Tarp karaimų diasporų, įsikūrusių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėse ir buvusios Respublikos (Žečpospolitos) pietryčių pakraščiuose, reikšmingiausia bendruomenė (karaimiškai “džymat”) pasirodė Trakuose. Čia buvo Didžiojo kunigaikščio valdžios centras, tą akivaizdžiai liudija iki šiol išlikusios dvi pilys-pusiasalio ir salos, iš kurių salos pilies šiuo metu didelė dalis yra restauruota.
Važiuodamas 1414 metų sausį pro Trakus Burgundijos keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Gillebert de Lannoy ; 1392-1462) savo užrašuose pasižymėjo dvi vertas dėmesio įdomybes. Viena iš jų – tuolaik miškuose už ežero buvęs kunigaikščio žvėrynas, pirmas toks Rytų Europoje, kita – tai,kad Trakuose (originale vadinami Trancquenne) gyvena daugybė ,,saracėnų”.Pirmosios vėlesni šaltiniai plačiau nemini, o dėl antrosios, tai prie tariamų saracėnų tenka priskirti, be abejo, greta totorių taip pat ten įkurdintus karaimus, kurie išsilaikė ligi šių dienų.
Trakai, esantys 28 km į pietvakarius nuo Vilniaus, išsidėstę pusiasalyje, kurio krantus skalauja dviejų didelių ežerų vandenys.Viename ežere gausu salų, o vienoje iš jų stūkso pilis, kurią, manoma, statyti pradėjęs dar didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Karaimai, įkurdinti čia Vytauto,telkėsi daugiausia toje pusiasalio dalyje, kuri yra arčiausia salos pilies, kadangi jie sudarė šios pilies karinę sargybą. Vėlesniais amžiais Trakų apylinkėse gavo žemių bei dirbamų laukų kaip karališkąją skirtinę žemę. Tai buvo pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Minėti laukai iki pastarojo meto buvo vadinami ,, karališkaisiais laukais”. Per karaimų gyvenamą miesto dalį išilgai pusiasalio driekėsi gatvė, kuri nuo seno vadinta Karaimų gatve arba, liaudiškai, ,,Karaimščyzna”.
Trakai tapo karaimų diasporos Lietuvoje centru dar ir dėl to, kad jiems Kazimiero Jogailaičio 1441 m. kovo 27 d privilegija buvo suteikta Magdeburgo teisė. Čia taip pat turėjo savo buveinę aukštesnioji valdžia, vykdoma karaimų vaito, kuriam buvo pavaldūs visi Lietuvoje, o vėliau jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje gyvenantys karaimai; vaitas buvo pavaldus Didžiojo kunigaikščio jurisdikcijai ir karališkiems teismams. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Rusijos aneksuotoje dalyje XIX a. viduryje Trakuose taip pat buvo įsteigtos kaip aukščiausioji valdžia hachano, dvasinio ir pasaulietinio vadovo, pareigos bei Karaimų Dvasinė Valdyba.
1918 m Lenkijai atgavus nepriklausomybę, didesnė dalis diasporų, buvusių Respublikos teritorijoje, atsidūrė Lenkijos valstybės ribose. Karo pabaiga karaimams, kurių didelė dalis buvo priversta emigruoti į Rusijos gilumą, reiškė galimybę sugrįžti į savo senuosius namus ir atkurti tiek asmeninį, tiek bendruomenės gyvenimą. Laimei, Trakai pernelyg nenukentėjo, nors per miestą keliskart persirito karo lavina, o valdžioje būdavo įvairios tarpusavyje besigrumiančios formuotės. Pragyvenimo minimumą grįžtantiems repatriantams 3-iojo dešimtmečio pradžioje užtikrino verslai, susiję su daržininkyste, bei anksčiau minėtų ,,karališkųjų laukų” žemės dirbimas. Šios žemės buvo visos bendruomenės nuosavybė, dirbdavo ją atskiros šeimos, tačiau neturėjo teisės skirtinius sklypus parduoti.
Iškylančioms skubioms problemoms aptarti buvo šaukiami visuotiniai susirinkimai. Vienas svarbesnių visuomenės rūpesčių anais laikais buvo vaikų ir jaunimo mokymas.Vienintelė pasaulyje karaimų dvasinė seminarija iki revoliucijos buvo Eupatorijoje, Kryme. Jaunajai kartai ugdyti 1920 m. rugsėjį Trakuose atidaryta karaimų pagrindinė, iš pradžių kaip valstybinė, mokykla, vadovaujama vikaro Simono Firkovičiaus. Valstybinės mokyklos statusą ji išlaikė iki 1923 m. rugsėjo 1 d. Nuo tol karaimų vaikai mokėsi parapinėje mokykloje, įsteigtoje 1897 m., žinoma, kartu privalėjo lankyti ir valstybines mokyklas. Mokytojai karaimų mokyklose buvo dvasininkas hazanas Simonas Firkovičius ir hazanas Rafalas Abkovičius . Senolio vyresniojo hazano Zachariašo Mickevičiaus atsiminimų dėka išliko mokymų parapinėje mokykloje jo jaunystės metais aprašymas, kuris buvo išspausdintas Vilniuje ėjusiame žurnale ,,Mysl karaimska” (karaimų mintis 1925, Nr. 2). Kaip byloja šie atsiminimai, vienas pedagoginių metodų senais laikais buvo mušimas per kulnus specialiu išdžiovintu odiniu rimbu , vadinamu žyla. Šitaip mušti gaudavo ir ne itin prasižengę mokiniai, kaip šiandien pasakytume, profilaktiškai. Tokia procedūra būdavo vykdoma dažniausiai penktadieniais, iš čia išliko posakis: baraski-tabanlareski , pažodžiui išvertus:”penktadienį kulnai seni” (arba senas paprotys suduoti per kulnus) .Reikia pasakyti, jog tai nėra originalus karaimų išradimas. Toks paprotys buvo plačiai paplitęs visuose Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze. Tam naudotas specialus prietaisas, vadinamas falaka, į kurį įkišdavo nusikaltusio pėdas, kad nejudėtų ir kirsdavo tiek kirčių, kiek būdavo paskirta.
Bendrą susirinkimą taip pat šaukdavoir kai reikėdavo surengti dvasininko rinkimus į vakuojamas hazano pareigas, nes visos karaimų visuomeninės funkcijos, tiek dvasinės, tiek pasaulietinės yra renkamos. Tokia tvarka buvo įvesta ankstesniais amžiais ir sankcionuota taip pat valstybės padalijimo meto įstatymų, privalomų tada Lenkijoje. Štai 1920 m. rugsėjo 24 d. Trakų bendruomenės visuotinis susirinkimas išrinko Simoną Firkovičių į vietinės parapijos klebono pareigas. Nuo seno įsigalėjusiu papročiu, kurio buvo laikomasi visą tarpukario dvidešimtmetį,pamaldos šventovėje – kenesoje – vyko dukart per dieną – rytą ir vakare. Karaimų liturgija sudaro daugiausia psalmės ir rinktiniai fragmentai iš kitų Biblijos knygų bei jų motyvais pagrįstos individualių autorių giesmės. Maldų rinkimas ir tvarka buvo nustatyta karaimų teologų XIII a. pabaigoje.
Dažnesnius gausesnius karaimų visuomenės narių susirinkimus Trakuose 3-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje sąlygojo būtinybė sunorminti bendruomenės vidaus organizaciją ir sutvarkyti ūkinius reikalus. Vienas ypač reikšmingų susirinkimų buvo bendruomenės valdybos rinkimai 1925 m. gruodį, kuomet išrinktos dvi kelių asmenų komisijos:ūkinė ir agrarinė, kaip pažymėta protokole, ,,tvarkyti bendroms karaimų žemėms prie Trakų”. Su ūkiniais reikalais taip pat yra susijusi labdaros akcija, daug dėmesio skyrusi prieglaudai, kurioje leido dienas pagyvenę, vieniši ir paramos reikalingi bendruomenės nariai.
Pokario materialiniai sunkumai neužgožė kultūrinės veiklos. Pirmiausia buvo organizuojami mėgėjų teatrelio vaidinimai. Vaidmenis atlikdavo tiek vyresnieji, tiek ir jaunimas, o vaidinimai vykdavo karaimų parapinės mokyklos pastate. Scenos kūrinių ir eilėraščių autorius buvo tuomet jaunas talentingas klebonas Simonas Firkovičius. Statomų pjesių temą autoriui dažniausiai padiktuodavo parapijiečių kasdienis gyvenimas.Kaip pavyzdį galima paminėti eiliuotą humoreską ,,Utrulamach” (“Susitikimas”), kurios tema skirta anąmet aktualiam repatriantų grįžimui ir iš čia kilusiems trukdžiams.
Labai reikšmingas įvykis buvo orientalisto, Jogailos universiteto profesoriaus Tadeušo Kovalskio (Tadeusz Kovalski) 1925 m. gegužės 22 – birželio 3 dieną. apsilankymas Trakų karaimų diasporoje Savo vizitą prof. T. Kovalskis pavadino ,,moksline išvyka”.,,Lenkijos Mokslų akademijos ataskaitose” išliko pranešimas apie jo lankymąsi. Šis vizitas buvo susijęs su lenkų tiurkologijos domėjimusi karaimais ir jų kalba, tada dar mažai ištirta tiurkų kalbų grupės atstove, tiksliau šios grupės kipčakų-polovcų atšaka.
 Prof. T. Kovalskis nepriklausė vadinamųjų kabinetinių mokslininkų klanui ir skirtingai nei kiti gerai suprato teritorinių tyrimų svarbą, todėl stengėsi, kiek tai buvo įmanoma, susipažinti su tiriama teritorija asmeniškai.Lankydamasis Trakuose , prof. T. Kovalskis visapusiškai susipažino su karaimų gyvenimo sąlygomis, su žymesniais karaimų atstovais: hazanu R. Abkovičium ar S. Firkovičium, dvasininku ir rašytoju (literatūrinis slapyvardis Safyras). Lankantis Trakuose surinkta medžiaga iš religinės ir pasaulietinės literatūros, daugiausia S. Firkovičiaus, tapo vėliau paskelbtų ,,Karaimiškų tekstų Trakų dialektu” (Krokuva, 1929 ) pagrindu. Tadeušas Kovalskis savo ,,Ataskaitoje”, tarp kita ko, rašė: “Religija, be abejonės, daug prisidėjo išlaikant kalbą. Nors liturgijos kalba yra hebrajų, …betgi tautos kalba yra karaimų ir ji leista pamaldose itin plačiai. Svarbiausia pamaldų dalis Biblijos skaitymas- vyksta skaitovui…rečituojant išsyk šios ištraukos karaimišką vertimą. Karaimiškas Biblijos vertimas perduodamas žodžiu iš kartos į kartą”. Reliaciją apie pirmąjį susitikimą su karaimų visuomenės nariais prof. T. Kovalskis baigia taiklia pastaba: “Nuodugnus Lenkijos karaimų kalbos ištyrimas turi didžiulę reikšmę tiek tiurkologijai apskritai, ypač polovcų studijoms, tiek ir rytietiškų etninių elementų Lenkijos žemėse problemai”.
Praslinkus dvejiems metams po prof. Kovalskio vizito į Trakus atsitiko itin svarbus įvykis  ne tik Trakų, bet ir visos Lenkijos karaimų visuomenės gyvenime.Štai nuo 1910 metų, tai yra hachano Romualdo Kobeckio mirties, kuris, tarp kitko, buvo paskutinis lenkų literatūros dėstytojas Naugarduko licėjuje, karaimai neturėjo savo vadovo ir hachano pareigos liko neužimtos. Siekiant surengti hachano rinkimus 1927 m. spalio 23 d. Trakuose sušauktas visos Lenkijos karaimų džymatų delegatų suvažiavimas. “Trakai,– rašė Tadeušas Kovalskis, – turi vadovaujamą vaidmenį tarp visų Lenkijos karaimų kaip didžiausia diaspora ir kaip vyriausios dvasinės valdžios pasirinktinė buveinė”.Suvažiavime dalyvavo taip pat valdžios atstovai – tuometinis Vilniaus vaivada Vladislavas Račkevičius, kuris sveikinamojoje kalboje, be kita ko, pasakė :,, Iš dviejų didesnių jūsų tautinio gyvenimo centrų : Eupatorijos ir Trakų, buvusių jūsų šaunios praeities liudininkais, tik Trakai, šis “Lenkijos karaimų lizdas “, sulaukė tos laimės, kad gali toliau puoselėti ir plėtoti savo tautinį gyvenimą. Susirinkote, ponai, būtent Trakuose, šioje savo tikybos metropolijoje, aptarti ir spręsti svarbiausių jūsų religijos bei kultūros problemų.”. Į hachano pareigas buvo išrinktas įžymus orientalistas, buvęs Krymo hachanas profesorius Seraja Šapšalas,tai plačiai nuskambėjo pasaulyje, apie tai rašė net lenkų išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose spauda– laikraštis “Nowy Swiat“ (“Naujasis pasaulis”), 1927 m. lapkričio 19 d., iš kurio imta ankstesnė citata. Nors išrinktasis hachanas, kurio ingresas (pareigų priėmimas) įvyko 1928 m. rugsėjo 11 d., nuolat gyveno Vilniuje, tačiau karaimų Dvasinės Valdybos būstinė buvo Trakuose, o hachanas čia, bendruomenės namuose, už parapinės mokyklos patalpų, turėjo savo vasaros rezidenciją.
Mokyklinio amžiaus vaikai ir karaimų jaunimas priešpiet lankė vietinę pagrindinę ir pratybų mokyklą prie mokytojų seminarijos, vyresnieji- mokytojų seminariją,čia mokėsi daugiausia merginos.
Užsiėmimai karaimų mokyklose vykdavo po pietų, tačiau mokymasis, kurį sudarė biblinių tekstų skaitymas, o vėliau jų vertimas į karaimų kalbą, jau vykdavo nesilaikant buvusio papročio mušti per kulnus. Be religinių dalykų, taip pat buvo skaitomi pasaulietinės literatūros kūriniai – tiek prozos, tiek ir poezijos. Dažniausiai tai būdavo tekstai iš karaimų kalba leidžiamo žurnalo “Karaj Awazy “(,,Karaimų balsas”). Tarpukariu mokiniai, tarp jų ir šių žodžių autorius, privalėjo kasdien rytą ir vakare dalyvauti pamaldose šventovėje. Moterys kenesoje būdavo atskiroje patalpoje arba priemenėje. Vasarą, kai hachanas Šapšalas atvažiuodavo įTrakus kartu su žmona, ji per pamaldas sėdėdavo su kitomis moterimis. Tapo įprasta, kad mes, mokiniai, įeidami į šventovės vidų , privalėjome kiekvieną sykį bučiuoti ranką hachano žmonai. Ne visiems tai patiko, bet jaunesnieji turėjo besąlygiškai paklusti.
Atvykstantys į Vilnių įvairaus rango aukšti valstybės pareigūnai paprastai aplankydavo ir Trakus, domėdavosi ten gyvenančiais karaimais. Antai 1929 m.buvo atvažiavęs tuometinis Seimo pirmininkas Ignacas Dašynskis, taip pat departamento prie Religinių tikėjimų ir Viešojo švietimo ministerijos direktorius grafas Francišekas Potockis. O po metų įvyko dar reikšmingesnis vizitas – 1930 m. birželio 17 d. Trakus ir karaimų buveinę aplankė Respublikos prezidentas prof. Ignacas Moscickis. Kaip rašė tų dienų kronikos autorius: “Karaimų gatvė pabudo auštant… Jos gyventojai nuo ankstyvo ryto kibo į darbą: šlavė gatves, prie kenesos statė triumfo arką, kabino vėliavas, audeklus, kilimus ir žalumynų girliandas… Iš bažnyčios ponas Prezidentas nuvyko į Karaimų gatvę, kur prie triumfo arkos jį pasitiko žymūs čionykštės ir Vilniaus karaimų bendruomenės nariai. Ponas Prezidentas, išklausęs karaimų bendruomenės pirmininko trumpą sveikinimą, perėjo pro triumfo arką iki vartelių, vedančių į kenesos aptvarą, kur prie įėjimo į šventovę pontifikaciniu apdaru jo laukė karaimų dvasinis vadovas hachanas Jo Ekscelencija Seraja Šapšalas, o šventovės viduje – vyresnysis hazanas ir vietinės kenesos klebonas Simonas Firkovičius bei Vilniaus kenesos klebonas hazanas Juzefas Lobanosas. Ponui Prezidentui užėmus vietą garbės krėsle, presbiterijoje, hachanas, nuėjęs prie altoriaus , kreipėsi iš ten į Poną Prezidentą su ilga prakalba…Baigęs kalbą, hachanas, dviejų hazhanų lydimas, su malda kreipėsi į Aukštybių Viešpatį, prašydamas sveikatos ir ilgų metų Ponui Prezidentui bei sėkmės Šviesiausiajai Respublikai”…Išėję iš šventovės iškilmių dalyviai susirinko bendruomenės namuose, kur galėjo apžiūrėti specialiąją spintelę –saugyklą, prezidento dovanotą karaimams saugoti joje privilegijas, duotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių, bei dalį Karaimų Dvasinės Valdybos archyvo.
Trakai dėl savo vaizdingos padėties ir turistinių privalumų sutraukdavo, ypač vasarą, daug ekskursijų iš visos šalies, dažnai ir iš užsienio. Vien 1930 m., kaip pažymi kronikos, atvyko nemaža asmenybių bei kolektyvų: tuometinis žemės ūkio ministras, katalikų dvasininkai iš Krokuvos bei Aukštosios karo mokyklos karininkai, o iš užsienio – Politechnikos mokyklos klausytojų iš Prancūzijos ekskursija, grupė prancūzų žurnalistų ir universiteto studentų iš Lilio (Lille) miesto. Visi atvykėliai lankė kenesą ir Karaimų Dvasinės Valdybos archyvą, kur ypatingą dėmesį patraukdavo ten saugomos karališkosios privilegijos. Ekskursijų kasmet atvažiuodavo labai daug ir visos jos norėdavo pamatyti karaimus, o tai, tebūnie man leista paatvirauti, mane kiek erzino, nes pasijusdavau lyg būčiau ne toks kaip visi žmonės. Panašų jausmą patiria, kaip man patys pasakodavo, mūsų totoriai, gyvenantys Bohonikų ir Krušynianų vietovėse Balstogės vaivadijoje, kuomet atvažiuoja ekskursijos jų apžiūrėti.
Svečiai Trakuose galėjo asmeniškai susipažinti su karaimų virtuve, paskanauti pyragėlių su mėsa arba chalvos karaimo Aleksandro Firkovičiaus restorane.
Praėjus mėnesiui po prezidento Moscickio vizito, Trakų karaimus aplankė artimas Turkijos prezidento asmuo,Turkijos parlamento narys ir Turizmo klubo pirmininkas Rešidas Saffet Bejus, kuris vėliau priėmė pavardę Atabiden, panašiai kaip prezidentas Mustafa Kemal Paša Atatiurko pavardę. Apie svečio turko lankymąsi su didele simpatija rašė prof. Stanislavas Lorencas (Lorentz), tuometinis vaivadijos konservatorius, atsiminimų knygoje “Pašnekesiai su Lorencu”. Ten, tarp kita ko, rašoma (p. 86):,,Štai 1930 metų liepą atvyko vizito į Vilnių Turkijos parlamento deputatas, Turkijos turizmo klubo pirmininkas ( tai buvo, matyt, organizacija, besirūpinanti ryšių palaikymu su pasaulio turkais, bent man taip atrodo) pavarde Rešid Bejus…Paskui buvome Trakuose. Turiu nuotrauką kartu su tuo turkų deputatu, Seraja Chan Šapšalu ir kitais Trakų karaimais. Ir čia įsitikinau, kad iš tikrųjų šios kalbos yra artimos. Nes turkas, tiesą sakant, labai inteligentiškas ir kultūringas, tvirtino suprantąs viską, ką jam sako karaimai. Jis su jais kalbėjęsis senąja turkų kalba ir jie jį irgi puikiai suprato. “Tai prof. Lorencas. O vyresnysis hazanas Simonas Firkovičius, taip šių įvykių dalyvis, šio vizito atpasakojimą baigia taip:”Po bendros nuotraukos visi grįžome į Karaimų gatvę. Čia garbusis svečias pašnekino daržininkes karaimes, kurios jam įteikė pintinę agurkų. Sužavėtas jų turkiškos šnekos ir išvydęs ežero pakrantėje valtis su karaimiškai turkiškais pavadinimais: “Batmast” ir “Kogerčyn”, susijaudinęs sakė, kad jam rodosi, jog esąs ne Lenkijoje, prie Galvės ežero, o Turkijoje, Aukso Rago pakrantėje”.
Kalbant apie užsieniečių vizitus, reikėtų priminti, kad 1934 m. rugsėjo 4–16 d. Trakuose buvo surengta Italijos Etninių problemų tyrimo komisijos mokslinė ekspedicija. Tai buvo antropologinė ekspedicija, kuriai vadovavo antropologas prof. Corrado Gini. Greta antropologinių problemų ekspedicijos nariai domėjosi ir demografiniais klausimais. Buvo tiriami brandaus amžiaus abiejų lyčių karaimai. Be Trakų, ekspedicija aplankė ir kitas karaimų gyvenvietes Lenkijoje ir Panevėžio karaimus Lietuvoje. Kraujo grupių bei kitų antropologinių požymių tyrimų rezultatus prof. C. Gini paskelbė italų moksliniame žurnale “Genus” 1939 m. Remiantis atliktais tyrimais nustatytas karaimų antropologinių požymių artumas su čuvašais, tiurkų kilmės tauta, kurios protėviais laikomi senieji Pavolgio bulgarai, praeityje giminingi chazarams.
Didelę reikšmę Trakų karaimų visuomeniniame gyvenime 4-ąjį dešimtmetį turėjo vyresniajam hazanui Firkovičiui vadovaujant jaunimo organizuotos, popietinės istorijos, literatūros, kalbos, o sykiais ir agrotechnikos mokslo populiarinimo paskaitos. Jas lankė tiek vyresniosios, tiek jaunosios kartos atstovai. Vienas prelegentų vasarą būdavo prof. T. Kovalskis, kuris kartais Trakuose atostogaudavo su šeima. Čia reikia pabrėžti, kad prof. Kovalskio pranešimai buvo skaitomi karaimų kalba, pasižyminčia gražia ir taisyklinga literatūrine forma. Paskaitos suvaidino ženklų pažintinį ir didaktinį vaidmenį, ypač keliant jaunimo tautinę savimonę.
 Jaunimas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo įsteigtas “Karaimų jaunimo būrelis “Bir-Baw“ Trakuose“, toks buvo oficialus pavadinimas jaunimo organizacijos, subūrusios visą karaimų jaunimą, gyvenantį Trakuose, leido savo leidinį “Dostu Karajnyn” (“Karaimo draugas”) 1930-1934 metais išėjo trys jo numeriai lenkų ir karaimų kalba. Vasaros atostogų metu keliskart buvo atvykusios karaimų jaunimo ekskursijos iš Lucko ir Haličo, o 4-ojo dešimtmečio pabaigoje – iš Panevėžio ir Kauno. Tuolaik buvo rengiami susitikimai prie laužų bei visą naktį trunkantys šokiai, kurių metu grodavo kapela, vadovaujama karaimo Felikso Mickevičiaus.
Jaunoji karta, kuriai ir aš tuomet priklausiau, 3-iojo dešimtmečio antroje pusėje, veikiama žymių lenkų sportininkų laimėjimų, spontaniškai organizavo sporto būrelį. Ilgokai svarstėme, kaip jį pavadinti, nesugalvoję nieko doro, kreipėmės į vyresnįjį hazaną Firkovičių. Atsakymo ilgai laukti neteko, nes veikiai mūsų būrelis buvo pavadintas “Karaj Idman Birligi“ (“Karaimų sporto draugija”), sutrumpintai KIB šiek tiek asocijuojasi su žodžiu kip, karaimiškai – “stiprus, tvirtas”. Aišku, tai tik tariamas sutapimas: svarbiausia, kad pavadinimas buvo trumpas. Bendrom pastangom išvalėme ir išlyginome sklypą už bendruomenės namo, suplūkėme žemę, taip atsirado nedidelė sporto aikštelė. Už bendrai surinktus grašius nusipirkome kamuolį bei tinklą ir laisvalaikiu galėjome žaisti tinklinį. Jaunimo klube žaidėme ir stalo tenisą.
Nuo 1929 m. beveik kasmet anksti rudenį buvo organizuojama karaimų Derliaus šventė “Orach Toju”. Tai būdavo dar viena proga susitikti visų kartų Trakuose gyvenantiems karaimams, o kai kada ir atvykėliams iš kitur. Dažniausiai tai vykdavo kurį nors spalio sekmadienį. Tada Trakų karaimai, daugiausia žemdirbiai bei daržininkai , rinkdavosi ryto pamaldoms į kenesą, po jų iškilmingai pašventinamas vainikas, supintas iš ką tik surinktų javų, ir jaunimo chorui giedant pakabinamas šventovės viduje, kur pasilikdavo iki kito derliaus. Po iškilmių kenesoje ir bendros nuotraukos visi susirinkusieji eidavo į bendruomenės namus, kur visų parapijiečių bei kviestinių svečių, tarp jų ir vietos valdžios atstovų laukė vaišės.
Kasmet lapkritį, Nepriklausomybės šventę, taip pat kitų valstybės švenčių dienomis vykdavo iškilmingos pamaldos kenesoje dalyvaujant specialiai deleguotiems valstybės valdžios atstovams.
Būdavo karaimų susibūrimų ir liūdnesnių. Antai kasmet vasarą, apie liepos pirmąją pusę, Trakų karaimai, taip pat ir atvykėliai pasninko dieną (karaimiškai burunhu oruč) rinkdavosi seniausioje kapinių dalyje. Tuomet vykdavo gedulingos iškilmės, skirtos mirusiųjų per Lietuvoje siautusią maro epidemiją 1710 m., kai karaimų tauta patyrė didžiulę netektį, atminimui, susirinkusieji kapinėse klausosi specialios elegijos, sukurtos maro aukų atminimui. Priimta, prieš nueinant nuo kapo atsisveikinti paliečiant kapą nosinaite. Prigijo paprotys šio pasninko metu grįžtant iš kapinių nosinaites skalauti ežere.
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo hachanas prof. S. Šapšalas rinko ir kaupė karaimų istorinius atminus ir medžiaginės bei dvasinės kultūros dalykus, kuriuos ketinta saugoti ir eksponuoti projektuojamame muziejuje Kryme. Deja, politiniai įvykiai neleido baigti pradėto darbo. Tarpukariu prof. S. Šapšalas vėl ėmė kaupti eksponatus, tikėdamasis juos laikyti specialiai organizuotame muziejuje.To siekdamas 4-ojo dešimtmečio viduryje keliaudavo į Rytus ir atveždavo daug eksponatų, kuriuos priglausdavo savo bute Vilniuje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtas statyti Trakuose karaimų istorijos etnografijos muziejus. Ten planuota saugoti S.Šapšalo surinktus eksponatus ir kitus muziejinius daiktus.Iškilmingas kertinio akmens pašventinimas ir įkūrimo akto įmūrijimas po muziejaus statybviete įvyko Trakuose 1938 m. liepos 6 d. Tą dieną statybvietėje buvo įrengtas specialus altorius, prie kurio vyresnysis hazanas S. Firkovičius laikė pamaldas, dalyvaujant gausiai susirinkusiems Trakų ir Vilniaus karaimų bendruomenių nariams, taip pat specialiai atvykusiems svečiams iš vaivadijos bei Religinių tikėjimų ir Viešojo švietimo ministerijos. Pastaroji asignavo lėšų, o dalį statybos išlaidų turėjo padengti patys karaimai piniginėmis aukomis bei suvežti statybines medžiagas savo vežimais. Čia galima pridurti, jog Trakų karaimų materialiniai ištekliai nebuvo dideli. Muziejaus statyba vyko iki prasidedant karui, tai yra iki 1939 m. rugsėjo. Pastatas buvo pusiau baigtas, tik vidaus apdailos baigti jau nespėta. Istoriniai įvykiai vėl suardė karaimų planus turėti muziejų. Tai tapo įmanoma tik praėjus dvidešimčiai metų po karo. Tai jau kita epocha, kitas istorijos puslapis.

*Plačiau karaimų muziejaus istorija iki abiejų pasaulinių karų ir po jų nušviesta A. Zagreckaitės straipsnyje: Voruta, 2002m. gruodžio 21 d. (Vertėjos pastaba)

Iš lenkų kalbos išvertė Elžbieta Bezekavičienė

Versta iš  KARAIMI (Materialy z sesji naukowej), Pieniežno, 1987.