Išsaugotos Skarulių šaknys

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Reta Lietuvos bažnyčia gali lygintis su Skarulių (Jonavos r.) šventove, gana sėkmingai išlaikiusia autentišką gotikinį pavidalą, bene seniausią medinį altorių ir daug kitų senųjų interjero elementų.
 
Praėjusį ketvirtadienį, 2010 m. rugsėjo 23 d., bažnyčia pasipuošė rudens žiedais – jurginais ir kardeliais. Pro arkinius langus įspindusi saulė storus mūrus nusagstė vaivorykštiniais šviesuliukais – visai kaip vasarą per čia vykstančius tradicinius šventosios Onos atlaidus. Palei klauptus buvo surikiuotos bažnytinės vėliavos ir procesijų altorėliai. Skaruliuose vyko šventė.
 
Skaruliečiai – kaip amaras
 
Šv. Onos bažnyčia – istorijos, architektūros ir dailės paminklas – praėjusių kartų dovana dabarčiai. O šiandienos žmonių paminklas garbingai, tragiškai ir visokiai kitokiai šio krašto praeičiai – leidinys „Skaruliai“, sumanytas ir mecenuotas koncerno „Achemos grupė“ prezidento Bronislovo Lubio.
 
Skarulių kaimo ir parapijos nebėra. Kaimas buvo iškeldintas dėl šalia įsikūrusios azotinių trąšų gamyklos. Parapija panaikinta 2003-iaisiais. Dabar buvęs kaimas – Jonavos pakraštys, čia rūksta pramonės milžino kaminai. Bet išliko įspūdinga bažnyčia, kuri, pasak menotyrininkės Marijos Matušakaitės, dar gali pateikti ne vieną staigmeną, nes galbūt ne visi joje esantys meno lobiai atskleisti ir sužiūrėti. Ir yra skaruliečiai – unikumas, reiškinys. Aplinkybių išblaškyti po įvairias vietoves – Jonavą, Kauną, Vilnių, Klaipėdą – jie vis susiburia apie savo bažnyčią, pagal išgales tvarko ją ir puošia, prižiūri šventorių ir jame esančias kapines, švenčia kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį, o po šv. Mišių dar ilgai nenori skirstytis. Kad ir kur gyventų, šie žmonės – Skarulių patriotai. Judita Puišo, chemikė, mokslų daktarė, dabar gyvenanti Kaune, sakė, kad patriotizmo ir atsidavimo idėjai juos moko bažnyčios fundatorius Andrejus Skarulskis, labai išsilavinęs didikas, ano meto šviesuolis, keliautojas, pelnęs Šv. Kapo riterio titulą, 1620-1622 metais pastatęs Skarulių šv. Onos bažnyčią. Šventovę prižiūrintis jonavietis kunigas Audrius Mikitiukas juokavo, kad skaruliečiai – kaip amaras pačiu geriausiu požiūriu – jų visada yra, nes jie neišnaikinami.
 
Genealoginė bazė
 
Praėjusį ketvirtadienį buvę skaruliečiai iš B. Lubio rankų gavo dovanų – knygas. Taip pat išgirdo atsiprašymą dėl patirtų didelių nepatogumų. Gausiai iliustruotas leidinys pasakoja Skarulių dvaro, kaimo ir parapijos istoriją, supažindina su bažnyčios meninėmis vertybėmis. Kaip sakė šv. Mišias prieš knygos pristatymą aukojęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, leidinio puslapiuose pulsuoja keturi istorijos amžiai. O istorija – tai pirmiausia žmonės, kurie čia gyveno, mylėjo, kūrė, mąstė apie ateitį. Rengiant knygą naudotasi vilniečio inžinieriaus Alfredo Samerdoko surinkta medžiaga. Jau trisdešimt metų šis Skarulių patriotas laisvalaikiu dirba archyvuose, kaupia parapijos gyventojų genealoginę bazę (dabar joje – 9 tūkst. asmenų nuo XVIII amžiaus pabaigos). „Skarulių šaknys išsaugotos“, – džiaugėsi arkivyskupas S. Tamkevičius.
 
Kruopščiai padirbėjo ir knygos dailininkė Jūratė Juozėnienė. Keli kalbėtojai leidinį pavadino prakilniu. Išsamių tekstų autoriai – M. Matušakaitė ir istorikas Vidmantas Jankauskas. Didžioji „Skarulių“ dalis – sudarytojo, fotografo Klaudijaus Driskiaus nuotraukos. Jos irgi nebūtų atsiradusios be nuoširdžios buvusių skaruliečių, gyvenančių Jonavoje, talkos. Pavyzdžiui, reikėjo pakilnoti nemažas gražiąsias (ir vertingąsias) medines apaštalų statulas – šią naštą prisiėmė Valdas Vasiliauskas ir Viktoras Atmanavičius.
 
Reikia tvarkyti toliau
 
„Čia – mūsų Šiluva“, – tvirtino LŽ pakalbinta kaunietė Liucija Puišo, nuo pat mažumės tėvų vedžiota į šią bažnyčią. Jos mama, tretininkė, dėkojo Dievui už sėkmingą pagijimą po profesoriaus Vlado Kuzmos atliktos vėžio operacijos. „Paskui gimiau aš, ir tai atrodė kaip stebuklas, – pasakojo 67 metų L. Puišo, prisimenanti Skarulius kaip linksmą, šeštadienio vakarais nuo dainų skambantį darbščių žmonių kaimą. – Pokaris kitaip sudėliojo gyvenimus. O kaimo iškėlimas buvo baisi tragedija, tai ypač pajuto vyresni žmonės. Jie visą laiką jautė nežmonišką namų ilgesį. Mes išsikraustėme paskutiniai. Dabar toje vietoje yra pastatėlis, ten auginu gėles – jurginus, chrizantemas – ir aukoju jas bažnyčiai.“ Moteris nusivedė pažiūrėti „nuostabiai gražaus paminklo“ šventoriaus kapinėse. Šį kapą, Varšuvos universiteto studento Mečislovo Roubos, ji prižiūri nuo mažens – daugiau nebuvo kam.
 
Skaruliuose gimusi Marytė Stanevičienė – bažnyčios tvarkymo darbų organizatorė. Surenka grupę moterų Jonavoje ir savo automobiliu visas atveža. „Dirbame todėl, kad mums čia gera: čia protėvių kapai, čia stovėjo senelių namai“, – teigė ji. Ir parodė lentelę prie įėjimo į bažnyčią: „Paminklas saugomas valstybės“. „Ar taip yra iš tikrųjų?“ – klausė moteris. Prieš keletą metų koncerno „Achemos grupė“ rūpesčiu buvo uždengtas stogas, tačiau šventovę iš išorės ir viduje verkiant reikia tvarkyti toliau – pirmiausiai pasirūpinti nuogrinda ir lietvamzdžiais…
 
„Kitais metais prašome į šv. Onos atlaidus! – pakvietė M. Stanevičienė. – Pamatysite, kaip čia būna smagu. Ar ne fenomenas – kaimo tiek metų nebėra, o žmonės susirenka kaip į namus.“
 
www.lzinios.lt
 
Nuotraukoje: Skarulių Šv. Onos bažnyčia dar gali pateikti staigmenų menotyrininkams ir istorikams

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra