Iššūkiai akademinei sielovadai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. spalio 10 d. konferencijoje „Vakar, šiandien ir rytoj“ buvo aptarta Kauno arkivyskupijos jaunimo centro 15 metų veikla. Tarp kitų aktualių temų konferencijoje aptarta ir palyginti nauja sritis – studijuojančio jaunimo sielovada. Jos aktualumą šiandien, ypač auginant katalikiškąją inteligentiją, pranešime „Akademinės sielovados iššūkiai ir jos poreikis šiandien“ iškėlė kun. Kęstutis Brilius MIC, KTU Panevėžio instituto kapelionas.

Norėdami geriau patarnauti akademiniu lygmeniu besimokančiam jaunimui ir veikdami aukštojo bei aukštesniojo lygio mokymo įstaigose privalome pristatyti ne tik savo religinę patirtį, tradicijas, pasaulėžiūrą, bet ir religinę pasaulėžiūros perspektyvą.

Religinės pasaulėžiūros perspektyvos prasmė apima pasireiškiančių naujų visuomeninių kultūrinių, pedagoginių, moralinių tendencijų suvokimą, numatymą, kūrybingą ir principingą adaptaciją. Šis darbas tarsi dalijasi į dvi užduotis.

Pirmoji – dabartinėmis, povatikaninemis sąvokomis, teiginiais, sampratomis pristatyti, perduoti esamą Bažnyčios patirtį ir krikščioniškojo mokymo turinį. Tai galima pavadinti parapinės katechizacijos tąsa akademiniu lygmeniu. Atliekant šią užduotį verta atsižvelgti į jaunimo gan mėgstamas apologetines dialogo apraiškas ir nevengti diskusijų, svarstymų, bendrų, objektyvia tiesa pagrįstų sprendimų ieškojimo, net jei tam reikėtų ilgesnio laiko ar pagilinti žinias.

Mokėti šiuolaikinės krikščioniškosios apologetikos keliu atvesti iki realiai dabarties aktualijas sprendžiančios moralios, teisingos, tikros, veiklios krikščioniškosios sąžinės yra vienas iš tokių savitumų, kuriuos kaip paraišką mums suformavo individualizmo keliu einanti visuomenė. Beveik prieš 20 metų vykusiame Europos vyskupų sinode kaip viena svarbiausių pastoracinių užduočių buvo nurodytas krikščionio sąžinės ugdymas ir formavimas. Įvairiais būdais plintantis moralinis reliatyvizmas jau tapo rimtu iššūkiu krikščionybei. Krikščioniškoji apologetika akademinį jaunimą išmokys brandaus savarankiškumo moraliniuose apsisprendimuose, o sielovadininkams padės išvengti nepedagogiško dogmatizmo.

Antroji akademinės sielovados užduotis atsakant į šio laiko iššūkius yra laiku atliekama dabartinių ateistinių ir antikrikščioniškųjų įtakų prevencija. Bedievėjančios visuomenės antikrikščioniškas tendencijas Europoje galima įvardyti kaip individualizmo agresiją, asmeninės atsakomybės stoką, nesugebėjimą gyventi pagal žodinius įsipareigojimus, nesubrendimą iki neatšaukiamų apsisprendimų, išgyvenamojo istorinio laiko praradimą dėl technologinio momentinio laiko dominavimo (per kuo mažiau laiko atlikti kuo daugiau pokyčių). Religinis sinkretizmas (visų religijų ir dievų suvienodinimas), tendencingos išankstinės antikrikščioniškos nuostatos, sakralumo sąvokos praradimas, moralinio blogio prilyginimas estetinėms kategorijoms pasaulėžiūros lygmeniu yra taip pat šiandienės nukrikščionėjančios Europos pasirinktosios tendencijos, formuojant visuomenės gyvenimo principus.

Ne be pagrindo šią situaciją popiežius Benediktas XVI įvertino taip: „Europa pasuko atsisveikinimo keliu.“ Mes akademinės sielovados srityje privalome būti objektyvūs, pripažindami jau esančias ir vis galingiau veikiančias antikrikščioniškas įtakas jaunimui. Toks objektyvumas turėtų padėti formuoti veiksmingą akademinę sielovadą žinių, moralės, dvasingumo, Bažnyčios mokymo srityse

.Atsakant į dabartinius visuomenės iššūkius, verta puoselėti Bažnyčios bendruomeniškumą visais jo lygmenimis. Akademinei sielovadai prieinamo jaunimo krikščioninimui turi būti atverti visi Bažnyčios katechetikos, pedagogikosi lobiai, dvasingumo slėpiniai, istorinė patirtis, maldos ir pašventinimo priemonės, uolaus ir kūrybingo dvasinio gyvenimo jau esamose bendruomenėse galimybės. Kaip savaime aiškų dalyką užsimenu visų galimų informacinių technologinių priemonių pasitelkimą sielovados uždaviniams.

Vertėtų kūrybingai pažvelgti į susvetimėjusias visuomenes ištinkančią vienišumo problemą. Naujomis bendravimo technologijomis ir naujų krikščioniškų pedagoginių, psichologinių pasiekimų dėka privalėtume įsitraukti į gan naują „palydėjimo pastoraciją“, kuri apimtų ne tik galinčius įsitraukti į mūsų bendruomenes, bet ir tuos geros valios jaunuolius, kurie dėl įvairių priežasčių lieka toliau nuo Bažnyčios bendruomeninės vienybės. Jausdami nuolatinį dėmesį, gaudami reikalingą patarimą, paguodą, patirdami kito, net nedaug pažįstamo asmens meilę, rūpestį, norą patarti, teikti konsultaciją, iškilus sunkiems klausimams, bus stipresni savuosiuose išbandymuose ir kovose.

Iš artimiausių uždavinių reikėtų įvardyti akademinio jaunimo dvasinės piligrimystės pastoracines galimybes ir užduotis. Nors pati dvasinė piligrimystė Lietuvos Bažnytinėje provincijoje dar daug kur tik ieško kelio į šiuolaikiškumą, tačiau jos atradimuose jau nesunkiai galima rasti galimos naudos ir akademinei sielovadai. Daug kas priklausys nuo temų, formų, pastangų ir vadovų kūrybiškumo. Kai kur reikės piligrimystę vertinti ne tiek kilometrais, kiek – Ėjimu į Susitikimą su Dievu, su žmonėmis, susitikimą su mylinčiųjų bendruomene.

Akademinė sielovada dabartinei mirties kultūrai galės atliepti gyvybės kultūra. Tai apims ne tik pažodines, gyvybę puoselėjančias krikščioniškosios šeimos nuostatas, bet dar labiau – dvasinį gyvastingumą, bendruomeniškumą, sakramentinę tikrovę, dorą gyvenimą, brandžias krikščioniškas religines ir moralines nuostatas. 

Savo laikmetį pasitinkame su tvirtu įsitikinimu, jog visuose sunkumuose, išbandymuose, užduotyse „Kristus mums šviečia“.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra