Istorijos politizavimas yra kenksmingas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Jau ne tik prezidento apkalta skaldo Lietuvą. Pasirodo, kad net 60 metų senumo įvykiai gali sukelti audrą, kurią kai kas bandė perkelti net į tarptautinę areną.
Vasario 16-osios proga prezidentas Rolandas Paksas apdovanojo už nuopelnus Lietuvai generolą Povilą Plechavičių. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šį apdovanojimą apibūdino kaip skandalą. Komentuodamas prezidento sprendimą skirti valstybės apdovanojimą 1926 metais valstybinį perversmą organizavusiam ir su Armijos krajovos lenkų partizanais per Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus krašte kovojusiam P. Plechavičiui viduramžių istorijos profesorius A. Nikžentaitis generolą apibūdino kaip „pagrindinį veikėją, kuris palaidojo demokratinę Lietuvą“.
„Ar iš tikrųjų generolas palaidojo „demokratiją 1926 metais? Reikia atsargiai vertinti generalinio štabo majoro Plechavičiaus (nors ir turėjusio pakankamą autoritetą dalyje karininkijos) įtaką pulkininkams, kurie organizavo 1926 metų karinį perversmą Lietuvoje“, mano naujausiųjų laikų istorijos specialistas prof. Arvydas Anušauskas iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Anot jo, pats P. Plechavičius, perversmininkų „išleistas iš Kauno kalėjimo ir iškeltas į sukilimo vadus“, jau po 6 valandų kreipėsi į A. Smetoną, prašydamas imtis vadovauti valstybei.
Istoriko nuomone, galima ginčytis dėl istorinės asmenybės apdovanojimo prasmingumo. Kaip ir kiekvienu atveju, taip ir šiuo nuomonės gali būti pačios įvairiausios, nes žmogus, kuris žinomas istorijoje, visuomet gali būti vertinamas įvairiai. Kita vertus, tokiam žmogui, kuris jau atliko savo istorinę misiją, apdovanojimai tikrai nėra reikalingi. Gal jie labiau reikalingi žmonėms, kurie užmiršti – pokario partizanams, disidentams, psichologines traumas, persekiojimą patyrusiems žmonėms. Tačiau prof. A. Anušauskas šio apdovanojimo nelaiko istorine klaida ar istorijos politizavimu.
„Jeigu politizavimą suprastume kaip apdovanojimo suteikimą, tai aš šį faktą vertinčiau ne istorijos politizavimo kontekste, bet kaip dabartinės kartos ryšio nustatymą su praėjusiais laikais. Šiuo atveju kai kas mėgina ano šimtmečio Lietuvos visuomenei primesti dabarties požiūrį į tuometinius faktus. Bet turime atsižvelgti į tai, kad tuomet buvo visiškai kitokios istorinės aplinkybės, ir ta visuomenė visai kitaip žiūrėjo į valdžios pasikeitimus. Mes turėtumėm labiau įsigilinti į tuos požiūrius, kurie egzistavo tuo metu, o ne dirbtinai dabartinius vertinimus taikyti tuometinei padėčiai. Manau, kad perdėtai vertinti tuos įvykius ir veikėjus iš dabartinių pozicijų, ne iš tuometinių, yra klaida. Klausdami žmogaus, kuris nieko nežino apie 1926 metų perversmą, mėginame jo pažiūras perkelti keliasdešimt metų atgal“. Tai nėra korektiškas santykis su istorija“, – pažymi A. Anušauskas.
Vietinės rinktinės vado P. Plechavičiaus apdovanojimas sulaukė atgarsio ir Lenkijoje. Antai kraštutinių pažiūrų dienraštis „Nasz Dziennik“ įžvelgė čia net politinę provokaciją. Pasak laikraščio korespondento Lietuvoje, antilietuviškų pareiškimų nevengiančio Lietuvos lenkų laikraščio „Magazyn Wileński“ žurnalisto, ją įvykdė… laikraščio žodžiais tariant, antilenkiškumu pagarsėjusi“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė, kuri kartu su krašto apsaugos ministru pasiūlė apdovanoti Plechavičių. Lenkų laikraščiai daugiausiai citavo Lietuvos istorikų – tarp jų Alvydo Nikžentaičio – nuomonę, atseit P. Plechavičiaus rankos suteptos nekaltu lenkų civilių gyventojų ir Armijos krajovos partizanų krauju. Atsargiau ir atsakingiau P. Plechavičių ir jo vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus krašte vertino žinomas lenkų istorikas, tų laikų specialistas prof. Piotr Łossowski. Jis pažymėjo, kad generolo asmuo simbolizuoja Lietuvos nepriklausomybės siekius ir anų laikų dešiniąsias jėgas, su kuriomis jis buvo susijęs".
Ar išties galima teigti, kad generolas Plechavičius ir Vietinė rinktinė žudė nekaltus lenkus civilius Vilniaus krašte? „Tai buvo kovos su AK, ne masinės žudynės. Vietinės rinktinės uždaviniai visiškai nebuvo susiję su civilių gyventojų žudymu ar persekiojimu. Tai buvo karinė organizacija, kuriai nėra būdingos policinės funkcijos. Be to, į Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos susirėmimus mes turime žiūrėti istorijos kontekste. Aišku, žuvo ir civilių, kiekviename konflikte kenčia civiliai. Bet aukų buvo ir kitoje pusėje. Kaip pripažįsta lenkų istorikas Korab Žebryk, AK sušaudė 29 VR karius. Taigi iš abiejų pusių buvo konfliktas“, – sako A. Anušauskas. Jis ragina neužmiršti šių įvykių geopolitinio konteksto. Kaip 1918 metais, taip ir 1944-aisiais vokiečių okupacinė valdžia naudojosi lietuvių ir lenkų tarpusavio nesantaika ir priešiškumu. Armija krajova neslėpė tikslo kovoti už Lenkiją, turinčią 1939 metų rugsėjo 1 dienos sienas, o Vietinė rinktinė _ ginti etnines lietuvių žemes. Profesorius Anušauskas ragina nepervertinti Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos susidūrimų.
„VR veikimo rajonuose yra žinių apie 8-30 lenkų civilių žūtį. AK partizanai, keršydami už civilių žūtį, Pavlove sušaudė paimtą į nelaisvę kuopos vadą mjr. Narkevičių ir du kareivius. VR patyrė itin didelį pralaimėjimą, bet į jokias keršto akcijas neįsitraukė“, – pabrėžia istorikas.
Lenkijoje AK veikla Rytų Lietuvoje tarpukario laikotarpiu yra vertinama vien teigiamai. 1994 metais prezidentas Lech Wałęsa po mirties suteikė generolo laipsnį AK Vilniaus apygardos vadui A. Krzyżanowski Wilk. Ir lenkams visai nerūpėjo, kaip tai įvertins Lietuvos istorikai ar lietuvių visuomenė.
Anot A. Anušausko, kol į istoriją bus žiūrima kaip į politinį įrankį, gali būti sunku susitarti tarpusavyje. Manau, kad Lenkijoje istorijos mokslas vis dėlto gerokai geriau išplėtotas, nes jie turėjo žymiai geresnes galimybes analizuoti tuos faktus ir įvykius; šiuo atveju, kaip aš pastebėjau, nemaža dalis istorikų labiau susitaikė su sava istorija, jau nemėgina jos perdarinėti ir pripažįsta ją tokią, kokia jinai buvo. Mes irgi turėtum ją vertinti tokią, kokia jinai buvo. Nepervertinti VR vaidmens šiuo atveju lietuvių ir lenkų konflikte. Juk ne VR užvirė tą konfliktą, ir ne ji jį baigė“.
Istorijos politizavimas yra kenksmingas, – sako A. Anušauskas. Kai žmonės kalba apie Lietuvą nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų metų, visi vertina tuometinės valdžios veiksmus, neatsižvelgdami į tai, kad anuomet nebuvo Lietuvos valstybės. Jie vertina valdžią, pamiršdami, kad tuomet nebuvo valstybės. Sakykim, sulygina totalitarinį režimą su Smetonos valdymu. Tuomet irgi buvusi cenzūra, bet vis dėlto buvo ir Lietuvos valstybė.
Taip pat apdovanojimą teikęs prezidentas Rolandas Paksas lenkų žurnalistams aiškinosi, kad dėl generolo Plechavičiaus apdovanojimo galbūt įvyko klaida, dėl kurios kalti jo patarėjai. Galbūt į generolo apdovanojimą reikėjo pažvelgti plačiau, atsižvelgiant į mūsų strateginę partnerystę su Lenkija“, sakė R. Paksas.
„Vertinant savo valstybės istorinius įvykius, nereikėtų žvalgytis į gretimas valstybes, ką jos pagalvos“, – sako A. Anušauskas. Jo nuomone, savo istoriją reikia vertinti taip, kaip mes ją suprantame, ne kiti. Ne vienai mūsų kaimynei geriau būtų, jeigu Lietuvos apskritai nebūtų buvę. Jos gali mūsų istorijos veikėjus, kurie kūrė Lietuvą, vertinti neigiamai. Tai mes patys turime įvertinti pirmiausia, ir nesižvalgyti į kaimynes, ką jos apie vieną ar kitą asmenybę mano.
Svarbiausia, kad požiūris į istoriją būtų per Lietuvos valstybingumo prizmę. Lietuvoje dar nėra susiformavusios vastybinės savimonės – kad tai valstybė yra pagrindinė vertybė, ir iš jos interesų išeinant daug ką galima ir reikia vertinti“, – mano A. Anušauskas.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra