Istorijos šaltinių rinkinio pristatymas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas bei Klaipėdos universiteto leidykla 2010 m. vasario 19 dieną, pavadintą „Ilguoju penktadieniu“, Vilniaus knygų mugės metu, LITEXPO parodų rūmų Rašytojų kampe (5 salė) pakvietė į Lietuvos istorijos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės, bendradarbiaujant su Sabina Drevello (ji transkribavo rinkinio tekstus), sudaryto ir parengto istorijos šaltinių rinkinio „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių 1676–1685 m. dokumentai“*, išleisto 2009 m. Klaipėdos universiteto leidyklos, pristatymą.
Jame dalyvavo knygos sudarytoja doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė, vyr. mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė bei Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.
Renginį pradėjusi istorikė dr. Silva Pocytė pristatė dalyvius ir naują rinkinį, kuris baltiškosios kultūros erdvę išplečia bent jau į XVII a. dešimties metų (1676–1685) laikotarpį, pagarsina naujus Prūsijos istorijos plėšinius, juos paversdama ir mūsų istorijos, kultūros savastimi. Akcentavo, kad bus kalbama apie Mažąją Lietuvą bei jos istoriją. Taip pat citavo ištraukas iš naujojo leidinio.
 
Naujosios knygos atsiradimas ir reikšmė Klaipėdos kraštui
 
Knygos kokybės ir vertės garantas – autorės pavardė. Pristatymo metu mokslininkė įdomiai pasakojo apie šios knygos atsiradimo aplinkybes, aptarė Klaipėdos žemėlapį, kuris susirinkusiems buvo rodomas ekrane kaip vaizdinė medžiaga. Prisiminė kaip buvo sudėtinga nagrinėti gotišku raidynu parašytus dokumentus. Tai reikalavo kruopštumo, atidaus skaitymo, tačiau domino, žadino vaizduotę. Taigi kuo daugiau į tai gilinosi, tuo labiau tuo susidomėjo ir suprato.
Pirminis šios knygos sumanymas siejamas su I. Lukšaitės susidomėjimu reformacijos istorija Lietuvoje. Pradėjusi rinkti medžiagą įsitikino tuo, kad reformacijos istorija nebūtų daug verta be Mažosios Lietuvos. Istorikei pasisekė patyrinėti buvusiame Karaliaučiaus archyve saugotą medžiagą Berlyne, Dahleme. Rinkinys pradėtas komplektuoti 1992 m., 1993 m., baigtas 2003 m. Spaudai buvo rengiamas 2002–2007 m.
Taip pat pastebėjo, kad Mažosios Lietuvos tyrinėtojai, o ypač vadinamojo Klaipėdos krašto istorikai, yra priversti tenkintis, geriausiu atveju, prieš šimtą metų skelbtąja šaltinių medžiaga. Pasak I. Lukšaitės, ir šiandien, skaitydami Johanno Zembrickio sudarytas arba parašytas knygas, naudingos informacijos galima gauti, bet tai beveik šimto metų senaties žinios.
Tyrinėtoja pervertė per 200 metų susikaupusius Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dokumentus, rasdama įdomiausios informacijos. Norėdama išsiaiškinti ir padaryti savo išvadas, kiek teisus Pretorijus, rašydamas apie žmonių papročius, raudas, pateikia savo apibendrinimus, o tam reikėjo papildomų šaltinių – vizitacijų dokumentai tapo ta vienintele autentiška medžiaga. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl buvo imtasi tokio darbo – norėta pažiūrėti ar daug Pretorijus klydo. Yra reikšminga ir tai, kad prie minėtojo savo veikalo „Deliciae Prussicae“ („Prūsijos įdomybės“)Mažojoje Lietuvoje Pretorijus intensyviausiai dirbo būtent 1676–1685 metais.
Anot I. Luošaitės, tie vizitacijų dokumentai leido pamatyti „kaip gyveno žmonės ir kunigas prie jų“.
Taip iš daugybės atrinktų užrašų, istorikė atsirinko iš pirmo žvilgsnio lyg ir keistoko laikotarpio – 1676–1685 metų – vizitacijų dokumentus. Tyrinėjant šią medžiagą pagavo toks smalsumas ir taip gimė nauja knyga „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių 1676–1685 m. dokumentai“.
Peržiūrėjusi tuos vizitacijų dokumentus I. Lukšaitė suprato, kad būtina šią medžiagą pagarsinti visuomenei.
Sudarytoja trumpai pristatė kiekvieną bažnyčią, pasakodama įdomesnius jų autentiškumo bruožus, kuriais jos skiriasi iš kitų. Pagal vizitacijų dokumentus, šiame rinkinyje aprašomos aštuonios Mažosios Lietuvos bažnyčios XVII a. pab.: dvi Klaipėdos bažnyčios (miesto vokiečių ir laukininkų lietuvių), Priekulės, Verdainės, Rusnės, Ventės, Karklės ir Kretingalės. Jų būklę turėjo nustatyti vizitatoriai, kurių paliktus dokumentus ir ištyrinėjo I. Lukšaitė.
 
Knygos medžiaga
 
Šia knyga pradedami skelbti XVII a. Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų ir revizijų dokumentai. Jie teikia informaciją apie bažnyčių būklę, numatytą remontą ar statybą, parapijų socialinę padėtį ir materialinio aprūpinimo lygį, tautinę sudėtį, kunigų veiklą, švietimo būklę, kovą su prietarais; buvo registruojamas parapijiečių nuodėmių pobūdis, sudaromi nusidėjėlių sąrašai, jiems skiriamos bausmės.
Tekstas skelbiamas originalo – vokiečių – kalba, lietuvių kalba pateikiamas ne dokumentų vertimas, o jų išsamios santraukos.
I. Lukšaitė sumaniai pasinaudojo rutinine kasdiene informacija iš kunigų bei parapijiečių gyvenimo. Pvz., Priekulės bažnyčios byla išsamiausiai atspindi XVII a. pab. parapijos gyvenimą.
Priekulės kunigas Wilhelmas Martinis, Rusnės kunigas Mikalojus Gaidys, valsčiaus skolininkus registravusieji sukaupė puikios informacijos apie vietovardžių ir asmenvardžių raidą. Pirmasis kruopščiai užrašinėjo ūkių pavadinimus, savininkų ir kumečių vardus. 1683 m. Šv. Vakarienės sakramentą nepriėmė 207 parapijiečiai iš 78 vietovių. Panašus sąrašas buvo sudarytas ir 1678 m. Tad I. Lukšaitė kreipiasi į kalbininkus, kad šie imtų sudarinėti Klaipėdos valsčiaus sisteminį vietovardžių žodyną. Tokį veikalą apie Mažosios Lietuvos vietovardžius yra paskelbęs prof. Vilius Pėteraitis. Jis naudojosi XVI a. pab. ir XVIII a. pab. dokumentais, o kunigų bei vizitatorių palikta medžiaga iš XVII a. pab. užpildo spragas.
Bažnyčios buvo formuojamos ne teritoriniu, bet tautiniu principu – tai šio krašto išskirtinybė. Tuo ir skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos, kurioje per šimtmečius įsigalėjo principas: jei katalikas – tai lenkas. Mažojoje Lietuvoje galiojo kitokia tvarka bei kitokie principai. Kai ką naujo tie vizitacijų dokumentai mums pasako ir apie Klaipėdos dviejų religinių bendruomenių – vokiečių ir lietuvių – skirtumus. Skirtingi rūpesčiai slegia vokiečius miestiečius ir lietuvių laukininkų bendruomenę. Turtingai miestiečių bendruomenei svarbu suskaičiuoti, kas sumokėjo ar nesumokėjo už vietas bažnyčios suoluose. Pinigams surinkti reikėjo nustatyti tvarką. Skurdžios laukininkų bažnyčios (ji tokios blogos būklės, kad ją reikia ramstyti, o naujos statybai trūksta lėšų) reikalai artimesni kaimo bendruomenei.
Taip I. Lukšaitė suprato parapijų formavimą ir kodėl Klaipėdos krašto žmonės yra kitokie. Jie turėjo savo kalbą, pažiūras, savo kultūrą, klausė savų liuteroniškų pamokslų.
Visai nauja tema – Rusnės bažnyčios gyvenimas. Unguriais ir karšiais bažnyčios neparemsi, tuo labiau, kad Rusnės klebonijai valstybė išskyrusi ne 4 ūbus žemės naudmenų kaip kitoms, o tam tikrą pakrantės ruožą, kuriame kunigui leidžiama žvejoti arba tą ruožą išnuomoti. Bet štai bėda: pakrantę, kur buvo nerštavietė, bangos užnešė smėliu, žuvys nebeneršia ir niekam nepavyksta tos pakrantės išnuomoti. Kunigas sėdi be pinigų, tik su keptomis rusniškių atneštomis žuvimis – kluperiais. Kapinės parapijoje neaptvertos, po jas siaučia kiaulės.
O Verdainės kunigo Martino Martinio kitos bėdos. Jis turi galvijų, bet parapijiečiai kunigo gyvulių neleidžia ginti per savo žemes į tolimą ganyklą. Vizitatoriai sprendžia ir nutaria: leisti kunigui praginti gyvulius per parapijiečių žemę į ganyklą.
Verdainėje problemų kilo ne vien kunigui, bet ir tikinčiųjų vokiečių bendruomenei. Vienoje bažnyčioje buvo dvi bendruomenės – lietuvių ir vokiečių. Pastaroji ėmė nebeleisti savo vaikų į mokyklą, nes nepatinka mokytojas, bet tvarka privaloma – vokiečiai turi eiti į bendrą mokyklą.
Ne kokia buvo Ventės bažnyčios kunigo padėtis. Bažnyčia stovi prie tvirtovės (XVII pab. tvirtovė jau buvo praradusi savo reikšmę) Ventės rage. Stogas nuplėštas, įlinkę lubos, lietus merkia sienas. Lubos vieną dieną gali nukristi. Parapijiečiai nori statyti naują bažnyčią toliau į žemyno pusę ir nenori rinkti pinigų bažnyčios remontui. Parapijoje aprašytos 7 kapinės; kai kurios be tvorų, pvz., pačioje Ventėje pusė aptvaro nugriauta, bangos daugybę kūnų išdaužė ir griaučius sulaužė.
Skurdžios Karklės ir Kretingalės bažnyčios, blogas pamaldų lankomumas, menkas mokytojų aprūpinimas.
Tad XVII a. pabaigoje tokia ir buvo to krašto kasdienybė: vietovardžių formavimasis, vardai ir pavardės, žmonių rūpesčiai. Pastebėta, kad dokumentuose valstiečių, samdinių ar kumečių moterų yra užrašyti tik vardai. Reikia manyti, kad jos dar pavardžių neturėjo. Tad knygoje sudarytojoms asmenų rodyklėje teko tenkintis tik moterų vardais. Taip ir užrašė: Anikė, to ir to žmona. Rinkinį užbaigia asmenvardžių ir geografinių vardų rodyklės.
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pasidžiaugė naujuoju rinkiniu. Anot jo, svarbiausia tas, kad čia pristatoma Mažoji Lietuva ir jos prarastoji kultūra. Dvasinis paveldas, giesmės tokie patys kaip ir dabar. Pabrėžė, kad rinkinys labai svarbus ir iš teologinės pusės. Čia parodoma to meto silpna liuteronų bažnyčia, kunigų ir parapijiečių kasdienybės rūpesčiai. Tačiau, nors ir su tomis pačiomis problemomis, bažnyčia gyvuoja ir šiandien.
Ta pačia proga S. Pocytė pareklamavo ir kitas Klaipėdos universiteto leidyklos išleistas knygas, kurios yra pristatomos knygų mugėje.
Doc. dr. Nijolė Strakauskaitė kalbėjo apie bendrą vaizdą, kuris jai pasirodė svarbus, ir pristatytas bažnyčias. Išskyrė tris bažnyčias: evangelikų reformatų, lietuvių ir vokiečių. Pastaroji – vokiečių bažnyčia buvo ryškiausia. Taip pat apžvelgė istorinį kontekstą, rinkinyje aprašomus vietovardžius, palietė ir paveldosauginę temą. Savo kalbą dar iliustravo cituodama ištraukas.
 
Muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kraštotyrininkė, KU senato pirmininkė prof. dr. Daiva Kšanienė rinkinio sudarytoją I. Lukšaitę šiltai pasveikino naujos knygos pristatymo bei jubiliejaus proga. KU leidyklos direktorė L. Zemlienė istorikei padovanojo Gvido Mikelinio parengtą leidinį  D. Kleino„Naujos giesmju knygos“ : Tekstai ir jų šaltiniai(Vilnius, 2009), o Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjai – „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 4 tomą.
 
* Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai / sudarė ir parengė Ingė Lukšaitė bendradarbiaudama su Sabina Drevello. – Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla (Vilnius : Petro ofsetas). 2009. – 346, [1] p., [1] iliustr. lap. Tiražas 500 egz.

Nuotraukose:
 
1. Istorijos šaltinių rinkinio „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių 1676–1685 m. dokumentai“ viršelis
2. Dr. S. Pocytė, doc. dr. N. Strakauskaitė, doc. habil. dr. I. Lukšaitė (stovi), vyskupas M. Sabutis, L. Zemlienė
3. Kalba LELB vyskupas M. Sabutis
4. Prof. dr. D. Kšanienė sveikina rinkinio sudarytoją I. Lukšaitę

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra