Įstojusieji degė noru mokytis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Telšių mokytojų seminarija ir jos kursų sudarymas
Bet kokia mokymo įstaiga neįsivaizduojama be mokinių. Todėl ir Telšių mokytojų seminarija gavusi steigimo leidimą, pasiskubino apie tai pranešti visuomenei, paaiškinti įstojimo sąlygas. Kartu ragino jaunimą rinktis mokytojo kelią. „O mokytojai, – kaip sakė Telšių rajono švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Adomaitis, sveikindamas seminaristus, susirinkusius į savo mokyklos septyniasdešimtmetį, – mūsų gyvenimo atrama: jie – ta grandis, kuri jungia mus su praeities glūdumomis ir ateities toliais. Tai iš jų lūpų prislopintai bylojo ar bent skaudžiu atodūsiu aidėjo laisvės troškimas, noras gyventi, dorai ir teisingai“ (23; 1).
Seminarijos vadovybė, laukdama pirmųjų mokinių priėmimo, nesėdėjo rankų sudėjusi. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad būtų sudarytos bent pakankamos mokymosi bei gyvenimo bendrabutyje sąlygos. Kaip tai pasisekė matyti iš pirmųjų metų darbo ataskaitos (1; 7). Čia pateiktas turimo inventoriaus sąrašas; labai smulkmeniškai, tiksliai aprašytas kiekvienas daiktas. Pavyzdžiui, vienas beržinis rudas vienakojis stalas, aštuonios taburetės, viena dvejomis medinėmis ir dvejomis stiklinėmis durimis spinta, vienas didelis nedažytas, nedailaus darbo eglinis stalas, aštuoni ilgi egliniai sėdėjimui suolai, viena eglinė keturių aukštų pastatoma lentyna, vienas eglinis nedažytas vienakojis piešimo figūroms pastatyti stalelis ir pan. Tiesa, pasakyta, kad dar turi dvidešimt šešis klasės suolus ir dvi rašomąsias lentas. Ir čia pastaba, kad viena iš jų pasiskolinta iš Telšių apskrities ligoninės. Inventoriaus sąraše įrašytas kompasas, barometras, kurie gauti iš apskrities valdybos. Taip pat mikroskopas su visais prietaisais, keletas mineralogijos, zoologijos, botanikos, geografijos pobūdžio paveikslų bei du Rytų ir Vakarų pusrutulių žemėlapiai.
Štai ir visas turtas, neskaitant dvidešimt dviejų raštinei ir penkiolika ūkiui skirtų daiktų. Mažoka! Bet gal pradžiai ir pakako. Kur kas svarbiau, kad Seminarija mokslo metus pradėjo ne tuščiuose kambariuose.
Žinia apie seminarijos steigimą paplito vėlokai ir laiko apsispręsti neliko daug, nes rugsėjo paskutinėmis dienomis numatyti stojamieji egzaminai. Tačiau buvo sulaukti net penkiasdešimt penki prašymai. Visiems stojantiesiems patikrino sveikatą, ypač daug dėmesio skyrė regėjimui. Taip pat pasvėrė. Ši apžiūra niekam nesutrukdė laikyti lietuvių kalbos, aritmetikos stojamuosius egzaminus raštu ir žodžiu. Dėl nepakankamo pasiruošimo dešimt kandidatų neišlaikė stojamųjų egzaminų ir nebuvo priimti į Seminariją. Tačiau pirmasis kursas buvo sukomplektuotas iš 24 moksleivių – 14 mergaičių ir 10 berniukų, 18 mokinių (12 mergaičių ir 6 berniukų) priimti į jaunesniąją ir 12 moksleivių (9 mergaičių ir 3 berniukų) – į vyresniąją parengiamąją klasę. Priimtųjų rengtis mokytojo darbui amžius svyravo nuo 14 iki 20 metų (1; 9).
Įstojusiuosius vienijo bendras ryžtas – mokytis
Įstojusieji buvo tvirtai apsisprendę ir pasiryžę tapti gerais, aukštai kvalifikuotais pedagogais. Tai patvirtina archyvo (2; 300) išsaugoti kai kurių auklėtinių pasisakymai. Štai Jonas Butkus prisipažįsta, kad nenori „šiandien prisiminti, koks buvo mokymas ir auklėjimas pradžios mokykloje. Mokytojas buvo tikras Rytų despotas. Nebuvo mokykloje tokio vaiko, kuris nebūtų gavęs per savaitę kelis sykius per žandą ir kuris nebūtų klūpėjęs po kelias valandas. Vėliau, mokydamasis Plungės „Saulės“ gimnazijoje, taip pat jaučiau, kad yra pedagogiškų trūkumų. Visą laiką maniau, kad vieną ar kitą dalyką kitaip mokant, galima geresnių vaisių sulaukti. Todėl, jau būdamas ketvirtoje klasėje, pradėjau svajoti apie Seminariją, kad galėčiau visu trūkumus pašalinti.
Mano mėgiamiausias darbas buvo mokyti kitus. Bet tėvai nenorėjo leisti į Seminariją. Norėjo, kad baigčiau gimnaziją, tada galėsiu būti bent „pisorium“. Aš juos nors ir sunkiai, bet perkalbėjau“.
Paulius Grauslys rinkosi Seminariją, kad kitiems kaimo vaikams netektų, kaip jam, namuose griaužti elementoriaus, kai nėra mokytojo. Kazys Leknius, vos porą mėnesių pasimokęs Telšių gimnazijoje, įstojo į vyresniąją parengimo klasę ir džiaugėsi, kad jau „tikslo dalelė pasiekta ir greitai galėsiu stoti į visuomeninį darbą – šviesti mūsų liaudį“. Leonas Lukošius iš Drukčių kaimo lietuviškai skaityti pramoko iš tėvų ir vyresniųjų brolių. Pradinėje mokykloje tik porą mėnesių tesėdėjo, todėl taip ir nesuprato kaip buvo mokoma – rusiškai ar lenkiškai. Lavinosi savarankiškai ir, norėdamas padėti savo kaimo vaikams, įstojo į Seminarijos jaunesniąją parengimo klasę. Stefanija Jogminienė Seminarijon įstojo metus padirbėjusi Laukuvoje ir lankiusi vasaros kursus, nes pajuto, kad trūksta mokslo ir metodinių žinių. Baigęs dvimečius mokytojų kursus ir dvejus metus valgęs pedagogo duoną įstojo ir Narcizas Gintalas. Dėl jo buvo lyg ir suabejota, bet tėvas Ignas parašė pasižadėjimą, kad „grąžins Seminarijai stipendiją, jei sūnus ją pames nebaigęs joje mokslo“ (3; 470).
Paminėtos ištraukos iš auklėtinių biografijų – nevienintelės. Tokie pasiryžimo žodžiai, tikslo siekimas būdingas beveik kiekvienoje biografijoje. Tai liudija apie stojančiųjų tvirtą apsisprendimą mokytis, rengtis pedagogo profesijai, bet ir propaguoti Telšių mokytojų seminarijos populiarumą tarp besimokančiojo jaunimo. Mokyklos populiarumas kasmet didėjo. Šitam, be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad Seminarijos pedagogų taryba prašė ministerijos leisti priimti mokytis ir vyresniojo amžiaus žmones, negu leidžia priėmimo taisyklės. Ir, atrodo, iš ministerijos sulaukė teigiamo atsakymo, nes 1926 m. į pirmą kursą priimti 4, o į antrąjį – vienas 19-23 metų amžiaus (4;76).
Vadovybė ir Taryba rūpinosi Telšių seminarija
Ne vieną paskatino ir moksleiviams mokamos stipendijos. Jau pirmaisiais veiklos metais Seminarija galėjo 27 mokiniams skirti visą stipendiją ir 18 – pusę. Tada stipendijos dydis buvo 50 Lt, o nuo 1924 m., pabrangus maistui, buvo dešimčia litų padidinta. Vėlesniaisiais metais, gaunančių stipendiją, santykis beveik nekito. Pedagogų taryba labai apgalvotai skirstė valstybės paramą. Įvertindavo ir mokinio pažangumą, ir jo gyvenimo sąlygas. Taryba laikėsi tos nuomonės, kad protingiau dalį stipendijos, atsižvelgiant į auklėtinio charakterį, perduoti tėvams, kad pinigai būtų panaudoti tik geriems tikslams (5; 100).
Populiarumą kėlė ir vadovybės nuolatinis rūpestis turtinti mokyklos mokymo materialinę bazę. Štai jau po dvejų metų nuo įsikūrimo tekstinė apyskaita (3; 33) primena, kad mokinių bibliotekoje jau yra 778 knygos, fizikos kabinete – 217, gamtos – 289 ir tiek pat bendrojo pobūdžio mokymo priemonių. Kasmet seminarijos vadovai prašė ministerijos papildyti mokymo kabinetus priemonėmis; nupirkti smuikų, pianiną, knygų. Ir jau vieno mokinio išlaikymas tada atsiėjo 975,55 Lt (3; 44). Apie šiuos poslinkius iš spaudos, iš seminarijos auklėtinių pasakojimų tėvams bei draugams greitai sužinojo ir visa visuomenė.
Daug dėmesio buvo skirta gerai parengti būsimuosius mokytojus. Todėl dažnai Tarybos posėdžiuose kalbėta, kaip tobulinti mokymo turinį. Ir pirmiausiai stengtasi pertvarkyti „mokymo programą, susiaurinant ėjimą tų dalykų, kurie turi menkos praktinės reikšmės ir praplečiant tuos dalykus, kurie itin reikalingi pradžios mokyklos mokytojui“. Iš paišybos, braižybos, gimnastikos, dainavimo, muzikos, rankų darbų, darbelių, dailyraščio, higienos mokytojų reikalauta sudaryti išsamius programos išdėstymo planus. To paties reikalavo ir iš pagrindinius dalykus dėstančiųjų. Pedagoginę praktiką mokiniai atlikdavo miesto 1-ojoje pradžios mokykloje (3; 44-48).
Suprantama, visi programų pakeitimai ir taisymai atlikti atsižvelgiant į Švietimo ministerijos rekomendacijas, visuotinio mokymo programų svarstymo dalyvių siūlymus. Atkreiptas dėmesys, kad būtina kiek galima daugiau būsimiesiems mokytojams suteikti psichologijos, pedagogikos, pedagogikos istorijos, atskirų dalykų metodikos, vaikų psichologijos, asmenybės tyrimo žinių (6; 15). Telšiškiai pedagogai šiems siūlymams vykdyti sėkmingai panaudojo bendrus posėdžius, kuriuose išsamiai aptardavo, analizuodavo pedagogikos, metodikos reikalavimus geram pamokos planavimui bei rekomendacijas mokyklų inspektoriams, kaip tikrinti pradžios mokyklos mokytojo darbą, kokius klausimus privaloma aptarti šios veiklos ataskaitose, tikrinimo aktuose (7; 1-6).
Būsimųjų mokytojų pasirengimui įtakos turėjo ir griežta, apgalvota seminarijos tvarka, elgesio taisyklės ir nuobaudos už jų nevykdymą (8; 28). Taisykles patvirtino Pedagogų taryba. Jos posėdžio protokole išvardyta net dvidešimt galimų nusikaltimų ir greta nurodyta skirtinos bausmės numeris iš bausmių sąrašo, kuriame buvo septynios pozicijos. Taip pat pateiktos ir bendravimo taisyklės, kurios baigiamos priminimu, kad „nusikaltusysis neturi teisės teisintis bausmių ir nusikaltimų sąrašo nežinojimu“. Šie dokumentai išsamiai aptarti su pedagogais ir mokiniais. Archyvas saugo ne vieną mokinių prašymą pakeisti vieną ar kitą Seminarijos tvarkos taisyklių punktą. Pavyzdžiui, leisti ne pamokų metu ir ne mokymosi dienomis viešus renginius lankyti be uniformų. Arba išimtinais atvejais į kiną nueiti ne tik mokyklos nustatytomis dienomis – šeštadieniais. Pedagogų taryba, įsigilinusi į prašančiųjų motyvus, neretai į pageidavimą atsakydavo teigiamai.
Seminarijos organizuotos ekskursijos ir metinės ataskaitos
Baigęs seminariją, jos auklėtinis, Kazys Lekinius taip atsiliepia apie organizuotas ekskursijas, kuriose dalyvavo: „Įsimintina ekskursija į Karaliaučių. Kelionė padarė didelį įspūdį ir atsirado didelis noras geriau pažinti savo kraštą ir kaip galint greičiau savo tėvynę pakelti į aukštesnį lygį, kad susilygintų su kaimynais“ (12; 301). Kasmetinės ataskaitos rodo, kad Seminarija organizuodavo per metus bent kelias ekskursijas, parodas, vakarus visuomenei. Vos ne kas mėnesį mokiniai buvo kviečiami į paskaitas, kurias skaitė savi pedagogai, atvykę svečiai ir kiti garbūs miesto žmonės. Be to, auklėtiniams siūlė ne vieną įdomų būrelį. Žodžiu, seminaristų laisvalaikis buvo turiningas, kuriame buvo galima įgyti daug naudingų įgūdžių būsimajam darbui.
Iš to kas papasakota aiškėja, kad įstojusieji tikrai degė noru mokytis. Seminarijos vadovų pamokų, kitų renginių stebėjimo aprašymuose skaitome, kad pedagogai siekė išmokyti visus auklėtinius, negailėjo jiems žinių, rūpinosi jų praktiniais įgūdžiais. Bet mokslo vaisiai, kaip teigiama metinėse ataskaitose ministerijai, nebuvo itin blizgantys. Jau pačiais pirmaisiais mokslo metais dvylikai (iš 74) mokinių teko atsisveikinti su seminarija, nes buvę nepažangūs iš visų dalykų. Pirmiesiems seminaristams sunkiausiai sekėsi aritmetika, šio dalyko pažangumas tik 70 proc. Tik iš paišybos, dainavimo, higienos visi buvo pažangūs, o kitų dalykų pažangumas svyravo nuo 76 iki 94 proc. (1; 13). Panašius mokslo vaisius praneša ir kitų mokslo metų ataskaitos: pažangumas 87 proc. ir žemiau 74 proc. nenusileidžia. Ypač silpnai mokėsi pirmakursiai.
Beveik kiekviename kurse buvo dėstomi 20-26 dalykai. Niekam rūpesčių nekėlė darbeliai, paišyba, dainavimas, higiena ir kūno kultūra. Nuo antrojo kurso pažangumą gerokai pakeldavo pradėtos dėstyti pedagogika, dalykų metodikos bei pedagoginė praktika. Iš šių dalykų paprastai visi būdavo pažangūs (2; 29).
Nežiūrint šių mokymosi nesėkmių, baigusieji savo mokyklai gėdos nedarė. Apie daugelio kasdienos gerą darbą rodo įrašai mokyklų lankymo apyskaitose.
Labiausiai pasižymėję seminariją baigę mokytojai
Pirmaisiais nepriklausomybės metais pradžios mokykloms labai trūko mokytojų. Todėl mokytojų seminarijos juos rengė ir pagal pagreitintą programą. Pasirinkę šitokį mokymąsi, mokytojauti pradėdavo po dvejų metų. Šitaip paruoštų mokytojų pirmąją laidą Telšių seminarija išleido 1924 m. vasarą. 1926 m. išleista ir ketverių mokymosi metų pirmoji laida.
Tarp pirmųjų absolventų yra ir Liudas Simanauskas, kuris vadovavo Biržuvėnų pradžios mokyklai. Jo darbą stebėjęs apskrities mokyklų inspektorius pasidžiaugė, kad mokykloje vyrauja darbo nuotaika, mokinių atsakymai sąmoningi. Mokytojas sėkmingai ugdo jų savarankiškumą. Turi nemažai mokymo vaizdinių priemonių, kurios apgalvotai naudojamos pamokose. Gerai palaikoma švara, tvarka ir drausmė. Vedėjas savo pareigas atlieka rūpestingai, yra pasišventęs pedagogo darbui. Mokymo vaisiai geri, sąsiuvinių priežiūra pavyzdinga (9; 83).
Viena iš pirmųjų po dviejų kursų kaimo mokykloje pradėjo mokytojauti Viktorija Jonušaitė-Montrimienė. Jos darbą tikrinę inspektoriai atsiliepė teigiamai, pagyrė, kad jos antrokai skaito sąmoningai, gerai skaičiuoja (12; 336). Ištekėjusi persikėlė į Telšius ir iki pensijos dirbo miesto 1-oje pradinėje mokykloje, kuri tarybiniais metais tapo septynmete, vidurine. Čia teko mokytis ir šių eilučių autoriui bei patirti jos motinišką rūpestį, siekį išmokyti kiekvieną vaiką. Besiruošdamas mokytojo profesijai, sėmiausi iš savo pirmosios mokytojos pedagoginio darbo paslapčių. Pagarbiai apie šią ir kitus mokytojus, buvusius Seminarijos auklėtinius, dėstytojus, atsiliepė ir aktorė Doloresa Kazragytė knygoje „Gyvenimas prieš gyvenimą“ (13; 28).
Šiai aktorei įsimintiną įspūdį paliko ir ją mokę žymiai vėlesnių laikų Seminarijos auklėtiniai. Apie juos paminėtoje knygoje ji rašo: „Mūsų klasės auklėtoja Liutkienė – rusų kalbos mokytoja. Stamboka, gražūs balti dantys, tamsi suknelė su balta apykakle, rami, visada besišypsanti. Nepamenu pykčio, riksmo, bausmių. Matematikas Kalinauskas – jau solidaus amžiaus, „anų“ laikų inteligentas, gunktelėjęs, aristokratiškas, visada su pilku kostiumu, rankos gražios, ilgi pirštai, jis labai aukštas, liesas. Sulaukė žilos senatvės… Mokytoja Grajauskienė, mūsų inspektorė, ir Grajauskas, fizinio lavinimo mokytojas – nuostabi pora. Abu aukšti, liekni. Grajauskienės liemenį gali viena ranka apimti. Griežta, valdinga, bet kai abu šokdavo valsą mokyklos vakarėliuose, kai salėje skambėdavo „Domino, Domino…“, visos, „mergičkos“ akių neatitraukdavome. Grajauską buvome slapta įsimylėjusios. Po septintos klasės egzaminų jis pakvietė mane šokti. „Ak!“ – tiek tik begaliu pasakyti“ (13; 28).
Grajauskai, baigę Seminariją, studijavo Klaipėdos mokytojų institute lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo Luokės progimnazijoje. Kai Adolfas Grajauskas buvo perkeltas į Telšių rajono švietimo skyrių mokyklų inspektoriaus pareigoms, tai žmona Stefa irgi įsidarbino Telšiuose mokytoja, vėliau direktoriaus pavaduotoja. Tokias pareigas ji ėjo ir Plungėje, iš kurių buvo perkelta į Švietimo ministerijos Metodinį skyrių inspektorės pareigoms. Dirbo kruopščiai, buvo gerbiama ir skatinama. A. Grajauskas iki mirties dirbo Telšių liaudies švietimo skyriuje, kruopščiai ir sąžiningai dirbo patikėtą sunkų visuotinio mokymo priežiūros darbą. Kai dirbo Luokėje, tai penki jo klasės auklėtiniai, vadovo asmenybės paveikti, įstojo į Telšių mokytojų seminariją, o ją baigę, buvo puikūs pedagogai. Vienas iš jų, Jonas Savickas, iškilo iki Telšių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjo. Jo bendrakursiai Antanas Pilipavičius taip pat direktoriavo, neakivaizdžiai baigė aukštąsias studijas, vadovavo Telšių rajono švietimui. Sostinės švietimui vadovavo seminarijos auklėtinė Irena Raibužytė-Jankauskienė. O Raseinių rajono – Antanas Tubelis.
Vienos iš pirmųjų laidų auklėtinis buvo bene geriausiai besimokantis – Pranas Skersis, kuris keleriais metais buvo vyresnis už bendrakursius. Jis gana sėkmingai laikydavo egzaminus. Tik po pirmojo kurso buvo gavęs vasaros darbus iš muzikos. Vaikinas prašė ir gavo atleidimą dėl karinės prievolės atlikimo (3; 473). Vėliau Klaipėdos mokytojų institute studijavo matematiką. Dirbo įvairiose mokyklose, buvo ilgametis Kretingos rajono liaudies švietimo skyriaus Metodinio kabineto vedėjas. Mėgo lankytis mokyklose, po stebėtų pamokų negailėjo patarimų mokytojams, ypač jauniems ir pradedantiems. Nemažai jų išklausė ir šių eilučių autorius, kai dirbo Kartenos vidurinėje mokykloje.
Mokyklų inspektoriai mokyklų lankymo ataskaitose daug gerų žodžių yra išsakę apie Seminarijos absolventus Eugeniją Ereminienę, Eleną Gaučienę, Ireną Endriuškienę, Eleną Petkevičiūtę, Juozapą Vaičiulį ir daugelį kitų. J. Vaičiulis mokytojo duoną pradėjo valgyti Sandvarių pradžios mokykloje. Paskui ilgai dirbo Lieplaukėje. Šio miestelio pradinei tapus septynmete, jis ne vienerius metus jai vadovavo. Apie rūpestingą darbą ne kartą rašė rajono laikraštis, „Tarybinis mokytojas“, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardas. E. Gaučienė ir I. Endriuškienė ne vienerius metus dirbo Seminarijos bazinėje pradinėje mokykloje. Buvusios šios Seminarijos absolventės, gerai žinojo, ko reikia būsimam mokytojui, todėl negailėjo patarimų, dosniai dalijosi patirtimi su tais, kurie jų klasėje vesdavo bandomąsias pamokas, atlikdavo praktiką.
Seminarijos auklėtinis Kazys Lazauskas, dirbęs Kretingoje, buvo pristatytas apdovanojimui Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Tačiau nepavyko aptikti, kad toks apdovanojimas jam būtų skirtas. Bet radau net keturis seminaristus iki karo pelniusius Lietuvos apdovanojimus. Tai Alsėdžių S. Narutavičiaus pradžios mokyklos vedėjas Juozas Liutkus už gerą pedagoginį darbą, aktyvią visuomeninę veiklą ir rūpinimąsi savo asmens kultūra. Palangos pradžios mokyklos vedėjas, pirmojo laipsnio mokytojas Juozas Vaitkus, kuris bendradarbiauja spaudoje, aktyvus kultūros veikėjas, dirba tautinėse organizacijose, prie mokyklos yra įsteigęs pajūrio muziejėlį, kuris jo pastangomis kruopščiai tvarkomas. Telšių Simono Daukanto pradžios mokyklos vedėjas Antanas Glibauskas. Čia dirbantis nuo 1926 m., bendradarbiaujantis pedagoginėje spaudoje, dirba įvairiose organizacijose, padeda tautai, turi gerą vardą“. 1941 m. tarybinė okupantų valdžia areštavo šį dorą mokytoją ir įkalino Rešiotose. Tarybinius gulagus pergyveno ir nuo 1925 m. gerai mokytojo darbą dirbantis Pranas Bastys. Pristatymo rašte sakoma, kad „tai pažangus mokytojas, sekantis pedagoginę literatūrą, rašantis į vaikų laikraštėlius ir mokytojišką bei kitokią spaudą. Dirba uoliai ir sunkų visuomeninį darbą. Dalyvavo Klaipėdos vadavimo kovose, prisideda prie tautos vienijimo. Turi gerą vardą, nepastebimi polinkiai, kurie ateityje galėtų pakenkti jo asmenybei“ (11).
Sėkmingiausiai karjeros laiptais užkopę seminaristai
Ne vienas Seminarijos auklėtinis pasižymėjo, pasiekdamas ne vien žymių rezultatų kasdienos mokytojo darbe. Kai kurie, ypač vėlesniųjų ar net tarybinių laikų laidų seminaristai kopė tarnybinės karjeros laiptais, siekė mokslo aukštumų. Iš tokių paminėtinas Jonas Riškus, gimęs 1922-12-19 d. Egėliškėse, Šiaulių rajone. Anksti likęs našlaičiu, tarnavo pas ūkininkus. Kai kuriuos jo biografijos momentus išryškina rašytojas Adolfas Strakšys, kuris rašo: „O laikas buvo sudėtingas. Net labai sudėtingas. Lietuva baigėsi, nors dar buvo gyva. Ją draskė karas. Vokiečiai uždarė Šiaulių mokytojų seminariją – kam, girdi, Lietuvai mokytojai, lietuviai juk ne arijai, lietuvių šioje erdvėje nebus <…>
Bet lietuviai norėjo būti mokytojais, ir J. Riškus išvažiavo į Telšius, kuriuose mokytojų seminarija dar nebuvo uždaryta. Ten gavo seminarijos baigimo atestatą, prie jo – ir paskyrimą ne bet kur, o į Varnių progimnaziją – taigi gavo gerą darbo vietą, kurioje jo laukė vaikai.
Bet visą gyvenimą svajojęs būti mokytoju, J. Riškus ūmai prarado tą norą – užėjo toks nenumaldomas troškimas toliau mokytis, kad sėdo į traukinį ir išvažiavo į Vilnių, į pačią Švietimo ministeriją – prašyti ministro, kad jo pasigailėtų bei leistų mokytis Pedagoginiame institute“ (14; 4).
1949 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir liko jame dėstyti. 1961–1967 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas, docentas. Parašė (vienas ir su kitais) „Lietuvių literatūros vadovėlį IX kl.“, kurio iki 1983 m. išėjo aštuoni leidimai. Taip pat parašė vadovėlį aukštosioms mokykloms „Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė“ (1982), populiarią apybraižą „Liaudies dainius Antanas Strazdas“, „Lietuvių literatūros mokslo ir kritiko chrestomatija IX klasei“, mokomąją priemonę aukštosioms mokykloms „Lietuvių literatūros chrestomatija, XIX a. pirmoji pusė“ (1986) (15; 554). J. Riškus paskelbė ir nemažai straipsnių vaikų literatūros ir kt. klausimais, paskelbė archyvinės medžiagos apie Adomą Mickevičių bei sudarė literatūros lietuvių kalba bibliografinę rodyklę „A. Mickevičius“ (1981), išspausdino straipsnių apie K. Donelaitį, P. Cvirką ir kitus rašytojus (16; 425). Doc. Vitas Areška prisimena, kad J. Riškus 1959 m. apgynė daktaro disertaciją, atrodo, iš Antano Strazdo kūrybos bei dėstė XIX a. lietuvių literatūros istoriją (17; 200).
Doc. Zenonas Pilkauskas rašė, kad žinomas literatūrologas J. Riškus pastebi, jog „„Birutės“ „leksika, sintaksė, poetinės priemonės taip pat paprastos, artimos liaudies šnekamajai kalbai arba tautosakai“, ir taip pat, kad „aukštiname Lenkijos karalienę Barborą, nuo kurios įsiviešpatavimo prasidėjo sistemingas, metodiškas lietuvių kalbos gujimas Lietuvoje (!), lietuviškumo pradų naikinimas“ (18; 7). Įdomi ir netikėta išvada.
Verta prisiminti vienos pokario laidos to pačio kurso tris vaikinus. Gal tik krepšiniu, lengvąja atletika ir nepaprastai dideliu technikos, fotografavimo pomėgiais iš kitų išsiskyrė Aloyzas Opulskis. O šiaip buvo ramus, drausmingas, santūrus ir beveik vien penketais besimokantis. Jo vestos bandomosios pamokos, pedagoginė praktika buvo vertinama aukščiausiu balu. Turėjo ir literatūrinių gabumų, bet jų per daug nedemonstruodavo, nors ir priklausė sienlaikraščio redkolegijai. Seminariją baigė su pagyrimu, tai pagal tuometinę tvarką, iš karto galėjo stoti į aukštąją mokyklą. A. Opulskis pasirinko Klaipėdos mokytojų institute matematikos studijas, kartu dirbo Fizikos kabineto laborantu. Baigęs studijas gavo paskyrimą į Mažeikių rajono Tirkšlių vidurinę. Padirbėjęs kelis metus mokytoju buvo paskirtas direktoriumi. Vėliau jam pasiūlyta studijuoti Vilniaus aukštojoje mokykloje bei patikėtos Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo švietimui, kultūrai postas. Čia ilgai neužsibuvo, nes buvo pakviestas atsakingam partiniam darbui. Iš šių pareigų paskirtas Švietimo ministerijos Metodinio skyriaus viršininku. Tvarkėsi neblogai, jo rūpinimusi išleista nemažai metodinės literatūros mokytojams, reikalingų mokymo vaizdinių priemonių. Prasidėjus ministerijos pertvarkai, vėl sugrįžo į mokyklą.
Kur kas ryškesnis mokymosi metais buvo jo kurso draugas Bronius Dobrovolskis. Tai visapusiškas sportininkas, choristas, fotografas, sienlaikraščio redaktorius, kurso seniūnas. Kursų žurnalai rodo, kad mokėsi puikiai. Čia ties jo pavarde be penketo kitokio pažymio beveik nepamatysi. Visų semestrų egzaminai išlaikyti penketais. Tiesa, B. Dobrovolskis į Seminariją įstojo baigęs Telšių amatų mokyklą, todėl buvo metais ar dviem vyresnis. Tai jo mokymosi rezultatai leido mokytojams bei vadovybei paraginti šį gabų seminaristą „šokti“ per kursą. Šuolio egzaminai taip pat išlaikyti penketais. Šitaip jo žinios vertinamos ir likusiais mokymosi metais. Gavęs vadinamąjį raudoną diplomą, Klaipėdos mokytojų institute pasirinko lituanistines studijas. Vėliau jas neakivaizdžiai tęsė Vilniaus pedagoginiame institute bei gavo tos pačios spalvos aukštojo mokslo diplomą. Studijuodamas dėstė lietuvių kalbą Klaipėdos miesto mokyklose, o baigęs institutą – to paties pavadinimo rajono mokyklose. 1956–1958 m. buvo Plikių vidurinės mokyklos direktorius.
Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1958 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą „Dėl Švietimo ministerijos Mokyklų mokslinio tyrimo instituto įsteigimo“ ir nuo gegužės 1-osios buvo leista įkurti minėtą įstaigą. Metų pabaigoje institute buvo 13 mokslo darbuotojų. Tarp jų ir jaunas Klaipėdos rajono Plikių vidurinės mokyklos lituanistas B. Dobrovolskis buvo priimtas į Kalbų, literatūros ir istorijos sektorių jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Vadovų nuojauta neapvylė: daugelis priimtųjų (tarp jų ir buvęs seminaristas) į institutą žmonių dirbo sąžiningai ir pagal savo jėgas. Netrukus ėmė laikyti kandidato minimumo egzaminus, rinkti medžiagą disertacijoms. B. Dobrovolskis pradėjo tirti sąryšinio morfologijos ir sintaksės mokymo V-VI klasėje problemą. Tyrimo rezultatai parodė, kad preliminarinis sintaksės ir skyrybos mokymas padeda mokinias susidaryti tikslesnes kalbos dalių sąvokas, susiformuoti tvirtesnius linksnių galūnių rašybos bei išskirtinių aplinkybių skyrybos įgūdžius, sparčiau ugdyti kalbą. Tai buvo naujos ir reikšmingos išvados, nes tuo metu metodikoje ir mokyklų darbo praktikoje vyravo nuomonė, jog preliminarinis sintaksės bei skyrybos mokymas V-VI klasėje tik padeda rengti mokinius sisteminiam sintaksės kursui eiti VII-VIII klasėje. Šių tyrimų pagrindu B. Dobrovolskis (1968) apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją (dabar daktaro) (19; 3, 4, 6, 21, 42, 64).
Pradėjęs jaunesniuoju moksliniu darbuotoju, B. Dobrovolskis spėriai kopė karjeros laiptais: vyresnysis mokslinis darbuotojas, sektoriaus vadovas. Buvo renkamas visuomeninių organizacijų komitetų, instituto redakcinės leidybinės tarybos nariu. Ir atsisveikino su institutu po septynerių (1980-1987) metų direktoriavimo. Tiesa, 1962–1963 m. buvo Vilniaus universiteto aspirantu, o 1979-1980 m. – Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos viršininku. Išėjęs iš instituto 1987–1993 m. buvo Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, docentas (1984). 1993-2000 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas.
B. Dobrovolskis vienas ir su kitais parašė Lietuvių kalbos vadovėlį V, VI, VII, IX, X klasėms, parengė diktantų, dalomosios medžiagos rinkinius, metodinių ir mokomųjų priemonių. Su Leonu Gedvilu jis parašė lietuvių kalbos vadovėlių V ir VI klasėms, kurie 1980 m. gavo Lietuvos valstybinę premiją (20; 42).
Bene mažiausiai pastebimas šiame kurse buvo smulkutis, žemiausias iš visų, bet gerai besimokantis Antanas Rimkus. Jis rado laiko dalyvauti ir Telšių liaudies teatre. Tada rajono laikraštis rašė, kaip po premjeros šis seminaristas sublizgėjo nepagrindiniu Šmagino vaidmeniu vienoje N. Ostrovskio pjesėje. Ir pradėjęs dirbti, jis visur paliko žymių pėdsakų. Baigęs seminariją, buvo paskirtas į Mitkaičių septynmetę. Dėstė rusų kalbą ir vadovavo mokyklos jaunimo organizacijai. Gal po metų perkeliamas toms pačioms pareigoms į Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, o greitai ima vadovauti visam rajono komjaunimui. Paskui Klaipėdos mokytojų institute studijuoja rusų kalbą, kartu buvo TSKP istorijos katedros laborantas ir instituto komsorgas. Po dvejų metų studijų Klaipėdos mieste dirba komjaunimo partinį darbą ir neakivaizdžiai siekia aukštojo mokslo diplomo Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultete.
1964 m. A. Rimkus baigė Visuomeninių mokslų akademiją prie TSKP CK ir pradėjo dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Buvo dėstytojas, politinės ekonomijos katedros vedėjas, direktoriaus pavaduotojas, ekonomikos mokslų daktaras, docentas. Po kurio laiko vėl perėjo į partinį darbą, buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nuo 1973 m. iki mirties (1983) – švietimo ministras (21; 551).
Ant tokio aukšto tarnybinio laiptelio iš telšiškių seminaristų niekas neužlipo. Nelengvas buvo jo vadovavimo dešimtmetis. Po garsiosios Taškento konferencijos prasidėjo begalinis rusų kalbos mokymo aukštinimas ir gimtosios kalbos visokeriopas smukdymas. Tačiau A. Rimkus pagal galimybes sukosi, laviravo. Žymesnių rezultatų jo vadovavimo metais pasiekta turtinant mokyklų mokymo materialinę bazę. Įgyvendintas visuotinis vidurinis mokymas ir gerokai išplėtotas suaugusiųjų vakarinis mokymas. Pedagoginė, akademinė visuomenė labai nevienareikšmiai vertino A. Rimkaus ministravimo metus.
Švietimo ministerijos Metodinio skyriaus inspektoriumi dirbo Vladas Malcevičius po Seminarijos ir Pedagoginio instituto baigimo triūsęs Vembutų septynmetėje, Sedos, Telšių Žemaitės, Vilniaus vidurinėse, rajono švietimo skyriuje. Dabar nebe pirmuosius metus sėkmingai vadovauja Vilniaus Užupio gimnazijai. Dirbdamas ministerijoje, recenzavo lietuvių kalbos ir matematikos leidinius, parengė originalių matematikos mokymo priemonių (22; 162).
Neilgai Švietimo ministerijoje mokyklų inspektoriumi dirbo ir 1953 m. laidos auklėtinis Česlovas Banevičius. Prieš tai buvęs Šilutės rajono Saugų vaikų namų auklėtojas, tos pačios gyvenvietės vidurinės mokyklos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas, direktorius, Telšių rajono švietimo skyriaus mokyklų inspektorius bei neakivaizdžiai studijavo rusų kalbą. Kaip mokyklų inspektorius, gana sėkmingai tempė gana atsakingą švietimo barą – visuotinį mokymą, ne vieno dalyko kontrolę ir materialinę pagalbą.
Kitose srityse nusipelnę seminaristai
Užrašų knygutėje yra ir daugiau įrašų apie tarnybos laipteliais šoktelėjusius seminaristus. Tai ir Kostas Lileikis, ne vieną dešimtmetį sėkmingai vadovavęs uostamiesčio švietimui ir Domas Kaubrys, rūpinęsis Sedos, Gargždų, Raseinių, Kaišiadorių rajonų švietimo-kultūros, sporto reikalais, ir Stasys Urbonas, dirbęs rajono bei respublikinėse sporto organizacijose, Pedagogų kvalifikacijos institute tyręs ir apibendrinęs mokyklų, pavienių pedagogų patirtį respublikinėse ir sąjunginėse parodose. Pažymėta ir Rožės Žulkutės pavardė, kuri pedagoginio darbo karjerą pradėjo vaikų namų auklėtoja, vėliau buvo žemės ūkio technikume dėstytoja ir kaimo vidurinės mokyklos direktorės poste, su neilgu partinio darbo intarpu.
Ne vienas Seminarijos auklėtinis išvarė gilią, plačia vagą sporto arimuose. Bene žinomiausias – 1951 m. laidos auklėtinis Marcelinas Zelba. Jis buvo geriausias savosios mokyklos sportininkas. Baigęs Kauno kūno kultūros institutą, atsidavė rankiniui. Išgarsėjo dirbdamas Skaudvilės vidurinėje mokykloje. Treniravo respublikos moksleivių rankininkų rinktinę, Šiaulių komandą ir pelnė nusipelniusio trenerio vardą.
Įdomiai susiklostė 1952 m. laidos absolvento Antano Viktoravičiaus gyvenimas. Nedidelės Lauko Sodos aštuonmetės mokyklos direktorius, kuris visomis išgalėmis siekė stiprinti mokinių teorijos ir praktikos ryšius, bene vienintelis suorganizavęs moksleivišką žemės ūkio artelę, dabar sakytume jaunųjų ūkininkų susivienijimą. Savo kasdieniu darbu atkreipė Telšių rajono vadovų dėmesį ir buvo pakviestas dirbti vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju švietimo, kultūros ir sporto reikalams. Bet jam buvo ne prie širdies toks kanceliarinis-biurokratinis darbas. Jį visą laiką traukė realūs darbai, todėl išsiprašė į varganą kolūkį. Jo vadovavimo metais ūkio reikalai gerokai šoktelėjo ir jis buvo gerai žinomas ne tik rajone. A. Viktorovičiaus vadovaujamas ūkis dalykiškai bendradarbiavo su miestelio vidurinės mokytojais bei pagal išgales visokeriopai rėmė savąją mokyklą. Jis buvo apdovanotas Garbės ženklo ordinu.
Jo kurso draugas nuo progimnazijos dienų Vacys Borusevičius nesiekė tarnybinės karjeros. Jos siekė jo auklėtiniai. Bene toliausiai nužengė Vydas Gedvilas – moterų krepšinio rinktinės – Europos čempionių treneris, Kauno kūno kultūros akademijos prorektorius ir pagaliau Seimo vicepirmininkas. V. Borusevičiaus treniruojami Luokės futbolininkai yra tapę kaimo spartakiados čempionais.
Šio energingo, sportui atsidavusio kaimo mokytojo pristatymas nebus išsamus, jeigu nepaminėtume to, kad V. Borusevičius, dar mokydamasis Luokės progimnazijoje, palaikė ryšius su Žemaičių apygardos, jo gimtojo Beibelės kaimo apylinkėse įsikūrusiais miško broliais. Jie lankėsi vaikino tėvų namuose. Jis su jais nenutraukė ryšių ir tapęs seminaristu. Dažnai iš tėviškės grįždavo su ryšuliu partizanų leidžiamos spaudos, kurią platino bei patikėdavo patikimiems mokslo draugams. Į pogrindinę spaudą yra parašęs ir minėtasis A. Viktorovičius. Jam buvo pasiūlyta sukurti būrio dainai tekstą.
Patriotiškumas ir bausmė
Tai ne vieninteliai patriotiškumo atvejai. Išaiškinus Telšių jaunimo pogrindinę organizaciją Sibiro gulagų duonos teko valgyti ir seminaristams Algirdui Būdai bei Juozui Kabailai.
Telšių mokytojų seminarija priglaudė bėgantį nuo arešto Panevėžio mokytojų seminarijos pogrindinės organizacijos „Pumpuras“ narį Alfonsą Varanauską. Vaikinui didžiausią įspūdį padarė 1946 m. mokslo metų pradžia. Prieš pirmąją pamoką netikėtai suskambo giesmė „Marija, Marija!“ Nustebęs jis suprato, kad čia niekas neišduos. Baigęs seminariją pradėjo mokytojauti Alsėdžiuose. Čia jaunąjį mokytoją slėgė nežinia, žmonių nerimas, partizanų lavonai ant Alsėdžių miestelio grindinio ir neduodantis ramybės KGB. Bėgdamas nuo saugumo persekiojimų, A. Varanauskas atsidūrė Pakruojyje. Dar vieneri darbo metai. Deja, paskutiniai. 1949 m. ypatingasis teismas jį ir bendraminčius už akių nuteisė 25-iems metams. Buvęs seminaristas neslepia, kad „prasidėjo naujas, pats sunkiausias mano „mokslo“ laikotarpis Vorkutos anglių kasyklose. Alkanas, nežmoniškai pavargęs, dažnai mintimis skrisdavau į Žemaitijos kraštą, kur tiek daug gerų žmonių ir kurie, aišku, nežinojo, kur aš dingau“ (23; 3).
Nevalia pamiršti ir Jono Pleškio. Jis nebaigė Mokytojų seminarijos, nes buvo pašalintas, kai mokinių susirinkime per rankas pasiuntė direktorei laiškelį. Skaičiusieji sako, kad raštelis ne politinio turinio, o vertintinas kaip mokinio įžūlaus poelgio proveržis. Tačiau pašalinimas įforminamas politiniu pagrindu. Bet ne šiuo savo poelgiu J. Pleškys išgarsėjo. Vaikinas baigė aukštąją jūreivystės mokyklą ir įgijo povandeninių laivų šturmano specialybę. Tarnaudamas įslaptintame kariniame dalinyje, nuplukdė laivą iki Švedijos salų bei pasirašė politinio prieglobsčio. Pagal šią istoriją amerikiečiai sukūrė kino filmą „Raudonasis komisaras“. Marijona Venslauskaitė Boyle parašė knygą „Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo Spalio“ apie sudėtingą J. Pleškio pabėgimą bei sudėtingą gyvenimą. Deja, ir ši trijų šimtų puslapių knyga neatsako į visus iškilusius klausimus bei neatskleidžia aibės paslaptingų nutylėjimų.
Kai kuriuos seminaristus pats gyvenimas pastūmėjo į kitą profesiją. Štai 1945 m. laidos absolventę Genutę Zelenytę, vien penketais baigusią seminariją, paviliojo medicina. Ji nesigaili, kad mokėsi seminarijoje: „Nuodėmė būtų gailėtis!“. Priešingai, sako, kad šios „mokyklos diplomas turėjo nemažą reikšmę stojant į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto stomatologinį skyrių ir, jį baigus, dirbant stomatologe Telšiuose“ (23; 3).
Literatūra visą laiką viliojo seminaristus. 1930 m. Seminariją baigė jau žinoma poetė Valerija Valsiūnienė. Ji išleido ne vieną eilėraščių rinkinį. Tik gaila, kad asmeninis gyvenimas buvo ganėtinai sudėtingas ir prieštaringas. Buvo įtariama tuo, kad bendravo su saugumu (32). Jau moksleivės suole eiliavo ir rimavo Ona Dabulskytė, Aldona Misonytė. Bet šių merginų eilės taip pat ir liko literatūriniais bandymais. Stasė Keraitė-Kryžauskienė šiandien jau yra išleidusi ne vieną poezijos knygutę. Nevienoje Rietavo krašto kūrėjų rinktinėje eilėraščius spausdino ir Laima Meidūnaitė-Petruškevičienė. Tą patį galima pasakyti ir apie Jadvygą Vainorienę, kuri 1950-aisias, pirmaisiais mokytojavimo metais Lauksodoje ėmėsi kurti šventėms scenarijus, literatūrinius montažus. Tinkamos medžiagos nebuvo, tai ėmėsi pati kurti. Tada ši buvusi seminaristė ir parašė pirmąjį kūrinėlį apie Lietuvos partizanus. Nuo tada J. Vainorienė ir nebepadeda plunksnos (24; 10).
Eiliuoti pašaukti
Kai kas labai aktyviai reiškęsis seminarijoje, skelbęs eilėraščius mokyklos sienlaikraštyje bei pradėjęs mokytojauti gerokai pritilo. Kad ir A. Viktorovičius. Dar mokydamasis Luokėje, jis parašė „scenarijų vaidinimui ir mokykloje su saviveiklininkais jį pastatėme. „Tada buvau pavadintas jaunuoju rašytoju ir netgi gavau pasiūlymą studijuoti Maskvos literatūros institute. …Rašėme su kurso draugais straipsnius, eilėraščius į „Laisvės balsą“, „Maldą girioje“, – prisipažino anūkei Giedrei“ (25; 6). Mokydamasis ketvirtame kurse dalyvavo laikraščio „Tiesos“ apsakymo konkurse ir buvo įvertintas paskatinamąja premija. Dabar, po ilgos tylėjimo pertraukos, kai užplūsta minčių, jausmų spiečius, sueiliuoja vieną kitą posmą. Ir sako, kad jų nemažai susikaupė. Svajoja juos susirinkti, sugrupuoti. Gal ir knygutė išeitų.
Tokią mintį puoselėja ir A. Viktoravičiaus kurso draugas Jonas Savickas. Prisiminęs seminarijos laikų eiliavimo patirtį, dabar, išėjęs į pensiją, dažnai palinksta prie popieriaus lapo. Tada mintys rikiuojasi į grakščius eilėraščius, satyrinius posmus, poemas, o kartais, net į eiliuotą epą apie gimtąjį kaimą, pamiltus Telšius ir tragiškus brolių, partizanų likimus primenančius beržus.
Išėję į užtarnautą poilsį, prisiminė jaunystės pomėgį Liucija Tumbrotaitė-Kernagienė, Domas Kaubrys. Jei pirmoji rašo tik savo malonumui, paskaito vaikams, vaikaičiams, kurso draugams per susitikimus, tai D. Kaubrio ne vieną eilėraštį išspausdino Kaišiadorių rajono laikraštis. Atsisveikinimas su mokykla ir išėjusi į užtarnautą poilsį, savotiška metraštininkė tapo Stasė Bružaitė-Semenavičienė. Jos nuoširdžius, kupinus meilės pasakojimus apie bičiulių, pažįstamų, gerų draugų sukaktis, reikšmingus rajono įvykius ir gražius prasmingus renginius spausdina apskrities laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“, „Gimtinė“, kiti leidiniai. Jos puikūs publicistiniai rašiniai, pedagoginiai apmąstymai patenka ir į Tėvynės pažinimo draugijos rinktines. Ši buvusi seminaristė ne vienerius metus išradingai vadovavo moterų klubui „Mano namai“, sistemingai rengia savo auklėtinių susitikimus. Pamėgo fotografiją ir augina gėles.
Česlovas Kantauskas, Bronislovas Pocius – tarpukario skirtingų laidų absolventai. Baigę seminariją, mokytojavo, direktoriavo, vadovavo rajono švietimo skyriaus metodiniam kabinetui. Abu studijavo istoriją, buvo gerbiami savame krašte, žinomi mūsų krašte pedagogai. Abu juos domino kraštotyra. Č. Kantauskas sukauptą medžiagą apibendrino išsamioje monografijoje „Radviliškis“. Neseniai iš spaudos išėjo B. Pociaus „Plungė amžių sandūroje“. Panašia tema pastarasis pedagogas parengė ir studijų baigiamąjį darbą.
Augdama pas senelius, Justina Alminaitė-Baltuonienė nuo mažumės dainavo, giedojo, nes turėjo skambų balsą. Ir, ko gero, mintyse, o gal ir garsiai eiliavo. Ilgas ir sudėtingas buvo jos kelias iki mokytojo diplomo. Teko piemenauti, mokytis Plinkšių žemės ūkio mokykloje, dirbti banke sąskaitininke, kad tik galėtų mokytis muzikos bei svajojo tapti pedagoge. Nuo 1946 m. mergina tapo uoliausia seminarijos mokine. 1949 m. įsidarbino Keguose ir subūrė mokinių šokių būrelį, su tėvais bei vietos jaunimu suvaidino Žemaitės „Marčią“, „Petrą Kurmelį“, būrė dainininkus ir pati solo ir duetu dainavo liaudies dainas, romansus. Sukūrus šeimą, vėl grįžo į Telšius ir įgijo pedagogės diplomą. Taip susiklostė gyvenimas, kad pagal paskyrimą ji negalėjo išvažiuoti į Salantų vidurinę mokyklą. Tada įsidarbino Telšių rajono laikraščio redakcijoje. Čia atsivėrė platūs kūrybos horizontai. Įsiliejo į „Masčio“ dainų ir šokių ansamblį, parašė ne vieną scenarijų jo koncertui, liaudies teatrui parengė žemaitišką „Marčios“ tekstą, kūrė teminių vakarų scenarijus. Ir rašė apybraižas apie menininkus bei Žemaitijai nusipelniusius žmones. Dažnai mintys, jausmai išsiliedavo eilėmis, kurias vertino, laukė laikraščio skaitytojai. Visa galva pasinėrė ir į visuomeninę veiklą – ilgus metus vadovavo rajono moterų tarybai, „Vienminčių“ klubui. Liko laiko ir mėgstamiems užsiėmimams – skaitymui, žvejybai, kelionėms, pačiai vairuojant automobilį, po gimtinę bei Lietuvą (26; 5).
S. Anglickio charizmatiškas mokytojo ir kūrėjo gyvenimas
Tačiau bene ryškiausią brydę literatūriniuose arimuose paliko pirmosios (1926 m.) laidos absolventas Stasys Anglickis. Jis, nuėjus pakviesti į Seminarijos septyniasdešimtmečio vakaronę, prisiminė, kad daugelis jau buvo keletą metų mokytojavę ir į mokyklą įstojo, norėdami pagilinti žinias ir įgyti diplomą. Jo kurse mokėsi aštuonios merginos ir aštuoni vaikinai; jie save vadino „oktava“. „Tokiu pavadinimu ėmiau rašyti ir poemą, – nuklydo į prisiminimus Stasys Anglickis. – Rašiau ir lyrinius eilėraščius verlibru, kuriuos gerokai pataisęs išdrįsau visuomenei parodyti tik 1992 m. eilėraščių knygoje „Kareivėli mėlynasis“, skyriuje „Saulėtekio Alfa““ (23; 3). Šis seminaristas poezijai pašventė visą savo gyvenimą, bet neatsisakė ir pedagoginio darbo.
S. Anglickis gimė 1905 m. gruodžio 9 d. gausioje Bernotavo kaimo (Plungės raj.) ūkininko šeimoje. Apie vaikystę, paauglystę, jaunystės metus labai vaizdžiai pasakoja autobiografiniame romane „Čiupikai“. Persikėlus gyventi arčiau Telšių, mokėsi šio miesto „Saulės“ gimnazijoje, bet dėl konflikto su kapelionu perėjo į Mokytojų seminariją. Baigęs ją, buvo paskirtas į Kunigiškių pradinę mokyklą, žvejų kaimelyje prie jūros. Apsilankęs būsimoje darbovietėje, paskyrimo atsisakė ir išvyko studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Jis yra prisipažinęs, kad toje varganoje mokyklėlėje dar ryškiau pajuto, kad jo pašaukimas yra literatūrinė kūryba. Universitete pasirinko vokiečių literatūros studijas ir kaip papildomas – lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Baigiamajame darbe nagrinėjo Mefistofelio rolę „Fausto“ padavime bei J. Gėtės „Fauste“.
Studijuodamas S. Anglickis aktyviai dalyvavo Kauno literatūriniame gyvenime, spausdino eilėraščius įvairiuose žurnaluose, laikraščiuose. Šios veiklos neatsisakė ir dirbdamas Šiaulių berniukų gimnazijoje. Sėkmingai išlaikęs atitinkamus egzaminus, įgijo teisę mokyti vokiečių, lietuvių kalbą ir literatūrą, filosofijos propedeutiką. Jis buvo stropus, pareigingas ir reiklus mokytojas. Buvęs jo mokinys prisiminimų knygoje pasakoja apie suolo draugą, kuris pirmame trimestre iš vokiečių kalbos gavo dvejetą. „Vincė suprato pavojų. Kitą trimestrą ėmė atkakliai mokytis vokiečių kalbos. Buvo ir trejetų, bet dvejetai nugalėjo. Antrame trimestre iš vokiečių kalbos vėl – du. Paskutinis trečias trimestras. Vincė dar tikėjosi išsitaisyti. Gulte užgulė vokiečių kalbą. Ką nedarė mokytojas Anglickis, trečiajame trimestre turėjo išvesti trejetą“ (27; 131). Žodžiu, „kirvis“, bet didelis reiklumas slepia ir mokytojo nuoširdumą, užuojautą mokiniui. Štai vyksta baigiamasis, abitūros vokiečių kalbos egzaminas. „Sėdi Gustė, rašo. Sunku. Kažkas išeina, bet žodžių trūksta. Renka juos… Klasės draugas atsiunčia „špargalką“. Ar tai išsigelbėjimas? Kažkokia viltis yra. Prieina mokytojas Anglickis: „Atiduok“. Atsistojo Gustė, atiduoda špargalką, veidas užkaista. „Išvarys dabar… liksiu antriems metams“, – mąsto. „Sėsk. Rašyk toliau“, – sako mokytojas.Ką rašyti po tokio smūgio? Po dienos kitos to paties dalyko egzaminas žodžiu. „Ištraukė Gustė bilietą. Atsisėdo ruoštis. Viskas aišku. Apgalvojo atsakymus. Pats suprato: atsakė gerai. Širdy apsidžiaugė. Nusišypsojo mokytojas Anglickis:
– Gerai išlaikei. Kaip tu čia išmokai?
– Išmokau. Sėdėjau nuo saulės iki saulės, – pasakė ir linksmas išėjo iš klasės“ (27; 132).
Vokiečių okupacijos ir pokario metais S. Anglickis mokytojavo Tauragėje, Vilniuje, Kuršėnuose; jam buvo patikėtos direktoriaus pavaduotojo pareigos. Yra parengęs vokiečių kalbos vadovėlį aukštesniosioms gimnazijos klasėms. Kartą prasitarė, kad pedagoginiam darbui yra skyręs trisdešimt trejus metus. Kuršėniškius vaikus mokė lietuvių, vokiečių kalbų, istorijos. Parašydavo ir vieną kitą metodikos straipsnį, pasidalydavo pedagogine patirtimi. Daugelis iš jų išspausdinti pedagoginėje spaudoje. Padėdavo ir Šiaulių pedagoginio instituto studentams, kurie atvažiuodavo į Kuršėnus atlikti pedagoginės praktikos. S. Anglickis stebėdavo jų pamokas, rašydavo charakteristikas, vertindavo praktikos metu atliktus darbus ir vadovaudavo lituanistams, atliekantiems praktiką (28; 38).
Buvę mokiniai mokytoją S. Anglickį prisimena, kaip kuklų, itin paprastą, tačiau dvasingą žmogų. Niekada nežiūrėjusį į mokinius iš aukšto. Dažnai apsilankantį ir tose klasėse, kurioje jokio dalyko nedėstė: jam rūpėjo, ar gerai iškūrentos krosnys, ar nėra smalkių kvapo. Dalyvaudavo visuose mokyklos renginiuose, įvairiuose susirinkimuose mieste, skaitydavo paskaitas ir įdomiai pasakodavo apie pasaulinės klasikos rašytojų kūrybą bei mintinai deklamuodavo jų kūrinius.
Mokytojas reikalavo būtinai perskaityti tuos kūrinius, kurie nurodyti programoje. Ir mokiniai, ir mokytojai jį gerbė kaip gerą literatūros ir kalbos žinovą, tikrą eruditą. S. Anglickis subtiliai mokė mylėti savo kraštą ir savo tautą. Vyresnieji mokiniai nesistebėjo, kodėl jis nepaliko Lietuvos atūžus karo audroms, nors jo kartos daug bendramokslių inteligentų išvyko į užjūrį. Meilė savo kraštui buvo tokia didelė, kad pasielgti kitaip jis negalėjo.
Apskritai S. Anglickis buvo griežtas ir reiklus žmogus. Mokiniai šiek tiek jo prisibijojo, bet gerbė. Nors kartais ir „Stasiuku-Kirvuku“ pavadindavo. Matyt, būdavo už ką… Išsirinks jis vieną „auką“ atsakinėti – ir tardo ilgiausiai, kol išsiaiškina, ką tu žinai ir ko nemoki. Niekaip neišsisuksi. Per pamoką tik vieną du paklausinėdavo. Todėl mokiniams retai tekdavo atsakinėti. Bet kai gaudavo pažymį, žinojo, jog jį teisėtai ir sąžiningai uždirbo. Už niekus S. Anglickis pažymių nerašydavo.
Duktė Jolanta prisimena, kad tėvas namie vaikams dažnai dainuodavo liaudies dainas, deklamuodavo poeziją, pasakodavo apie pažįstamus rašytojus; kaip vakarėlyje šoko su Salomėja Nėrimi, kokie įdomūs buvo jo profesoriai V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas… Kolegos mokytojai geraširdiškai juokaudami S. Anglickį vadindavo „vaikščiojančia enciklopedija“. Tėvas su mokiniais dviračiais išvažinėjo visą Lietuvą. Jei ne pedagoginis darbas, jo literatūrinis palikimas būtų daug didesnis (28; 36–68).
Ko gero, duktė teisi. Be to, ne vienas iš S. Anglickio mokinių yra sakęs, jog nežinojo, kad mokytojas rašo eilėraščius. Jis neskaitydavo savo kūrybos per pamokas, nesigirdavo išleidęs knygą ar išspausdinęs kūrinių kuriame nors žurnale ar laikraštyje. Daugelis mokinių tik daug vėliau sužinodavo, kad juos mokė poetas. Tarp jų ir skulptorius Antanas Milkintas, kuris prisipažino, kad jam „visam amžiui įsiminė vokiečių kalbos mokytojas Stasys Anglickis, kurio poezijos knygutes, kai tik valdžia jas leido spausdinti, pirkdavo ir skaitydavo“ (29; 18).
Tai atskleidžia dar vieną S. Anglickio charakterio bruožą-pomėgį nesigarsinti, sugebėjimą slėpti tai, kas nebūtina žinoti kitiems, uždarumą, susikaupimą savyje derinti su nuoširdžiu bendravimu. Nors mokiniams nebuvo jokia paslaptis, kad jis globojo mokyklos ir rajono literatų būrelius. Ne vienas jautė, o gal ir savimeilę paglostė, kai vokiečių kalbos mokytojas pastebėjęs „šiokius tokius mano literatūrinius gabumus ir pasiūlė dalyvauti literatų būrelyje. Manydamas, kad aš varžausi, mane drąsino, juokaudamas, jog kūrybos lygis ne taip esąs svarbus – svarbu, kas skaitys“ (30; 51). Šitaip pasielgti ir taip taikliai, grakščiai pasakyti gali tik kūrybos žmogus.
Kuršėnų periodas S. Anglickiui buvo ganėtinai sunkus ir sudėtingas. Darbų daug, jausmų, minčių antplūdis nemažesnis; jis išsilieja eilėmis. Bet jas reikia slėpti giliai stalčiuje, kai Rašytojų sąjungos vadovai reikalauja kūrybos, kuri liaupsintų tarybų valdžią, į aukštybes keltų jų didžiuosius vadus. Šitaip rašyti S. Anglickis nemoka, jis negali laužyti savo principų ir nusižengti įsitikinimams, moralei. Už tai sulaukia priekaištų, yra baramas, svarstomas įvairiuose posėdžiuose, susirinkimuose. Sulaukia net viešos kritikos. Jis teisinasi, kad „yra labai apkrautas darbais: mokykloje nuo 8 val. ryto iki 19 val. vakaro, dviem pamainom, iš viso 12 val. Jam reikia ne tik mokyti vaikus, bet ir vadovauti kitų mokytojų darbui. Be to, dar posėdžiai, lektorių grupės, agitkolektyvo darbas. Todėl kūrybai laiko beveik nelieka. Bet jis rašo ir tarybinio turinio kūrinių, siuntė ir „Literatūrai ir menui“, ir „Žvaigždutei““. Bet tai nė motais kūrėjų sąjungai: 1950 m. S. Anglickis pašalinamas iš Rašytojų sąjungos, kurios nariu buvo nuo 1933 m. (31).
Tai buvo didelis smūgis mokytojui-kūrėjui. Bet jis nenuleido rankų – rašė eiles sau. Ir tik po penkiolikos metų tylos S. Anglickis prabilo eilėraščių knyga „Po atviru dangumi“. Greitai skaitytojai sulaukia „Metūgės linksta į saulę“, „Karklai žydi“, „Suvirpa žemės pilnatis“. Palankiai jas sutinka ir skaitytojai, ir kritikai. Šiltų žodžių negaili poetas Vacys Reimeris: „Lietuvių poezijos panoramoje Stasio Anglickio kūryba yra savotiškas tiltas, jungiantis prieškario mūsų poezijos pasaulį su šių dienų jos išklotine. Jis liko ištikimas savo ištakoms, savo nuostatoms, pačiam sau“ (28; 54). Ir bene vienintelis yra rašęs savo gimtąja tarme. Tai pastebi jo buvęs mokinys Gustavas Gontis, primindamas, kad iki karo išleistoje „Lietuvių literatūros antologijoje“ išspausdintas ir S. Anglickis žemaitiškai parašytas eilėraštis „Trobalė prie opės“ (27; 372).
Kai kalbėjomės paskutiniais S. Anglicko gyvenimo metais, jis neslėpė, kad Telšių mokytojų seminariją prisimena su dėkingumu ir pagarba. „Ji man daug padėjo. Be to, aš puikiai suprantu, kiek daug mūsų kraštui nusipelnė švietimo darbuotojai, kurie ją baigė“ (23; 3).
Jis ne vienintelis taip gražiai atsiliepiantis apie šią mokyklą. Kurį laiką čia mokytojavęs prof. Leonas Jovaiša prisipažįsta, kad Telšiai „jo jaunystės miestas, išugdė Lietuvai nemažai pedagogų, kartu liūdžiu, kad žemaičiai neturi savo mokytojų seminarijos, bet kartu turiu vilties, kad žemaičių sostinės vadovai pasirūpins įkurti kolegiją, kurioje būtų rengiami žemaičių dvasinę kultūrą mylintys pradinių klasių mokytojai“ (23; 2). Tiesa, jau keleri metai pedagoginio profilio mokykla veikia Telšiuose, bet ji ruošia labai siauros srities specialistus, galinčius dirbti ne tik mokykloje.
Gyvenimas parodė, kad Telšiuose parengti mokytojai myli, vertina žemaičių kultūrą, bet ir stengiasi kasdien kaupti žinias, mokytis, nuolatos tobulėti pasirinktoje profesijoje. Apie tai liudija ir vienos laidos statistiniai duomenys. 22 absolventai 1952 m. gavo pradinių klasių mokytojo diplomą. Šiandien apie 70 proc. iš jų yra įgiję aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, du baigė mokytojų institutus. Beveik pusė apdovanoti švietimo pirmūno ženkleliu, vienas – nusipelnęs mokytojas, vienas apdovanotas ordinu. Ir nėra nė vieno, kuris per darbo metus nebūtų garbės, padėkos raštais ar piniginėmis premijomis paskatintas.
Panašūs skaičiai apibūdina ir kitų pokario metų laidų absolventų kasdienos veiklą. Ir apie daugelį galima išsamiau papasakoti. Beveik visi seminaristai yra verti jo darbo veiklos aptarimo, sukaupto pedagoginio patyrimo apibendrinimo. Deja, papasakojau tik apie ryškesnius, labiausiai išsiskyrusius savo kasdiene veikla, man į atmintį labiausiai įkritusius seminaristus – absolventus.
Šaltiniai
1. Telšių mokytojų seminarijos byla, LCVA F391, a.3, b 1921 m.
2. Telšių mokytojų seminarijos byla, 1928 m., LCVA F391, a.3, b 1928 m.
3. Telšių mokytojų seminarija, 1924 m., LCVA F391, a.3, b 1924 m.
4. Telšių mokytojų seminarija, 1926 m., LCVA F391 a.3, b 1926 m.
5. Telšių mokytojų seminarijos piniginė byla, 1923 m., LCVA F391, a.3, b 1923.
6. Mokytojų seminarijų programų projektai, LCVA F391, a.3, b 31.
7. Mokyklų lankymo ataskaitos, LCVA F391, a.3, b. 1367.
8. Telšių mokytojų seminarijos byla 1923 m., byla LCVA F391, a.3, b. 1922.
9. Telšių apskr. 1939-1940 m. m. mokyklų lankymo apyskaita. LCVA F.391, a.3, b. 1753.
10. Telšių apskr. I rajono pradžios mokyklų lankymas, LCVA, F391 a.3.
11. Respublikos Prezidento aktai F391, a6.b.46.
12. Telšių apskr. I raj. mokyklų lankymo byla, LCVA F391, a. 3 b. 1471, 2003
13. Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“ – V., Baltos lankos, 1994.
14. Adolfas Strakšys „Ėjimas į šviesą“. „Laisvas laikraštis“. Nr. 14, 2006 07 13 – 27.
15. Tarybų Lietuvos enciklopedija, V., t. 3, 1987.
16. Lietuvių literatūros enciklopedija, V., 2001.
17. Vitas Areška. Kumelė vardu Emilija, V., 2007.12.05.
18. Zenonas Pilkauskas. Silvestras Valiūnas – garsiosios „Birutės“ autorius. „Opozicija“ Nr. 37–38, 2006-11-11.
19. Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas (25-erių mokslinio darbų metų apžvalga). Vilnius –PMTS–1983.
20. Visuotinė lietuvių enciklopedija V t., Vilnius, 2006 m.
21. Tarybų Lietuvos enciklopedija, III t., Vilnius, 1987 m.
22. Kas yra kas. Švietimas ir studijos, Vilnius, 2006.
23. Kalvotoji Žemaitija Nr. 76, 1992 m. spalio 3 d.
24. Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos. Poezijos rinkinys. Telšiai, 1996 m.
25. Tikrove virtęs sapnas. Kalvotoji Žemaitija Nr. 65, 2005 m.
26. Justinos gyvenimo universitetai. Kalvotoji Žemaitija Nr. 24, 2007 m. gruodis 5 d.
27. Gustavas Gontis. Sugriautos tvirtovės. Marijampolė, 2000.
28. Vytautas Kirkutis. Pasaulin žvelgęs akimis Ventos. „Žuvėdra“, 2005.
29. Adolfas Strakšys. Gimęs kaime, kurio nėra. Laisvas laikraštis Nr. 15, 2006 m. liepa.
30. Romualda Dobranskienė. Namų tiesos. Šilutė, 2006.
31. Rašytojai pokario metais. Dokumentų rinkinys. „Vaga“, 1991 m.
32. J. Semaškaitė. Majoras Liepa. Kaunas, 2003.

Voruta. –  2008, bal. 26, nr. 8 (650), p.11.
Voruta. –  2008, geg.10, nr. 9 (651), p. 10.
Voruta. –  2008, geg. 24, nr. 10 (652), p. 10.
Voruta. –  2008, birž. 7, nr. 11 (653), p. 10.
Voruta. –  2008, birž. 28, nr. 12 (654), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra