Istorija lituanistikos kontekste

Autorius: Data: 2013-02-14, 11:54 Spausdinti

Habil. dr. Antanas Tyla, Lietuvos istorijos instituto direktorius

Šįmet sukako 60 metų Antano Smetonos lituanistikos instituto (ASLI) (toliau – Lituanistikos institutas arba tiesiog institutas) įkūrimo. Šis institutas buvo trijų šiandien veikiančių Lituanistikos institutų – Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos – pradininkas, šaknys ir institucinės mokslinės veiklos pradžia. Institutas oficialiai įsteigtas 1939 m. sausio 1 d.¹ ir kaip savarankiška mokslo įstaiga veikė iki 1941 m. sausio 16 d. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininko M. Gedvilo įsakymo dėl Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo. Tuo pačiu įsakymu nuspręsta panaikinti Lituanistikos institutą ir nuo Mokslų akademijos įsteigimo dienos atleisti jo narius.²

lituanistikos instituto įsteigimas ir pirmieji metai sutapo su Lietuvos valstybės lemtingais pokyčiais. 1939 m. kovo mėn. naciai užgrobė Klaipėdos kraštą. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. prasidėjo visą pasaulį sukrėtęs Antrasis pasaulinis karas. Spalio mėn. Lietuva atgavo dalį Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė okupacija, kuri užsitęsė 50 metų. Taigi Lituanistikos institutas Lietuvos valstybės globa tegalėjo pasinaudoti vos pusantrų metų. Paskui jau prasidėjo okupantų režimo politiniai ir ideologiniai trukdymai ir diktatas. Tai turėjo įtakos ne tik pačiam LI, bet ir jo įpėdinių mokslinei veiklai, jos apimčiai, kryptims ir viso mokslinio darbo rezultatams. Be kitko, Vilniaus atgavimas iš karto atsidūrė LI dėmesio ir veiklos akiratyje.

Neapžvelgdami giminingų mokslo institucijų 60 metų raidos, apsistosime tik ties Lituanistikos instituto sukūrimo, jo įsteigimo teisiniais nuostatais, pirmine jo struktūra iki nutraukiant jo veiklą bei jo sąsaja su Lietuvos mokslų akademija. Taip pat apžvelgsime dabartinio Lietuviškos istorijos instituto pradininko – Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus veiklos kryptis pradiniame jo etape.

Chronologiškai apsistosime tik ties laikotarpiu iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios, kuri sutapo su Lietuvoje likusio lituanistinių mokslų mokslininkų sąstato pakeitimu.

Lituanistikos instituto kūrimo idėjos genezė ir statutas

Iš pradžių pabandysime bent trumpai priminti ASLI įkūrimo idėjos genezę, jo įsteigimą, tikslus, struktūrą, organizavimąsi, kartu dar kartą grįžti prie jo uždavinių, nuveikto darbo, ir suvokti, kokia jo reikšmė bei kiek jis aktualus yra šiandien.

Iki LI įkūrimo Lietuvoje nuo pat senojo Vilniaus universiteto laikų mokslinį darbą dirbo aukštosios mokyklos ar prie jų įsikūrusios institucijos. Po senosios valstybės padalinimo, Rusijos valdžiai jas uždarius, šį darbą dirbo privatūs asmenys ar tos pačios valdžios įsteigtos šaltinių tyrimo bei publikavimo institucijos. Tautinio politinio gyvenimo suaktyvėjimo laikotarpiu Vilniuje atsirado lietuvių inteligentijos sukurta Lietuvių mokslo draugija, kuri leido savo darbų leidinį „Lietuvių Tauta“.

Po 1918 m. Vasario 16-osios Akto nepriklausomoje Lietuvoje, lenkams užgrobus Rytų Lietuvą ir Vilnių mokslo židiniu tapo Lietuvos universitetas, vėliau pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Ten pradėjo dirbti jau Lietuvių mokslo draugijoje savo tyrimais pasižymėję Juozas Balčikonis, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Zigmas Žemaitis ir kt. Universitetas tapo ne tik mokymo, bet ir mokslinių tyrimų centru. Be to, prie Švietimo ministerijos buvo sudarytos svarbios įstaigos: Lietuvių tautosakos archyvas, Lietuvių kalbos žodyno redakcija, prie Vidaus reikalų ministerijos – Pavardžių ir vietovardžių atlietuvinimo komisija³, kuri oficialiai buvo žinoma ir kaip Žemės vardyno komisija. Nuo 1922 m. visuomeniniais pagrindais veikė Lietuvių katalikų mokslo akademija. Jos veikloje dalyvavo žinomi mokslo tyrinėtojai Zenonas Ivinskis, Kazys Pakštas, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskas, Adomas Jakštas-Dambrauskas ir kt. Akademija tyrė ir propagavo lietuvių kalbą, gamtos mokslus, organizavimo suvažiavimus, juose perskaityti pranešimai buvo skelbiami leidinyje „Suvažiavimo darbai“. Lietuvos istorijos draugija telkė istorijos tyrinėtojus ir mėgėjus, leido „Praeitį“.

Tačiau viso to šalies visapusiškai organizuotam ir planingam mokslo tyrimui buvo per maža.

VDU profesūra labiausiai jautė platesnių kryptingų mokslinių tyrimų poreikį. Todėl visai suprantama, kad idėja steigti valstybinę mokslo tyrimų instituciją subrendo būtent Vytauto Didžiojo universitete. Mintis dėl Lietuvos mokslų akademijos steigimo iškilo 1928 m.4 ir paskui nuosekliai rutuliojosi iki konkrečių žingsnių.

1934 m. kuri pavasarį VDU Senatas svarstė mokslinių tyrimų rėmimą. Buvo konstatuota, kad universitetas yra ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaiga ir todėl reikia remti „mokslinę kūrybą“. Buvo pasiūlyta sukurti „prie V. D. Universiteto moksliniams tyrimams nuolatinį fondą“, kurį paremtųvalstybė.Darbą koordinuoti turėjo universiteto Senatas5.

1934 m. rugsėjo 23 d. vykusiame Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje buvo svarstomas Lituanistikos instituto steigimo klausimas. Tarybos nariams buvo pateiktas Instituto statuto projektas. Pagal jį institute turėjo būti 3 skyriai: humanitarinis, gamtos ir socialinių mokslų. Taryba visais balsais pripažino tokios įstaigos reikalingumą ir išrinko komisiją iš prof. M. Biržiškos, dr. Prano Skardžiaus ir prof. Igno Jonyno papildyti ir pataisyti pagal padarytas pastabas statuto projektą ir pateikti kitam posėdžiui tvirtinti6. Prie 1935 m. dokumentų byloje yra Lituanistikos instituto įstatymas7, labai panašus į vėliau patvirtintąjį ASLI statutą.

Senatas, remiant rektoriui prof. Mykolui Romeriui, nedidele balsų persvara pritarė HMF sumanymui steigti specialų Lietuvos tyrimo institutą. Tačiau Matematikos-gamtos fakultetas su dekanu prof. Zigmu Žemaičiu atmetė tokią idėją. Buvo manoma, kad Lietuvos tyrimo darbus gali atlikti universiteto įstaigos ir steigti atskirą Lietuvai tirti institutą yra per anksti ir net netikslinga8.

Šitokia nuostata turėjo įtakos. Jau vėliau, atidarant institutą, švietimo ministras Juozas Tonkūnas priminė buvusias abejones dėl Instituto steigimo, esą pasigirsta kalbų, jog Institutas nereikalingas, nes jame dirbs tie patys žmonės kaip ir VDU katedrose, kad tai tik padidins valstybės iždo pajamas9. Matyt, todėl mokslinių tyrimų instituto steigimas užtruko iki1938 m. Tų metų spalio 4 d. Seimas patvirtino Antano Smetonos lituanistikos instituto statutą. Netrukus jis buvo paskelbtas Vyriausybės žiniose10. Motyvuodamas valstybės pasiryžimą steigti LI jo direktorius K. Masiliūnas atidarymo metu taip argumentavo:

Šiandien atsirado tokių svarbių aplinkybių, kurios verste vertė toliau šito reikalo nebeatidėlioti ir imtis pačiai Valstybei plačiu mastu organizuoti lietuvių kalbos ir lietuvių praeities tyrinėjimo , kaip kad buvo anksčiau imtasi visokių kitų sričių planingo tyrinėjimo ir tvarkymo“11.

Lituanistikos instituto pabrėžta, kad Antano Smetonos lituanistikos institutas yra mokslo įstaiga. Jos tikslas:

    1. tirti lietuvių kalbą, lietuvių tautosaką ir Lietuvos praeitį;

    2. rinkti, tvarkyti ir skelbti lietuvių tautosakos ir Lietuvos istorijos mokslinę medžiagą ir šaltinius;

    3. atstovauti lituanistikos mokslams Lietuvoje ir užsienyje.

Institutas buvo pavaldus švietimo ministrui.

Institutą sudarė 3 skyriai: lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir lietuvių tautosakos. Jie ir buvo mokslinio darbo institucinis branduolys.

Pagal Prezidento ir Ministro pirmininko patvirtintus Lituanistikos instituto etatus iš pradžių jame turėjo būti 25 etatiniai darbuotojai, iš jų 6 nariai.

Instituto personalą sudarė vadovybė (direktorius ir skyrių vedėjai), nariai, mokslo pagalbinis personalas ir administracija (reikalų vedėjas, kanceliarijos, ūkio ir kitų įstaigų tarnautojai). Direktorių skyrė Lietuvos Prezidentas švietimo ministro teikimu.

Kandidatais galėjo būti asmenys, baigę aukštuosius lituanistikos mokslus ir pasiruošę savarankiškam mokslo darbui arba asmenys baigę kitus aukštuosius mokslus, bet pasižymėję savarankiškais lituanistikos mokslo mokslo darbais. Pagal specialybę nariai buvo skiriami į vieną iš trijų skyrių. Kandidatus į narius rinko Instituto taryba, o juos skyrė Respublikos Prezidentas. Instituto talkininkais galėjo būti asmenys, sugebantys rinkti medžiagą ar atlikti kitą pagalbinį darbą.

Instituto pradinis funkcionavimas vyko etapais. Nors pats Institutas švietimo ministro įsakymu buvo laikomas įsteigtų 1939 m. sausio 1 d., tačiau direktorius ir nariai buvo paskirti tik nuo 1939 m. vasario 10 d.12, skyrių vedėjai – nuo kovo 6 d. Oficialus Instituto atidarymas įvyko tų pačių metų kovo 6 d.13

besikuriančio LI žinion nuo 1939 m. sausio 1 d. buvo perduota Lietuvių kalbos žodyno redakcija, Lietuvių tautosakos archyvas ir Lietuvos žemės vardynas su ten dirbančiais tarnautojais14.

Pirmuoju direktorium buvo Švietimo ministerijos generalinis sekretorius Kazys Masiliūnas15. Prasidėjus sovietiniai okupacijai nuo 1940 m. liepos 1 d. jis buvo atleistas16. Direktorium tapo prof. M. Biržiška17, nuo tų metų rudens iki Instituto uždarymo – V. Krėvė-Mickevičius.

Pirmieji Lietuvių kalbos skyriaus etatiniai nariai buvo prof. M. Biržiška, doc. Pranas Skardžius, neetatiniai – prof. Juozas Balčikonis ir doc. Antanas Salys. Pastarasis buvo paskirtas šio skyriaus vedėju.

Lietuvos istorijos skyriaus etatinis narys buvo doc. Zenonas Ivinskis, neetatiniai – prof. Ignas Jonynas, dr. Juozas Stakauskas ir dr. Adolfas Šapoka. Skyriaus vedėju buvo paskirtas prof. I. Jonynas.

Lietuvių tautosakos skyriaus etatiniu nariu buvo paskirtas dr. Jonas Balys, neetatiniais – gimnazijos direktorius Jurgis Elisonas ir mokytojas Juozas Ambrazevičius. Šio skyriaus vedėju buvo paskirtas dr. J. Balys18.

Instituto sekretoriumi buvo paskirtas istorikas dr. Konstantinas Avižonis19. 1940 m. gruodžio 1 d. jis buvo atleistas, jo pareigas iš pradžių laikinai, o nuo 1941 m. sausio 1 d. nuolatinai ėjo mokslinis sekretorius istorikas Simas Sužiedėlis20.

ASLI atidarymas

iškilmingas LI atidarymas įvyko 1939 m. kovo 6 d. Dalyvavo apie 90 žmonių. Atvyko valstybės ir Vyriausybės nariai – ministras pirmininkas V. Mironas, švietimo ministras J. Tonkūnas, krašto apsaugos ministras K. Musteikis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, Valstybės Tarybos pirmininkas B. Masiulis, mokslininkai, aukštųjų mokyklų profesoriai: M. Biržiška, M. Romeris, A. Janulaitis, V. Mykolaitis-Putinas, E. Volteris, P. Jodelė, L. Karsavinas, A. Rimka, K. Jablonskis, V. Maciūnas, V. Sruogienė, M. Urbšienė, A. Kučinskas, S. Sužiedėlis, P. Tarasenka, I. Lappo ir kt., svečiai iš Latvijos istorijos instituto, jo generalinis sekretorius dr. M. Stepermanis, Latvijos pasiuntinys ministras Sėja21.

Dalyvių sudėtis rodo koks dėmesys buvo skiriamas šiai naujai Lietuvos valstybės mokslo institucijai. Apie LI uždavinius kalbėjo švietimo ministras Juozas Tonkūnas, Instituto direktorius Kazys Masiliūnas, VDU rektorius M. Romeris. Pastarasis savo kalboje džiugdamasis pažymėjo, kad „…Lituanistikos institutas prašoka visas mokslo institucijas savo ryškiu, koncentruotu, funkcionaliu tikslu – moksliniu lietuvių socialinės kultūros pažinimu, analize ir tvarkymu. Jam rūpėsiąs mokslo darbas, kalba, tautosaka, folkloras, istorija. Tai būsianti tik mokslo įstaiga, atsieta nuo jaunimo mokymo uždavinių. Mokslinis lituanistikos srities darbas, – kalbėjo toliau rektorius, – turi svarbos ir universaliam mokslui, o lietuvių kalbos tyrinėjimai – filologijai. Lietuvos istorinis vaidmuo sudaro ryškų ir svarbų socialinį Rytų Europos veiksnį“22.

Netrukus po Instituto atidarymo pas Lietuvos Respublikos Prezidentą įvyko LI Tarybos posėdis, dalyvaujant švietimo ministrui J. Tonkūnui23. Ten irgi buvo aptarti instituto uždaviniai, o Prezidentas parodė savo dėmesį jo vardu pavadintai mokslo įstaigai.

Praėjus dviems mėnesiams Instituto darbuotojai kartu su Švietimo ministerijos tarnautojais Karininkų ramovėje davė priesaiką ir iškilmingą pasižadėjimą24.

Iš pradžių Institutas įsikūrė Kaune, išnuomotame buvusiame Valstybės Tarybos pastate, Totorių g. 1225. 1940 m. rugpjūčio-spalio mėn. Institutas persikėlė į Vilnių. Švietimo liaudies komisariatas Institutui perdavė uždarytos „Ryto“ draugijos namus Antakalnio g. Nr. 626 ir tų metų rugsėjo 26 d. komisija šiuos du pastatus perėmė savo žinion27. Lituanistikos institutui buvo perduotos Lietuvių mokslo draugijos patalpos, Jono Basanavičiaus muziejus bei biblioteka28. Ji buvo pavadinta LI Pirmuoju miziejum ir biblioteka. Be to, Institutui buvo perduotos Valstybinė Vrublevskių biblioteka, pavadinta LI Centrine biblioteka, buv. Lenkų mokslo draugijos biblioteka ir muziejus ir pavadinti LI Antruoju muziejum ir biblioteka, buv. Žydų mokslo institutas „Jivo“, pavadintas Trečiuoju muziejum ir biblioteka29. Institutui buvo perduota Vilniaus kunigų seminarijos biblioteka su 53 709 knygomis ir rankraščiais bei brėžiniais30.

Nuo pat LI – pirmosios mokslo įstaigos – įsteigimo prasidėjo aktyvi veikla. LI labai veržliai stengėsi išeiti į bendrą su kitų šalių mokslininkais darbo lauką, kaupti visa kas, reikalinga įgyvendinant Instituto tikslus. LI direktorius kreipėsi į Lietuvos pasiuntinybių įgaliotuosius ministrus ir konsulatų konsulus, pranešdamas, kad įsikūręs „ir pradėjęs savo darbą Institutas labai norėtų rinkti medžiagą, kuri turi ryšio su jo siekiamais tikslais. Jam šiuo atžvilgiu yra svarbu turėti savo archyve ir bibliotekoje visa, kas tik pasirodo apie Lietuva užsienio knygų rinkoje ir užsienio spaudoje. Sekti tai pats Institutas nepajėgs, jam bus reikalinga uoli mūsų pasiuntinybių ir konsulatų pagalba ir informacija“ - rašoma tame kreipimesi į diplomatus.

Šis kreipimasis buvo nusiųstas į Vatikaną, Romą, Karaliaučių, Rygą, Taliną, Stokholmą, Varšuvą, Berlyną, Paryžių, Maskvą31. Mūsų diplomatai nebuvo abejingi kreipimuisi ir bent jau laiškuose Instituto vadovybei pažadėjo jį remti. Lietuvos įgaliotasis ministras Latvijoje Pranas Dailydė, pritardamas prašymui rinkti lituanistinę medžiagą iš pasiuntinybei atsiunčiamų knygų ir kitokių leidinių, vis dėlto siūlė neieškoti pasiuntinybės tarpininkavimo, o pačiam LI kreiptis į Latvijos mokslo įstaigas. Jis rašė: „Šiaip jau mokslo srityje reikėtų skatinti glaudesnį tirsioginį atitinkamų Baltijos valstybių sluoksnių ir įstaigų bendradarbiavimą, kaip kad tatai matome užsimezgusius kitose gyvenimo šakose“32. Pensilvanijos universiteto prof. Alfredas Sennas pasiūlė Institutui Užmegzti ryšius su Amerikos kalbotyros draugija (Linguistic Society of America)33.

Po oficialaus LI atidarymo visi trys skyriai pradėjo savo krypties veiklą. 1939 m. gegužės 9 d. Instituto taryba patvirtino Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos ir Lietuvių tautosakos skyrių tų metų veiklos programą, nubrėžusią visų jų pagrindines darbo kryptis. Kartu norėtųsi pažymėti, kad LI visapusiškai plėtrai lemiamos reikšmės turėjo Vilniaus grįžimas į Lietuvos valstybės sudėtį.

ASLI Lietuvos istorijos skyriaus veikla

šio skyriaus vedėju buvo paskirtas prof. Ignas Jonynas. Jis drauge su etatiniais ir neetatiniais LI nariais (Z. Ivinskiu, J. Stakausku, A. Šapoka, dr. Jonu Puzinu) bei reikalų vedėju dirbusiu žinomu istoriku dr. Konstantinu Avižoniu iš pat pradžių energingai ėmėsi darbo. Skirtingai nuo Lietuvių kalbos skyriaus ir Lietuvių tautosakos skyriaus, kurie kurdamiesi perėmė buvusį mokslo įstaigų paveldą, istorikai turėjo tik savąją kompetenciją ir norą griebtis darbo ir bent kiek pasivyti kitus du LI skyrius. Jau 10-metį veikusi Lietuvos istorijos draugija užsiėmė leidyba ir tam reikalui telkė žmonės. Sukaupto kitokio paveldo ji perduoti Institutui neturėjo.

Skyriaus veiklos pagrindinė kryptis jau buvo punktyrais nubrėžta oficialaus LI atidarymo metu. Savo kalboje LI direktorius K. Masiliūnas apie Lietuvos istorijos skyriaus uždavinius kalbėjo labai konkrečiai ir taip juos suformulavo: „Savaimingas Lietuvos istorijos mokslas tebus įmanomas tik tada, kada lietuviai istorikai galės remtis ne svetimųjų vienokiomis ar kitokiomis studijomis, o tiesioginiais istoriniais šaltiniais. Lietuvos istorinių šaltinių – kronikų ir istorinių dokumentų – tyrinėjimas bei išleidimas seniai jau yra aktualus dalykas. Apie lietuvių tautos praeitį yra daugybė žinių įvairiose kronikose ir įvairiuose vokiečių, rusų, lenkų, čekų ir kitų tautų istorinių šaltinių rinkiniuose. Jie guli sukrauti Karaliaučiaus, Berlyno, Krokuvos, Varšuvos, Prahos, Maskvos,Rygos, Vatikano ir kitų miestų archyvuose ir ligi šiol jų lietuvio istoriko ranka beveik visai nėra lietusi. Šis reikalas seniai jau suprastas, tik ligi šiol, deja, nebuvo reikalingų sąlygų: trūko gal žmonių, bet dar labiau trūko organizacijos. Taigi pats svarbiausias ir pats skubiausias Instituto Istorijos skyriaus uždavinių – tai pradėti tyrinėti Lietuvos istorinius šaltinius“34.

Dabar nėra tvirto pagrindo sakyti, kad buvo originali LI direktoriaus mintis. Greičiausiai tai buvo istorikų ir bendrai humanitarinių diskutuojamų idėjų sintezė. Ji buvo priimtina ir Instituto Lietuvos istorijos skyriui. Tai patvirtina šio skyriaus tarybos posėdžių protokolai ir veikla. Noras nusikratyti tendencingų kitų tautų Lietuvos istorijos vertinimo koncepcijų reikalavo patiems sėsti ir susipažinti su pirmaisiais Lietuvos istorijos šaltiniais, kurių pagrindinė dalis buvo už Lietuvos valstybės sienų.

Praėjus 10 dienų nuo oficialaus LI atidarymo dienos, įvyko pirmasis Lietuvos istorijos skyriaus tarybos posėdis, kuriame, pirmininkaujant skyriaus vedėjui I. Jonynui, buvo svarstomos veiklos kryptys ir skyriaus darbo planas. Posėdyje dalyvavę J. Stakauskas, Z. Ivinskis, A. Šapoka, J. Puzinas ir pats vedėjas kalbėjo apie šaltinių registravimą, rinkimą, studijavimą ir leidimą, kaip svarbiausią skyriaus veiklos barą35.

Z. Ivinskio nuomonė glaustai protokole taip pateikta: „Svarbiausias Instituto uždavynis būsiąs šaltinių leidimas ir kada nors reikėsią prieiti prie „Monumenta Lituaniae“. Tam reikia plano ir aparato medžiagai iš užsienio parsitraukti“36.

Jonynas kalbėjo dėl Lietuvos Metrikos, kad LI rūpintųsi iš pradžių bent prieiti prie jos, nesiekiant iš karto susigrąžinti. Be to, beveik visi tarybos nariai manė, kad reikia leisti periodinį istorijos leidinį. Ši Lietuvos skyriaus tarybos narių sąšauka su direktoriaus pateiktu istorikų veiklos pagrindiniu uždaviniu lyg ir patvirtinta, kad direktorius pasakė tai, ko norėjo istorikai ir ko jiems labiausiai reikėjo. Kartu tai buvo LI direkcijos ir Lietuvos istorijos skyriaus darnaus darbo garantija.

Gerai viską apsvarsčius, buvo parengtas skyriaus 1939 m. planas. Jį tų pačių metų gegužės 9 d. apsvarstė ir patvirtino LI taryba37. Pagal šį veiklos planą Lietuvos istorijos skyrius buvo įpareigotas:

Sudaryti proistorinės, archeografijos ir istorijos sekcijas;

pradėti inventorinti Lietuvoje esamą archyvinę medžiagą, išsiaiškinant, kokia medžiaga yra provincijos muziejų, mokyklų, dvarų, bažnyčių ir kitokiuose archyvuose. Tam reikalui pasitelkti savo bendradarbius, talkininkus ir palaikyti ryšius su vietiniais archyvais bei muziejais;

Kur galima perimti ar nupirkti šalyje esamą medžiagą, ją sutvarkyti ir išspręsti saugojimo vietos klausimą;

Rinkti užsienio šalių archyvų, kur gali būti medžiagos Lietuvos istorijai, spausdintus katalogus ir aprašymus;

Rūpintis įsigyti užsienio archyvuose esančios Lietuvos istorijai svarbios medžiagos fotokopijų ir nuorašų;

Užmegzti ryšius su užsienio archyvais dėl archyvinės medžiagos skolinimo;

Rūpintis gauti iš Rusijos Lietuvos archeologinę medžiagą ar bent jos nuotraukas su Petrapilio archeologijos komisijos protokolų nuorašais;

Pradėti organizuoti šaltinių leidinio Monumenta Historica Lituaniae;

Sudaryti praktinės literatūros biblioteką ir LI bibliotekos istorinę dalį;

Leisti istorijos skyriaus organą, istorijos bibliografiją ir pagal išgales mokslo veikalus;

Rūpintis naujų mokslo jėgų ruošimu ir nuolatinių savo atstovų siuntimu į Vatikano ir Maskvos archyvus.

Šios Lietuvos istorijos skyriaus veiklos gairės labai ryškiai rodo, kad prioritetine savo veiklos kryptimi istorikai laikė istorijos šaltinių paieškas, kaupimą, jų publikavimą, studijavimą. Ši veiklos kryptis prioritetine išliko ir 1940 m. vasario 29 d. skyriaus tarybos patvirtintame ilgesnio laikotarpio veiklos plane38. Tiktai išryškėjo jau konkretūs žingsniai.

Vykdant šia programą jau pirmaisiais metais prof. I. Jonynas parengė archyvinės medžiagos suregistravimo anketą39. Ji buvo išsiuntinėta vyskupams, klebonams, kunigams, miestų burmistrams, dvarų savininkams ir kt.40. Ši anketa suteikė daug iki šiol nepraradusios reikšmės informacijos.

Be to, skyrius inicijavo sutartį su Jonu Totoraičiu, dirbusiu Vatikano archyve, dėl dokumentų atrinkimo ir fotokopijų pagaminimo bei pristatimo į LI. Ši sutartis, nepaisant prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo sukeltų problemų, beveik visa buvo įgyvendinta41. Buvo numatyta skirti lėšų ir tartis dėl tų pačių reikalų su istoriku Vincu Trumpa Paryžiuje bei dr. K. Alminausku Karaliaučiuje42. Be to, dėl darbo archyvuose, tyrinėjant ir kaupiant šaltinius buvo kreiptasi į kitų šalių institucijas43.

Atgavus Vilnių LI istorikai iš karto susirūpino ten esančių archyvų, bibliotekų likimu. Praėjus vos kelioms dienoms nuo Lietuvos sutarties su Sovietų Sąjunga pasirašymo, spalio 13 d. įvykusiame Lietuvos istorijos skyriaus tarybos posėdyje buvo nutarta dėl Vilniaus archyvų kreiptis į Švietimo ministeriją ir prašyti, kad tuo reikalu į Vilnių būtų nusiųsti S. Sužiedėlis ir dr. J. Stakauskas44. Buvo kreiptasi į Lietuvos kariuomenės štabą, kad įžengus kariuomenei į Vilnių, archyvai tuojau būtų perimti Lietuvos Vyriausybės priežiūron bei apsaugon ir neleistų privatiems asmenims pasisavinti jų turto45.

Prie tos pačios Istorijos skyriaus veiklos krypties reikia priskirti ir iniciatyvą rengiant Archyvų įstatymą. Projektui rengti buvo sudaryta 5 Istorijos skyriaus istorikų (I. Jonynas, K. Jablonskis, J. Stakauskas, A. Šapoka ir J. Puzinas) komisija46. Projektas buvo pateiktas tvirtinti47.

Labai svarbus ir reikšmingas Istorijos skyriaus darbas buvo jau ne rūpesčiai, bet istorijos tiriamųjų darbų rengimas ir leidyba. Turint galvoje, kad viso LI natūralią mokslinę veiklą paralyžiavo sovietinė, paskui nacių okupacija, viskas kas šioje srityje buvo padaryta pozityvaus, buvo sumanyta ir sukonstruota nepriklausomoje Lietuvoje.

Istorijos skyrius nuo pat savo gyvavimo pradžios ruošėsi leisti savo mokslinį leidinį. Jį nutarta pavadinti „Lietuvos praeitis“48. Išėjo 2 stambūs šio leidinio I tomo sąsiuviniai. Buvo numatyta surengti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties 600 metų jubiliejų ir parengti Gediminui skirtą atskirą „Lietuvos praeities“ numerį49. Deja, tolesnį „Lietuvos praeities“ gyvavimą kaip ir jubiliejų nulėmė okupacinis režimas.

Skyrius dar suspėjo išleisti Konstantino Avižonio monografiją „Bajorai valstybiniame gyvenime Vazų laikais“. Šis darbas iki šiol neprarado savo vertės mūsų istoriografijoje.

Buvo pasirengta išleisti A. Šapokos darbą „Švedai Lietuvoje 1655-1656 m.“, „Žiemaičių vyskupystės kodeksą“, rengti spaudai XVII-XVIII a. seimelių instrukcijas (A. Šapoka, K. Avižonis), kartu su kalbos skyriumi parengti kasdien vartojamų asmenvardžių ir terminų tyrinėjimą50. Įdomu ir verta pažymėti, kad dauguma planuotų darbų vis dėlto pasirodė arba išeivijoje (K. Avižonio „Lietuvos istorijos terminų žodynas“, Babinovskio Kodeksas), arba Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje (A. Šapokos „Švedai Lietuvoje 1655-1656 m.“). Tai rodo Istorijos skyriaus planų ir darbų racionalumą, pagrįstumą.

Be visų kitų planinių darbų, Istorijos skyrius paskelbė konkursą „Lietuvių rytinės sienos“51. Jo rezultatai iki šiol tebėra nepaskelbti.

Be abejo, viso LI ir taip pat Lietuvos istorijos skyriaus planingą ir kryptingą darbą sumaitojo prasidėjusi sovietinė okupacija. Skyriaus tarybos posėdžių nebebuvo nuo 1940 m. birželio 21 iki lapkričio 13 d., t. y. 5 mėnesius. Pastarąją dieną taryba nusprendė:

Principe laikytis ankščiau nustatyto skyriaus veiklos plano, prisitaikant prie naujų sąlygų ir šiais klausimais surinkti informacijų valstybinėse įstaigose“52.

O tas prisitaikymas buvo pridengiamas pribrendusiais socialinės istorijos klausimais.

Sukūrus Lietuvos mokslų akademiją buvo įkurtas Istorijos Institutas. Direktorium buvo išrinktas aukštos asmeninės ir dalykinės kultūros mokslininkas, Vilniaus universiteto prof. Konstantinas Jablonskis53. Jis jau buvo įsijungęs į LI Istorijos skyriaus veiklą. Todėl suprantama, kad jis tęsė LI suformuotą istorijos tyrinėjimo kryptį, kiek ji buvo galima okupacijos sąlygomis. Pagaliau nuo sausio iki balandžio pabaigos vykęs Lietuvos mokslų akademijos organizavimas kiek pristabdė istorijos mokslo sovietizavimą. Istorijos skyriaus vedėjas I. Jonynas iš pareigų buvo atleistas balandžio 25 d.54. Tačiau praėjus keletui dienų į Institutą buvo priimti buvę LI nariai ir kiti darbuotojai – I. Jonynas, Z. Ivinskis, J. Puzinas, K. Avižonis, A. Vasiliauskas. Atsakingąja sekretore buvo paskirta istorikė ir ilgametė Užsienio reikalų ministerijos tarnautoja Marcelė Kubiliūtė55.

Institute susitelkęs Lietuvos istorikų elitas saugojo nuo konjunktūros, pamažu rengė oficialų veiklos planą, kol pagaliau masinio trėmimo išvakarėse, buvo labai skubiai pareikalauta pateikti žinias apie visų Mokslų akademijos įstaigų atlikta 1940 06 15-1941 06 14 darbą ir kaip svarbiausią dalyką išskirti „…įstaigos laimėjimus ir pasiekimus prie tarybų valdžios per tą laikotarpį“56. Istorijos institutas parengė socialinės istorijos tyrinėjimais paremtą ataskaitą.

Vokičių valdymo laikotarpiu Institutas išliko. Reorganizuota Lietuvos mokslų akademija direktorium vėl išrinko K. Jablonskį, į darbą buvo priimti visi iki tol buvę mokslininkai ir darbuotojai, buvo priimta naujų. Tačiau kartu su aukštojo mokslo varžymu prasidėjo ir LMA, ir kartu Instituto veiklos ir jo planų varžymas57, nenusileidęs sovietinių okupantų ideologiniam prievartavimui. Nuo 1942 m. Instituto mokslinis darbas faktiškai sustojo. Humanitarinių mokslų skyriui direktorius tepateikė 1942 m. II pusmečio ataskaitos ir 1943 m. veiklos plano vien techninius dalykus58. Žiemą dėl nešildomų patalpų buvo neįmanoma dirbti net ir galimus darbus. Artėjant frontui daugelis mokslininkų pasitraukė ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Lietuvos. Pasitraukė ir žymi Istorijos instituto istorikų elito dalis. Tačiau ir antrojo sovietmečio metu dar vis tebebuvo gyvos Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus mokslininkų subrandintos mokslinės veiklos kryptys. Jų nepajėgė ištrinti ir forsuojama sovietinė ideologija. Tada parodytas didelis rūpestis rinkti ir leisti Lietuvos istorijos šaltinius nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tęsiamas leidžiant Lietuvos Metriką, Magdenburginių miestų aktus, dvarų ir teismų archyvus, senuosius leidinius ir spaudinius.

Čia matyti ryškiausias prieš 60 metų įkurto LI ryšys su mūsų dienų akademiniu gyvenimu.

Lituanistikos institutas sudarė mokslininkų branduolį Lietuvos mokslų akademijai. Akademijos kūrėjai LI vadino jos prototipu. Instituto Lietuvos istorijos skyrius tapo ne tik pirmąja Lietuvos istorijos planingų mokslinių tyrimų institucija, bet ir sutelkė išsisklaidžiusius istorikus, pradėjo realizuoti jų mokslinį kūrybinį potencialą, kaupė istorijos šaltinius, užmezgė institucinius ryšius su kitų šalių mokslo institucijomis.

Šiandien LI išaugusiuose trijuose institutuose – Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos – dirba per 250 mokslo darbuotojų, iš jų 134 mokslininkai. Žinant, kad mokslą kuria žmonės, pasitelkę sau įmanomą techniką, ši kiekybinė trijų lituanistinių institutų išraiška yra patogiausia palyginti šiuometinę lituanistikos padėtį su Lituanistikos instituto įkūrimo laikotarpiu. ASLI įsteigimo metu jame buvo 11 etatinių ir neetatinių narių, mokslininkų. Šie dviejų etapų palyginimai primena prieš 60 metų pasodintą ir per tą laikotarpį išaugusį Lituanistinį medį, kurio giminingas atžalynas auga ne tik tuose institutuose, bet ir Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginiame, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose, Kultūros ir meno, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutuose.

Praėję 60 metų nuo LI įkūrimo nenutolino jį nuo mūsų, bet padarė integralia šių dienų humanitarinių mokslų dalimi. Jo istorija nėra vien istorijos mokslo istorija. Ji betarpiškai susijusi su dabarties istorikų moksliniu darbu.

1 1939 03 20. Kaunas. Švietimo ministro Juozo Tonkūno įsakymas. Lietuvos mokslų akademijos Centrinis mokslinis archyvas (toliau – LAM CMA), F.2,ap. 1, l. 48.

2 1941 01 16. Kaunas. Liaudies komisarų tarybos pirmininko M. Gedvilo įsakymas. LMA CMA, F. 1, ap. 1, b. 1, l. 1.

3 Aleksandras Vanagas. Prof. A. Salys ir Pavardžių bei vietovardžių komisija. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXIV, 1994, p. 64-71.

4 P. Jk. Lituanistikos institutas. Lietuvių enciklopedija. 16 tomas, p. 304; Aloyzas Vidugiris. Iš Lietuvių kalbos instituto praeities. Kalbos kultūra, 70, 1997, p. 3.

5 1934 04 28. Kaunas. VDU Senato moksliniams tyrinėjimams lėšų klausimu memorandumas švietimo ministrui. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). F. 391, ap. 4, b. 1495, l. 666-667.

61934 09 23. Kaunas. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdžio protokolas. LCVA, F. 391, ap. 4, b. 1568, l. 1-3.

7 Lituanistikos instituto įstatymas. LCVA. F. 391, ap. 4, b. 1495, l/ 663-664.

8 B.d. VDU Matematikos-gamtos fakulteto memorandumas, pasirašytas dekano Z. Žemaičio. LCVA, F. 391, ap. 4, b. 1495, l/668-670.

9 1939 03 06. Kaunas. Švietimo ministro J. Tonkūno kalba. LMA CMA, F. 2, ap. 1, b. 1, l/ 19.

10 Antano Smetonos lituanistikos instituto statutas. Vyriausybės Žinios, 1934 10 31. Nr. 624, p. 636-637.

11 1939 03 06. K. Masiliūno kalba LI atidarymo metu. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 1, l. 8.

12 1939 03 20. Kaunas. Švietimo ministro J. Tonkūno įsakymas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 1, l. 48.

13 Ten pat.

14 1939 03 20. Kaunas. Švietimo ministro K. Masiliūno įsakymas. Ten pat, b. 1, l. 48.

15 1939 02 01. Kaunas. Respublikos Prezidento A. Smetonos aktas dėl direktoriaus K. Masiliūno paskyrimo nuo tų metų 02 10. LMA CMA. F. 2, ap. 1, l. 1.

16 1940 06 27. Kaunas. Respublikos prezidento p. e. J. Paleckio aktas. Ten pat, l. 49.

17 1940 07 13/15. A. Venclovos raštas Valstybės kontrolieriui dėl atlyginimo M. Biržiškai. LCVA. F. 391, ap. 1, b. 962, l. 5.

18 1939 03 20. Kaunas. Švietimo ministro J. Tonkūno įsakymas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 1, l. 48.

19 1939 03 03. Kaunas. ASLI direktoriaus K. Masiliūno įsakymas. Ten pat, b. 3, l. 1.

20 1940 11 25. Kaunas. Švietimo liaudies komisaro A. Venclovos įsakymas dėl K. Avižonio atleidimo jam pačiam prašant ir S. Sužiedėlio paskyrimo laikinai Instituto moksliniu sekretorium LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 4, l. 53; 1940 12 31. Kaunas. A. Venclovos įsakymas dėl S. Sužiedėlio paskyrimo Instituto moksliniu sekretorium. Ten pat, l. 63.

21 1939 03 06 Lituanistikos instituto Tarybos posėdžio protokolas Nr. 1. LMA CMA. F. 2, ap. 1, B. 5, l. 1.

22 1939 03 06. VDU rektoriaus M. Romerio kalba. Ten pat, l. 6.

23 1939 03 06. Lituanistikos instituto Tarybos posėdžio protokolas Nr. 2. Ten pat, l. 15.

24 1939 05 06. Kaunas. Švietimo ministerijos kultūros dep-to direktoriaus raštas ASLI apie 05 10 įvysiančią priesaiką. Ten pat, b. 12, l. 31.

25 1939 03 09. Švietimo ministro raštas Ministrų tarybai. LCVA. F. 391, ap. 8, b. 424, l. 1082.

26 1940 08 29. Kultūros departamento dir. P. Juodelės raštas Lituanistikos in-tui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 27, l.1.

27 1940 09 26. Vilnius. Buvusios „Ryto“ d-jos namų, sklypo ir turto, esančio Antakalnio g. Nr. 6 priėmimo aktas. Pasirašė K. Avižonis, S. Sužiedėlis, V. Gerulaitis, V. Budrevičius, J. Naujalis, I. Budzeika. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 27, l. 5-7.

28 1940 08 29. Vilnius. LMD patalpų Antakalnio g. 6 „Turto perėmimo aktas“, kuri pasirašė komisija: K. Avižonis, Jonas Puzinas, S. Sužiedėlis, LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 27, l. 32-33v.

29 1940 12 02. Vilnius. LI direktoriaus V. Krėvės Mickevičiaus įsakymas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 4, l. 56.

30 1940 12 13. Vilnius. V. Krėvės-Mickevičiaus, K. Borutos ir kt. Pasirašytas Vilniaus kunigų seminarijos bibliotekos perėmimo aktas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 28, l. 1.

31 1939 08 25. Kaunas. LI direktoriaus kreipimasis į Lietuvos pasiuntinybes ir konsulatus. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 55, 57-84.

32 1939 08 18. Ryga. Įgalioto ministro P. Dailydės raštas LI direktoriui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 68.

33 1939 04 04. Pensilvanijos universitetas. A. Senno laiškas LI direktoriui K. Masiliūnui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 30.

34 1939 03 06. K. Masiliūno kalba. LMA CMA. F.2, ap. 1, b. 1, l. 11-12.

35 1939 03 16. ASLI Istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 1. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 1-2.

36 Ten pat, l.1.

37 1939 05 09. LI Tarybos posėdžio protokolas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b., l. 17-18.

38 1940 02 29. Lietuvos istorijos skyriaus posėdžio protokolas Nr. 13. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 36-37.

39 LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 15. l. 100.

40 1939 06 13. Lietuvos istorijos skyriaus vedėjo I. Jonyno raštai vyskupams dėl anketų užpildymo. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 15, l/ 93-98.

41 1939 05 18. Roma. J. Totoraičio raštas LI. Dėl sutarties sąlygų. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 10; B. d. LI reikalų vedėjo K. Avižonio raštas J. Totoraičiui dėl gautų dokumentų nuotraukų. Ten. Pat, l. 21; 1939 11 09. Kaunas. LI reikalų vedėjo K. Avižonio raštas Lietuvos Nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui prie Šv. Sosto S. Girdvainiui. Ten pat, l. 28.

42 1939 03 24. LI Lietuvos istorijos skyriaus vedėjo I. Jonyno raštas LI direktoriui K. Msiliūnui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 2; 1939 04 06. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 15-16.

43 1939 07 07. LI direktoriaus K. Masiliūno raštas VOKS atstovui Lietuvoje Moločkovui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 11, l. 52.

44 1939 10 13. Lietuvos istorijos skyriaus posėdžio protokolas Nr. 11. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 33-34.

451939 10 16. LI reikalų vedėjo K. Avižonio raštai Švietimo ministerijai ir Kariuomenės štabui. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 14, l. 78, 79.

46 1940 06 07. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 12. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 41.

47 1940 06 21. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 18. Ten pat, l. 42.

48 1939 11 23. LI Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 12. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 35.

49 1940 02 29. LI Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 13. Ten pat, l. 36.

50 Ten pat, l. 35-36; 1940 03 02. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 14. Ten pat, l. 37.

51 1940 04 12. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 12. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 38.

52 1940 11 13. Lietuvos istorijos skyriaus Tarybos posėdžio protokolas Nr. 9. LMA CMA. F. 2, ap. 1, b. 7, l. 43.

53 1941 04 09. Vilnius. Humanitarinių m. skyriaus posėdžio protokolas. LMA CMA. F. 1, ap. 1, b. 6, l. 1.

54 1941 04 25. Vilnius. MA prezidento V. Krėvės-Mickevičiaus įsakymas. LMA CMA. F. 1, ap. 1, b. 7, l. 1.

55 1941 05 04. Vilnius. MA prezidento V. Krėvės -Mickevičiaus įsakymas. Ten pat, 1, 2v.

56 1941 06 13. Vilnius. MA sekretoriato vedėjo V. Akelaičio raštas MA įstaigoms. LMA CMA. F. 1, ap. 1, b. 12, l. 78.

57 Algimantas Liekis. Mokslų akademija hitlerinės Vokietijos okupacijos metais (1941-1944). Lietuvos mokslas. 1994. Nr. 1, p. 139-143.

58 1943 02 15. Vilnius. LMA Humanitarinių mokslų skyriaus posėdžio protokolas. LMA CMA. F. 1, ap. 1, b. 6, l. 18.

Voruta“ Nr. 13 (391) 1999 m. balandžio 3 d.(3 p.); Nr. 14 (392) 1999 m. balandžio 10 d. (3 p.); Nr. 15 (393) 1999 m. balandžio 17 d. (3 p.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra