Išraikyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didybė lipdoma naujame albume

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorija kadaise plytėjo iki Juodosios jūros, žino kiekvienas. Kaip ir anekdotą, kai kam skambantį labai rimtai, jog ten Vytautas girdė žirgą. Tačiau kas likę iš šios išdalintos didybės ir ką galima pamatyti savo akimis, vis dar žino nedaug lietuvių.
 
Tik pastaraisiais metais Lietuvoje ėmė populiarėti turistinės ar pažintinės kelionės po Baltarusiją ir Ukrainą, kur galima išvysti iki šiol stūksantį LDK palikimą. Lietuvos istorijos mokslas su šiuo paveldu ėmė dorotis taip pat palyginti neseniai. Nemenką įdirbį jau yra atlikęs profesorius Alfredas Bumblauskas su grupe tyrėjų. Jie bendradarbiauja su kitų į LDK teritoriją įėjusių šalių – Baltarusijos ir Ukrainos – mokslininkais. Be to, LDK palikimo ieškoma ne tik Lenkijoje, Rusijoje, bet ir tokiose valstybėse, kaip Švedija, Austrija, Prancūzija.
 
Tai dar kelia nuostabą, nes mūsų žinios apie iki XVIII amžiaus pabaigos gyvavusios Kunigaikštijos palikimą išlieka skurdžios. Šiai nuostabai ar smalsumui apmalšinti išleista Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarės Birutės Valionytės fotografijų knyga „Didžioji Lietuva“ („Artlora“, 2009).
 
Į ją sudėtos autorės 2005-2009 metais darytos istorinėse LDK teritorijose išlikusio paveldo fotografijos. Tai bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, cerkvės, dvarai, pilys, obeliskai, parkai, tiltai, įvairios paskirties pastatai, net karvidės ar spirito varyklos.
 
Tiesa, kol kas išėjęs tik pirmasis „Didžiosios Lietuvos“ tomas. Į beveik šešis šimtus puslapių tilpo vos dviejose Baltarusijos srityse – Gardino ir Vitebsko – išsibarstęs paveldas. Šis faktas stulbina. Vėliau ketinama išleisti dar vieną knygą, skirtą likusiai kaimyninės Baltarusijos daliai. O trečiame tome bus sudėtos fotografijos iš Ukrainos, Lenkijos ir Rusijos.
 
Didžiausia šio fotoalbumo vertybė – pačios nuotraukos. Didžiosios daugumos kokybei, bent jau neprofesionalia akimi, nieko negali prikišti. Per penkerius metus išnaršyti tokius plotus ir užfiksuoti šitiek objektų – juodas triūsas, tačiau nepanašu, kad autorė bent vieną kartą leido sau fotoaparato mygtuką spūstelėti atsainiai.
 
Knygą būtų praturtinęs ir profesionalaus istoriko nusakytas istorinis kontekstas, bet, regis, pastarieji atsisakė dalyvauti projekte. Todėl skaitytojus į paveldo istoriją įveda romantizuota kito Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Patacko įžanga ir akademiškesnė istorinių romanų rašytojo (pvz. „Šienapjūtė“) Kazio Almeno pratarmė.
 
Užkliūna ir šiek tiek pretenzingas fotoalbumo pavadinimas – „Didžioji Lietuva“. Be abejo, tokiam projektui reikia patrauklios ir skambios etiketės, be to, ją greičiausiai reiktų suprasti metaforiškai. Tačiau nereikalingas „deržaviško“ pasipuikavimo atspalvis įsispaudžia.
 
Juk Lietuvos valstybė ir Lietuva Kunigaikštija – du skirtingi matai, nusakantys skirtingus geografinius, o ypač savimonės vienetus. Šia prasme, manau, netikslus autorės teiginys, kad „fotoalbume užfiksuota didžioji dalis Lietuvos valstybės paveldo už dabartinės Lietuvos ribų“.
 
Šitoks LDK paveldo supaprastinimas iki „Lietuvos“ gali sukelti įvairių nesusipratimų. Teigiama, kad Baltarusijos dvaruose dabar veikia kolchozai. Kiti dvarai restauruojami, o gal greičiau perkuriami pagal Aliaksandro Lukašenkos ir jo aplinkos žmonių skonį, ne visada atsižvelgiant į autentiškumą.
 
Vienoje televizijos laidoje šis faktas buvo pateiktas taip, tarsi baltarusiai kėsinasi į dabartinės Lietuvos turtą. Tai absurdas. Mes galime krypuoti galvomis ir manyti, kad istorinį paveldą paversti kolchozais ar kičiškai išdarkyti nėra pats išmintingiausias sprendimas. Tačiau tik tiek. Tai – jau ne mūsų, o Baltarusijos valstybės turtas.
 
Tokios knygos turėtų skatinti ne pliką patriotizmą (o gal greičiau – nacionalizmą), kad neva „mūsų“ dvarai ir pilys išsimėčiusios po tokias milžiniškas Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas, bet pasididžiavimą, kad puikios architektūros statiniai iškilo per mūsų bendrą sambūvį su baltarusiais ir ukrainiečiais, kurie, anot prof. Alfredo Bumblausko, ir dabar lietuvius mini kaip „švelnius okupantus“.
 
„Didžioji Lietuva“ iš tiesų ragina iš naujo permąstyti, kaip ir ką sukūrė po vienu LDK gaubtu sugyvenę lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių protėviai.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Albumo „Didžioji Lietuva“ viršelis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra