Iš tautos dvasios gelmių kilęs poreikis

Autorius: Data: 2013-04-03, 14:22 Spausdinti

Pašventinti nauji Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rūmai

Kazys Juozėnas, Vilnius

1993-iųjų liepos 16-ąją Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis ir vyskupas Juozas Tunaitis paskelbė dekretą, kad atkuriama Vilniaus arkivyskupijos kunigų seminarija. Dekrete sakoma: „Po priverstinės 48 m. pertraukos Seminarija vėl atveria savo duris, kad, Dievui padedant, čia būtų ugdomi uolūs atgimstančios Lietuvos Bažnyčios ir tautos apaštalai“. Seminarijos rektoriumi buvo paskirtas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Ji įsikūrė gerokai sovietinės kariuomenės nuniokotame buvusiame Trinitorių vienuolyne. Bėgo metai, klierikų seminarijoje daugėjo, patalpos tapo ankštos, be to, jos neatitiko seminarijos poreikių. Tai, pasak arkivysk. metropolito A. J. Bačkio, buvo sumanyta statyti naujus rūmus, nes šie pigiau kainavo nei remontuoti senuosius.

Dar 1995 m. buvo surengtas konkursas, kurį laimėjo architektai Marius Šaliamoras ir Juras Balkevičius. Metus vyko projektavimo darbai. 1997 m. Šv. Kazimiero dieną arkivyskupas metropolitas palaimino seminarijos koplyčios kertinį akmenį. Beje, šią šiuolaikiškai modernią koplyčią projektavo ir įrengė ir liturgijos komisija. Rūmus statė uždaroji akcinė bendrovė „Meduja“.

Ir štai Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios ir vienuolyno komplekso, iškilo modernus raudonų plytų pastatas su koplyčia – nauji kunigų seminarijos rūmai. Jų inauguracija iškilmingai surengta rugsėjo 14-ąją.

„Atveriame naują istorijos lapą“

Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis koplyčioje. Jas koncelebravo Vatikano Seminarijų kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi kartu su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Audriu Juozu Bačkiu bei kitais Lietuvos ir užsienio šalių vyskupais. Šv. Mišiose dalyvavo daug garbingu svečių, atvykusių iš daugelio užsienio šalių – Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos, kitų Europos šalių, iš Amerikos ir net Pietų Korėjos. Tarp jų – iš JAV atvykęs lietuvių kilmės arkivyskupas Charles (Kazimieras) Salatka, atstovaująs Amerikos vyskupų konferencijai, prelatas George R. (Jurgis Rimantas) Šarauskas, žinomas kaip teikiantis pagalbą Lietuvai, iš Romos – prelatas Ladas Tulaba, vokiečių okupacijos metais Vilniuje veikusios kunigų seminarijos rektorius.

Jaukioje koplyčios erdvėje  kilniai aidėjo kardinolo, arkivyskupo metropolito, vyskupų malda, seminarijos choristų giesmės . Priekinio lango šonuose šviesos išryškinti du pano, du spalvų verpetai dar praplėtė erdvę, kreipė žvilgsnį iki skaidraus šviesos srauto iš aukštybių. Kairėje pusėje pavaizduota – Kristaus kančia ir Nukryžiavimas, dešinėje – Prisikėlimas ir Įžengimas į dangų. Presbiterijos viduryje – altorius, koplyčios centras, Kristaus simbolis. Jis – keturkampis, panašus į aukurą. Plokštė rožinės spalvos, kaip ir Milano katedros. Tai sieja Vilniaus Seminariją su Milano arkivyskupija.

Oficialioji iškilmių dalis vyko aktų salėje, kuri vos sutalpino jų dalyvius. Arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis pristatė iškilmių svečius. Pirmasis žodį tarė Vatikano Seminarijų kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghis. Jo Eminencija pabrėžė, kad Vilniaus kunigų seminarija gali didžiuotis keturių amžių istorija ir šimtais išugdytų kunigų. O šių naujųjų seminarijos rūmų atidarymas – „didelė šventė seminarijai, Vilniaus arkivyskupijai, Bažnyčiai Lietuvoje, taip pat ir visai Bažnyčia, kuri žvelgia į jus su simpatija ir jauduliu, matydama, kaip atgimstate po ateistinio komunizmo persekiojimų“. „Poreikis turėti seminarija – yra Bažnyčios gyvumo ženklas. Žinoma, statyti seminariją yra brangu ir sunku. Bet šis vargas yra palaimintas.“ „Esu įsitikinęs, – pažymėjo kardinolas, – kad pati tinkamiausia priemonė užčiuopti vietinės bažnyčios pulsą – pažvelgti į pašaukimų tendenciją. Kuomet pašaukimų yra ir jie auga, savaime aišku, jog bendruomenė yra uoli, joje meldžiamasi, gyvenama broliška meile, tikintieji yra atviri misionieriškam užmojui. Iš kitos pusės, naujas pastatas ženklina ir iškilios tradicijos tikslą. Kalbu apie tradiciją, kurios šaknys siekia pirmuosius potridentinius metus. To meto Vilniaus arkivyskupas Jurgis Radvila 1582 m. sausio 11 d. dekretu įsteigė seminariją prie Vogėliškių. Vėliau nutiko daugybė dalykų, nuolat uždarant ar atidarant seminariją. Paskutinį kartą ji buvo uždaryta 1945 m. vasarį sovietinės valdžios įsakymų. Šiandien atveriame naują istorijos lapą, kuris, tikėkimės, bus ramus ir giedras,“ – pažymėjo kardinolas Pio Laghis.

Katalikų Bažnyčios vadovus, seminaristus bei dėstytojus pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. „Esame gražaus ir prasmingo įvykio liudytojai, – sakė Prezidentas. – Įvykio, kuri neabejotinai galima laikyti dar vienu kunigų seminarijos inauguracija – tai ne tik Bažnytinės  bendruomenės šventė, tai ir proga prisiminti bei apmąstyti savo Tautos bei Valstybės istoriją.“ „Taip susiklostė, – pažymėjo Valdas Adamkus, – kad ši dvasinio ugdymo įstaiga tapo simboliu metai po metų, šimtmetis po šimtmečio atspindinčiu Lietuvos valstybės istorines bei politines permainas. Kiekvienai santvarkai, grįstai melu ir prievarta, negalėjo netrukdyti katalikybė, religija, ieškanti kelio į tobulumą, skatinanti asmens laisvę ir atsakomybę. Dėl to seminarijos darbas ne kartą buvo nutrauktas. Kiekvieną kartą prievartos nešėjai tikėjosi galutinio šitos Alma Mater sunaikinimo. Ir kiekvieną kartą, kai tik istorija suteikdavo gyvasties valstybei atsikurti, savo šviesą ir tiesą imdavo skleisti ir Vilniaus kunigų seminarija“, – pabrėžė Prezidentas. „Su viltimi žvelgiu, – tęsė jis,- į Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklą, stiprinančią dorinius šiuolaikinės lietuvių visuomenės pagrindus, gebančią deramai atsakyti į vis naujus moderniosios tikrovės iššūkius.“ Jo nuomone, atveriama nauja Vilniaus kunigų seminarija šiai veiklai suteiks naujų impulsų, jaunatviškos jėgos bei dvasinio modernumo.

„Ši diena turi daug reikšmių Lietuvai, Lietuvos visuomenei ir Bažnyčiai“, – kalbėjo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. „Neseniai prisiminėme penktąsias metines, kai Lietuvą pirmą kartą istorijoje ir ypatingai reikšmingu jos Atgimimo istorijoje laikotarpiu aplankė Romos Popiežius. Tai buvo Šv. Tėvas Jonas Paulius II. Ir šiandien man šis įvykis primena kitus įvykius, primena pokalbį su Šventuoju Tėvu, kai lankiausi Romoje ir Vatikane Lietuvos ir Lenkijos bendrojo šventojo Kalinovskio – Kalinausko kanonizacijoje.“ Būtent tada, kaip pasakė Vytautas Landsbergis, jam teko laimės kalbėti su Šv. Tėvu apie jo nepaprastos reikšmės subrandintą sprendimą sugrąžinti Lietuvai Vilniaus arkivyskupiją, apie Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimą. Seimo Pirmininkas priminė seminarijos nuostatą: seminaristai turės galėtu laisvai bendrauti su parapijiečiais, kartu paminėdamas, kad būtent čia Palaimintasis Jurgis Matulaitis anuomet prabilęs ir gudų – baltarusių kalba. Prisiminė ir prieš aštuoniasdešimt metų garsėjusį Vilniaus kunigų seminarijos chorą, kuriam vadovavo kun. Teodoras Brazys, palinkėjo tokio pat garso ir atkurtajai seminarijai.

Pati seminariją kainavo 17 mln. Lt. Statybą rėmė Šv. Sostas, Vokietijos, Amerikos, Olandijos, Prancūzijos, net Pietų Korėjos katalikai, taip pat Amerikos lietuviai. Seminarijos rektorius Hansas Friedrichas Fischeris (Fišeris) įteikė atminimo dovanėles naujųjų rūmų statybą rėmusių ir iškilmėse dalyvavusių įvairių užsienio šalių Bažnyčių bei pasaulietinių labdaros organizacijų atstovams. Be šių žmonių paramos, kaip buvo pažymėta, kurie atsiliepė į arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio sumanimą, ši seminarija nebūtų buvusi taip greitai pastatyta, o gal iš viso nebūtų buvusi pastatyta. Šia proga tenka priminti, kad Vyriausybė šiems poreikiams neskyrė nė lito.

Oficialią dalį paįvairino kompozitoriaus Jurgio Gaižausko šeimos ansamblio muzika ir dainos. Seminaristai suvaidino nuotaikingą vaidinimą – „kai ką paraleliško tarp Vilniaus miesto ir seminarijos įkūrimo“.

Dar šiek tiek seminarijos istorijos

Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos įkūrėjas vyskupas Jurgis Radvila, vykdydamas Trideno Susirinkimo nuostatus, 1582 m. sausio 11 d. pasirašė šios vyskupijos kunigų seminarijos įsteigimo aktą ir jai padovanojo Vogėliškių dvarą. Tai buvo antra aukštoji mokykla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Vilniaus universiteto įsteigimo 1579 m. Klierikų mokymą ir auklėjimą, seminarijos vadovavimą, tvarkymą ir administravimą vysk. J. Radvila pavedė jėzuitams. Klierikai buvo apgyvendinti vyskupo namuose Vyskupų gatvėje, netoli katedros. 1652 m. jėzuitams atsisakius vadovauti seminarijai, jos priežiūra buvo patikėta vienam iš kapitulos kanuninkų.

1654-1661 m. rusų invaziją nutraukė seminarijos veiklą. Ji atkurta tik 1722 m. Kaip pakelti seminarijos mokslo lygį ypač rūpinosi Vilniaus vyskupas K. Bžostauskas. Tačiau iš esmės ją perorganizuoti ėmėsi vyskupas M. Zienkovičius. Jis 1733 m. parengė ir paskelbė seminarijos reguliaminą, susidedantį iš 21 paragrafo. 1736 m. vyskupas pakvietė į Vilnių vienuolius baltramiečius, seminarija suklestėjo, klierikų padaugėjo iki trisdešimt.

Pirmojo pasaulinio karo metais seminarija buvo uždaryta, bet 1920 m., lenkams užėmus Vilnių, vėl atidaryta. Seminarija su pertraukomis veikė 1939-1941 m. 1943 03 03 vokiečių saugumas seminariją uždarė, tačiau arkivyskupo Mečislovo Reinio rūpesčiu nuo 1943 m. vasario mėn. ji vėl pradėjo veikti. 1945 m. vasario mėn. sovietinė valdžia Vilniaus kunigų seminariją uždarė galutinai.

Pažvelkime į seminarijos šiandieną

Naujas didžiulis pastatas, iškilęs Vilniaus Jeruzalėje, traukia kiekvieno praeivio akį. Pastato architektūra, kaip aiškina vienas iš jo projekto autorių architektas M. Šaliamoras, pagrįsta keliomis metaforomis. Koplyčia su virš jos esančiu stogeliu simbolizuoja skrydį, prisikėlimą, sielos polėkį. Ilgas, šiek tiek lenktas gyvenamasis korpusas – būstas, kuris atspindi pasaulietinę funkciją, uždaras vidinis kiemelis, kurį puošia Šv. Juozapo skulptūra ir baseinas, – vidinio susikaupimo vieta. Pastato interjeras gana asketiškas, jį paįvairina tik atskiros brangesnės ir itin kokybiškos detalės – šviestuvai, centriniai marmuriniai laiptai. Daugiausia spalvų seminarijos koplyčioje. Įrengtos auditorijos, aktų salė, sakykla, biblioteka, valgykla, patalpos administracijai, sporto kompleksas ir pan. Kuklios šiuolaikinės celės.

Nuo šių metų Vilniaus Šv. Juozapo seminarijoje kandidatai į kunigus bus rengiami visai Vilniaus bažnytinei provincijai: Vilniaus arkivyskupijai, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijoms. Naujuosiuose rūmuose vienu metu galės mokytis 100 seminaristų. Šiandien seminarijoje mokosi 69 auklėtiniai. Priimti 26 pirmakursiai iš daugiau kaip 40 kandidatų. 1999-aisiais į kunigus bus įšventinti pirmieji šios seminarijos auklėtiniai.

Nuo praėjusių metų seminarijai vadovauja rektorius kunigas, filosofijos daktaras Hansas Friedrichas Fischeris. Jis vokietis, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Seminarijoje dirba 28 dėstytojai, vienuolika iš jų – mokslų daktarai. Dalis jų atvyko iš užsienio šalių – Brazilijos, JAV, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Arkivyskupas mertopolitas Audrys Juozas Bačkis tai aiškina, kad sovietmečiu, kai Lietuvoje tikėjimas buvo valdžios gniaužiamas, kvalifikuotus kunigus sunku buvo paruošti, todėl dabar neturime savų kunigų, parengtų pagal naująją Bažnyčios dvasią. Beje, šiuo metu du seminarijos auklėtiniai mokslus tęsia Romoje ir vienas Paryžiuje. Pasak arkivyskupo metropolito, seminarijoje dėstomi dalykai (paskaitos vyksta lietuvių kalba) nė kiek nenusileidžia kitų šalių seminarijų kursams ir yra tokio pačio lygio kaip ir bet kurioj aukštoje mokykloje. Tačiau Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijai kol kas nėra suteiktas aukštosios mokyklos statusas.

Seminarija išlaikoma iš tikinčiųjų aukų. Mokslas trunka šešerius metus. Seminarijos studentai gauna valstybinę stipendiją.

„Voruta“ Nr. 35 (365) 1998 m. rugsėjo 26 d., 1;3 p.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra