Iš tiesu sakau jums: ekologiški produktai – tikrai sveikesni

Autorius: Data: 2011-04-08, 08:16 Spausdinti

Šarūnas LAUŽADIS, rašytojas, publicistas

Paskutiniu metu daug kalbama apie ekologiškus produktus, tačiau besidomintieji nelabai kur tegali pasiskaityti kas tai per produktai, kas juos užaugina Lietuvoje, kokios pasaulinės tendencijos. Tiesa, apie ekologinės gamybos technologijas leidinių nemažai, tačiau ar jie šiuo metu reikalingiausi? Juk didžioji dalis žemdirbių yra baigę specialius mokslus. O kur pasiskaityti eiliniam vartotojui apie šio gamybos principo esmę? Gaila, bet kol kas daugiau informacijos apie tai galima rasti tik Š. Laužadžio leidiniuose „Ekologija ir etnologija“, „Gyvenamoji aplinka ir ekologija“, „Sveika mityba ir ekologiškas maistas“ ir kt. Tad siūlau trumpą apžvalgą, parengtą pagal minėtus leidinius ir kitus šaltinius.

1. Ekologinė gamyba pasaulyje ir Lietuvoje

Lietuviai, kaip ir kiti baltai tikėjo ir tebetiki, kad žmogų ir žemę, žmogų ir augalus sieja nepaprastai artimas ypatingas ir paslaptingas ryšis, o visa tai įprasmina daug šimtmečių kartojamas posakis: „To, kuris skriaudžia savo motiną, po mirties nepriims žemė, žemė jį atstums“. Kaip dabar rodo gyvenimo patirtis, visų pirma, tai sąlygojo būtinybė gauti iš žemės maisto ir išgyventi, nes tik iš švarios ir prižiūrėtos žemės galima gauti visavertį maistą. Vienas iš priimtinausių Lietuvoje žemės dirbimo būdų, atitinkančių mūsų gamtos ir geografines sąlygas, taip pat mūsų senąsias tautos tradicijas yra ekologinė žemdirbystė.

Beje, ekologinė gamyba populiari ir kitose pasaulio šalyse. Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimų federacijos (IFOAM) duomenimis, ekologine gamyba 2009 m. vertėsi daugiau negu 1,4 mln. gamintojų 154-ose pasaulio šalyse, o sertifikuoti ekologinei gamybai naudojami plotai visame pasaulyje siekė net 35 mln. ha. Ypač populiari ekologinė gamyba Australijoje ir Okeanijoje, kur, kaip minėta, sertifikuota 12,1 mln. ha, Europoje 8,2 mln. ha, Lotynų Amerikoje 8,1 mln. ha. Azijoje išsiskiria Kinija, kurioje sertifikuota 1,85 mln. ha ir Indija – 1,0 mln. ha.

Sparčiai didėja ir prekybos ekologiškais produktais apimtys. Jei dar 2003 m. pasaulinės prekybos ekologiškais produktais apimtys sudarė 25 mlrd. USD, tai 2009 m., nepaisant pasaulinės finansinės krizės, jos jau padvigubėjo ir siekė apie 51 mlrd. USD. Ypač sparčiai didėjo ekologiškų produktų pardavimai Šiaurės Amerikoje ir iki 2009 m. pasiekė 23 mlrd. USD, iš kurių 90 proc. teko JAV. Europoje prekybos ekologiškais maisto produktais apimtys tais metais siekė 26 mlrd. USD. Itin didelis susidomėjimas sveika mityba ir ekologiškų maisto produktų apyvartos augimas pastebimas turtingose Azijos šalyse – Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Singapūre, Honkonge ir senosiose Vakarų Europos valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Pažymėtina, kad šiuo metu ekologiški maisto produktai Niderlanduose sudaro 2 proc., Vokietijoje 3,1 proc., Didžiojoje Britanijoje 2,6 proc., Švedijoje 3 proc., Šveicarijoje 4,6 proc., Austrijoje 5,3 proc., o Danijoje net 6 proc. visų šiose šalyse suvartojamų maisto produktų.

Ekologinė gamyba daugelyje Vakarų šalių yra remiama. Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto dalis, skirta ES šalių agrarinės aplinkosaugos programoms padidėjo nuo 123 mln. ECU 1993 m., iki 1556 mln. ECU 1997 metais. Ekologiniam ūkininkavimui remti daugiausia lėšų skiria: Danija – 24 proc., Italija – 23 proc. ir Belgija – 20 proc. visų agrarinės aplinkosaugos programoms skiriamų lėšų. Ekologiniam ūkininkavimui remti negaili pinigų Austrija, Vokietija, Anglija, Olandija. Ūkininkai taipogi suinteresuoti plėsti ekologinį žemės ūkį, nes tokia produkcija yra brangesnė, ją lengviau realizuoti. Todėl plotai, kuriuose ekologiškai ūkininkaujama, jau nuo 1985 m. iki 1995 m. padidėjo apie dešimt kartų, t. y., ekologinės gamybos plotai Europos Sąjungos šalyse per minėtąjį dešimtmetį didėjo vidutiniškai apie 25 proc. kasmet. Nors šiuo metu ekologinės gamybos plėtra sulėtėjo, daugelyje bendrijos šalių sertifikuoti plotai apima daugiau nei 5 proc. visų žemės ūkio naudmenų, Austrijoje šis rodiklis prašoka 11, o Švedijoje – net 14 proc.

Dabar kitas klausimas: ar vartotojai gali būti tikri, kad jie perka tikrai ekologišką prekę? Reikia pažymėti, kad ekologiška produkcija visame pasaulyje yra griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama. Daugelis pasaulio valstybių turi savo ekologiškų produktų sertifikavimo tarnybas, o kai kuriose šalyse ir ne po vieną. Pavyzdžiui, Anglijoje populiariausia yra SOIL ASSOCIATION, Švedijoje – KRAV, Izraelyje – AGRIOR. Lietuvoje ekologinės gamybos procesą sertifikuoja VšĮ „Ekoagros“, o tarptautiniu mastu ekologinę žemės ūkio ir maisto produktų gamybą prižiūri Tarptautinė ekologinio žemės ūkio judėjimų federacija (IFOAM). Todėl vartotojai gali būti tikri, kad jie perka tikrai ekologišką prekę, tik reikia perskaityti etiketę, kurioje turi būti nurodyta: parduodamo maisto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas ir grupių kiekis, grynasis kiekis fasuotiems maisto produktams, minimalus tinkamumo vartoti terminas, specialios laikymo sąlygos, gamintojo pavadinimas, kilmės vieta, vartojimo instrukcija. Atidžiai perskaitę maisto produkto etiketę, turėsime pakankamai informacijos apie maisto produktą, o perkant turguje ar mugėse – neperdirbtus gaminius, galime pareikalauti sertifikato.

1. Šiaurinė Lietuva

Giliausias šaknis ekologinė gamyba, žinomo Lietuvoje ekologinės gamybos entuziasto Almono Gutkausko ir jo bendraminčių pastangų dėka, įleido šiaurinėje Lietuvoje plytinčiose Upytės ir Žemgalos žemėse. Daugiau nei prieš dvidešimt metų grupė entuziastų ėmėsi iniciatyvos plėtoti Šiaurės Lietuvos karsto regione, kuriame gausybė požeminio vandens išplautų urvų ir smegduobių, tausojamąjį ir ekologinį žemės ūkį, kol 1993 m. ekologiniam žemės ūkiui šiame regione koordinuoti buvo įsteigtas Fondas „Tatula“. Nemažai talkino A. Gutkauskui buvęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius. Plėtoti ekologinę žemdirbystę šiame krašte jam padėjo ir tuometinis Biržų rajono meras Vytautas Zurba. Taip, šis ūkininkas puikiai derina meilę gamtai su pažangiu požiūriu į ekologinę gamybą kaip į verslą: vienai metais jis traktorių naują pirko, kai po jo senajo traktoriaus variklio dangčiu paukščiai lizdelį susisuko ir paukščiukus išsiperino…

Žemės šiame krašte geros, todėl, kaip niekur, čia paplitusi ekologinė daržininkystė. Iš tolo akį patraukia pažangių konstrukcijų šiltnamiai, lygios nuravėtos daržovių vagos vieno garsiausių šalyje ekologiškų daržovių augintojo Arūno Gedriko ūkyje Kiršonių k. netoli Biržų. Iš pažiūros – tai nedidelis, tik 7,5 ha dydžio ūkis, tačiau kas nors kiek nusimano žemės ūkyje, puikiai žino ką reiškia auginti daržoves specializuotame ūkyje… Ekologiškai ūkininkauja A. Giedrikas nuo 2003 m., o jo išaugintos daržovės tiekiamos ne tik vietos rinkai, bet nemažai jų realizuojama ir šalies didmiesčiuose. Garsus ir Vitalijos Morkūnienės ūkis, įsikūręs Pasvalio r., Trajoniškio kaime. Kaip ir būdinga ūkiams auginantiems daržoves, plotu tai nedidelis, nesiekiantis nė 7 ha ūkis, tačiau tai, kad visoje žemėje auginamos daržovės, daug pasako, nes daržovių auginime – didžioji darbų dalis atliekama rankomis. Tolyn nutįsusios bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų vagos… Ir derliai čia neprasti: morkų užauginama iki 30 t/ha, bulvių – 20 t/ha, burokėlių – 23 t/ha, kopūstų – 25 t/ha ir pan. Dėl daržovių realizavimo, o svarbiausia – produkcijos saugojimo vargo ūkininkė neturi, nes reikalui esant, ji išsinuomoja šaldytuvus čia pat įsikūrusioje „Mūsų sodžiaus“ bendrovėje.

Gerą įspūdį palieka Pakruojo r., Daugšigalių kaime, ūkininkaujantis Romas Gumuliauskas, plėtojantis ekologinę augalininkystę. Jo apie 350 ha plotuose vieni kitus keičia tvarkingi miežių ir avižų, rugių ir kvietrugių laukai, tarpais, tarsi paįvairindami aplinką, įsiterpę ir žirniai. Ekologiškai ūkininkaujama 161 ha plotuose. Šeimininko pasididžiavimas – naujausia vakarietiški technika stovinti angaruose, moderni kilnojama džiovykla, puikios grūdų laikymo patalpos ir su samdomais darbuotojais vargo neturi. Kai pasižiūri į šį brandaus amžiaus galiūną, stebiesi, kodėl jis neplečia savo ūkio toliau. Tačiau ūkininkas nesiveržia aklai į komerciją: ekologinė gamyba – tai jo gyvenimo būdas… Malonu aplankyti ir Virgučio Cibo ūkį, esantį Rimgailių k. netoli Biržų. Tai jau stambokas, daugiau nei 600 ha siekiantis, ekologinės augalininkystės ūkis, kuriame yra visa pažangiausia technika, džiovykla, sandėliais. Lankant šio ūkininko laukus, akį patraukė ne tik tvarkingos apsaugos juostos, bet ir gražiai nušienautos pakelės, kas dar nedažnai pas mus pasitaiko. O ir laukai tvarkingi, piktžolių beveik nematyti. Su produkcijos realizavimu šis ūkininkas vargo neturi – grūdai realizuojami pagal iš anksto sudarytas sutartis su supirkėjais. Tačiau šis ūkininkas, kaip ir dauguma ekologiškai ūkininkaujančiųjų, „vien duona sotus“ negali būti – ir jis pats, ir pas jį dirbantys žmonės jėgas atgauna puikiame poilsio kampelyje su baseinėliais ir gėlynais…

Neapsakomas jausmas užlieja širdį apsilankius Romos Mačienės „bičių karalystėje“.  Ginkūnuose netoli Šiaulių gyvenanti R. Mačienė ekologiškai bitininkauja jau daug metų, o jos žinioje daugiau negu 100 bičių šeimų. Užėjus į sodybą, nosį kutena visokiausių rūšių medaus kvapas, o gausybė žvakių ir žvakelių, ir kitų įvairiausių vaško dirbinių traukte traukė… Tuo tarpu Romos bitynai slypi truputį tolėliau  nuo namų dunksančių miškų tankynėje, už kokių 30 km nuo gyvenvietės. Čia, nuošalaus miško prieglobstyje, tai jau tikra bičių karalystė, o trys vienas netoli kito įkurdinti bitynai aprūpina medumi ir kitais bičių produktais ne tik aplinkinius gyventojus, kaimynus – R. Mačienė sėkmingai parduoda savo produkciją įvairiose mugėse, kur ją dažnai lydi nepakeičiama pagalbininkė – jaunėlė dukrytė.

2. Kalvotoji Žemaitija

Žemaitija. Kur bepažvelgsi – vis kavos kalvelės ir labai nedaug kur lygumų berasi. Todėl ir ūkininkavimas čia turi savo specifiką – čia bene daugiausia ekologinės gyvulininkystės ūkių. Ir ne bet kokių, o pažangių, su naujausiomis našiomis technologijomis.

Vienas iš tokių – Egidijaus Gečo, gyvenančio Teneniuose, Šilalės r., ūkis. Paveldėjęs iš tėvo nemažai žemės, Egidijus sugrįžo į gimtuosius kraštus ir ūkį dar gerokai padidino ir jau kelinti metai tose apylinkėse plėtoja ekologinę gyvulininkystę. Šiuo metu jo ūkis siekia pustrečio šimto hektarų, ūkyje ganosi 305 sertifikuoti galvijai, iš kurių 176 melžiamos karvės. Tai tikrai vienas iš pažangiausių ūkių visoje Lietuvoje, turintis kelis šaldytuvus pienui, kitas naujas technologijas, o gyvulių gerovę užtikrina ir pašarų įvairovė: pašarai žiemai ruošiami tiek rulonuose, tiek tradicinėse siloso duobėse.

Pagirtinai drąsiai pažangos keliu eina jo kaimynas Stasys Grikšas iš Mikulių kaimo. Šis ūkininkas ekologiniais metodais įdirba 164 ha ir laiko 288 galvijus, kuriuos įkurdino naujuose moderniuose tvartuose. Nors šis ūkininkas specializuojasi mėsinėje galvijininkystėje, tačiau jis laiko ir 32 melžiamas karves, kurios ganomos atskirai nuo mėsinių. Bet labiausia žavi šio ūkininko meilė gamtai, todėl pas jį yra tokių įdomybių, kokių mažai kur kitur berasi. Mat, be ekologiškų galvijų, šeimininkas keliuose specialiuose aptvaruose laiko 18 elnių ir prijaukintą šernę, kuriuos jis labiausiai ir myli.

Pavažiavus truputį piečiau, Kentrių k. netoli Pagėgių, akį patraukia ekologinės gamybos plotus žyminčios apsauginės juostos. Tai – nemažas Romualdo Mančo ekologinės pienininkystės ūkis su be galo patrauklia, įdomiai ir išradingai įrengta sodyba. Tai uždaro gamybos ciklo ūkis: čia gyvuliai šeriami savo ūkyje užsiaugintais pašarais. Tačiau ne tai svarbiausia – šis ūkininkas ne tik realizuoja savo pieną kaip ekologišką, bet yra ir vienas iš sugebančių pasiderėti dėl kainos.

Telšių krašte entuziazmu žavi daugiau nei 100 ha plote nuo 2001 m. ekologiškai ūkininkaujantis Albinas Slavinskis. Uždaro ciklo mišrus A. Slavinskio ūkis, esantis prie Rainių k. Viešvėnų sen., Telšių r., pasižymi tvarkinga ferma su pagalbinėmis patalpomis, gera pieninių galvijų banda, o svarbiausia – šio ūkio savininkas yra ekologiško pieno realizavimo kooperatyvo „Ekopienas“ įkūrėjas ir vadovas. Pažymėtina, kad jis pilnas naujų idėjų: jo iniciatyva „Ekopienas“ pradėjo asociacijos pagrindais dirbti kartu su „Ekotikslu“.

Pažangos keliu žengia ir Stasio Pielikio ūkis, esantis Kretingos r. netoli Vidmantų. Tai nemažas, daugiau kaip 700 ha užimantis ūkis, kuriame auginami kviečiai, rugiai, žirniai ir kiti pasėliai, o savo išaugintą produkciją ūkininkas realizuoja nesunkiai. Tiesa, šis ūkininkas galėtų vykdyti ir visą uždarą ekologinės gamybos ciklą, nes ūkyje ne tik banguoja pasėlių laukai, bet ir laikoma daugiau kaip 200 galvijų, iš kurių daugiau nei 100 – melžiamos karvės. Taip pat šis ūkininkas turi naujausią techniką, modernius įrengimus, tačiau ekonominiais sumetimais sertifikuoja tik ekologinei augalininkystei skirtą 200 ha plotą.

Savotiškai įdomus Alberto Šiurnos 104 ha dydžio mišrus ekologinės gamybos ūkis, esantis Sasnalaukio k, Skaudvilės sen., Tauragės rajone, kuris taip pat specializuojasi mėsinėje galvijininkystėje. Tai – patyręs šioje srityje ir visa širdimi atsidavęs darbui ūkininkas, ekologinės gamybos principais dirbantis jau nuo 2000 metų. Jo ūkis tvarkomas uždaro gamybos ciklo principu, t. y., pašarus savo augintiniams pasiruošia pats. Beje, nemažai dėmesio jis skiria ir sodybai puošti. Vienintelis trūkumas yra tai, kad šio ūkininko valdas kerta automagistralė, todėl kartas nuo karto jam tenka gyvulius iš ganyklos į fermą ar priešingai pergabenti autotransportu….

Netoliese, Šilalės r. Kontautalių k., įsikūręs įspūdingas Rimanto Rimkaus mišrus augalininkystės – gyvulininkystės ūkis, specializuotas mėsinių galvijų auginime. Tai nemažas, 354 ha, uždaro ciklo ekologinės gamybos ūkis, kuriame akį patraukia ne tik nauja vakarietiška technika, bet ir laikomų galvijų įvairovė: holovejai, heilandai ir kitų veislių galvijai rupšnoja žolę jo ganyklose. Ūkininkas nepamiršta ir savo veiklos pradžios: jaukioje poilsinėje jis saugo savo pirmojo veislinio buliaus galvos iškamšą.

Nors šiaurinėje Žemaitijoje klimato sąlygos žemdirbių ir nelepina, tačiau čia gilias tradicijas turi ekologinė daržininkystė ir sodininkystė. Daržovėmis neseniai garsėjo ir Vidmanto Donielos 310 ha ūkis, Skuodo r., Milvydžių k., kuris dabar pasuko lauko augalininkystės kryptimi. Tačiau labiausiai žavi šio ūkininko išradingumas. Jis pats konstruoja jam reikiamą ir kolekcionuoja senovinę techniką, o jo sodyba – tai muziejus po atviru dangumi. Čia eksponuojama įvairiausios senovinė technika, atskirą ekspoziciją sudaro senovinės siuvimo mašinos, o vežimų vežimaičių…

Genovaitės ir Klemo Strazdauskų 47 ha dydžio augalininkystės ūkyje netoli Telšių, kuriame auginama miežiai ir avižos, kviečiai ir rugiai ir kiti pasėliai, šeimininkų pasididžiavimas ir šiandien 12 ha ploto juodųjų serbentų plantacija, o po stogu puikuojasi naujas uogų skynimo kombainas. Ligų serbentyne padeda išvengti ūkyje naudojama auginimo technologija – tarpai tarp augalų eilių užtikriną pakankamą ventiliaciją. Kaip teko pastebėti, kai kurie augalininkystėje specializuoti ūkiai turi vargo apsirūpindami trąšomis, tinkančiomis ekologinėje gamyboje. Tuo tarpu Strazdauskai šią problema sprendžia nesunkiai – jie glaudžiai bendrauja su šalimais ūkininkaujančiu Ignu Dargiu, turinčiu daugiau kaip 100 ha dydžio ekologinės gyvulininkystės ūkį.

Sodininkystės kryptimi žengia ir netoliese, šalia Kaunatavo k. esantis 272 ha Remigijaus Gailio sodininkystės ūkis. Nors pats ūkininkas gyvena truputėlį tolėliau – Alsėdžiuose, tai netrukdo pavyzdingai tvarkyti sandėlius, gražiai puoselėti uogynus ir sodus. Tačiau svarbiausia – tai į šio ūkininko pažangus požiūris į ekologinę gamybą kaip į verslą. Nors jis turi įsirengęs modernius šaldytuvus sodų gėrybėms laikyti, tačiau šis ūkininkas, dirba kooperacijos pagrindais bendrai su Feliksu Šlėvę, turinčiu beveik 40 ha uogininkystės – sodininkystės ūkį Radviliškio r., Velžio k. Pastarasis ne tik nuo 2005 m. pats ekologiškai ūkininkauja, bet ir turi kelis milijonus litų kainavusius naujus vakarietiškus šaldytuvus, skirtus vaisiams ir uogoms laikyti. Jų dėka ne tik pats ūkininkas išvengia produkcijos realizavimo problemų, bet ir padeda kitiems verslo kolegoms. Kaip matome, šiais laikais kelių dešimčių kilometrų atstumas verslui neturi didelės reikšmės – daigus leidžia visą Lietuvą apimanti kooperacija.

Galima paminėti Žemaitijoje ir nemažai kitų gerų pavyzdžių, plėtojant ekologinę gamybą, jos kooperavimą. Didelį darbą nuveikė buvusi Grikštaičių žemės ūkio bendrovės vadovė Elena Domarkienė, viena pirmųjų sertifikavusi bendrovei priklausančias valdas. Vėliau ji bendrovės bazėje įkūrė VšĮ „Ekologinio ūkininkavimo centras“, kuri organizavo ūkininkų mokymus visoje vakarinėje Lietuvos dalyje. Drąsiai šiuolaikine kryptimi žengia ir tautiškųjų tradicijų puoselėtojas raseiniškis Marius Čekavičius, kuris vienas pirmųjų pradėjo prekybą ekologiškais produktais internetu. Dabar šis ūkininkas turi kilnų tikslą – populiarinti vietinių gyvulių veisles, todėl jis pradėjo auginti ir gausinti žemaitukų veislės arklių bandą. 

3. Aukštaičių kraštas…

Nemažai ekologinių ūkių, susitelkę skurdokose Nalšios, Deltuvos ir Sėlos žemėse, o ūkininkavimo pobūdis šiose vietovėse toks pat įvairus, kaip ir gamtinė aplinka. Jei rytinė šio krašto dalis dar primena Dainavos girias, tai kuo toliau į šiaurės vakarus, tuo labiau kraštas „industrėja“. Tačiau ekologiškai ūkininkaujantieji tuo ir pasižymi, kad pas juos visada surasi ką nors ypatingo.

…Be galo maloniai nuteikia Andželikos Balčiūnienės beveik 50 ha dydžio specializuotas ekologinės avininkystės ūkis, įsikūręs Vilniaus r. Plytinės viensėdyje netoli Buivydžių, o archaiška aplinka, jautrus šeimininkės požiūris į ekologiją daro šį ūkį itin patraukliu. Ko tik čia nepamatysi: ir avelių pulkas, ir keletas arkliukų, ir naminių paukščių būreliai, bet pagrindinė šio ūkio kryptis – avininkystė. Vargas tik, kad žemės čia akmenuotos, dėl ko nuolat lūžta ūkininkės nauja technika…

Visai priešingas Švenčionių r. Modžiūnų k. esantis apie 1 000 ha dydžio Petro Pošiūno ūkis. Tai šiuolaikinis ūkis, kuriame ūkininkas puikiai įrodo, kad galima ne tik ekologiškai ūkininkaujant stambiame ūkyje specializuotis augalininkystėje, bet ir nepriekaištingai tvarkytis tuomet, kai bene pusė žemės yra net už 40 km nuo jo gyvenamos vietos. Na, aišku, tik technikos reikia daugiau…

Šiauriau Švenčionių prasideda Ignalinos rajonas, kuriame dėmesį traukia Zigmanto Kajėno ūkis, Rubelninkų k. šalia Ceikinių. Tai 195 ha, uždaro ciklo ekologinės gamybos ūkis. Ekologiškai ūkininkauja Z. Kajėnas jau nuo 2004 m., todėl jau sugebėjo įsirengti modernius tvartus, įsigyti ir naujausią vakarietišką techniką, kuria jis labiausiai ir didžiuojasi. Dar truputėlį šiauriau, Zarasų r. Plysiškių kaime, preciziška tvarka patraukia akį Algirdo Lekavecko ūkis. Šiame nedideliame, 35 ha dydžio, uždaro ciklo ūkyje, kuriame laikomos 28 karvės, yra pažangiausi fermos įrenginiai, modernus srutų rezervuaras. Tik gaila, kad šis ūkis yra truputį nuošaliau nuo didžiųjų miestų ir intensyvesnių kelių, todėl sunku susitarti, kad jo pieną supirktų ekologiško pieno supirkėjai ir pieną tenka realizuoti kaip iš įprastinės gamybos ūkio.

Tuo tarpu Rokiškio r., šalia Kazliškio esančiame jaunos ūkininkės Kristinos Petkevičienės 122 ha dydžio ūkyje padėtis kur kas geresnė. Mat, jos vyrui Mindaugui pavyko suburti ūkininkus į ekologiško pieno realizavimo kooperatyvą „Ekotikslas“, kuriam jis ir vadovauja, todėl vargo dėl realizavimo neturi. Šį ūkį galima laikyti vienu pažangiausių ir technologiniu požiūriu. Tai vienas iš nedaugelio ūkių, turinčių naujausius reikalavimus atitinkančias gyvulių laikymo patalpas.

Pačiame Deltuvos žemės viduryje, Ukmergės r., dėmesį patraukia 60 ha dydžio jauno ūkininko Gintaro Stankevičiaus šeimos ūkis, kuriame jam talkina ir žmona, ir vaikai. Tai specializuotas ekologinėje pienininkystėje ūkis, todėl didžioji naudmenų dalis – pievos ir ganyklos, kuriose ganosi 49 galvijai, iš jų 23 melžiamos karvės. Ūkyje taip pat auginama ir avižos, ir kvietrugiai, ir grikiai. Pieną ūkininkas realizuoja per kooperatyvą „Ekotikslas“, todėl jis, kaip ir kiti kooperatyvo nariai, gauna priedą už ekologišką produkciją.

Agronomo Valentino Genio ekologinis ūkis, esantis už poros dešimčių kilometrų, specializuotas augalininkystėje. Šiame ūkyje auginami rugiai ir grikiai, lubinai ir dobilai, ir kiti lauko augalai. Nepatogumas tik tai, kad laukai, o jų iš viso apie 800 ha, ne vienoje vietoje – net poros valandų reikia norint apvažiuoti laukus, išsibarsčiusius po visą seniūniją… Ūkininkas turi visą reikiamą techniką, įsirengęs modernius sandėlius, todėl su realizavimu vargo neturi. Šis ūkininkas, kaip ir P. Pošiūnas bei L. Kamaitienė, įrodo, kad galima ekologiškai ūkininkauti ir stambiame ūkyje.

Ežerais ir gausia biologine įvairove garsėjančioje Rytų Lietuvoje itin svarbu skatinti aplinkai draugiškus ekologinio ūkininkavimo metodus, todėl Molėtų r. Alantos krašte gilios ekologinio ūkininkavimo tradicijos. Tačiau aktyvi vietos entuziastė iš Naujasodžio kaimo Elena Grajauskienė iš anksto suprato, kad norint mažiems ekologiniams ūkiams sėkmingai konkuruoti rinkoje, būtina kooperuotis. Todėl jos iniciatyva 1995 m. čia buvo įkurtas ekologiškų produktų perdirbimo ir realizavimo kooperatyvas „Padegsnys“, kuriam vadovauja jos sūnus Julius. Tiesa, pradžia buvo sunki, o intensyviau kooperatyvas pradėjo veikti tik 2000 m., tačiau viską į gerąją pusę pakeitė 2005-2007 m. šio kooperatyvo vykdytas Jungtinių Tautų remiamas projektas „Ekologiškų produktų rinkodaros stiprinimas ir kooperacijos patirties sklaida Lietuvoje“, kurio dėka kooperatyvas pradėjo perdirbti ekologiškas daržoves. …Dabar ekologiškos daržovės iš Molėtų krašto puikuojasi ir ant mūsų didmiesčių vartotojų stalų. Vėliau, didėjant ekologinių ūkių skaičiui, šiose apylinkėse susibūrė pirmoji Lietuvoje – Molėtų r. ekologinių ūkių bendruomenė „Gojelis“.

Kitas šiame krašte pažymėtinas – Broniaus Pusvaškio ekologinės gamybos ūkis, esantis Inketrių k., Luokesos sen., netoli Alantos. Tai, palyginus, nedidelis, apie 70 ha dydžio, mišrus ūkis. Čia auginami javai, laikomi mėsiniai galvijas, puoselėjami vešlūs uogynai, o namuose auga ketvertas vaikučių… Tačiau ne tai svarbiausia – šis ūkininkas tarsi šviesulys šiame krašte. Mat jis ne tik pats nuo 2004 m. puoselėja ekologinės gamybos būdą, bet kartu dirba ir konsultantu Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, todėl žmonėms jis nuolat reikalingas.

Ūkininko iš Molėtų r. Jono Šavelio ūkis nepasižymi, nei ypatinga technika, nei dydžiu, tačiau jo laukai gražūs, sutvarkyti, o labiausiai patraukia nepakartojamas šeimininko entuziazmas. Jis Ekologinio ūkininkavimo programos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. planą įsipareigojimus savo 20 ha ūkiui prisiėmė būdamas 77 metų! Stebėtina, kad ūkininkas neturi vargo ir su produkcijos realizavimu. Dalį produkcijos jis parduoda Utenos turguje, dalį klientai pasiima iš namų patys.

Savita specifika pasižymi ir netoliese gyvenančios Birutės Genovaitės Jurkštienės iš Anykščių r. ūkis. Pažymėtina, kad ūkininkės sodyba yra pačioje Leliūnų gyvenvietėje, tvartai truputį atokiau, o laukai – gerokai nutolę nuo sodybos. Tačiau tai netrukdo pavyzdingai tvarkytis ir nuo 2006 m. sėkmingai plėtoti ekologinę gamybą per 100 ha dydžio uždaro augalininkystės – gyvulininkystės ciklo ūkyje.

…Kone garsiausia šiame krašte Viktorijos Jovarienės sodyba Užpalių kaime netoli Utenos. Užsukęs pas ją, tarsi patenki į gyvą praeitį. Viskas tarsi muziejuje – ir pastatai, ir rakandai, ir pats gyvenimo būdas, mūsų akimis, neįprastas. Ir visgi – čia gyvena aktyvūs žmonės, turintys šiuolaikinį požiūrį į gyvenimą. Dar daugiau: ūkininkė, stengdamasi išsaugoti senąsias lietuvių tradicijas, tautos kultūros paveldą, rengia sodyboje vakarones, dailininkų plenerus. Šurmuliuoja pas ją žmonės ir ne tik per šventes, o ji kiekvieną svečią sutiks, pasikvies vidun ir būtinai nusives prie šimtmečius lietuvių garbinamo stebuklingojo Krokulos šaltinio… V. Jovarienės ūkis, palyginus, nemažas – 232 ha, todėl čia vykdomas uždaras gamybos ciklas leidžia suburti didžiulę ir augalų, ir gyvulių įvairovę. Ūkyje auginami rugiai ir avižos, žirniai ir jų mišiniai, ir dar kiti augalai. Ganyklose žolę rupšnoja nemaža karvių banda, iš kurių 44 melžiamos, o aptvare, esančiame truputėlį atokiau nuo sodybos, puikuodamiesi žvilgančiais šonais, ganosi net 8 žirgai, iš kurių vienas – sportinis!

4. Didžiausių ąžuolynų žemėje…

Nuo seno tvirtybės ir amžinumo simboliu Lietuvoje buvo laikomas ąžuolas. Giliai įleidęs šaknis į Lietuvos žemę, ąžuolas ilgainiui pelnė didelę žmonių pagarbą. Bet šis medis taip pat turi tvirtą „charakterį“ – auga tik gerose, derlingose žemėse. Kaip tik tokios žemės vidurio Lietuvoje, nuo Kauno į Ukmergės ir Kėdainių pusę plyti. Todėl ir ąžuolai auga daugiausiai Nevėžio žemumoje – apie Raudondvarį, Babtus, Vandžiogalą, Kėdainius, Pilsupius, Surviliškį, Šėtą ir gretimose apylinkėse. Todėl čia ir ekologinei gamybai plėtoti itin palankios sąlygos. Tiesa, ekonomiškai tokiose našiose žemėse ne visada apsimoka verstis ekologine gamyba, nes derliai gerokai sumažėja ir gaunama kompensacija ne visada atsveria negautas pajamas. Tačiau ir čia esama labai gerų ekologinės gamybos ūkių.

Gilias ekologinio ūkininkavimo tradicijas puoselėja Vaitelių šeima, kurioje šis verslas perimamas karta iš kartos. Tėvas Feliksas – jau užsigrūdinęs ūkininkas, o nuo 2005 m. verčiasi ekologine gyvulininkyste 176 ha dydžio ūkyje. Tais pat, 2005 m., savo 135 ha ūkyje pradėjo veiklą ir dar nė trisdešimties metų neturintis jo sūnus Donatas, kuris 2008 m. buvo apdovanotas už šeimos ekologinių tradicijų tęstinumą. Tiesa, šiam rūpesčių kur kas daugiau: ir laukai pilni žolę rupšnojančių galvijų, ir ūkiniai pastatai, ir jauna žmona su krykštaujančiais mažyliais. Tačiau šis jaunas vyras dar pilnas idealizmo – jam net gaila skirtis su savo augintiniais, kai juos tenka išvežti į skerdyklą…

Pavyzdingai ūkininkauja netoliese, Raseinių r. Šiluvos sen., Zapolskių k. įsikūręs Ramūnas Mangirdas. Išskirtinis šio, beveik 300 ha valdančio ūkininko požiūris į kaimą – nuo 2004 m. pradėjęs investuoti į ūkį versle uždirbtas lėšas, jis ne tik įkūrė vieną pažangų ekologinės gyvulininkystės ūkių, bet ir suteikia darbą ir pastogę šešioms pas jį dirbančių kaimiečių šeimoms. Įdomus ir patrauklus Dariaus Gaigalo augalininkystės – gyvulininkystės ekologinis ūkis Jonavos r., Šilų k., konkurso „Pažangiausias ekologinis ūkis“ 2008 m. apžiūroje pelnęs pavyzdinio šeimos ūkio apdovanojimą. Tai nedidelis, apie 70 ha, tikras šiuolaikinis šeimos ūkis su egzotiška sodyba besipuikuojančia viduryje jo valdų iškilusioje aukštumoje, laukuose žaliuoja kviečiai, žirniai, avižos, nutįsusios bulvių vagos. Beje, D. Gaigalas – vienas iš nedaugelio Lietuvos ūkininkų, naudojančių sėjomainoje juodąjį pūdymą. Ūkis specializuojasi mėsinių galvijų auginime: ganykloje žolę rupšnoja 45 galvijų banda ir pulkelis avių, kurių Lietuvoje retokai bepamatysi…

Gražūs ir tvarkingi Edmundo Lauciaus, gyvenančio Josvainių gyvenvietėje, laukai. Tai – patyręs šioje srityje ūkininkas pavyzdingai tvarkantis ne tik savo 66 ha dydžio ekologinės gamybos ūkį, bet ir visą turimą 245 ha naudmenų plotą. Negali neatkreipti dėmesio į gražius tvarkingus laukus, jaudina šeimininko požiūris į ekologiją. Seniau, beje, šis ūkininkas plėtojo ekologinę gyvulininkystę ir laikė net 180 melžiamų karvių, turėjo modernią įrangą. Tačiau paskutiniu metu jis persiorientavo į ekologinę augalininkystę, kuria verstis našiose Vidurio Lietuvos žemėse jam pasirodė kur kas racionaliau.

Savotiškai įdomus ir malonus Kėdainių r. Parnaravos k. įsikūręs Eugenijaus Rimkaus ūkis. Tai – kompaktiškas 34 ha dydžio ekologinės augalininkystės ūkis, kurį taip pat galima drąsiai vadinti šeimos ūkiu. Tiesa, šis ūkininkas, didžiąją gyvenimo dalį praleido mieste ir dirbo darbą visiškai nesusijusį su žemės ūkiu. Vis tik nugalėjo gimtinės, į kurią jis sugrįžo paveldėjęs iš tėvo ūkį, kur glūdi jo protėvių šaknys, trauka… E. Rimkaus ūkyje akį traukia ne tik gražiai sutvarkyta aplinka, bet ir be galo pavyzdingai tvarkoma dokumentacija, paruoštos etiketės, kuriomis žymima produkcija, visi laukai sužymėti riboženkliais, ant kurių įrengtos… lesyklėlės. Ūkis yra našiose žemėse, todėl specializuojasi augalininkystėje. Laukuose auga ir kviečiai, ir miežiai, ir žirniai, ir bulvės, ir juodo pūdymo yra palikta, o šeimininko pasididžiavimas – puikus avietynas. Gyvulių laikoma tik šeimos poreikiams: kelios ožkos, kiaulės. 

Truputį piečiau, Lašinių kaime, netoli Kruonio HAE, jau nuo 2005 m. sėkmingai ekologinę gamybą savo daugiau nei 70 ha dydžio ūkyje plėtoja Juozas Trakymas. Tiesa, pradžioje šis ūkininkas mėgino verstis ekologine gyvulininkyste, turėjo puikią veislinių galvijų bandą. Tačiau ši kryptis pasirodė per sunki jo sveikatai, todėl jis persiorientavo į ekologinę augalininkystę. Gražiai žaliuoja jo net 45 balais įvertintoje žemėje kviečiai, avižos, žirniai, o angare stovi, tarsi laukdami komandos dirbti, jo pasididžiavimas – modernus šiuolaikinis kombainas, kita technika.

5. Kur banguoja Nemunėlis

Dainavos šalyje nėra vieningos ūkininkavimo pakraipos: koks įvairus šis kraštas – toks pat įvairus ir ūkininkų pasirinkimas. Tačiau nepaprastas gamtos grožis tikriausiai ir nulėmė, kad čia kūrėsi vieni iš pirmųjų Lietuvoje ekologiniai ūkiai. Varėnos, Alytaus, Lazdijų rajonai… Nuo 1992 m. savo 30 ha ūkyje ekologinės gamybos principais pradėjo ūkininkauti varėniškiai Rasa ir Edmundas Samauskai, kurie vėliau išplėtė savo valdas iki 100 ha. Po poros metų prie jų prisijungė Bronė Pūgžlienė su 4 ha sodininkystės ūkiu. O kas nežino Leipalingyje Antano Nevulio pavardės?

Garsus Lietuvoje ir 2007 m. konkurso „Pažangiausias ekologinis ūkis“ laureato Edmundo Henriko Jastramsko iš Šventežerio k., 150 ha dydžio ūkis, sertifikuojamas nuo 2004 metų. Ūkio darbais čia užimta visa šeima – keturios kartos. Žmona Danutė sukasi apie namus, duktė Nijolė ir žentas Algirdas tėvo padėjėjai, patarėjai, rėmėjai ir kartais kritikai. Edmundas turi gana daug apdovanojimų, tarp kurių penki konkurso „Metų ūkis“ laureato diplomai, o įdomiausia – jo ūkio savitas novatoriškumas, todėl 2006 m. konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ Edmundas pelnė „Išradingo sodiečio“ nominaciją. Taikli nominacija! …Žemės ūkio mechanizavimo specialistas „gamybinę praktiką“ atlikęs mechanizuodamas kolūkį ir jo energetinį ūkį, tėvų žemę atgavo 1989 m. Tad darbo Edmundas ėmėsi jau būdamas brandžiu specialistu. Kelyje į ekologinį ūkį buvo įvairių ekonomiško ūkininkavimo ieškojimų. Auginti vasariniai ir žieminiai kviečiai, speltiniai kviečiai, kvietrugiai, miežiai, grikiai, rapsai, pašariniai ir maistiniai žirniai, lubinai, kukurūzai, tabakas, šilauogės, spanguolės, gluosniai… Prieš keletą metų Edmundas buvo nusipirkęs ir tris limuzinų veislės telyčias, bet vėliau gyvulininkystės atsisakė ir nusprendė dėmesį sutelkti augalininkystės produkcijos perdirbimui, tiekti daugiau produkcijos tiesiogiai vartotojui. Dabar jo ūkio kryptis – aliejinių augalų auginimas ir aliejaus spaudimas, o automatizuota aliejaus spaudykla –įdomiausias jo išradingumo pavyzdys. Ir ne tik aliejus – įdomu pamatyti jo savadarbius padargus, kilnojamąją lentpjūvę, apžiūrėti ir Jastramskų namą, krėstą iš pjuvenų betono.

Tuo tarpu Lazdijų r. Kučiūnų k. esantis Petro Šubonio, daugiau kaip 150 ha dydžio ūkis, orientuojasi į naujausią ir našiausią techniką: kiemas pilnas įvairiausių žemės dirbimo mašinų. O svarbiausia – žavi ir ūkininko požiūris į ekologiją. Jis net nusipirko vieną galingiausių traktorių tam, kad mažiau kuro būtų sudeginama ir tuo pačiu mažiau teršalų išskiriama į aplinką ariant įkalnes. Visuose darbuose jam talkina žmona ir du sūnūs. Beveik šalimais, Babrų k., plyti ir Almos Rutkauskienės per 300 ha mišrus augalininkystės – gyvulininkystės ūkis, kuriam ypatingą aurą suteikia nuostabiai vaizdingos Pietų Dainavos apylinkės. Tai – tikras ekologinis ūkis su uždaru gamybos ciklu. Jame auginami ir kvietrugiai, kurių prikuliama apie 3 t/ha, ir miežiai, ir grikiai, lankose ganosi 55 mėsiniai galvijai. Be abejo, tokiam ūkiui prižiūrėti reikia ir daug rankų, todėl per darbymetį ūkininkė aprūpina darbu net iki 12 vietos gyventojų!

O dabar – vėl sugrįžkime į Dainavos šalies gilumą, kur netoli Tiltų k., Trakų r. plyti jau didesnis, siekiantis net apie 800 ha, Laimos Kamaitienės augalininkystės ekologinis ūkis. …Iš tolo akį patraukia boluojančios naujos džiovyklos, modernios grūdų saugojimo patalpos, o kieme puikuojasi naujausia technika. Tik sodyba dar nepabaigta – vis tie darbai… Tai vienas iš nedaugelio šalyje modernių ekologinių ūkių, orientuotų į ekologiškų augalininkystės produktų tiekimą rinkai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame ūkyje kovai su piktžolėmis nenaudojama jokių specialių priemonių – viskas pasiekiama griežtai laikantis žemės dirbimo terminų. Kovai su kenkėjais šiame ūkyje taip pat ypatingų priemonių neieškoma: pagrindinės talkininkės – boružėlės.

Dėmesio verti ir mažiau žinomi ūkiai. Štai Dargužių k., Valkininkų sen., Varėnos r. gyvenanti medicinos felčerė Janina Aukštuolienė pavyzdingai tvarko ir savo nedidelį 22 ha ekologinės gamybos ūkį, kuriame nuo 2005 m. augina daržoves. Vos apsilankius, į akį krito begalinis ūkininkų kruopštumas – laukų ribos tarsi su liniuote užbrėžta. Ir namuose gražiai tvarkomasi. Jaučiasi, kad žmonės ir patys gyvena sveiką gyvenimo būdą, ir kitiems padeda. Netoliese, Dvarčių k., gražiai sutvarkytas jau didesnis, beveik 64 ha ploto, žinomo artojo, pasaulinių artojų varžybų dalyvio, Gedimino Baublio ekologinės augalininkystės ūkis. Iš tolo žvilgsnį patraukia jauki archajiška sodyba tarp dainavos girių. Tačiau archajišku šis ūkis atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Užėjęs į sodybą, pamatai ir šiuolaikinius angarus technikai, ir talpią grūdų saugyklą, ir kitus reikalingus statinius, kurie puikiai dera prie senoviškos aplinkos.

Ir vėl artėjame link Nemuno, kur daug įdomybių galima pamatyti Kašonių k. netoli Jiezno plytinčiame Kęstučio Navicko ūkyje. Tiesa, jo ūkis nedidelis, tik 24 ha, tačiau retas ūkininkas gali pasigirti turintis savo valdose ežerą! Taip, šio ūkininko valdose yra nedidelis, bet tikrų tikriausias ežerėlis, prie kurio atvyksta pailsėti stovyklautojai ir iš kitų vietų. Pažymėtinas ir ypatingas šeimos pomėgis. Ūkyje, daugiausia šeimininkės pastangomis, yra surinkta daugiau negu 150 rūšių įvairiausių augalų kolekcija! Tuo tarpu kitapus Nemuno vaizdas keičiasi. Čia – vienos iš derlingiausių Lietuvoje žemių, todėl plėtoti ekologinę gamybą ekonomiškai nelabai apsimoka. Bet randasi idealistų ir šiame krašte. Vienas įdomesnių Kęstučio Mykolaičio specializuotis ekologinės sėklininkystės ūkis, Gudiškių k. netoli Igliaukos. Tai –  vienas iš nedaugelio Lietuvos ūkininkų, tiekiančių rinkai ekologiškas sėklas. Pagirtinas šio ūkininko pažangos siekis ir ypatingas šeimos požiūris į aplinką. Šis ūkininkas turi visą naujausią techniką, grūdų džiovyklą ir laikosi visų agronomijos taisyklių, o jo žmona Jūratė, su net kalbasi su pasėliais tarsi su gyvais, savaip juos „užkalba“… Norit tikėkite tais užkalbėjimais, norite ne, bet pasėliai jų laukuose, atrodo, lenktyniauja, stiebdami varpas į dangų.

Tvarkingumu pasižymi Azitos Makarevičienės iš Kazlų Rūdos ir jos vyro Juozo ūkis. Tiesa, ūkininkavimui sąlygos ne itin palankios, nes laukai truputėlį atokiau nuo namų, be to, norint juos pasiekti, tenka pravažiuoti karinio poligono teritoriją. Tačiau tai šeimininkams nė motais ir šio verslo jie atsisakyti neketina. Dar daugiau – ūkininkų šeima sugeba puikiai derinti ekologinę gamybą ir alternatyvų kaimo verslą – pynimą iš vytelių. J. Makarevičiaus įmonės „Jovaras“ pintus gaminius – krepšius ir krepšelius, namų apyvokos reikmenis, gali pamatyti daugelio šalyje vykstančių mugių metų. Neblogai savo nemažame uogininkystės ūkyje tvarkosi Vytenis Lanauskas, kuriame jis, be to, verčiasi ir ekologine bitininkyste. Tačiau šiuo atveju itin pažymėtinas ūkininko dvasingumas, požiūris į tautos kultūrą. Nusipirkęs žinomo poeto Anzelmo Matučio gimtinę, ūkininkas ne tik plėtoja ekologinį ūkį, bet ir brangina čia gyvenusio poeto atminimą: atitinkamai tvarko aplinką, reguliariai rengia dailininkų plenerus ir kt.

Ekologinio ūkininkavimo perspektyvos

Ekologiškų produktų poreikis pasaulyje šiuo metu sparčiai didėja, o didėjančią jų paklausą Europos Sąjungos rinkoje rodo vis didėjanti jų importo dalis. Pavyzdžiui, anglai importuoja apie 70 proc., olandai – apie 60 proc. ir net austrai, patys gamindami daug ekologiškų maisto produktų, įsiveža dar apie 30 proc. šalyje suvartojamų ekologiškų produktų. Įvertinus šiuos faktorius, galima drąsiai teigti, kad ekologiškai žemės ūkio produkcijai gaminti Lietuva turi išimtinai palankias sąlygas, kadangi yra viso tam reikalingos prielaidos, o svarbiausia – tai didėjanti vidaus ir užsienio ekologiškų produktų rinka.

Perspektyvos ekologinei gamybai Lietuvoje taip pat yra palankios, nes tam egzistuoja ne tik svarbiausias bet kokio verslo variklis – paklausa, bet ir stiprėja mūsų piliečių aplinkosauginė motyvacija. Vadovaujantis tyrimų duomenimis, net apie 70 proc. Lietuvos vartotojų produktus renkasi atsižvelgdami į maisto kokybę ir produkto tinkamumui sveikai mitybai ir tik mažiau nei pusė – į kainą. Kad daugelis vartotojų už ekologiškus produktus pasiruošę mokėti daugiau, įrodo ir atlikti tyrimai. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje iki 73 proc. respondentų pirmenybę teiktų ekologiškiems maisto produktams. Kad ekologiški produktai Lietuvoje turi didelę perspektyvą, rodo ir viešosios įmonės „Žalioji Banga“ atlikti tyrimai: taip mano net apie 88 proc. apklaustųjų. 

Didelę reikšmę ekologinės gamybos plėtrai Lietuvoje turėjo ir nacionalinės sertifikavimo sistemos sukūrimas. Šiuo metu Lietuvoje ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai gaminami, perdirbami, vežami, laikomi, realizuojami ir sertifikuojami vadovaujantis 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančio reglamentą (EEB) Nr. 2092/91, 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių nuostatomis.

Naujausiais duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo sertifikuoti 2 668 ekologinės gamybos ūkiai. Apžvelgiant daugelio metų statistiką, reikia pastebėti, kad nuo 2008 m. ekologinės gamybos plėtra mūsų šalyje stabilizavosi ir bendras sertifikuotas ekologinės gamybos plotas 2010 m., lyginant su 2006 m., plotas padidėjo beveik 23 proc. ir sudarė 149 096 ha arba daugiau nei 5 proc. visų deklaruotų šalies žemės ūkio naudmenų. Įvertinus įvairių veiksnių įtaką, prognozuojamas ir tolesnis 3–5 proc. sertifikuotų plotų didėjimas kasmet. Tiesa, ekologiški maisto produktai, atrodo, brangesni, lyginant su įprastiniu maistu. Tačiau atminkime, kad už įprastinį maistą iš tiesų mokame ne vieną, o net kelis kartus. Mokame kasoje pirkdami produktą, mokame per subsidijas intensyvios žemdirbystės ūkiams, mokame ir finansuodami sveikatingumo ar aplinkosaugos projektus. Tuo tarpu gaminantys ekologiškus maisto produktus gauna valstybės biudžeto ir ES lėšomis mokamą kompensaciją už negautas pajamas, kuri sumažina prekės kainą pirkėjui. Taigi, kad įprastiniai maisto produktai kainuoja pigiau tėra iliuzija, nes tikrieji kaštai yra gerai paslėpti…

Žemės ūkis , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra