Istorija naujai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kauno pilies atstatymo darbai pastaruoju metu sukėlė tikrą kovą. Gaila, kad tik dabar, kai jie jau turi prasidėti, o ne tada, kai projektas buvo pristatytas visuomenei. Tai, kad labiau mojuojama ietimis, o ne klausomasi priešininko argumentų, jau yra įprasta. Tačiau ši kova turėtų vykti kultūringai jau vien todėl, kad kalbama apie istorijos palikimą ir jo ateitį. Atrodo, kad abiem pusėms jau pavyksta susikalbėti. Leidimas pilies darbams gautas autoriui sutikus projektą šiek tiek pakeisti nenusižengiant savo nuostatoms. Tačiau principiniai klausimai liko neišspręsti, ir opozicija niekur nedingo. Tokia padėtis, matyt, tęsis ir trukdys išsaugoti kitus paveldo objektus. Todėl ir norėjosi atidžiau įsiklausyti į dvi skirtingas nuomones bei argumentus. Kalbėjomės su Kauno pilies atstatymo projekto autoriumi, architektu Kęstučiu MIKŠIU bei karo istoriku, doc. dr. Valdu RAKUČIU.

Kauno pilies atstatymo projekto autorių K. MIKŠĮ kalbino Audronė MEŠKAUSKAITĖ.

Ar jau atlikti visi reikalingi kasinėjimai, apieškoti archyvai, kuriuose rasta medžiaga padėtų atkurti autentišką senosios pilies vaizdą?

Pusė pilies yra nuplauta vandens. Gali būti, kad kasinėdami toliau dabartiniame griovyje rastumėme pirmosios pilies priešpilio liekanas. Tačiau tai padėtų atkurti vien piliavietės kontūrus. Likę tik šiek tiek griuvėsių, visa kita jau seniai išnešiota pačių miestiečių. Caro laikais šioje vietoje piltos šiukšlės. Grioviai buvo sunaikinti, aplink spietėsi namai, daržai. Todėl tiksliai mes nieko apie pilį nežinome. Vaizdas, kurį dabar matome, sukurtas sovietmečiu (tuo metu ir grioviai suformuoti). Jis nėra medžiagų jokia istorine medžiaga.

Ar tas sovietmečio sluoksnis turėtų likti ir naujai atstačius pilį?

Aš šį sluoksnį vadinu daline restauracija. Tuo metu visi palaikė romantiškąjį atstatymo būdą. Aš studijavau paveldosaugą, tokius atkūrimus mes naudojome kaip mokymosi medžiagą. Tik tam jie ir tinkami.

Tačiau dabar šį sluoksnį esu linkęs vadinti savotišku autentu, kad būtų daugiau į ką atsiremti. Tikrojo senojo pilies sluoksnio buvo labai mažai, todėl tuometinė restauracija paryškino tai, kas dar buvo likę. Ši dalinė restauracija tūrio nerodo, todėl mano uždavinys – jį atkurti.

Nėra išlikę jokių pilies dokumentų – nei nuotraukų, nei brėžinių. Piešiniai nėra dokumentai. O mes tik keletą tokių, ne itin patikimų, ir teturime. Pilys graviūrose gali būti, pasak Karolio Meko, piešiamos tik kaip sutartinis ženklas, žymintis jos vietą. Vadinasi, neturime net ir piešinio.

Kodėl reikia atstatyti pilį? Gal vertėtų palikti tiek, kiek jos išlikę? Juk griuvėsiais ji virto be galo seniai.

Taip, anksčiau ir aš buvau tokios nuomonės. Man visai priimtina griuvėsių parko idėja. Kai ateini, jauti toje vietoje buvusią pilį. Tačiau tai sprendžia politikai. O įvairios idėjos dažnai prasilenkia. Todėl dabar rengiamės pirmajam pilies atkūrimo etapui.

Papasakokite savo projekto atsiradimo istoriją ir motyvus.

Pilies atkūrimo programa buvo sudaryta dar 1996 m. Pradėjau galvoti apie piliavietės suformavimą, tačiau tuometinė valdžia norėjo pradėti nuo mūro, kuris labiau matosi. Tais metais ir sukūriau savo pilies vizualizaciją. Pagal analogus „atkūriau“ ir antrąjį bokštą. Juk pats sau galiu prisifantazuoti visko, tačiau dabar, kai reikia veikti konkrečiai, tenka prisiimti atsakomybę ir įvertinti mokslinį problemos atspalvį. To, deja, nenori suprasti projekto oponentai.

2007 m. projektą pateikiau visuomenei. Jis buvo grindžiamas peršviečiamomis konstrukcijomis, kurios suteikia tūrio suvokimą ir kartu nebuvimo iliuziją. Ažūrą sudarytų raudonos plytos ir sąramos, o viduje, už trijų metrų (nes toks yra sienos plotis), būtų įstiklinta patalpa. Laiptai išorėje suprojektuoti dideliems numatomiems žmonių srautams, kuriems maži vidiniai visiškai netinkami. Juose galima eksponuoti parodas. Palikta daug erdvės eksperimentuoti. Anksčiau svarsčiau apie angas bokšto sienoje, tačiau nepagrįstos dokumentais jos atrodo naiviai. Nutariau mąstyti abstrakčiau, architektūriškai. Pilis juk nėra bokštas ar siena. Pilis – tai piliakalnis su visais kitais tūriais. Kaip ir dvaras yra visa ūkio sistema, o ne pono namas. Todėl šiek tiek skaudu, kai ietys lūžta dėl tokių nereikšmingų elementų. Visi taip įtikėję tuo romantiškuoju atstatymo būdu, kad net nesistengia labiau gilintis.

Būta pasiūlymų atkurti visą pilies vaizdą pagal analogus, naudoti šiuolaikines medžiagas, net stiklą. Kodėl joms nepritariate?

Pavyzdžiui, A. Miškinis kalbėjo apie šiuolaikinį pastatą visoje piliavietės teritorijoje. Tačiau, mano manymu, stiklas yra pernelyg „pikta“ medžiaga tokiai aplinkai. Jis skaidrus tik žiūrint viena kryptimi, o kita – labai aštrus, agresyvus. Todėl pasirinkau plytas su tarpais.

O analogai gali būti naudojami tik retrospektyvoms kurti. Jei padarytumėme ir eksponuotumėme tokius maketus, jie žmonėms puikiai galėtų iliustruoti praeitį. Padėtų suprasti, įsivaizduoti, kokioje pilyje gyveno mūsų kunigaikščiai. O reali architektūra turi būti tiksli.

Kokie numatyti kiti darbų etapai? Ar bus apsiribota vienu bokštu? Kaip planuojama elgtis su grioviais?

Vandens juose tikrai nebus. Jis kenktų šalia esančios Šv. Jurgio bažnyčios pamatams. Tačiau potvynių metu gali pakilti gruntiniai vandenys.

Jei darbai vyktų toliau, esu numatęs galimybę išplėsti griovį, pastatyti pėsčiųjų tiltą, o taką, kuris dabar eina tiesiai, nuleisti lanku palei upę. Galima būtų supilti pylimus specialiam transportui privažiuoti.

Mąstėme ir apie pilies apšvietimą naktį. Labai nesinorėtų įprasto apšvietimo iš apačios. Reikėtų galingų prožektorių iš vienos pusės ir pilies viduje, kad aiškiai matytųsi tūriai.

Kaip naujasis statinys išsaugos autentišką dvasią, jei bus pastatytas iš naujų medžiagų? Kokia pasaulinė panašių atstatymų, restauravimų praktika?

Ką tik lankiausi koncerte Trakų pilies priešpilyje. Žiūrėjau į ją ir likau neįtikintas. Ten tiek daug visko sufantazuota. Gal paprasti žmonės to ir nepastebi. Kalbant apie autentišką dvasią, reikėtų galvoti ne apie detales, fasadus ir dekorus, o apie erdves. Jei sugebėtume sukurti reikiamus tūrius, tai ir dvasia atsirastų. Kitados lankėmės viename miestelyje netoli Sopoto, kuriame matėme gotikinę aikštę, apstatytą tarybinio laikotarpio namais. Tačiau jautėmės visai kaip gotikinėje aikštėje.

Kalbant apie kitas šalis, labiausiai įsiminusi yra Graso pilis Austrijoje. Ji atstatyta net keliais stiliais. Kai kur padaryta dalinė restauracija, kitur kas nors pakelta ir paryškinta arba naudotas haiteko stilius. Tūriai atkurti tikrai daug drastiškiau nei mūsų projekte ir pritaikyti visuomenės poreikiams. Liublianos pilyje taip pat matyti postmodernios ir haiteko architektūros įtaka. Matyti, kad yra projektuota menininkų, dirbusių prieš dešimt metų. Viskas pagaminta iš gerų medžiagų. Dar po dešimties metų ji vėl kitaip atrodys. Todėl aš rinkausi neutralumą, kuris mažiau pavaldus laikui.

Pavyzdžiui, Kretoje esančiuose Knoso rūmuose visai neįmanoma atskirti autentikos nuo dabarties. Ten net gelžbetonio galima rasti nudažyto tarsi medis. Pažintine prasme ir tai įdomu, bet nenorėčiau to matyti pas mus.

Jie gal ir gali su savo paveldu elgtis laisviau, nes jo pakankamai turi, o mums mažai kas ir telikę.

Jei neliko, tai ir nepadaugės. Jei kas nori statyti kokią nors pilį, tegul stato kur tik pageidauja. Tačiau autentiškos statybos painioti su dabartine negalima. Kai man siūlo savo projektą įgyvendinti kokiame nors naujame rajone, aš galiu tik tą patį pasiūlyti. Įsivaizduojama pilis negali stovėti autentiškoje vietoje.

Kodėl pas mus vis dar vyrauja įsitikinimas, kad modernūs pastatai neturi kilti senamiestyje, kad tai yra savotiškas rezervatas?

Dabar kaip tik rengiame medžiagą apie Vilniaus, kaip paveldo objekto, autentiškumo išsaugojimą. Manau, kad svarbiausia jį apibrėžiant yra erdvė. Juk senamiestį nuo naujamiesčio atskiriame tik pagal ją. Jei kokį neva senovišką namą pastatysime prospekte, jis bus vien malkų krūva, o jei šiuolaikinių namų proporcijos atitinka senąsias erdves, tai ir bus senamiestis. Šie dalykai labai subtilūs. Juk ne fasadų dekoras ką nors lemia. Juos galima ir išskaičiuoti. Mąstyti tam tikro laikotarpio masteliais yra tikras menas. Atsiveria keistas laiko ir erdvės santykis. Esi dabarties erdvėje, tačiau praeities laike. Naujas pastatas senamiestyje gali tapti seno audinio dalimi. Kai atsiranda dideli pastatai, kurie iškrinta iš mastelio – tada jau blogai.

Tačiau šiandien visi taip bijo stiklo invazijos į senamiesčius.

Stiklas yra tik medžiaga, dengianti tam tikrą karkasą. Praeis kokie penkeri metai, ir jį reikės pakeisti. Tada bus pasirinktos naujos medžiagos. Tai tikrai nėra problema. Jei karkasas bus ne tas, tada jau visą namą teks nugriauti. Taigi projektuojant svarbu neužkirsti kelio ateičiai.

Paaiškinkite, kas yra Rygos chartija ir Vienos memorandumas.

Tai dokumentai, kuriuose juodu ant balto išdėstyta apie imitacijas, atkūrimus. Rygos chartijoje nurodoma, kad galima atkurti objektus, sunaikintus Antrojo pasaulinio karo metu. Dokumentuose nurodoma, jog reikėtų vengti visokių neva istorinių objektų formų, nes taip nusižengiama ir istorijai, ir dabarčiai. Būtina užtikrinti kultūros tęstinumą. Apie sekimą juose niekas nekalba.

Tačiau kiek daug kalbama apie Lenkijos, Rusijos atstatytus objektus.

Fašistinių jėgų sunaikintą Varšuvą buvo galima atstatyti, nes išliko daugybė istorinės medžiagos. O tai, kaip atstatyti, pavyzdžiui, Peterburgo priemiesčių dvarai, nėra jau toks geras pavyzdys. Ten net kolonos sukaltos iš faneros ir nudažytos lyg marmuras. Tikiuosi, kad mes liksime mokslo šalininkai.

Ar visuomenė turi teisę reikšti savo nuomonę architektūros klausimais? O gal pirmenybę spręsti palikti specialistams? Kaip ji tai turėtų daryti?

Visuomenės nuomonė taip pat reglamentuojama dokumentais. Ji gali dalyvauti pačioje proceso pradžioje, kai sudarinėjami planavimo dokumentai, bendrieji, detalieji planai. Visuomenė galėjo reaguoti jau prieš ketverius metus, kai pirmą kartą buvo pristatytas projektas, pilies pjūviai. Tačiau tada niekam tai nerūpėjo. Tokia ramybė net įtartina atrodė. Vėliau projektas buvo pristatytas ne vieną kartą. „Pilies“ draugijos tada nebuvo girdėti, o šiuo metu garsiausi kelių aktyvistų balsai. Dabar, kai susirėmė jėgos, kurių nė viena nenori nusileisti, reikia daryti pauzę arba diskutuoti. Todėl nenusižengdamas savo principams padariau kelis naujus projekto variantus. Diskutuojame tik apie fasado apdailą, kuri galėtų būti šiek tiek nuosaikesnė ir paryškintų ankstesnius sluoksnius.

Tačiau nenorėčiau, kad mano darbui nutiktų taip, kaip jau yra pasitaikę kitiems kūrėjams. Jei pradedi klausyti visų patarimų iš šalies, darbas tampa truputį anemiškas ir beveidis. Vidutiniokiška kūryba niekam neįdomi. Tik dėl to galiu džiaugtis kilusia sumaištimi.

Daugeliui gali užkliūti tai, kad teko rinktis iš jūsų vieno projekto. Kitų konkurentų taip ir neatsirado?

Galimybių studija skelbė atvirą pirkimo konkursą. Aš su šia medžiaga jau seniai dirbau, todėl ir dalyvavau. Dar dalyvavo NPR (Nacionalinių projektų rengimo kompanija), kuri vėliau tapo mūsų bendradarbiais. Jie atliko skaičiavimus, kūrė techninį projekto pagrindą, o mes – architektūrinę dalį. Kiti architektai nelabai tuo domėjosi, nes visi labai bijo paminklosaugos.

Lieka tikėtis, kad pilies gyvenimas nesustos.

Šiuo metu pilis lyg ir prasiplėtė laiko požiūriu. Atrasti patys seniausi sluoksniai, o dabar ji žengia į XXI a. pradžią. Daugybė pastatų per istoriją būdavo pristatomi. Jei ir kito forma, funkcija bei dvasia išlikdavo. Tokia Kauno rotušė, katedra ir daugybė kitų pastatų. Man tai – architektūra, praturtėjusi ne tik formomis, bet ir laiku.

Karo istoriką, doc. dr. V. RAKUTĮ Virginija TAMOŠIŪNAITĖ kalbino dar prieš naujojo projekto patvirtinimą Kauno savivaldybėje.

Jūs esate karo istorikas, daugelį metų „Pilies“ draugijos narys. Per Kauno pilies gynimo akciją pasisakėte prieš architekto K. Mikšio pilies atnaujinimo projektą. Kokia jūsų pozicija šiandien?

Buvau ir esu prieš tą Kauno pilies atstatymo projektą, koks buvo pateiktas. Tačiau supratau, kad iš susipriešinimo nieko gero nebus. Reikia abiems pusėms ieškoti kompromiso. Prieš kurį laiką kalbėjomės su architektu K. Mikšiu, kad reiktų pakoreguoti projektą. Atrodo, radome kompromisą. Pirmadienį Kauno miesto taryboje pristatytas naujas pilies atstatymo projektas. Jis bus pakeistas. Bet tai bus daroma ne dėl to, kad būtų nuolaidžiaujama liaudžiai, o tam, kad būtų pasiektas geresnis rezultatas. Tokiuose karuose negali būti pralaimėjusios pusės.

Bet tai, ką jūs vadinate liaudies balsu, yra išsilavinusių žmonių nuomonė. Pavyzdžiui, istorikas Tomas Baranauskas per pilies gynimo akciją kalbėjo apie tai, kad jis yra apvažiavęs beveik visas LDK pilis, piliavietes, ir tai, kas rengiamasi daryti su Kauno pilimi, t. y. sukonstruoti modernią permatomą „etažerę“ senamiesčio erdvėje, būtų beprecedentis įvykis.

Noriu pabrėžti, kad draugija „Pilis“, kuri merui ir jo komandai atrodo panaši į rėkaujančius prasčiokus, vienija išsilavinusius žmones, istorikus, profesorius. Tik turinčius kitokias tradicijas nei Kauno architektai. Sakykime, profesoriaus Napoleono Kitkausko požiūris remiasi kitokia pasaulėžiūra ir pilių atstatymo bei tyrinėjimo suvokimu. Tai skirtingos mokyklos.

Kalbėdamasis su architektu K. Mikšiu pabrėžiau, kad ir padėtis dėl archeologinių duomenų nėra tokia bloga, kaip manoma. Archeologo N. Kitkausko nuomone, „jau šiuo metu yra žinoma apie 60-70 proc. buvusios planinės struktūros (pilies rytinis ir pietinis bokštai, gynybinė siena tarp šių bokštų, gynybinių rytinės ir vakarinės sienų nemažos dalys bei jų kryptys Neries upės link)“. Pradėkime tyrimus, maža ką dar galima atrasti! Štai tik dabar aptikome Dubingių Radvilas! Arba opus klausimas dėl šaudymo angų: pilies statybų laikotarpis aiškiai rodo, jog pilis galėjo būti statyta kryžiuočių meistrų, nes statymo metai yra taikos tarp Vytauto ir kryžiuočių laikas. Galima daryti išvadą, kad tos šaudymo angos buvo tokios pat kaip ir kitų to laikotarpio pilių. Pilys statytos pagal panašias taisykles. Pavyzdžiui, visi apkasai iš dalies irgi yra panašūs. Šaudymo angos – taip pat. Taigi dar vienas esminių sprendimų – verta atlikti išsamesnį tyrimą. Tačiau, kiek žinau, dėl medžiagų K. Mikšys kol kas tikrai nenusileis.

Svarbu, kad šis klausimas būtų svarstomas viešai, kad būtų pateikiami tikslesni finansiniai duomenys, projekto vertė, medžiagų kaina, pagaliau – architekto darbo vertė ir t. t. Iš šalies žiūrint stebina, kad šis klausimas, kaip jūs minėjote anksčiau, nagrinėjamas daugiau kaip dešimt metų, tačiau tik pastaruoju laiku juo imta domėtis atidžiau, nes pradėta veikti. Nežinau, kieno tai bėda – gal pačios Kauno visuomenės, gal regiono žiniasklaidos, kad tik dabar pasirodo straipsniai šia tema. Susidaro įspūdis, kad ir patys kauniečiai ne itin tuo domisi. Kaip ir nesidomėjo „Akropolio“ ar kitomis statybomis. Kai kurie nesupranta, kodėl pasirinktas K. Mikšio projektas.

K. Mikšys yra oficialiai paskirtas šios pilies architektu jau daugiau nei dešimt metų. Jis ilgai be jokio atlygio dirbo prie Kauno pilies atkūrimo brėžinių. Kai kyla klausimas, kieno turėtų būti pilies atkūrimo projektas, natūraliai žiūrima į šį žmogų. Jis labiausiai įsigilinęs į šį klausimą. Mes esame seniai pažįstami, kaip sakiau, kartu dirbame, tad žinau, kaip klostėsi pilies reikalai. Jos tiek metų neatstatė dėl to, kad nebuvo vado. Tie, kurie turėjo pinigų, neturėjo įgaliojimų tai daryti, o tie, kuriems pilis priklausė, neturėjo lėšų. Anksčiau pilis buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus žinioje. Muziejaus direktoriui priklausė garsi frazė: „Yra pilis – yra problema, nėra pilies – nėra problemos.“ Jis neprieštaravo, kad pilį perimtų Kauno miesto savivaldybė. Savivaldybei ji priklauso gal aštuoneri metai, bet ji kurį laiką vėlgi nieko nedarė, išskyrus tai, kad įrengė Turizmo ir informacijos centrą. Buvo manoma, kad bet kokiems darbams reiktų daug pinigų. Tačiau tiesa ta, kad tam nereikia daug pinigų, o iniciatyvos ir išmanymo (pvz., kai kuriuos darbus gali atlikti tik restauratoriai). Dabar atsirado asmuo, t.y. Kauno meras, kuris pasakė, kad pilis bus atstatyta. Štai tada ir specialistai sureagavo, ir entuziastai, nes yra pavaldumas, interesai.

Yra konstanta, nekintamas dėsnis, ko reikia, kad pilys gyvuotų. Būtini trys dalykai: valdžia, kuri norėtų imtis darbų, lėšų šaltinis, kuris sudarytų sąlygas, ir visuomeninė organizacija, kuri įrodytų, kad tai yra reikalinga, atkreiptų visuomenės dėmesį ir formuotų teigiamą įvaizdį. Jei bent vieno iš šių elementų nėra – niekas nevyksta.

Kaip vertinate tai, kad K.Mikšio projektas yra gan modernus pilies atkūrimo variantas?

Priežastis slypi Lietuvos architektų mokykloje ir jos į moderną linkusioje pakraipoje. Esu tai girdėjęs iš daugelio architektų. Kai ateina pirmakursis studentas, jam pasakoma, kad blogiausia, ką gali padaryti, tai atstatyti taip, kaip buvo. Reikia pripažinti, kad tai – mūsų architektų liga. Gal ne visų, gal ne dabartinių, bet anksčiau baigusiųjų… Neva tai žemiausias, blogiausias, amatininkiškas lygis. Viena vertus – taip. Kita vertus, yra įvairių konvencijų, nuostatų, reglamentuojančių, kaip gali būti atstatyti seni pastatai, kad matytųsi, kur yra senoji statyba, kur dabartinė. Tai įgyvendinti yra daugybė būdų.

Kiekviena valstybė senųjų statinių atkūrimo klausimą sprendžia savaip, pavyzdžiui, vokiečiams turi stovėti tokia tvirtovė, kokia kadaise buvo…

Dar vienas niuansas – mūsų architektai turi tokią pat ligą kaip visa Lietuva: ima ką nors kopijuoti. Nori perteikti idėją, nesuprasdami, jog ji visiškai netinka Lietuvai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pilis pirmiausia asocijuojasi su geru gyvenimu, ištaigingumu, o mums – su žila senove, praeitimi, kurią gerbiame. Tai yra esminis skirtumas, svarbiausias dalykas. Iš senovės mes nieko daugiau ir neturime, išskyrus pilis. Na, dar žemėlapiai… Ir tai beveik viskas. Pilis mums yra retas ir tikras, vienintelis mūsų garbingos praeities pavyzdys, atributas. Lietuvos aukso amžiaus paminklas. Dėl to žmonėms tai yra svarbu. Ir ne vien senajai generacijai. Tai rūpi ir jauniems. Todėl mums nedera tvirtinti, jog galime daryti tik taip ir ne kitaip. Lietuvoje reikia gerbti ir žmones, ir senąją mūsų kultūrą, kuri turi visai kitą semantinę reikšmę nei Vakarų Europoje. Tai esminis dalykas, apie kurį reikia kalbėti. Mes nesame prancūzai, kurie turi pilių tiek, kad gali su jomis daryti ką panorėję, mums svarbu suvokti senųjų statinių semantinę reikšmę.

Tokiu atveju pagrindinis klausimas lieka: ar tikrai tinka ypač jautrioje bet kokiai invazijai senamiesčio erdvėje gan modernus pilies projektas? Jei Kaunas nebūtų taip architektūriškai darkomas ir apleistas, kaip nutiko pastaruoju metu, galbūt šis klausimas nekiltų. Bet galvoji, kas vėl bus padaryta? ,,Akropolio“ garažų „pasturgalis“ jau atsuktas į vieną gražiausių Kauno vietų… Nuostabi šalia esanti Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia nežinia kuriam laikui prarasta vizualine prasme, nes ją prarijo „Akropolis“. Daugybė erdvių Kaune yra dingusios, netekusios ir nuolat prarandančios savo žavesį: apžėlusios, griūvančios, netinkamai prižiūrimos, nebaigtos statyti ar bjauriai sudarkytos stiklinių „modernių“ pastatų. Sakykim, pilis bus renovuota, bet ar žinoma, kokia bus tokios pilies paskirtis?

Pilies projektas buvo kuriamas tiksliai nežinant jų funkcijų. Projekte aš nemačiau jokio pilies pritaikymo šiandienos poreikiams. Jokio. Nei naujų erdvių koncertams rengti, nei apsilankyti turistams. Priešingai, būtų sugriauta vieta, kur vykdavo Mindaugo karūnacijos dienos šventės. Buvo pajuokauta, kad jei atsiras tokia moderni pilis, Liepos 6-osios spektaklių metu gal reikės kabinti specialius audeklus, kurie imituotų pilį? Apie tai kalbėjomės ir su K. Mikšiu ir, atrodo, radome atsakymą – Kauno pilis gali būti Panemunės pilių turistinio maršruto pradžia. Ji taptų pagrindiniu muziejumi, įgautų daug svarbesnį statusą.

Bet ar tai derinama su savivaldybe? Juk pagrindinis užsakovas yra savivaldybė? Gal ji turi visai kitokių renovuotos pilies funkcionalumo planų?

Nežinau. Mero ir savivaldybės nuomonė remiasi tuo, ką pateikia specialistai, nes jie neturi kitos, alternatyvios, bet autoritetingai pagrįstos nuomonės. Kauno pilies projekto problemą gali išspręsti tik architektas K. Mikšys. Kiti architektai jį palaiko gal ne todėl, kad pritartų jo projektui, o vien dėl to, kad reikia kolegą palaikyti, nes jie visi labai susiję (parašų rinkimo sistema ir t. t.). Tad geriausias sprendimas yra ieškoti kompromiso su K. Mikšiu. Vienoje radijo laidoje, skirtoje Kauno pilies atstatymo projektui, sakiau, kad čia yra tik maži atgarsiai to nepasitenkinimo, kuris kiltų po to, jei Kaune vėl būtų pastatyta tai, kas žmonėms nepriimtina. Tada vėl vieni kitus smerktų, vėl kiltų klausimas: kaip buvo galima taip padaryti? Kol viskas dar tik popieriuje, daug lengviau pataisyti, nei tuomet, kai darbai bus atlikti. Kol kas esu didelis šio klausimo entuziastas, bet, pabrėžiu, mano pozicija aiški – aš nepritariu tokiam projektui, koks yra dabar. Esu karo istorikas ir man ne vis tiek, kaip atrodys pilys. Blogai, kad architektai pamiršta karo istoriją, archeologai pamiršta istorikus, o istorikai pamiršta archeologus. Mums reikia dirbti glaudžiau, neišsiskaidant, o bendradarbiaujant.

http://www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra