(sud. Rasa Čepaitienė), Vilnius, LII leidykla, 2014, 429 p.

Anotacija

Iš pirmo žvilgsnio „vietos dvasios“ sąvoka dvelkia senstelėjusia romantika, kurios neįmanoma kaip nors moksliškai apčiuopti ir juolab išmatuoti. Glumina ir tai, kad šis terminas vartojamas itin skirtinguose akademiniuose kontekstuose – nuo geografijos iki architektūros ir net muzikos… Lietuviškojoje akademinėje terpėjegenius loci/vietos dvasios reiškinys, nežiūrint keleto paminėjimų teatrologų (R. Mažeikienė) ar literatūrologų (V. Daujotytė) tekstuose, kiek plačiau iki šiol buvo nagrinėtas tik dailėtyrininkų leidinyje „Europos erdvė: naujausios žinios apie genius loci“ (sud. E. Lubytė, R. Mikšionienė, Lietuvos dailės muziejus, 2004). Tad šis mokslinių straipsnių rinkinys bando visapusiškiau ir išsamiau panagrinėti genius loci filosofines, antropologines ir kultūrologines reikšmes bei jų praktinę sklaidą užsienyje ir Lietuvoje, remiantis archeologijos, muzeologijos, menotyros, architektūrologijos, paveldosaugos, sociologijos ir kitų disciplinų teorinėmis-metodologinėmis prieigomis.

Rengiant leidinio koncepciją pavyko suburti tarpdisciplinę (istorikų, menotyrininkų, archeologų, muzeologų, literatūrologų, sociologų…) ir iš dalies tarptautinę (be lietuvių, į šį projektą įsitraukė ir vokiečių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų mokslininkai) kultūros tyrinėtojų komandą. Tai leido iš įvairių požiūrio taškų, turint labai skirtingą akademinį-egzistencinį bagažą ir remiantis skirtingomis teorinėmis-metodologinėmis prieigomis pasigilinti į šį sudėtingą, nelengvai apčiuopiamą ir nevienareikšmiškai interpretuotiną reiškinį.

Vienuolikos originalių straipsnių rinktinėje, remiantis „gerosios“ ir „blogosios“ praktikos pavyzdžiais, buvo siekta išryškinti probleminius ir disonuojančius, istorinius ir mentalinius „vietos dvasios“ aspektus Lietuvoje ir regione, kurie leistų šį reiškinį geriau pažinti ir adekvačiau įvesti į šių dienų paveldosauginį ir kultūros politikos kontekstą.

kpd.lt inform.