Išgelbėta „Lietuvos istorija“

Autorius: Data: 2015-08-13, 12:25 Spausdinti

Išgelbėta  „Lietuvos istorija“

Donatas JANUTA

Neseniai internete pasirodė knygos „Lietuvos istorija“ pataisyta angliškoji laida „The History of Lithuania“ (2015, Vilnius, 327 psl.). Tai anksčiau išleistos, svetimtaučiams skirtos ir pelnytai kritikuotos knygos nauja redakcija, jos vertimas į anglų kalbą. Ankstesnė laida, kurioje buvo ne tik paprastų klaidų, bet ir Lietuvai kenksmingų – neteisingų teigimų dėl praeities santykių su kaimyninėmis šalimis, buvo išimta iš apyvartos. Internete naująją laidą galima rasti: http://urm.lt/uploads/default/documents/Travel_Residence/history_of_lithuania_new.pdf

Sakoma, kad ateityje ši knyga bus išleista ir ant popieriaus.

Originalios, 2012 metų išleistos, knygos autoriai – Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis. Šios, pataisytos, laidos redaktoriai ir vertėjai į anglų kalbą – JAV užaugę, išsimokslinę ir daug pasiekę profesionalai, dabar jau nemažai metų Lietuvoje gyvenantys istorikai Skirma ir Ramūnas Kondratai.

Kol kas nėra žinių, ar ši, pataisyta, angliškoji laida bus leidžiama lietuvių ir kitomis kalbomis. Pirmoji laida prieš dvejus metus pasirodė ir lietuvių, ir aštuoniomis svetimomis kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, rusų, latvių ir baltarusių. Dabartinėje, angliškoje, laidoje pažymėta, kad šiuo metu ruošiamos ir albanų bei japonų laidos, bet nepasakyta, ar tai bus vertimai iš pirmosios – nevykusios laidos, ar iš šios, pataisytos.

Gaila, jeigu albanai ir japonai (taip pat vokiečiai, prancūzai ir kiti) toliau skaitys pirmąją, svetimtaučiams skirtą laidą ir toliau džiaugsis, kad 1944 metais sovietai išlaisvino Lietuvą, toliau krapštys galvą dėl jiems nežinomų Živinbudo ir Dausprungo ir toliau studijuos kitas nesąmones apie Lietuvą, kurios buvo pateiktos ankstesnėje laidoje.

Knyga buvo užsakyta Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos (URM), norėta ją išleisti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Anglų kalba leidinių apie Lietuvą yra nedaug, todėl šios knygos pasirodymas turėjo būti svarbus reiškinys. Tuo labiau, kad anglų kalba yra de facto tapusi tarptautine kalba, labiausiai prieinama pasaulio žmonėms.

Knygos sudarymas ir visų keturių autorių rašinių redagavimas buvo pavestas Alfonsui Eidintui. Tačiau toji pirmoji laida ir jos angliškasis vertimas, nors skirtas svetimtaučiams, nebuvo pritaikytas svetimtaučiams nei turiniu, nei tonu, nei kalba, – klaidingi faktai, spėliojimai, pasigyrimai ir smulkmenos, kurios svetimtaučiui nei suprantamos, nei įdomios. Anglų kalbos žodžiai, gramatika ir sintaksė vietomis buvo lyg ant juoko, lyg beraščio, bet URM paskubomis išsiuntinėjo knygą Lietuvos ambasadoms ir konsulatams platinimui po visą pasaulį.

Kai knygos trūkumai mandagiai ir dalykiškai buvo iškelti, URM atsiliepė, kad neverta rūpintis „dėl vieno kito netikslumo“. Vienu metu Lietuvos valdininkija net pliaukštelėjo botagu išeivijai, kad ne jai „cenzūruoti“ Lietuvos istorikus. Lyg noras atitaisyti neginčijamas klaidas  būtų cenzūra. Bet pagaliau ir URM negalėjo nusisukti nuo fakto, kad knygos klaidos ir trūkumai prašoko „vieną kitą“ netikslumą.

Ir tie trūkumai, ir klaidos buvo ypač žalingos, nes čia ne paprasta Lietuvos istorija, o oficiali, platinama po pasaulį Lietuvos Respublikos  oficialiai  palaiminta.  Lietuvos valdžioje ir akademiniuose sluoksniuose neatsirado norinčių ją kritikuoti ar iš viso kalbėti apie apgailėtiną tarptautinį pasirodymą.

Vėliau man Lietuvoje teko kalbėtis su žmogumi, kuris dalyvavo artimųjų kolegų diskusijoje – ar spausdinti kritikuojančią recenziją, ar ne. Buvo nutarta nespausdinti, nes kritikuoti  šių autorių darbą, kurių užnugaryje stovi dar ir Lietuvos ministerija, būtų didelė rizika recenzijos autoriui. Todėl iš baimės pakenkti savo karjerai universitete, institute ar valdiškoje tarnyboje bei pakenkti šeimos finansams, knygos Lietuvoje niekas viešai nekritikavo.  Reiškia kad kritikuoti akademinį elitą Lietuvoje yra suprantama kaip didelė asmeninė rizika. Šios knygos vieninteliai kritiški žodžiai Lietuvos spaudoje pasirodė tiktai slapyvardžiu.

Bet kai kurie JAV lietuviai, nežinodami, ar iš tos knygos juoktis, ar verkti, neliko pasyvūs ir ėmėsi gelbėti Lietuvos istoriją. Klibino ambasadų ir konsulatų duris, kreipėsi į Lietuvos valdininkus ir įtakingus žmones raštu ir žodžiu. Iš pradžių prašė, paskui, kad ir mandagiai, bet jau reikalavo tą knygą išimti iš apyvartos, paruošti naują, pataisytą, laidą. Prie tokių pastangų daug prisidėjo Elona Vaišnienė,  Algimantas Gureckas, Arvydas Barzdukas, Danelė Vidutienė ir a.a. Dalia Lukienė, kurie, tarp kitų žingsnių, JAV Lietuvių Bendruomenės vardu sudarė delegaciją pas Lietuvos ambasadorių Washingtone.

Stasys Bačkaitis, irgi aktyviai dalyvavęs šiame reikale, paprašė manęs parašyti recenziją, kurią atspausdino „Draugas“, „Dirva“ ir keli leidiniai Lietuvoje. Algimantas Gureckas sudarė  knygos svarbiųjų klaidų sąrašą. Pagaliau pirmoji anglų kalba laida buvo išimta iš apyvartos ir dabar pasirodė ši – pataisytoji. (Kam įdomu susipažinti su pirmosios laidos trūkumais, jos recenziją gali rasti „Draugo“ 2013 m. rugsėjo 5 d. laidoje, arba google įvedus: „Januta, Lietuvos istorija, Bernardinai.lt“).

Didelė dėka istorikams Skirmai ir Ramūnui Kondratams, už „simbolinį“ atlyginimą, kuris ryškiai pažeistų JAV „minimum wage“ įstatymus, apsiėmusiems knygą taisyti ir sutvarkyti.

Nors  Eidintas įžanginiame žodyje sako, kad knyga skirta eiliniams skaitytojams Lietuvoje ir užsienyje („the general reader at home and abroad“), bet sprendžiant pagal knygos  turinį ir toną, knyga aiškiai taikyta užsieniečiams skaitytojams. Skiriant Lietuvos skaitytojams, kai kurias temas, istorinius įvykius, žmonių ir organizacijų pristatymą norėtųsi papildyti, smulkiau pristatyti, gal kitaip ir akcentuoti. Bet eiliniam anglakalbiui, gal pirmą kartą skaitančiam Lietuvos istoriją, tokie papildymai taptų nesuprantamomis ir nereikalingomis smulkmenomis.

Reikia neužmiršti, kad ši knyga nėra visuotinė Lietuvos istorija, bet Lietuvos istorijos pristatymas specifinei publikai – svetimtaučiams. Knygos įžangoje Kondratai pareiškia, kad  ruošdami šią, pataisytą, laidą, kai ką sutrumpino, kai ką papildė ir ypač stengėsi anglakalbiui skaitytojui medžiagą pateikti lengvai prieinamu stiliumi („in a concise and easy-to-read format“). Čia rašydamas į knygą žvelgiu iš svetimtaučio skaitytojo pozicijos, bet turėsiu ir vieną kitą bendrą pastabą.

Taip pat pareiškiama, kad verčiant į anglų kalbą ir taisant turinį, reikėjo spręsti („make „judgment calls“), kaip ir ką parinkti, taip pat taisant jų darbus reikėjo gauti kiekvieno autoriaus sutikimą. Kondratai dėkoja Alfonsui Eidintui, ankstesnės lietuviškos laidos redaktoriui ir sudarytojui ir šios knygos vieno skyriaus autoriui, už tarpininkavimą tariantis su kitais autoriais.

Žiūrint į pataisymus ir pakeitimus, padarytus šioje laidoje, ir atsižvelgiant, pvz., į Alfredo Bumblausko tvirtą nuomonę apie save ir savo neklystamumą, galima įsivaizduoti, kad tas „tarpininkavimas“ kai kur turėjo būti gana energingas, gal ir kiek panašus į sunkias derybas Vilniaus Gariūnų turguje.

Galima sakyti, kad Kondratų pataisytoji knyga dabar yra gana geras pradinis svetimtaučiams supažindinimas su Lietuvos istorija. Knyga apima visą Lietuvos istoriją – nuo pat pradžios iki 2004 metų, Lietuvos priėmino į NATO ir Europos Sąjungą. Knyga suskirstyta į septynis atskirų autorių skyrius. Gausiai iliustruota ir su tinkamais žemėlapiais. Knygos stilius sklandus, lengvai skaitomas, panašus į rimtų žurnalų, tokių kaip „The Economist“ ar „The New Yorker“, stilių, kuris svetimtaučiui turėtų būti patrauklus. Knygos pabaigoje yra papildytas sąrašas tolimesnių pasiskaitymų.

Kaip ir pirmoje laidoje, pataisytos knygos įžanginiame skyriuje Bumblauskas įrodinėja, kad Lietuva priklauso ne Rytų Europai, bet yra Vidurio Europos dalis. Tas gal teisybė, bet tai įrodinėti nedėkingas darbas, nes kitų šalių, pasaulio istorikai patys nesutaria, kur baigiasi Rytų Europa ir kur prasideda Vidurio Europa. Rytų ir Vidurio Europos etiketė uždedama ne vien pagal geografiją, bet ir pagal kultūrinį, religinį ir politinį pasiskirstymą.

Gal dėl to Bumblauskas greitai palieka Vidurio Europos temą ir šį tą pateikia apie žodžio „Lietuva“ kilmę. Savo trumpoje Lietuvos istorijos santraukoje pareiškia, kad bendra – Lenkijos-Lietuvos Abiejų Tautų Respublika davė („contributed much to“) Europai ir pasaulio civilizacijai  šiuos penkis dalykus: duoną, tolerantiją, demokratiją, konstituciją ir baroką.

Teisinga, kad Abiejų Tautų Respublika eksportavo javus („duoną“), ir teisinga, kad Lietuvoje buvo religinė tolerancija (nors ne tiek Lenkijoje), kad buvo šiokia tokia – bajorams ir didikams, bet ne valstiečiams – demokratija, kad buvo Lietuvos Statutas ir kad iš Italijos į Lietuvą buvo kviečiami architektai statyti baroko stiliaus bažnyčių. Bet kad pasaulio civilizacija būtų nusižiūrėjusi į Lietuvą-Lenkiją ir paėmusi iš Abiejų Tautų Respublikos baroko stilių, demokratiją, konstituciją ar tolerantiją, tai čia ne istorija, bet kažkokia migla.

Vien tik tai, kad, pvz., Italija neieškojo lietuvių ar lenkų architektų statyti Italijoje bažnyčių, bet atvirkščiai – Lietuva ir Lenkija samdė Italijos architektus, gal parodo kad, tarpininkavimas su šios knygos autoriais dėl pataisų  ne visuomet galėjo baigtis sėkmingai. Bet tokių prašovimų šioje knygoje likę palyginus nedaug.

Knygos pradžioje atitaisyta Bumblausko buvusi viena didelė klaida. Pirmoje laidoje buvo parašyta, kad Želigowskiui užėmus Vilniaus kraštą, to krašto gyventojai nubalsavo prisijungti prie Lenkijos. Dabar aiškiai parašyta, kad Tautų Sąjungos (League of Nations) komisija pareiškė, kad tas balsavimas, Lenkijos vykdomas suvaržytomis karinės okupacijos sąlygomis, kuriame lietuviai, žydai ir baltarusiai nedalyvavo, neatspindėjo visų gyventojų norų. Šis faktas ir vėliau knygoje pakartotas Eidinto.

Skyriai „The Grand Duchy of Lithuania“ ir „Union of the Polish and Lithuanian States“ sudaro 90 knygos puslapių. Pradedama nuo senovės baltų genčių ir baigiama 1795 metų Lietuvos-Lenkijos paskutiniuoju padalijimu.

Du aprašymai ypač krito į akį. Ryškiai atpasakojama sunki Lietuvos padėtis, kuri privertė pasirašyti Liublino uniją – rinktis tarp unijos su Lenkija ir karinio pralaimėjimo Rusijai. Aprašyti skirtingi Lietuvos ir Lenkijos siekiai ir pageidavimai ir vaizdingai pristatytas Liublino Seime lietuvių graudingai priimamas likimas, kuriame didikas Chodkiewiczius vis dėlto pajėgė išsaugoti Lietuvai nors šešėlį savarankiškumo.

Kitas aprašymas, kuris krito į akį – iš pirmojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, kai 1792 metais Lenkijos karalius Poniatowskis nusprendė kapituliuoti prieš Rusijos kariuomenę ir iš 12 ministrų (6 iš Lietuvos ir 6 iš Lenkijos) 7 rėmė karaliaus apsisprendimą, o 5 balsavo prieš.

Sunku nepastebėti paralelės su 1940 metais Kaune, kai Sovietų Sąjunga pateikė Lietuvai ultimatumą. Tik tada pats prezidentas Antanas Smetona ragino nekapituliuoti, o priešintis, nors balsų persvara buvo prieš jį. Skirtumas ir tai, kad, anot Bumblausko, 1792 metais dar buvo galimybė pasipriešinus sėkmingai apsiginti nuo Rusijos kariuomenės. Atvirkščiai – 1940 metais sėkmės prieš Raudonąją armiją buvo neįmanoma net svajoti.

Antanas Kulakauskas savo skyriuje „Lithuania under the Russian Empire“ (1795-1915) svetimtaučiui pristato to laikotarpio pagrindinius įvykius ir žmones – priespaudą, rusinimą, 1831 ir 1865 metų sukilimus, spaudos draudimą, knygnešius, tautinį atgimimą. Išskirtinai paminėti du įvykiai – 1893 metų Kražių skerdynės ir 1900 metų lietuvių dalyvavimas Paryžiaus pasaulinėje parodoje, kaip turėję ypatingos įtakos lietuvių tautinės sąmonės formavimuisi. Abu įvykiai buvo reikšmingi, bet nėra taip aišku kad formuojantis tautinei sąmonei jie galėjo prilygti vyskupo Valančiaus ilgametėms pastangoms priešintis rusinimui, 1831 ir 1865 metų sukilimo pasekmėms, valstiečių vargo mokykloms, knygnešių metai po metų platinamai draustai spaudai ir Jono Basanavičiaus „Aušros“ ir Vinco Kudirkos „Varpo“ laikraščiams.

Angliakalbiui skaitytojui tai nėra esminis klausimas, bet, norint suprasti Lietuvos istorijos eigą, būtų naudinga išgirsti ir kitų istorikų nuomonę, kaip jie vertina Kražių skerdynių ir lietuvių dalyvavimo 1900 metų Paryžiaus parodoje įtaką. Pvz., Bumblauskas knygoje nei tarp jo parinktų Lietuvos istorijos pagrindinių įvykių, nei savo saraše – Lietuvos istorijos „milestones“ – visiškai nemini nei Kražių skerdynių, nei Paryžiaus pasaulinės parodos.

1918 metų Nepriklausomybės atkūrimas ir visi politiniai bei kariniai su tuo susiję veiksmai, kaip ir visa tarpukarinė Lietuva knygoje aprašyti. Aprašydamas tarpukario Lietuvą Eidintas gražiai paryškina skirtumą tarp tarpukario Lietuvos „nacionalizmo“ ir kaimyninių Europos valstybių nacionalizmo: Vokietija, Sovietų Sajunga ir Lenkija savo nacionalizmo pagrindais siekė grobti kitų šalių žemes. Lietuvos, mažos valstybės, nacionalizmas buvo gynybinis – taikytas apsiginti nuo didelių ir gobšių kaimynų įtakos ir veiksmų.  Eidintas, irgi gana teigiamu vertinimu pristato 1926 metų valdžios perversmą, 1940 metų sprendimą nesipriešinti Sovietams ir Smetonos išvykimą iš okupuojamos Lietuvos.

            Mindaugas Tamošaitis aprašo vokiečių ir sovietų okupacijas, išryškindamas pasipriešinimą vokiečiams ir sovietų žiaurumus, pateikdamas tų laikų bendrą vaizdą. Tačiau pasitaiko vienas kitas nesklandumas.

            Pareikšta, kad partizaninis karas prieš sovietus atpirko („redeemed“) 1940 metų valdžios nesipriešinimą sovietų armijos įsiveržimui, lyg tas nesipriešinimas būtų koks nusikaltimas, kurį reikėjo atpirkti. Toks pareiškimas nesutampa ir su  tuo, kad tokiam sprendimui Eidintas pristato racionalias priežastis: pasipriešinimas be vilties laimėti būtų buvęs beprasmis, būtų kainavęs daugelio gyvybes ir nusiaubtą kraštą.

Kitur knygoje skaitytojui paliekamas įspūdis, kad Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę į kovą prieš lenkų partizanus, lenkų Armiją krajową, pasiuntė patys lietuviai. Iš tiesų Vietinės rinktinės karius į tokią kovą pasiuntė vokiečiai, pažeisdami susitarimą su  Plechavičiumi.  Plechavičius, sužinojęs apie tai, 1944 m. gegužės 9 d. davė kontraįsakymą pasitraukti. Už tai ir kitus prieštaravimus vokiečiams,  gegužės 15 d. vokiečių SS Plechavičių areštavo ir rytojaus dieną išsiuntė į Salaspilio koncentracijos lagerį.

Vakaruose daug kur, ypač žydų ir lenkų rašiniuose, Vietinė rinktinė kartu su jų vadu

Povilu Plechavičiumi lietuvių nenaudai neteisingai pristatoma kaip fašistinė organizacija, kada lenkų Armija krajowa yra pripažįstama antifašistine organizacija. Čia buvo proga parodyti, kad  Plechavičius nekovojo prieš antifašistus, bet atvirkščiai – priešinosi fašistams vokiečiams. Toji klaidinanti eilutė paremia neteisingą ir lietuviams bei Lietuvai kenksmingą įvaizdį.

Skyrius „Lithuania: The Soviet and Nazi Occupations“ pakankamai supažindina svetimtautį su 50 metų trukusiomis okupacijomis ir jų pasekmėmis Lietuvos dvasiniam, kultūriniam, ekonominiam ir politiniam gyvenimui bei krašto vystymui. Jeigu kas norėtų papildyti žinias apie tų okupacijų žiauriausius metus, siūlyčiau Vlado Terlecko „The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953“, kuri išleista ir anglų, ir lietuvių kalbomis.

Skyrius „The Singing Revolution“ paaiškina, kaip lietuviai pasinaudojo Gorbačiovo „perestroika“ ir įsteigė Sąjūdį, kuris tapo Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo varikliu.  Pabrėžta svarbus faktas, kad dabartinė Nepriklausoma Lietuva yra testinumas prieškarinės valstybės.

Kai kurie Sąjūdžio laikotarpio įvykiai ir reiškiniai aprašyti gana  smulkmeniškai ir vaizdingai: visų trijų Baltijos valstybių gyventojų sudarytas 670 kilometrų ilgio „Baltijos kelias“, Lietuvos ekonominė blokada, Vilniaus televizijos bokšto puolimas 1991 metų sausį, laukimas, kad Nepriklausomą Lietuvą pripažintų kitos valstybės.

Knygoje – dvi įdomios pastabos apie Gorbačiovo vaidmenį tų dienų įvykiuose. Viena – tai  Gorbačiovo teigimas lietuviams, kad iš visų sovietų tautų lietuviai pasižymėjo kaip gabiausi išspaudžiant kuo daugiau naudos iš komunistinės sistemos, todėl iš visų Sovietų Sąjungos gyventojų geriausiai gyvena ir jie turėtų būti  patenkinti  Sovietų Sąjungoje ir nesiekti nepriklausomybės.

Antras įdomus pastebėjimas – kad Vakarų pasaulis, ypač JAV, delsė pripažinti Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Nepriklausomybę, nes buvo  susižavejęs  Gorbačiovu kaip reformatoriumi ir nenorėjo daryti žingsnių, kurie Gorbačiovą susilpnintų: „It was not easy for the West to choose between ‘Gorby’ and Lithuania“. Knygoje pabrėžta, kad Lietuvos išsilaisvinimas daug prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.

                                                *   *   *

Šią „History of Lithuania“ išgelbėjo JAV lietuvių pastangos ir JAV lietuvių istorikų Skirmos ir Ramūno Kondratų pareigingas darbas.  Reikšmingos klaidos ištaisytos, anglų kalba, kur reikėjo, pataisyta. Knyga anglakalbiui yra gera pirmoji pažintis su Lietuvos istorija. Ir jeigu knyga bus atspausdinta ant popieriaus, drąsiai įteiksiu savo vaikams ir visiems, kurie domisi Lietuva ir Lietuvos istorija.  Kas nenori taip ilgai laukti, gali atsispausdinti iš interneto, kaip padariau ir aš.

Nuotraukoje – Donatas Januta nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje šių metų birželį pristatė savo naują knygą  „Lietuviški takai“ (Vilnius, 2015).


image

Periodika , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra