ir kryptimis. Kartu pabandysiu paliesti istorinio atminimo įsitvirtinimo galimybes ir pasekmes, ką tai reiškia individui, tautinei bendruomenei ar apskritai visuomenei. Visa tai bus siejama su Lietuvos istorija ir jos tyrinėjimų pagrindinėmis kryptimis.

Greitai mes minėsime 1000-metį nuo to, kai Kvedlinburgo Analuose pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Mes labai gerai suvokiame šio fakto svarbą, įeinant Lietuvai į kitų tautų istorijos gyvenimą. Lietuvos teritorijoje žmonės po apledėjimų apsigyveno beveik prieš 12 000 metų. Taigi prieš tą tūkstantmetį yra keliolikos tūkstančių rašytinių šaltinių neturintis Lietuvos istorijos laikotarpis. Jo istorinę raidą atkuria archeologai. Jie labai daug padarė, atkurdami baltų dvasinę ir materialinę kultūrą, lokalizavo daugybę akmens, žalvario ir geležies amžių gyvenviečių ar stovyklų. Dabar mes turime bent provizorinę Lietuvos apgyvendinimo kartogramą.

Archeologiniai paminklai skleidžia daug nežinomų ir laiko užmarštyje pasilikusių istorijos puslapių. Tačiau negalima tvirtinti, kad nuo to laiko, kai atsirado rašytiniai šaltiniai, viskas yra žinoma ir aišku. Anaiptol. Paprastai mums ir istorijos mokslui reikalinga yra žinoti daug daugiau, negu rašytiniai šaltiniai tiesiogiai informuoja. Daug dalykų šaltiniuose yra užkoduota. Tiems kodams atidaryti pasitelkiama logika, mokslinė metodika. Šis istorijos suvokimas keitėsi kartu su žmonijos modernėjimo procesu. Susikūrė istorijos pažinimo mokyklos ir platus istoriografijos krypties mokslas. Prieš tūkstantmetį pirmąjį kartą Lietuvos vardą paminėjo tolimi mūsų kaimynai. Ačiū jiems už tą tolimą dėmesį. Bet turime ir apgailestauti, kad ne mes pirmieji užrašėme šį vardą istoriniuose šaltiniuose. Daugelio Lietuvos mažesnių ir didesnių vietovardžių pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose priklauso Vokiečių ordino kronikoms. To pakeisti negalima, tačiau tai jau neturi kartotis, pasaulyje mes patys turime kalbėti apie save bei mūsų santykius su kaimyninėmis ir tolimesnėmis tautomis ar šalimis. Tai buvo suprasta pirmaisiais Lietuvos valstybės šimtmečiais ir taip daroma, rašant metraščius, kuriant Lietuvos ir kaimynų istorines kronikas, rašant Lietuvos istoriją.

Lietuvos, kaip lietuvių tautos, istorija nėra iki galo parašyta, nes ir jos pačios gyvenimas tęsiasi, pasipildo naujais įvykiais. Mes esame liudininkai, kaip kiekviena karta pati pasirašo savo tautos ar šalies istoriją.

Šiuo metu Lietuvoje pagrindinis istorijos tyrimo centras yra Lietuvos istorijos institutas. Be jo, istoriją tiria aukštosios mokyklos: Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas. Tyrimai apima įvairiausias Lietuvos istorijos kryptis. Lietuvos istorijos institute yra vykdomi archeologiniai bei etnologijos tyrimai lauko sąlygomis, sukaupta medžiaga tampa studijų pagrindu. Pastaruoju metu buvo paskelbti darbai apie baltų ginkluotę, medines pilis, dvasinę baltų kultūrą iki Kristaus. Daug studijų sudedama į serijinį leidinį „Lietuvos archeologija“.archeologiniai tyrimai padeda atskleisti baltų ir lietuvių etnogenezę.

Etnologai pagrindinį dėmesį skiria etninės kultūros istorijai ir jos raiškai dabartiniu laikotarpiu. Pasirodė solidūs darbai apie šeimos papročius, amatus, audinius, pasirodys apie verpimą, kaip verslą ir šeimyninę tradiciją, apie lietuvių tautinių drabužių atgaivinimą tautinio atgimimo praėjusio šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio pradžioje. Yra leidžiamas serijinis leidinys „Lietuvos etnologija“. Be kitko, instituto etnologai yra išvaikščioję taip pat Punsko ir Seinių kraštą. Šio krašto etninė kultūra yra įjungiama į tapačius lietuvių etnografijos tyrimus, sudaro bendrą mūsų mokslo ir kultūros paveldą.

Šiuo metu istorikai skverbiasi į Lietuvos valstybės susidarymo problematika, jos ir Lietuvos visuomenės raidą padėtį. Pastaruoju meru pasirodė svarbūs pirminiai Lietuvos istorijos šaltiniai: „Lietuvos metrika“ (5 knygos), „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“ (2 knygos). Pasirodė monografija apie karalių Mindaugą, visa serija leidinių, skirtų lietuvių tautinio atgimimo istorijai, knygnešiams, valstybingumo atkūrimo XX a. pradžioje raidai ir Nepriklausomos Lietuvos vidaus bei užsienio politikai ir Lietuvos pilietinės visuomenės formavimuisi. Šią problemą, kaip nepaprastai svarbią, laikome integralia mūsų pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalimi. Sovietų okupacijos laikotarpiu buvo siekiama sunaikinti Lietuvos pilietį-patriotą. Šio nusikalstamo metodo naudojimas atskleistas Arvydo Anušausko monografijoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais“ (1996) bei Eugenijaus Grunskio studijoje „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais“ (1996). pasirodė keletas darbų apie Lietuvos sąjūdžio pastangomis atkurtąją Lietuvos valstybę.

Mes manome, kad istorija ir jos pažinimas padeda formuotis mūsų šalies piliečiams, jų bendrumui ir atsakomybei. Be istorinės patirties analizės, atrodo, negalima išugdyti piliečių atsakomybės už savo tautą, jos politinį statusą. Iš to, kaip paminėti ir kiti leidiniai išperkami, galima spręsti, kas tautą ir visą visuomenę labiausiai domina, ką ji laiko atminimo vertu paveldu.

Mes labai palankiai vertiname visoje Lietuvoje bei toli už Lietuvos ir kontinento ribų žinomą Lietuvių bendruomenės veikėją, mokslininką dr. Bronių Makauską. Jis, atidėjęs į šalį savo habilitacinį darbą, ėmėsi sunkaus ir nemažiau atsakingo darbo – ištisinio Lietuvos istorijos vadovėlio lietuviškoms mokykloms, esančioms už Lietuvos sienos, rašymo. Jo rūpinimasis ir triūsas buvo apvainikuotas solidžia Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Seinių krašte išaugęs Autorius labai gerai pažįsta šio krašto lietuvių visuomenės mąstymą, jos kasdieninio gyvenimo rūpesčius ir viltis ir viltis, mentalitetą. Todėl jam pavyko pasirinkti tokią darbo struktūrą ir stilių, kurie gali padėti lengviausiai įsiminti svarbiausius lietuvių tautos ir valstybės istorijos momentus, jos ryšį su Seinių krašto lietuvių bendruomene. Labai svarbu, kad savosios istorijos šio krašto jaunimas galės mokytis lietuviškai. „Kalba, – kaip sakė žinomas mūsų filosofas Antanas Maceina, – yra ryškiausias tautiškumo ženklas“ (A. Maceina „Tautinis auklėjimas“, p. 166).

Istorinės sąvokos nėra vien metafizinė minties išraiška. Jos įsigeria į mąstymo fondą ir formuoja žmogaus mentalitetą, kuris paskui jaučiamas visoje veikloje ir darbo įspūdį jį supantiems, padeda bendrauti tarpusavyje.

Kultūros istorikai yra pastebėję, kad lengviausiai ir su mažiausia atsakomybe yra naikinamas toks kultūros paveldas ar jo elementai, kurie yra užmiršti ir nežinomi, kaip sakant, neatpažįstami. Suvalų krašto lietuvių kultūrinė veikla yra labai ryški ir sujungta su visos Lietuvos administracine, kultūrine bei ūkine kultūra, ypač su XIX a. lietuvių tautiniu atgimimu, buvo jo dalis. Šis laikotarpis yra ypač ryškus, nes šiame krašte ribojosi dviejų tautų kultūros, dvi tautinės tradicijos.

Savojo krašto istorijos pažinimas tuo pačiu stiprina visų reiškinių tiek visuomenės gyvenime, tiek supančioje aplinkoje, gamtoje supratimą it iš to išplaukiantį vertinimą. Minėtas filosofas Antanas Maceina pabrėžė, kad „Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savaimingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija“ (p. 222). Tėviškės ir Tėvynės veiksniai darė ir dabar tebedaro įtaką visų amžių žmonėms ir visoms kultūroms. Jie sukuria gimtojo krašto vertybę ir pagarbą. Kaimo, arba žemdirbių, bendruomenė, kuri šiame krašte ilgai dominavo, susiejo gimtąjį kraštą su visa žmonių veikla: ekonomine, politine, kultūrine. Nenutolstant nuo mus siejančios gyvos praeities, į šio krašto istorijos šviesius kalnus iškyla neužmirštami kultūros lopšiai – Seinių kunigų seminarija, Seinių spaustuvė, Seinių vyskupijos kurija, šio krašto žmonių, paminėtų institucijų vadovų dalyvavimas politinėje ir kultūrinėje veikloje XIX a. antroje pusėje ir šiame amžiuje.

Istorikas Juozas Stakauskas savo studijoje apie Seinių kunigų seminariją pastebėjo, kad jos klierikai veikė ne tik Seinuose ir Seinių dicezijoje, bet ir Aukštaitijoje bei Pietryčių Lietuvoje (Stakauskas J. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. Tiesos kelias. 1939. p. 719-720, 724-725).

sunku būtų atskirti šiame krašte besidarbavusių knygnešių Vinco Markevičiaus, Povilo Kupsto, Karolio Petruškevičiaus ir Jono Kaluškevičiaus veiklą nuo visos Lietuvos knygnešių armijos. Tai sudėtinė plataus sąjūdžio prieš Rusijos nutautinimo politiką dalis. Tas tautinės savivokos gaivumas, išryškėjęs XIX a. pabaigoje, lyg viesulas išsiveržė 1905 m. lietuvių tautinio sukilimo metu. Į garsųjį Didįjį Vilniaus Seimą Seinų krašto atstovai Karolis Petruškevičius, Čepulis ir Bukauskas atvyko su programiniais reikalavimais dėl visiškos spaudos laisvės ir lietuvių kalbos įvedimo valdžios įstaigose, mokyklose ir bažnyčiose (Knygnešys. III. p. 183). tai buvo drąsus iššūkis susiūbavusiai Rusijos imperijai, kuri buvo vadinama tautų kalėjimu. Tačiau tai nebuvo vien iššūkis, bet ir programa ilgiems šio krašto istorijos dešimtmečiams. Pasikeitė valdžios, bet tie karšti siekimai vis buvo nustumiami, lyg jie būtų šio krašto lietuvių bendruomenei svetimi, kažkieno atnešti, o ne išplaukiantys iš kasdieninio dvasinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo projektų. Šie siekimai Rusijos priespaudos metais buvo bendri visai Lietuvai, ir tik kaimyninių valstybių padaryti Lietuvos padalijimai tuos natūralius siekimus varstė už areštinių ir kalėjimų durų, tramdė baudų protokolais.

Tą patį galima pasakyti apie klojimo teatro sklaidą šiame krašte, jaunimo organizuotą veiklą parapijose ir kaimuose tarpukario laikotarpiu. Šv. Kazimiero draugijos veikla subūrė bendram darbui daug kaimo jaunimo. Telkė jį etninei kultūrai puoselėti.

Galima garbinti senovę, giedoti jai himnus, bet nebeįmanoma jos atkurti. Laikas diktuoja naujas gyvenimo kryptis, kitokį gyvenimo būdą, iškelia naujus idealus, tačiau iš praeitie mes, Lietuvos himno žodžiais, galime pasisemti stiprybės. Kritiškai vertindami visus savo istorijos žingsnius ir šiandien galime nujausti mūsų tautai gresiančius pavojus, sumąstyti, kaip juos galima būtų apeiti. Ir kaip istorikas, ir kaip pilietis, kaip ir daugelis mūsų šalies piliečių, aukštai vertinu tautos pasipriešinimą sovietų okupacijai. XX a. Europoje nerasime tokių pavyzdžių: okupuota palyginti nedidelė lietuvių tauta 10 metų vedė ginkluotą kovą, norėdama atkurti valstybę ir nusimesti okupantų jungą. Ginkluotame pasipriešinime dalyvavo daugiau kaip 50 000 partizanų. Žuvo jų apie 20 000. partizanai kovojo vidutiniškai 2 metus. Visos Sovietų Sąjungos represinis aparatas sutelkė visą savo patirtį prieš Lietuvos partizanus. Didesniuose miesteliuose buvo dislokuotos rusų enkavedistų kariuomenės ir stribų įgulos. Tik joms padedant okupantai išlaikė savąjį režimą. Buvo rajonų, kur pirmaisiais pokario metais partizanai visiškai kontroliavo padėtį.

Šalia ginkluotos kovos ir jau jai pasibaigus Lietuvos jaunimas būrėsi į slaptas antisovetines organizacijas. Jų tikslas buvo tautinės savimonės stiprinimas, svarbiausias tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Buvo leidžiama ir visame pasaulyje platinama „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“, leidinys „Vytis“. „Alma Mater“ ir kt. Buvo priešinamasi okupantui ir kitokiais būdais. Vytautas Alantas, kalbėdamas apie ankstesnę Rusijos okupaciją, kuri buvo labai panaši į sovietinį režimą, rašė: „Tauta kovojo visokiom priemonėm su ta rusinimo ir nulietuvinimo užmačia, gelbėdama savo tautinį ir religinį palikimą“ (Alantas V. Tauta istorijos vingiais. 1990. p. 223).

Tačiau kalbant apie sovietų okupaciją, negalima nematyti taip pat tų skaudulių, kurie palieka daug kartėlio ir nerimo dėl praeities bei ateities. Greta kovojančiųjų buvo ir okupantų bendrininkų, kolaborantų. Jiems padedant buvo naikinamas partizanų pasipriešinimas ir intelektualinė rezistencija. Tai šiurpu, kai tarp savųjų atsiranda išdavikų, kurie gali giliausiai įsismelkti į visuomenę ir jos slapčiausias struktūras. Tai galima pateisinti trumpu 1918 m. atsikūrusios valstybės laikotarpiu, kuriame fermentavosi Lietuvos valstybės piliečiai, kad dar nesubrendo valstybinė savimonė.

Šiandien atsikūrusioje Lietuvos valstybėje istorijos mokslas nėra varžovas. Visų visuomenės poreikių net ir smarkiai išaugęs istorikų mokslininkų būrys nepajėgia patenkinti. Svarbu, kad yra poreikių. Vadinasi, istorija yra reikalinga ne tik kaip mokslas, bet ir tautos paveldas, reikalingas mūsų buvimui, mąstymui ir veikimui. Tokiu būdu tautos ar Tėvynės savumas tampa neatskiriama asmenybės dalimi. Antanas Maceina tai vadino patriotizmo pagrindu.

Taigi istorijos pažinimas iš karto asmenybę padaro integruotą į ilgą tautos raidos kelią. Bet būtų netikslu galvoti, kad jau pats savo tautos istorijos žinojimas padaro žmogų geriausiai suvokiantį savo pozityvią vietą toje istorijoje. Čia vėl galiu pasiremti dabartinės Lietuvos patirtimi. Valstybė ir visuomenė su dideliais vargais iriasi nuo sovietinės tironijos kranto. Iriasi, formuodama Valstybės pilietį. Vienas politologas, kalbėdamas apie šiuometinio Lietuvos pilietinio sąmoningumo seklumas, į klausimą, koks požiūris į valstybę – patriotinis, nekintantis ar indiferentiškas – vyrauja, linkęs manyti, kad pastarasis (Laičius Vladimiras. Pilietinio sąmoningumo seklumos/ /Lietuvos aidas. 1998 08 26. Nr. 167). Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai vis dar rodo, kaip sunkiai ir įnirtingai reikia irtis nuo okupacijos moralinių padarinių kranto. Bus matyti, kiek prireiks laiko, kad istorinis atminimas ir patirtis įveiktų pragmatizmą ir indiferetiškumą. Nemanau, kad laikas jo neįveiktų. Tam reikalingos visų ir visur pastangos: ir mokytojų, ir mokinių, ir visos inteligentijos. Dr. Broniaus Makausko „Lietuvos istorija“ ir skirta šiam tikslui šio Seinų krašto lietuviams. Tai reikšmingas žingsnis ugdant pagarbą savo tautiniam tapatumui ir pirmtakams.

Aušra“, Nr. 17 1998 09.

Voruta“ Nr. 36 (366) 1998 m. spalio 3 d. (6 p.),

Voruta“ Nr. 37 (367) 1998 m. spalio 10 d. (8 p.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra