Išraikyta Lietuvos didžiosios kunigaikštijos didybė lipdoma naujame albume (II knyga, nuotraukos)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Knygynuose pasirodė antroji „Didžioji Lietuva“ dalis. Šioje knygoje, kaip ir pirmojoje, kurią www.lrytas.lt jau pristatė, publikuojamos dabartinės Baltarusijos teritorijoje išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pilių, dvarų ir bažnyčių nuotraukos. Pirmoji knygos „Didžioji Lietuva“ dalis prieš kelias dienas pristatyta Europos Parlamente Lietuvos tūkstantmečio minėjime.
 
Jame dalyvavo ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas, anot kurio, „ši neeilinė ir kvapą gniaužianti mažos, bet išdidžios tautos istorija yra gyvas įrodymas to, kad Lietuva visada buvo Europos širdyje ir visada savojoje širdyje laikė Europą“.
 
Lrytas.lt skaitytojams – profesoriaus, fiziko atomininko ir puikaus lietuviško istorinio romano „Šienapjūtė“ autoriaus Kazio Almeno straipsnis iš knygos „Didžioji Lietuva“.
 
***
 
Žemėlapiai gali ir paslėpti ir atskleisti. Du šimtmečius viena spalva, paprastai raudona, dengusi carinę Rusiją, o vėliau jos įpėdinę Sovietų sąjungą, slėpė margą Rytų Europos istoriją. Sovietų sąjungos žlugimas, nelyg jūros atoslūgis, atskleidė tai, kas buvo užlieta. Pasirodė naujos valstybės, naujos sienos, naujos sostinės. Baltijos valstybės, Lietuva, Latvija ir Estija, bent jau sužadino prisiminimus, nes jos buvo trumpam pasirodžiusios tarp dviejų pasaulinių karų. Bet šį kartą jūra supusi Maskvą nuslūgo toliau, ir atoslūgio paliktose lygumose išniro Baltarusija. Dar aiškiau iškilo Ukraina. Pasirodė, kad Kijevas nėra tik miestas vakarinėje Sovietų sąjungos dalyje, bet didelės, daug gyventojų turinčios valstybės sostinė.
 
Pradinė nuostaba praėjo, Baltarusija ir Ukraina tapo naujosios realybės dalimi, tačiau daugelio žmonių sąmonėse ši nauja realybė vis dar neturi istorinio pagrindo. Savaime suprantama, istorikai žino, kad tokie pamatai egzistuoja, žino tai ir senųjų žemėlapių kolekcininkai. Reikia rimtų kolekcininkų, nes tiems žemėlapiams, apie kuriuos kalbame turėtų būti daugiau nei du šimtai metų; dar geriau, jei jie siektų šešioliktą ar septynioliktą amžių.
 
Tokie žemėlapiai brangūs, bet galima pasižiūrėti jų kopijas, o tos rodo, kad sienos, skiriančios dabartinę Rusiją (tada ji buvo vadinama Maskvos Kunigaikštyste) ir dabartines Baltarusiją ir Ukrainą nėra naujos. Anaiptol. Šios sienos egzistavo nuo keturiolikto amžiaus pabaigos iki aštuoniolikto amžiaus vidurio. Tokio laiko tarpo pakanka atskiros regioninės savimonės susiformavimui. Baltarusija ir Ukraina yra to įrodymas.
 
Kitoje sienos pusėje esanti valstybė, kuri apėmė dabartines Baltarusiją ir Ukrainą (nuo 1547 metų, maždaug pusę Ukrainos), buvo vadinama įvairiai – Lithuania, Letovia, Litwa, vėlesnėse versijose – Didžioji Lietuvos Kunigaikštija. Kaipo „kunigaikštija“, ji tikrai buvo „didžioji“, nes XV amžiuje pagal plotą ji buvo didžiausia valstybė Europoje. Šitai rodo žemėlapiai. Bet tai tik iškelia kitus klausimus.
 
Dabartinė Lietuva yra nedidelė valstybė, o ir praeityje lietuvių tauta nebuvo skaitlinga. Tai kaip atsitiko, kad lietuviai įgijo tokią galią ir primetė savo pavadinimą milžiniškiems žemių plotams? Išsamius atsakymus į šį klausimą galima rasti istorijos knygose; čia pateikiama labai sutrumpinta bendrinė apžvalga.
 
Pačioje viduramžių pradžioje, kai lotyniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijos stiprino savo įtaką germanų ir slavų tautoms, baltai (kurių kalbos sudarė atskirą kalbų grupę), gyvenantys į rytus ir į pietus nuo Baltijos jūros, liko neapsikrikštiję.
 
Vis dar polemizuojama kodėl taip įvyko. X ir XI amžiuje evangalizuojantys misionieriai pakartotinai stengėsi. Vienas iš kronikose užrašytų bandymų, vykusių 1009 metais įvardina Lietuvą. Tuo pasinaudodama Lietuva 2009–tais metais švenčia savo tūkstantmetį. Tačiau tai daugmaž vienintelis misionierių atsiekimas. Jiems nepasisekė įtikinti baltus atsisakyti savo religinių tradicijų.
 
Tuo metu egzistavo trys pagrindinės baltų genčių grupės, kurios pastoviai gyveno šiame krašte jau apie 5 000 metų. Jei imsime Lietuvą kaip atramos tašką, prūsai buvo į pietus ir į vakarus nuo jų, latviai į šiaurę, o lietuviai maždaug ten, kur ir dabar yra, tik kiek toliau nuo Baltijos jūros ir driekėsi gilyn į dabartinę Baltarusijos teritoriją. Pasienio regionas tarp užsispyrusių pagonių baltų ir jų krikščionių kaimynų nebuvo itin ramus, bet sienos liko daugmaž pastovios iki XIII amžiaus pradžios. Tada padėtis keitėsi. Pakartotinų kryžiaus žygių į Šventąją Žemę žlugimas radikalizavo lotynišką krikščioniškąjį pasaulį. Laikas taikiai kitatikių evangelizacijai pasibaigė, popiežiai paskelbė bules, kuriose kariautojams prieš pagonis atleidžiamos nuodėmės, ir krikščionių kariuomenės, vadovaujamos vienuolių ordinų, pradėjo kryžiaus žygį prieš baltus.
 
Kalavijuočių ordinas įsiveržė į Latvijos teritoriją 1202–tais metais, Teutonų riteriai užpuolė prūsus 1232 metais. Tai buvo pradžia ilgiausio Europos istorijoje karo, kuris užsibaigė tik 1411 metais po to, kai Teutonų ordinas, remiamas karių iš visos krikščioniškosios Europos, buvo sutriuškintas laukuose prie Tanenbergo. Daugiau nei du šimtmečiai kovų! Latvių gentys buvo užkariautos ir paverstos baudžiaunikais, prūsai išnaikinti (užkariautojai pasisavino net jų vardą), bet karas prieš Lietuvą baigėsi visai kitaip.
 
Svarbus skirtumas buvo tas, kad prieš atkeliaujant kryžeivių kariaunai, Lietuvoje buvo prasidėjęs suvienijimo procesas. Jis vyko pagal įprastinį ankstyvųjų viduramžių scenarijų; tai yra, regioniniai vadai buvo pašalinti arba nužudyti. Apvienyta Lietuva įsikišo į prūsų ir latvių kovas, nors nepakankamai ryžtingai, tačiau kai kryžeivių kariuomenės įsiveržė giliai į Lietuvą, pasirinkimo nebeliko – karas tapo pastovia realybe.
 
Tai buvo beatodairiškai žiaurus karas: grandinė griaunamų ir vėl statomų tvirtovių palaikė pasienio pusiausvyrą, abiejų pusių antpuoliai buvo tokie dažni ir naikinantys, kad platus pasienio ruožas neteko gyventojų ir virto dykynėmis. Šiaip karai užgriūna ir praeina, bet šitas tęsėsi ne metus, ne dešimtmečius, o per kartų kartas. Lietuva sumokėjo didelę kainą, neteko daug gyventojų, karai neigiamai paveikė jos ekonominį vystimąsi, tačiau buvo ir kitų pasekmių.
 
Pasikartojančios pastangos tobulina įgūdžius – tai pasakytina apie visas sritis, įskaitant karybą. Nuolatinės kovos išvystė Lietuvoje neeilinius karinius sugebėjimus. Vakaruose ji pajėgė atsilaikyti prieš pakartotinus kryžiaus žygius, o kai šie sugebėjimai buvo nukreipti prieš stačiatikius slavus rytuose, tai vedė prie pergalių ir slaviškų žemių prijungimo. Ekspansija į rytus buvo tokia ženkli, kad jau keturiolikto amžiaus pradžioje Didžiosios Lietuvos valstybėje gyveno daugiau stačiatikių slavų, negu pagonių lietuvių. Penkiolikto amžiaus pradžioje, pagal žemės plotą, ji tapo didžiausia valstybė Europoje.
 
Šalia kovų užgrūdintos kariuomenės, dar kelios sąlygos prisidėjo prie tokio išsiplėtimo. Viena iš jų – mongolų invazija trylikto amžiaus viduryje, kuri susilpnino slaviškąsias Kijevo kunigaikštystes, kita – lietuvių valdantysis karinis elitas buvo pagoniškas. Į šią sąlygą retai kreipiama dėmesio, bet ji reiškė, jog laikmetyje kai dominavo religinis fanatizmas, kai religinė priklausomybė lėmė gyvybę ar mirtį, Lietuvos valdantysis elitas galėjo sau leisti būti tolerantiškas.
 
Pagonys pripratę turėti daug dievų, ir vienu dievu daugiau ar mažiau nesudarė esminio skirtumo. Užkariavę stačiatikių žemes, naujieji valdovai nesivaržydami priimdavo vyraujančią krikščionybės versiją ir vesdavo vietines žmonas.
 
Pagoniui svarbiausias klausimas buvo ne kokius dievus reikia garbinti, bet kaip seksis valdyti naująją žemę, kokios bus rinkliavos ir kiek karių papildys kariuomenę. Šiuo atžvilgiu, naujųjų žemių įjungimas į Didžiąją Lietuvą vyko sėkmingai; sukilimai pasitaikydavo retai, ir laikui bėgant stačiatikiai kareiviai kovėsi vienoje gretoje su pagonimis prieš lotyniškuosius krikščionis iš vakarų.
 
Dar viena priežastis, kurią verta paminėti yra tai, kad tame laikotarpyje Lietuva turėjo neeiliniai gabių valdovų, kurie taip pat buvo išskirtinai vaisingi.
 
Gediminas, Kijevo užkariautojas, turėjo dvylika vaikų, Kęstutis – dešimt, o Algirdas toje srityje greičiausiai bus čempionas tarp europiečių valdovų, nes užaugino net dvidešimt (nuo dviejų žmonų).
 
Didelis palikuonių skaičius reiškė, kad netrūko sūnų, kuriems buvo galima paskirti valdyti naujai užkariautas žemes, netrūko dukterų, kurias buvo galima ištekinti sudarant įvairias sąjungas. Istorikai išvardins dar kelias priežastis, bet tai nepakeis aplinkybės, kad tuo pačiu metu kaudamasi dvejuose frontuose, Lietuvos valstybė plėtėsi, kol XV amžiaus pradžioje pasiekė Juodosios jūros pakrantes.
 
Stebėtina, tačiau ne išskirtina. Pasaulio istorijoje užrašyta ne vienas atvejis, kai sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, atsiradus tinkamai asmenybei, pradžioje buvusi maža valstybė, plečiasi, atrodo, nesuvaldomai.
 
Žymiausi to pavyzdžiai – Makedonija valdant Aleksandrui ir Mongolų imperija. Istorijoje taipogis užrašyta, kad tos valstybės vėliau taip pat greitai žlugdavo. Viduramžių Lietuvos valstybė ne visai tinka į tą kontekstą. Jos išsiplėtimą nelėmė viena asmenybė, jis tęsėsi per kelias kartas. Galiausia Didžioji Lietuva išsilaikė daugiau nei 400 metų.
 
Tačiau plitimas neišvengiamai atneša ir pavojus. Nuo to meto kai Lietuva išplito į slavų žemes, ypač po to, kai užėmė Kijevą ir tuo paskatino Maskvos iškilimą, tas pavojus didėjo. Rytuose augo Maskvos grėsmė, vakaruose tęsėsi karai su lotynų krikščionybe, prie to prisidėjo kovos su mongolų imperijos paveldėtojais pietuose. Lietuvių etnoso branduolys liko pagoniškas, karinis elitas, kuris besibaigiant XIV amžiui valdė dideles stačiatikių ir kai kurias lotynų krikščionių žemes, religijos atžvilgiu buvo lankstus.
 
Jiems vis labiau aiškėjo, kad pagoniška sala krikščionių jūroje išsilaikyti negali. Krašto apkrikštijimo projektą svarstė visi Lietuvos valdovai. XIII amžiaus viduryje Mindaugas ryžosi lemtingam žingsniui ir apsikrikštijo pagal lotynų apeigas. Kaip atlygį jis gavo iš popiežiaus Inokento IV karališkąją karūną, tačiau, jam neužteko galios primesti krikštą visiems etniniams gyventojams.
 
Jo padėčiai silpstant, jis krikšto išsižadėjo, tačiau tai jo neišgelbėjo. 1263 metais jis ir jo šeima buvo nužudyti. Atkurta pagonybė gyvavo dar 140 metų, tačiau tuo problemos sprendimas buvo tik atidėtas, ne pašalintas. Baigiantis XIV amžiui, Lietuvos krikšto uždavinys atiteko dviem pusbroliams – Jogailai, Algirdo sūnui ir Vytautui, Kęstučio sūnui.
 
Abu auklėti pagoniškoje tradicijoje, dėl paveldėjimo kariavę vienas prieš kitą, sudarinėję sąjungas su buvusiais priešais ir jas ne kartą sulaužę. Machiavelli dar nebuvo gimęs, bet Jogaila ir Vytautas būt galėję jam pasitarnauti pavyzdžiu, kaip idealūs Renesanso kunigaikščiai.
 
Jie buvo ambicingi, lankstūs – kai nebuvo kitos išeities, ryžtingi – kai tam susidarydavo aplinkybės. Bekariaudami tarpusavyje atsidūrė aklavietėje, tada nutarė bendradarbiauti, ir tai tesėjo iki gyvenimo galo. Jie priėmė lemtingą sprendimą apkrikštyti Lietuvą lotynų apeigose.
 
Atsižvelgiant, kad tuo metu didžiuma krašto gyventojų buvo stačiatikiai, tai buvo sunkus sprendimas. Jį palengvino aplinkybė, kad kaimyninė Lenkija pasiūlė Jogailai Lenkijos karūną, o su ja ir jaunutę karalienę. Jogaila sutiko, pasikrikštijo Vladislovu ir tapo Jogailaičių dinastijos įkūrėju. Vytautas laimėjo eilę svarbių mūšių, tarp jų ir mūšį prie Tanenburgo, kuris pašalino pavojų iš Vakarų. Jis dar labiau praplėtė Lietuvos sienas ir tapo žinomas kaip Vytautas Didysis, ir jo paminklų pastatyta visoje Lietuvoje.
 
Šiuo ši istorinė apžvalga pasiekia tašką, kuris vaizduojamas vėlyvuose viduramžių žemėlapiuose. Šie rodo, kad prasidėjus penkioliktam amžiui, egzistavo valstybė, kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir apėmė didoką rytų Europos dalį. Joje gyveno daugiausia stačiatikiai, kalbantys slavų kalbomis, ją valdė neseniai lotynų apeigose pakrikštytas karinis elitas, ji turėjo dinastinius ryšius su Lenkija.
 
Krikštas ir karinės pergalės pašalino pavojų iš vakarų, bet grėsmė iš vis labiau stiprėjančios Maskvos didėjo. Kraštą valdė Jogailaičių dinastijos nariai, kurie paprastai, bet ne visada, taip pat buvo Lenkijos valdovai. Tačiau Žygimantas Augustas (XVI a. vidurys) neturėjo įpėdinių. Reikėjo pokyčių, ir 1547–tais metais dinastinė sandrauga virto Abiejų Tautų „Respublika“ su renkamu monarchu ir bendru kilmingųjų parlamentu.
 
Tuo metu, teisine prasme, tai buvo liberaliausia valstybė Europoje, kuri, deja, susikūrė netinkamoje istorijos sankirtoje. Aplinkui stiprėjo absoliutizmas, kaimyninių šalių monarchai mažino aristokratijos įtaką, stiprino centrinės valdžios galias, didino kariuomenes. Jungtinėje Lenkijos-Lietuvos respublikoje šis procesas vyko priešinga linkme.
 
Išrinktieji monarchai buvo priversti vis labiau nusileisti kilmingiesiems. Iškilo dviejų lygių aristokratija – galingi magnatai ir gausus žemesniosios aristokratijos sluoksnis (bajorija), kurios pareiga buvo ginti šalį. Ne kartą didvyriškų pastangų dėka jiems tai pasisekė, bet didėjant kaimyninių absoliučių monarchijų kariuomenėms, pasirodė, kad vien didvyriškumo nepakanka. Toks supaprastintas paaiškinimas negali deramai apibūdinti kelių šimtų metų istorijos, bet jis paaiškina galutinį rezultatą – 1795 metais kaimyninės Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos galutinai pasidalino Lenkijos–Lietuvos Respublikos likučius.
 
Po to, Rytų Europos žemėlapiams pakako tik kelių spalvų. Daugiausia žemių užsigrobė Rusijos imperija, kuri ir inicijavo Lenkijos–Lietuvos sandraugos žlugdymą. Ji prisijungė visas Didžiosios Lietuvos žemes, ir stengėsi jas integruoti primesdama joms rusų kalbą ir stačiatikybę.
 
Pavyzdžiui, knygos lietuvių kalba buvo uždraustos, mokyklos ir universitetai uždaryti, netgi Lietuvos vardo nebuvo galima minėti. Nuo tada ji privalėjo vadintis „Severno-zapadnyji krai“ (šiaurės-vakarų teritorija). Priverstinę rusifikaciją sovietų okupacijos metu papildė masiniai trėmimai į Sibirą, o Ukrainoje buvo dirbtinai sukeltas badas.
 
Nestebėtina, kad šios pastangos buvo bergždžios etninėje Lietuvoje ir Lenkijoje; labiau stebina tai, kad jos žlugo dabartinėse Baltarusijos ir Ukrainos žemėse. Ten dauguma gyventojų buvo stačiatikiai, jie kalbėjo slavų kalbomis, panašiomis į rusų. Tačiau, dabar jos yra nepriklausomos valstybės, toliau stiprinančios savo identitetą, kuris susiformavo joms esant Didžiosios Lietuvos dalimi.
 
Ši knygų serija pristato išlikusį tų tolimų amžių materialų paveldą. Išskyrus pietines dabartinės Ukrainos žemes, jos buvo miškingos, dauguma gyvenamųjų bei kulto pastatų buvo statomi iš medienos. Jie jau seniai sunyko, bet nemažai mūrinių statinių išliko.
 
Architektūrinis stilius ir jų funkcija liūdyja kad praeityje šios žemės nepriklausė Rusijai. Pavyzdžiui, miestų rotušės, tokios kaip Nesvyžiaus, Šklovo, Magiliavo, Čečersko, Vitebsko, Bučačo rodo, kad egzistavo Rusijoje nebūdinga vietinė valdžia. Daug miestų, kartais net visai mažų, turėjo savivaldos chartijas ir, tuo didžiuodamiesi, statėsi rotušes.
 
Dar vienas svarbus pavyzdys yra sinagogos, pastatytos iki 1795 metų Slanime, Yvijoje, Bychave, Stoline ir kitur. Religinė įvairovė bei tolerancija Didžiojoje Lietuvoje, vėliau Lenkijos-Lietuvos sandraugoje, buvo didesnė ne tik lyginant su Rusija, bet taip pat ir su vakarų Europa. Kai vėlyvaisiais viduramžiais žydai buvo žiauriai persekiojami Europos šalyse, jie kėlėsi į Didžiąją Lietuvą ir Lenkiją, ten kūrėsi ir klestėjo.
 
Kai po padalinimų carinė Rusija užėmė tas žemes, jai atiteko ir nemaža žydų bendrija. Tada caro valdžia įvedė įstatymą, kuris prieštaravo jų tvirtinimui, esą, šios žemės nesiskiriančios nuo Rusijos: ji uždraudė žydams kurtis kitose imperijos dalyse. Todėl išliko panaikinta Abiejų Tautų Respublikos siena, kaip žydų gyvenimą ribojanti „apgyvendinimo riba“. Šio draudimo atspindis išliko iki šių dienų: žydai, kurių protėviai kilo iš istorinės Didžiosios Lietuvos, vadina save litvakais.
 
Net negalėdami naudotis senaisiais žemėlapiais, architektūros istorikai, atsižvelgdami į išlikusių religinių pastatų architektūros stilius gali apytikriai atkurti sieną, skiriančią Didžiąją Lietuvą nuo Maskvos Rusios.
 
Sinagogos yra ne vienintelės religinės tolerancijos liudininkės, daugelis kitų religinių bendruomenių Didžiojoje Lietuvoje statė šventoves. Didžiuma jų buvo medinės ir neišliko, daug buvo sunaikinta sovietmečiu, tačiau vis dėlto išliko didelė įvairovė. Unitų tikėjimo pasekėjai statė dideles įvairių architektūrinių stilių bažnyčias, protestantizmo denominacijų maldos namai stebina savo grakštumu ir paprastumu. Buvo, kai kur ir išsiliko, mečečių, statytų į tas žemes atvežtų totorių.
 
Senąsias sienas taip pat galima identifikuoti pagal tai, kaip toli į rytus prasiskverbė Europoje išvystyti architektūros stiliai – gotika, renesansas, įvairūs baroko stiliai aptinkami iki pat Maskvos Rusios sienų. Lietuva priėmė krikščionybę tuo metu, kai architektūroje vyravo gotika, užtai pirmosios bažnyos gotikinės.
 
Tuo metu netgi stačiatikių cerkvės buvo statomos tokio pat stiliaus – pavyzdžiui, Sinkavičiuose. Verta pastebėti, kad caro imperijos laikotarpiu, gotika buvo laikoma netinkanti cerkvių architektūrai ir kai kuriais atvejais virš šių cerkvių buvo pristatomi Rusijai būdingi svogūno formos kupolai. Mažiau išliko renesanso stiliaus pastatų. Ilgai dominavo ir buvo ypač išplėtotas barokas. Vilniaus architektai svariai prisidėjo prie jo vystymo. Ta įtaka matoma daugelyje grakščių bažnyčių dabartinėje Baltarusijoje. Barokas paveikė ir tuo laikotarpiu statytas stačiatikių cerkves.
 
Visos valstybės turi sutvirtinimus ir gynybinius statinius, tokius, kaip pilys ir piliakalniai. Pasikeitus funkciai daugelis jų išnyko, kitų iki mūsų dienų išliko tik griuvėsiai. Suprantama, jog norint apsaugoti šalį, tvirtoves reikia telkti prie krašto sienų.
 
Užtat dauguma stipriausių viduramžių laikų pilių buvo statomos toli nuo dabartinės Lietuvos. Tuo metu pietinėse žemėse tvirtovės buvo statomos gintis nuo totorių antpuolių, rytuose jų paskirtis buvo atremti maskvėnų veržimasi. Pats ankstyviausias Trakų, Medininkų, Krėvos, Lydos, Kauno bei daugelio medinių pilių žiedas gynė šalies centrą. Skaitlingesnės ir įvairesnės yra skirtingais laikais statytos sutvirtintos rezidencijos, kurias statė galingos šeimos. Kai kurios iš jų buvo didžiulės tvirtovės, ir kadangi jos tarnavo kaip rezidencijos, nemažai jų išsilaikė geriau – payzdžiui, Myras ir Nesvyžius Baltarusijoje, Mežiričas Ukrainoje, Bielsko Biala šiandieninėje Lenkijoje.
 
Baigiant įvadą, verta pakartoti, kad Didžioji Lietuva buvo daugiatautė valstybė, kurios gyventojai išpažino įvairias religijas. Ankstyvais, pagoniškais, šimtmečiais dėl to konfliktų nekilo, po to kai buvo nuspręsta priimti krikštą iš Romos, kurį laiką katalikai turėjo daugiau privilegijų negu stačiatikiai. Tačiau per vieną ar dvi kartas šie skirtumai išnyko; stačiatikiai gyvenę dabartinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje tapo pilnateisiai Didžiosios Lietuvos piliečiai.
 
Jų teisės buvo įtvirtintos „Lietuvos Statute“ jie galėjo užimti visus valstybės postus, įskaitant pačius aukščiausius. Pavyzdžiui, pravoslavas Ostrogiškis tapo didžiuoju etmonu ir ne kartą vadovavo kariuomenėms, kurios nugalėjo maskvėnus. Dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos tautos gali teisėtai tvirtinti, kad tai buvo ir jų valstybė, senosios bažnyčios, pilys, dvarai ir rotušės atvaizduotos šių knygų puslapiuose yra jų paveldas. Jis yra ir jų ir mūsų, nes daugelį metų gyvenome vienoje valstybėje. Didžioji Lietuva, arba slavų kalbose „Litwa“, dabar jau priklauso istorijai, tačiau jos paveldas tebegyvuoja. Dalis to paveldo tai statiniai, kuriuos galima atvaizduoti albumuose kaip šis, bet kur kas svarbiau, jis išliko kaip trys nepriklausomos respublikos – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina.
 
***
 
Fotoalbumo ,,Didžioji Lietuva“ pristatymo Lenkijoje datos:
 
Varšuva – Lietuvos ambasada, gruodžio 17 d. 18 val. 00 min.
 
Torunė – M. Koperniko universitetas, gruodžio 18 d. 17 val.
 
Susitikimuose dalyvauja Kovo 11–osios Nepriklausomybės Akto signatarai Birutė Valionytė, kuri yra I ir II fotoalbumo tomų autorė, sudarytoja, ir Stasys Kašauskas – fotoalbumo kuratorius bei leidėjas.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Fotoalbumas „Didžioji Lietuva“

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra