Siekiame nupūsti dulkes nuo teismų sprendimų Sausio 13-osios byloje ir skelbiame svarbiausias ištraukas iš 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuris yra išsamiausias, nes pateikia detaliausią sausio 13 įvykių ir faktų aprašymą.

Pirmojoje specialiai Bernardinai.lt skaitytojams pateikiamoje nutarties ištraukoje kalbama apie valstybės perversmo organizatorius, dabar gi siūlome pažvelgti į agresiją ir kruvinuosius įvykius, kaip juos rekonstravo teismas pagal oficialius dokumentus ir liudytojų parodymus.

Atviros agresijos pradžia

Sausio 11 d. prasidėjo atvira TSRS agresija. TSRS kariuomenė užgrobė KAD administracinį pastatą (dėl šio epizodo nuteistas G. Taurinskas). Po to užgrobė Spaudos rūmus.

Pskovo 76-osios oro desantinės divizijos kariškiai, vadovaujami V. Kustrio ir karinio Šiaurės miestelio 107-osios motošaulių divizijos kariškiai, vadovaujami A. Astachovo, ginkluoti koviniais šaunamaisiais ginklais – pistoletais, automatais, kulkosvaidžiais, snaiperiniais šautuvais, granatsvaidžiais, sunkiąja karine technika – keturiais tankai T-72, tanketėmis BMD, šautuvais ir šaudmenimis, specialiomis ir sprogstamosiomis priemonėmis 1991 m. sausio mėn. 11 d. 12-13 valandą užpuolė prie „Spaudos“ patalpų susirinkusius gynėjus bei patalpose dirbančius darbuotojus.

Kariškiai, vykdydami jiems duotus nurodymus, pavartodami smurtą, šaudė koviniais šaudmenimis iš šaunamųjų ginklų, tuščiais išmušamaisiais šaudmenimis iš tankų pabūklų, mušė rankomis, kojomis, ginklų buožėmis į įvairias kūno dalis. „Spaudos“ įmonės esančios adresu Vilnius, Kosmonautų – 60 (dabar Laisvės pr.), užgrobimo metu kūno sužalojimai buvo padaryti: sunkūs – V. Lukšiui; apysunkiai: S. Aliukoniui, V. Būdai, R. Dambrauskui, M. Jaževič, K. Kalasauskui, E. Miliuvienei, P. Mozūrai, A. Pašiui, A. Petrauskui, A. Stipinui, A. Sužiedėliui, V. Svetlavičiui, A. Vaiciukui, V. Žemaičiui; dar keliasdešimčiai žmonių padaryti lengvesni kūno sužalojimai.

Iš Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Spauda“ pastatų užgrobimo schemos (1991 m. sausio mėn. 11 d.) aprašymo matyti, kad 1991 01 11 Spaudos rūmuose budėjo LR Krašto apsaugos departamento neginkluotas būrys (apie 10 žmonių), pasiskirstęs į keturis postus. TSRS ginkluotųjų pajėgų karinės technikos kolona Laisvės prospektu atvažiuoja prie Spaudos rūmų: 8 lengvieji tankai, šarvuočiai, 4 kariniai sunkvežimiai su desantininkais, vėliau atvažiuoja trys sunkieji tankai T-72 Nr. 571, Nr. 574, Nr. 511. Žmonės iš įvairių vietų bėga ginti pastatus. Iš karinių sunkvežimių ir šarvuočių išsilaipina desantininkai ginkluoti automatais, durtuvais, granatomis, kastuvėliais. Desantininkai pradėjo veržtis prie centrinio įėjimo, kurį buvo užstoję susikibę rankomis beginkliai Vilniaus gyventojai, atskubėję saugoti Spaudos rūmus nuo užgrobimo. Desantininkai daužydami automatų buožėmis susikibusius rankomis beginklius žmones per galvas, pečius, rankas, spardydami, stumdydami ir nublokšdami sumuštus ir sužalotus gynėjus, brovėsi prie centrinio įėjimo, tačiau beginkliai žmonės nesitraukė.

Papulkininkis V. Kustrio ėmėsi asmeniškai vadovauti desantininkų prasiveržimui į Spaudos rūmus pro centinį įėjimą.

Priartėjus šiems karininkams prie centrinio įėjimo ir pradėjus grasinti ginklu stovintiems gynėjams, LR Krašto apsaugos darbuotojas V. Lukšys, stovintis ant Spaudos rūmų centrinio stogo, nukreipė veikiantį priešgaisrinės sistemos vandens purškimo brandspoitą tiesiai į desantininkus. Vandens čiurkšlė apipylė šturmui vadovavusį papulkininkį V. Kustrio ir nubloškė jam kepurę, pateko už apykaklės. Papulkininkis V. Kustrio pasitraukęs atgal, visų akivaizdoje užtaisė ginklą šoviniais ir nukreipęs automatą į V. Lukšį iššovė seriją šovinių, kurių kulkos sužeidė V. Lukšį į galvą ir iškapojo įdubas betoninėje sienoje virš Spaudos rūmų centrinio įėjimo.

Žmonėms, esant prie sunkiųjų tankų T-72, tankas Nr. 574 iššovė iš patrankos. Nuo šio šūvio galinga suslėgto oro banga smogė į Spaudos rūmų pastato fasadą, suvirpindama viską aplinkui dideliu spinduliu, šis šūvis apkurtino aplink esančius žmones, kurie gavo stiprias akustines traumas. Negalėdami prasiveržti į Spaudos rūmus per centrinį įėjimą, desantininkai šaudydami iš automatų plastikinėmis kulkomis, daužydami žmones automatų buožėmis prasiveržė į Spaudos rūmus pro tarnybinį įėjimą. Visų kabinetų duris, kurios buvo užrakintos, desantininkai išlaužė ir įsibrovę į administracijos, redakcijų, fotolaboratorijos ir kitas tarnybines patalpas, išdaužė ir sugadino baldus, sudaužė telefonų aparatus, išgrobstė kompiuterius, suniokojo spaudai skirtą medžiagą ir kitą dokumentaciją, išvogė valstybinį turtą ir asmeninius darbuotojų daiktus. Niekas iš saugančių Krašto apsaugos, Spaudos rūmų darbuotojų bei žmonių, gynusių Spaudos rūmus, nedarė ir nepadarė jokių provokacinių ar nusikalstamų veiksmų prieš TSRS kariškius (t. 41, b.l. 22-32).

Sausio 11 d. iš LKP/TSKP CK pastato buvo pasiųsti ultimatumai Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui ir Ministrų Tarybos pirmininkui A. Šimėnui, pavadinti Lietuvos demokratinių jėgų kongreso ir darbo kolektyvų ultimatumais:

„Mes reikalaujame, kad iki 1991 m. sausio mėn. 11 d. 15.00 val. Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė priimtų TSRS Prezidento M.Gorbačiovo pareiškime pateiktą pasiūlymą ir nedelsiant atkurtų Respublikos teritorijoje TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos galiojimą. Jei iki sausio mėn. 11 d. 15.00 val. to nebus padaryta, mes sukursime Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris paims į savo rankas visą rūpestį dėl Lietuvos TSR ateities.“

To buvo reikalaujama kaip bolševikinėje terminologijoje priimta „Lietuvos darbo žmonių vardu, jos darbininkų, valstiečių, pažangios inteligentijos dalies vardu“ (t. 202, b.l. 231-233).

Tą pačią dieną apie 17.00 val. J. Jermalavičius CK pastate, Spaudos konferencijoje pranešė, kad įkurtas Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK). Apie tai pranešė spauda (t.147, b.l. 77; t. 202, b.l. 107), radijas (t. 18, b.l. 153-189).

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba jau sausio 11 d. įvertino šiuos veiksmus ir nurodė: „Lietuvos visuomenei nežinomų jėgų vardu šiandien sudaromas apsišaukėliškas “Lietuvos gelbėjimo” komitetas, ketinąs su svetimos kariuomenės pagalba užgrobti valdžią Lietuvos Respublikoje“. 1991 m. sausio mėn. 14 d. nutarime „Dėl vadinamojo “Nacionalinio gelbėjimo komiteto” veiklos politinio ir teisinio įvertinimo” Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė “konstatuoti, kad vadinamasis “Nacionalinio gelbėjimo komitetas” įkurtas neteisėtai, jo tikslai ir veika yra antikonstitucinio, antivalstybinio pobūdžio ir todėl yra nusikalstami.“

Be ultimatumų V. Landsbergiui ir A. Šimėnui, bei J. Jermalavičiaus pranešimo apie LNGK sukūrimą, radijo „Tarybų Lietuva“ sausio 12 d. ir 13 d. laidose buvo perskaityti:

1. M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“, kuriame sakoma: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS Prezidento M.Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą./…/Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių./…/Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams./… /Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visus respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą.“

2. Savo turiniu panašus į M. Burokevičiaus atsišaukimą „LNGK kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą“, kuriame nurodoma: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 metų sausio mėn. 11 dieną įkurtas Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo, Prezidento 1991 m. sausio mėn. 10 dienos kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą pagrindu.“

3. „LNGK kreipimasis į Lietuvos gyventojus“, kuriame rašoma: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo ir demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Jie nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS Prezidento M.Gorbačiovo 1991 metų sausio mėn. 10 dienos kreipimosi./…/Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas įkurtas 1991 metų sausio mėn. 11 dieną, siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brolžudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas.“ (t. 15, b.l. 149-158; t. 18, b.l. 153-189; t. 21, b.l. 190-236). 

Pralietas kraujas

Radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto šturmo metu, naktį iš sausio 12-tos į 13-ąją d. TSRS kariškiai tyčia nužudė prie Televizijos bokšto:

L. Asanavičiūtė mirė ligoninėje nuo daugybinių sužalojimų, gautų sutraiškius tanko vikšrais.

V. Druskis mirė peršautas 5,45 mm kulka, kuri pažeidė plautį ir širdį.

D. Gerbutavičius mirė nuo daugybinių šautinių kūno sužalojimų, pažeidusių jo plaučius, šlaunies arteriją ir veną.

R. Jankauskas mirė nuo sužalojimų, gautų kūną sutraiškius tanko vikšrais.

R. Juknevičius mirė ligoninėje nuo šautinio šlaunies sužalojimo su arterijos ir venos pažeidimu dėl ūmaus didelio kiekio kraujo netekimo.

A. Kavoliukas mirė nuo daugybės sužalojimų, gautų, kai tankas jį prispaudė prie smėlio barstytuvo.

V. Koncevičius mirė ligoninėje nuo šautinio pilvo sužalojimo su daugybiniais vidaus organų sužalojimais.

V. Maciulevičius mirė nuo šūvio į galvą pažeidus miego arteriją.

T. Masiulis mirė nuo dviejų šautinių krūtinės sužalojimų, pažeidusių širdį ir plaučius.

A. Povilaitis mirė nuo šautinių krūtinės sužalojimų, pažeidusių plaučius ir širdies kraujagysles.

I. Šimulionis mirė nuo daugybės šautinių sužalojimų ir galvos traumos, gautos galvą pervažiavus transporto priemonės ratu.

V. Vaitkus mirė nuo keturių šautinių plaučių ir širdies sužalojimų.

Prie Radijo ir televizijos komiteto: A. Kanapinskas mirė ūmai nukraujavęs dėl krūtinės ląstos traumos, padarytos sprogstamuoju užtaisu.

TSRS kariškių, LKP/TSKP CK vadovų pasiųstų draugovininkų tyčiniais veiksmais prie Radijo ir televizijos komiteto ir Televizijos bokšto daugybė žmonių buvo sužaloti.

Tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai prie Televizijos bokšto padaryti 16 žmonių:

A. Ramanavičiui – šautiniai dešinės šlaunies sužalojimai.

R. Gradauskui – šautiniai abiejų šlaunų sužalojimai.

Č. Kazakevičiui – šautinis kairės blauzdos sužalojimas.

J. Stankevičiui – šautinis dešinės menties sužalojimas.

A. Šikui – šautinis kairės alkūnės sužalojimas, šonkaulio žaizda ir lūžimas, inksto plyšimas.

V. Šimėnui – šautinis burnos sužalojimas.

E. Straukui – šautinis kairės šlaunies ir sėdmens sužalojimas.

A. Sakalauskui, A. Pladytei ir L. Tručilauskaitei tanko vikšrais sužalotos kojos.

J. Girdeniui L. Girdvainienei, E. Mitkutei, A. Ramoškiui, O. Ramanauskienei padarytos galvos traumos, suduodant smūgius ginklų buožėmis.

L. Žiupsniui dėl traumuojančioje situacijoje patirtų baisumų buvo sunkiai pakenkta sveikatai.

Prie Televizijos bokšto tyčinis apysunkis kūno sužalojimas padarytas 218 žmonių, tame tarpe: šautinės žaizdos – 11, skeveldrinės – 1, muštinės (sumušimai automato buožėmis, strypais, prispaudus ar užvažiavus technikai, suduodant smūgius rankomis ir spardant kojomis) – 25, akustinės traumos – 181.

Prie Radijo ir televizijos komiteto tyčinis apysunkis kūno sužalojimas padarytas 67 žmonėms, tame tarpe: šautinės žaizdos – 7, skeveldrinės – 6, muštinės (sumušimai automato buožėmis, strypais, prispaudus ar užvažiavus technikai, suduodant smūgius rankomis ir spardant kojomis) – 15, akustinės traumos – 39.

Iš karto po tragedijos

Sausio mėn. 13 d. laidoje rusų ir lenkų kalba, nurodant, kad laida vedama iš Radijo ir televizijos pastato Vilniuje buvo paskelbtas LNGK nutarimas „Dėl komendanto valandos įvedimo“. Lietuvių kalba šis nutarimas perduotas sausio mėn. 14 d. Šiame nutarime rašoma: „Atsižvelgiant į tai, kad staiga padidėjo viešosios tvarkos pažeidimų, atsirado žmonių aukų, neretai panaudojamas šaunamasis ginklas ir dujos, mušami darbininkai, reiškiasi įvairūs kiti nusikaltimai, Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas nutaria:

Lietuvos TSR piliečių saugumo tikslu nuo 1991 metų sausio mėn. 13 dienos šeštos valandos įvesti respublikoje komendanto valandą, prašyti Tarybų Sąjungos Vidaus reikalų ministeriją užtikrinti atitinkamą režimą.

Visiems piliečiams draudžiama palikti pastovią gyvenamąją vietą nuo 22 valandos vakaro iki šeštos valandos ryto: rengti susirinkimus, piketus, mitingus, gatvių eitynes, demonstracijas, laikyti ir naudoti šaunamąjį ginklą, nuodingas dujas, naudoti dauginimo, radijo ir televizijos perdavimo bei įrašymo techniką, garso stiprinimo aparatūrą, ginkluotų formuočių kūrimą ir veiklą, nenumatytą įstatymų.

Įvesti ypatingą įvažiavimo į miestą režimą, dokumentų tikrinimą piliečių telkimosi vietose, o reikalui esant – asmeninių daiktų ir transporto priemonių tikrinimą.“

Redakcijos prierašas: pastarieji pranešimai tebuvo propagandinės atakos pradžia – apie perversmo organizatorių propagandines pastangas plačiau kitoje publikacijoje.

www.bernardinai.lt