Istorija ir mūsų pilietinė savimonė

Autorius: Data: 2013-03-17, 13:36 Spausdinti

 

Žodis XI Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime

Prof. Habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Lietuvos Sąjūdžio 20-metis skatina pasižiūrėti į mūsų pačių savo valstybėje mentalitetą ir pasakyti keletą minčių, susijusių su mūsų valstybe ir istorija, su Lietuvos Sąjūdžiu ir jo vaidmeniu.

Lietuvos Sąjūdis mums siejasi su nepamirštamu lietuvių tautos pakilimu prieš sovietinės imperijos okupaciją už valstybinę laisvę. Apie Sąjūdį susitelkė ir savo dalyvavimu jį rėmė visi, kam rūpėjo Lietuvos bei lietuvių tautos ateitis, ir kurie patikėjo jo idealų sėkme. Plati parama padėjo izoliuoti destrukcinius elementus. Tai buvo naujos kokybės ir kiekybės mūsų vienybės raiška. Ši vienybė padovanojo mums ir Europai Kovo 11-ąją, mums valstybinę laisvę, o sovietinei imperijai griūtį. Šią imperiją apverkiantys tą griūtį apibūdino kaip geopolitinę katastrofą, nes vietoje imperijos atsirado daug laisvų valstybinių balsų tiek Europoje, tiek Azijoje. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas priminė Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą į Lietuvą. Sugalvojo vyrai, pasiryžo ir įvykdė.

Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai ir politiškai, ir kultūriškai, ir ekonomiškai nuolatos tenka žiūrėti ir atgal, ir į priekį. Todėl istorijos pamokos nuolatos praverčia. Mums istorija yra ne tik mokslinių tyrinėjimų objektas. Ji formuoja mūsų valstybinę ir tautinę savimonę.

Prieš pora dienų pasibaigė Lietuvos mokslų akademijos surengta dviejų dienų konferencija „Tirpstančios Lietuvos žemės: praeitis, dabartis, ateitis“.Buvo aptartas ir įvertintas lietuvių etninių žemių ir lietuvių etnoso bei lietuvybės nykimas.

Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje lietuviai gali puoselėti savo kalbą, tradicijas, kultūrą, jos paveldą. Su nuoskauda buvo konstatuota, kad pietryčių Lietuvoje lietuviai yra diskriminuojami iš lenkų sudarytos administracijos. Tai mūsų visų gėda. Valstybė turi rūpintis lietuvybės puoselėjimu, lietuvių tautos plėtote. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir etninėse mūsų žemėse. Administraciškai tuo rūpinasi Išeivijos departamentas. Tačiau konferencijoje iškeltos pavojų problemos ne vienodai vertinamos ir suprantamos. Vieną dieną konferencija vyko seimo Konstitucijų salėje. Nors ir keista, salėje šeimininkų nesimatė, išskyrus LS pirmininką ir tik sveikinimo žodį tarusį vieno komiteto pirmininką. Kažkodėl tai neįdomu Nacionalinio saugumo komitetui. Tai nelabai guodžiantys ženklai ir būtų labai gerai, kad jie išnyktų. Mes matome, kaip mūsų kaimynai rūpinasi savakalbių reikalais, net dezintegruodami mūsų pilietinį vientisumą.

Stebint ilgaamžę mūsų istoriją galima išskirti vertybes, kurias lietuviai ypatingai vertino, tai:

  1. valstybinė laisvė;

  2. tikėjimas;

  3. darbštumas;

  4. šeimyninis gyvenimas;

  5. mokslo siekimas, noras pažinti pasaulį.

Daugiausiai jėgų ir valios pareikalavo valstybinės laisvės vertybės saugojimas bei gynyba. Ji sieja visas Lietuvos 800 metų karas. Šiai vertybei įamžinti Lietuvos Respublikos seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą dėl Lukiškių aikštės, kuriame buvo skelbiama: „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“. Toje pat aikštėje 1995 m. gegužės 20 d. iš visos Lietuvos susirinkę Laisvės kovotojai iškilmingai įtvirtino granitinę plokštę, kurioje buvo įrašyta „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“ Daugelio tame renginyje dalyvavusių jau nebėra tarp gyvųjų. Jų priesakas paliko mums kiekvienam, o konkrečiai – Lietuvos valdžiai.

Visuomenė siūlė Laisvės memoriale įgyvendinti Laisvės kovotojų priesaką ir kartu įamžinti visų laikų Nežinomą Lietuvos karį bei mūsų epochos Nežinomą tremtinį.

Paskelbto Laisvės paminklo ir aikštės rekonstrukcijos konkurso rezultatai nuvylė. Konkurso dalyviai nesuprato Vilniaus, kaip ilgaamžės Lietuvos sostinės, konteksto ir statuso. Konkurso koncepcijos formuotojai ir kai kurie konkursinių darbų dalyviai pasimetė tarp senosios bei naujosios Lietuvos vientisumo, tarp Lietuvos ir Lukiškių aikštės istorijos. LS prašė iš naujo skelbti konkursą. Gal būt reikėtų plėtoti kai kuriuos pateiktus projektus.

Valstybinės ir Laisvės kovotojų suvokimo bei vertinimo krizės reiškiniai matosi ne tik Vilniuje, bet ir kai kuriuose rajonuose, įamžinant tų kovų svarbius įvykius.

Daugiausiai Laisvės kovų tyrimuose nudirbo LGGRTC, Romas Kaunietis, Kęstutis Kasparas, Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir kt. pavieniai entuziastai. Darbuojasi ir Laisvės kovų niekintojai, besistengiantys suabsoliutinti tai, kas nebuvo pagrindiniu Laisvės kovotojų siekiu. Labai ryškus ginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui mastas. Juk jame dalyvavo ne tik kovotojai, bet ir jiems paramą teikę vaikai, paaugliai, seneliai, ištisos šeimos. Visa tai, tą masiškumą, reikia užfiksuoti, dokumentuoti, įvardinant kiek iš kiekvieno kaimo tame pasipriešinime dalyvavo. Be Romo Kauniečio jokia institucija šitokių tyrimų neatlieka. O laikas nelaukdamas išsiveda tokios informacijos pateikėjus. Istorija kartais pareikalauja netikėčiausių duomenų. Kartu nesuprantamas okupantų skirstymas į gerus ir blogus. Vadovaujantis šiuo principu netiriamas lietuvių etnoicidas Lenkijos okupacijos metais Rytų Lietuvoje.

Vertinant mūsų valstybinį gyvenimą dar vis gyvas sovietinės istoriografijos suformuluotas vienpusiai negatyvus požiūris į Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį po 1926 m. imtinai iki 1940 m. Jis koduojamas terminu autoritarinis valdymas. Jo metu iš tikrųjų buvo nemotyvuotų ir nesuprantamų politinių žingsnių. Tačiau buvo ne tik tokie nukrypimai. Iš sovietinio okupacinio režimo perimtu metodu, tas laikotarpis daugiausiai vertinamas neigiamai, neįsigilinant, kad tuo metu lietuvių tauta puoselėjo savo kalbą, buvo įvestas privalomas pradinis mokymas, plėtojamas aukštasis ir vidurinis mokslas, atsirado pirmasis mokslinis tiriamasis institutas, plėtojosi ūkis. Masinės organizacijos – Lietuvos Šaulių Sąjunga, Jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. ugdė valstybės, Tėvynės, o ne autoritarinio valdymo gerbėjus bei gynėjus, – ir nemažai pasiekė.

Bene vienintelis prof. L. Donskis išdrįso pasakyti nepaneigiamą tiesą, kad tuo laikotarpiu išaugo lietuvių patriotinė karta, kuri pajėgė net 10 metų aktyviai ir organizuotai su ginklu priešintis okupaciniam SSRS režimui, o paskui praėjo griauti blogio imperiją.

Istorikai dar taip nevertina. Priešingai, jau atgavus nepriklausomybę, buvo griebtasi pačio autoritarinio valdymo tyrimo, o ne to meto lietuvių tautos kultūrinės, švietimo, mokslo ir ekonominės raidos. Tokius tyrimus rėmė K. Adenauerio fondas. Kodėl jam tokie dalykai rūpėjo, sunku iš karto atsakyti. Iš išeivių liberalų istorikai išgirdo tuos pačius Nepriklausomos Lietuvos vertinimus, kuriuos jau buvo išmokę sovietinėse auditorijose.

Dabar mes pergyvename dėl masinės emigracijos ir jaunimo abejingumo savai kultūrai. Negalima pasakyti, kad nebuvo besistengiančių, kad šitokia visuomenė augtų. Tuojau po Nepriklausomybės atkūrimo, kai vieni dirbo prie valstybės vairo, kitiems reikėjo susiskaičiuoti, kokių dvasinių vertybių mes per okupaciją netekome, kuo ir kaip reikia tas spragas užpildyti neprarandant vertingiausių dalykų. Vietoj to imta skelbti apie atviros ir pilietinės visuomenės kūrimą. Tautinės vertybės buvo atmestos bei vadinamos paniekinančiu nacionalizmo terminu. Ką reiškė atvira visuomenė niekas negali paaiškinti. Juk mūsų išsivadavimas iš sovietinės imperijos ir buvo atsivėrimas, kam ir kodėl dar reikėjo mus vaduoti iš tų vertybių, kurios labai nereikalingos tos imperijos gaivintojams. Lietuva be tautinės savimonės ir lietuviško gynybinio tautiškumo neišsilaikys.

Patriotizmą reikia remti ir plėtoti, siejant su tolerancijos vertybėmis. Tolerantiškas patriotizmas niekam nepakenkė, o jo baimė mums jau daug padarė blogo.

Kas labiausiai bijo mūsų patriotizmo? Neperdedant galima pasakyti, kad lietuvių patriotizmas įskėlė sovietinės imperijos pamatus ir pakeitė Rytų Europos gyvenimą. Todėl jį labai smerkia įvairios Rusijos jėgos, vadindamos tai fašizmu, tai nacionalizmu, tai rusofobija. Rusų nacionalizmas, pakinkytas į ideologinį komunizmo vežimą, nusivežė apie keliasdešimt milijonų žmonių gyvybių, o dabar yra nukreiptas prieš visas nepriklausomas kaimynines valstybes. Taip, jiems reikia atsisakyti nacionalizmo, nes jis pražūtingas kitoms tautoms ir valstybėms.

O kam kenkia mūsų didžiavimasis? Kai kurie istorikai mano, kad tautinė vertybė atgyvenęs reikalas. Tegu jie tai pasako žydams, palestiniečiams, lenkams. Be abejo, neišdrįs.

Dar viena problema, su kuria tenka mums susidurti istorijos lauke – tai sovietinės okupacijos vertinimo diskursas. Pasigirdęs teisėtos aneksijos atradimas nėra atsitiktinis. Pastaruoju metu Rusijoje pasirodė Natalijos Naročnickajos Istorinės perspektyvos fondo ekspertiniame leidinyje „Zvenja“ paskelbtas darbas, kuriame kaip neteisėta laikoma 1918 m. vasario 16-osios aktu paskelbta Lietuvos valstybė ir pilnai teisėtu bei reabilituotu laikomas Molotovo-Ribentropo paktas. Galima nekreipti dėmesio į tokius nestabilius svaičiojimus, bet negalima būti abejingiems į tokios koncepcijos viešojoje erdvėje buvimą. Šalia tokių svaičiojimų nedaug paguodžia Lenkijos įvesta Karta polaka, kuri dalinama Lietuvos vaikams, panašus yra Lenkijoje įsteigtas aneksionistinis Instytut kresowy. Ar šie reiškiniai padeda plėtoti kaimyninį sąžiningumą ir tarpusavio pasitikėjimą? Belieka tikėtis, kad visa tai bus tinkamai įvertinta ir pasipriešinta, skelbiant geros kaimynystės principus.

Belieka Lietuvos Sąjūdžiui palinkėti, kad padėtų saugoti Lietuvos valstybės ir piliečių integralumą.

Voruta“ Nr. 12 (654) 2008 m. birželio 28 d. p. 1; 4

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra