Istorijos metraščio „Terra jatvezenorum“ sutiktuvės Punske ir partizanų Jurgio Krikščiūno bei Vytauto Prabulio žūties 60–metis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Š. m. gruodžio 12 d. Punske Lenkijos lietuvių bendruomenė ir „Aušros“ leidykla surengė tarptautinę konferenciją skirtą Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno ir Vytauto Prabulio 60–osioms žūties metinėms paminėti.
 
Konferenciją sudarė dvi dalys: pirmoji skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui, Seinų krašto istorijos paveldui, bei Sigito Birgelio redaguojamo metraščio „Terra Jatwzenorum“ pristatymui. Antroji – Lietuvos partizanams, žuvusiems Šlynakiemio kaime, netoli Punsko, paminėti.
 
Nors renginys vyko gana kukliomis sąlygomis, jis susilaukė garbingų svečių iš Lietuvos ir Lenkijos bei nemažo Punsko ir Seinų krašto veikėjų, mokytojų, vietos gyventojų dėmesio.
 
Konferencija pradėta trumpa menine programėle „Netimero krikštas“, kurią atliko Punsko Kovo 11–osios licėjaus mokiniai (vad. V. Valenskaitė).
 
Pirmas pranešimą skaitė „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius Sigitas Birgelis, kuris nagrinėjo Lietuvos vardo rašytiniuose šaltiniuose pirmojo paminėjimo aplinkybes, prielaidas, priminė su šiuo įvykiu susijusią šv. Brunono misiją. Paskui sekė trys pranešimai apie jotvingius, tačiau kiekviename iš jų šis klausimas buvo nagrinėjamas pagal skirtingo pobūdžio informacijos šaltinius. Varšuvos archeologijos muziejaus archeologė Grażyna Iwanowska skaitė pranešimą „Ankstyvųjų viduramžių jotvingių tvirtovė. Eglinės piliakalnis (Šipliškių valsčiuje)“. Ji pasakojo apie Eglinėje vykusius archeologinius kasinėjimus, apie aptiktus jotvingių gyvenvietės ir tvirtovės pėdsakus. Apie jotvingiškus upių ir ežerų pavadinimus, jų kilmę bei reikšmę pasakojo Punsko krašto lituanistas Algis Uzdila, kuris pateikė keletą pavadinimų kilmės ir reikšmės autorinių pasiūlymų. Profesorius Zigmas Zinkevičius pasakojo apie jotvingius ir jų kalbą. Šis žymiausias šių dienų lituanistas didžią pranešimo dalį parėmė prielaidomis. Juk jotvingiai nepaliko rašytinių kalbos šaltinių, o jų kalbą rekonstruoti vien iš hidronimų, vietovardžių ar asmenvardžių – nelengvas uždavinys, kadangi šiaurinėje jotvingių gyvento ploto dalyje labai sumišę jotvingių ir lietuvių kalbiniai reliktai. Bendras jotvingių ir lietuvių kalbos ypatybes taip pat nelengva išaiškinti dėl jotvingių kalbos palaikų lituanizacijos.
 
Dr. Algimantas Katilius aptarė lietuvių ir lenkų santykius Seinų seminarijoje. Dr. Marytė Černelienė nagrinėjo Lietuvių veiklos ribojimą po II pasaulinio karo. Ji aptarė lietuviams labai sudėtingą ir sunkų 1944–1960 metų laikotarpį.
 
Pirmosios dalies pabaigoje vyko metraščio „Terra Jatwenezorum“ pristatymas. Beje, visi anksčiau kalbėję pranešėjai yra vieni iš šio metraščio straipsnių autorių. Kiti metraščio kūrėjai – Punsko ir Seinų krašto gyventojai bei Lietuvoje gyvenantys istorijos specialistai ir mėgėjai. Pasak metraščio redaktoriaus pavaduotojo Juozo Sigito Paransevičiaus, medžiagos su šio krašto istorija surinkta tiek, kad jos pakaks ir kitam tokio pobūdžio leidiniui.
 
Antroji dalis prasidėjo Šlynakiemio kaime, Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno „Rimvydo“ ir Vytauto Prabulio „Žaibo“ žuvimo vietoje. Čia atminimo lentą iškilmingai atidengė LR seimo narys, Lietuvos ir Lenkijos tarpparlamentinės asamblėjos pirmininkas Algis Kašėta, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, LR ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas bei Vytautas Prabulis, partizano V. Prabulio giminaitis.
 
Sugrįžus į Punsko valsčiaus savivaldybės konferencijų salę konferencija buvo tęsiama. Vėlesni pranešimai buvo susiję su pasipriešinimo prieš sovietinį režimą veikla. Rimantas Miknys bandė perteikti naują partizaninio karo nagrinėjimo poziciją, t. y. kritiškai vertinti partizanų veiklą. Su tokia nuomone nesutiko kiti pranešėjai ir savo pranešimų metu pateikė savo nuomonę šiuo klausimu. Krystyna Pasiuk, kuri kalbėjo apie Lenkų pogrindžio kovas Suvalkijoje, labai teigiamai įvertino lietuvių partizanus ir jų veiklą. Dr. Bronius Makauskas labai įdomiai pasakojo apie LLKS karžygio Jurgio Krikščiūno „Rimvydo“ žūties aplinkybes. Pasak dr. B. Makausko, prielaida, kad partizanų veikla nešė daugiau žalos nei naudos yra visiškai nepriimtina. Vidmanto Povilionio pranešimas „Lietuvių tautos neginkluotas pasipriešinimas prieš sovietinį režimą“ rėmėsi autoriaus autobiografiniais faktais.
 
Konferencija pasibaigė. Tačiau vis dar neišblėsta įspūdžiai, atmintyje pasilieka naujai atversti seni istorijos puslapiai, mintis blaško kontroversiniai klausimai, širdį spaudžia tragiški žmonių likimai. Senų laikų nesugrąžinsime, istorijos vingių nepakeisime, tačiau mes galime ir privalome visuomet atsiminti bei žinoti iš kur mes atėjome ir kas esame. Tai mūsų užduotis ir pareiga. Tai, pagaliau, mūsų ginklas, kuriuo kovojant galime įrodyti, kad mūsų protėvių, senelių ir tėvų pralietas kraujas, tėvynės vardan paaukoti gyvenimai nenuėjo veltui. Padarykime viską, kad būtume Lietuvos verti.
 
Nuotraukose:
 
1. Įvažiavimo ir Punsko valsčių skydas
2. Konferencijos atidarymas

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra