Iš sausio 13-osios bylos (I). Valstybės perversmo organizatoriai

Autorius: Data: 2011-01-10, 13:49 Spausdinti

Manome, kad vertėtų nupūsti dulkes nuo teismų sprendimų Sausio 13-osios byloje ir skelbiame svarbiausias ištraukas iš 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuris yra išsamiausias, nes pateikia detaliausią sausio 13 įvykių ir faktų aprašymą.

Kaip sausio pradžioje rašė Dainius Žalimas, „artėjant Sausio 13-osios dvidešimtmečiui, vienas veikėjas pamėgino atgaivinti sovietų melą apie tuos įvykius, kad tariamai Sausio 13-osios aukos ar bent jų dalis krito nuo saviškių – Lietuvos pareigūnų kulkų.“

Pirmoji specialiai Bernardinams.lt skaitytojams pateikiama nutarties ištrauka – apie valstybės perversmo organizatorius.

1988-1990 metais, kai Lietuvoje buvo vis garsiau ir plačiau kalbama apie Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes – okupaciją ir aneksiją, ir vis labiau ryškėjo lietuvių tautos nuostata gyventi nepriklausomoje valstybėje, Lietuvoje ėmė reikštis jėgos, kurios pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, vykdė TSRS valdžios politiką. 1989 metų pabaigoje, LKP atsiskiriant nuo TSKP, dalis LKP suvažiavimo dalyvių, gavę TSKP CK vadovų pritarimą, paskelbė apie atsiskyrimą nuo LKP ir įkūrė LKP/TSKP organizaciją (žinomą kaip LKP TSKP platformoje).

Ši organizacija vykdė TSRS ir TSKP vadovybės nurodymus, priešinosi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui, atvirai priešiškai sutiko 1990 m. kovo mėn. 11 d. Aktą. Po šio Akto priėmimo ji tapo užsienio valstybės organizacijos TSKP padaliniu Lietuvoje ir vykdė šios organizacijos užduotis.

TSRS vadovybė kartu su TSKP CK, siekdama grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, naudojosi TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organais: TSRS VSK ir jų padaliniais Lietuvoje, TSRS Gynybos ministerijos ir VRM bei jų padaliniais, kariniais daliniais dislokuotais Lietuvoje ir už jos ribų.

TSRS vadovybė negalėjo remtis tik šiomis išorinėmis struktūromis. Bent jau propagandiniais tikslais buvo reikalingos jėgos pačioje Lietuvoje, kurios siektų grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį. Šį vaidmenį ir atliko LKP/TSKP.

Iki pat savo veiklos pabaigos – 1991 m. rugpjūčio mėn. 22 d. LKP/TSKP plėtojo piktadarišką veiklą prieš atsikūrusią Lietuvos valstybę ir jos žmones. Lietuvos valstybę vadino „Lietuvos TSR“, tvirtino, kad Lietuvoje veikia TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos, reikalavo įgyvendinti TSRS liaudies deputatų suvažiavimų nutarimus dėl Lietuvos, įvesti prezidentinį valdymą. TSRS vadovybė, pasinaudodama okupacinės kariuomenės ir represinių TSRS struktūrų buvimu Lietuvoje, įvairiais būdais trukdė teisėtai Lietuvos valdžiai vykdyti savo funkcijas, naudojo smurtą prieš savivalei besipriešinančius Lietuvos gyventojus. TSRS vadovybė, LKP/TSKP vadovai, suprasdami, kad juos palaiko nedidelė Lietuvos gyventojų dalis ir jų politinis svoris Lietuvoje menkas, žinodami, kad legaliomis priemonėmis jiems nepavyks nuversti teisėtos Lietuvos valdžios, nes šią valdžią palaiko absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, ragino ir siekė teisėtą Lietuvos valdžią nuversti jėga.

TSKP organizacija Lietuvoje – LKP/TSKP po 1990 m. kovo mėn. 11 d. Akto savo veikla buvo antivalstybinė, nes siekė sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu (Konstitucija) paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises (galias).

Antivalstybinėje šios organizacijos veikloje, siekdami jėga nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdydami jai dirbti, baugindami valstybės gyventojus ir jiems grasindami, aktyviai dalyvavo teisiamieji M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis, L. Bartoševičius ir S. Mickevičius.

M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir J. Kuolelis įėjo į šios organizacijos vadovybę ir patys aktyviai vykdė antivalstybinę veiklą. M. Burokevičius buvo LKP/TSKP pirmasis sekretorius ir įėjo į TSKP vadovybę – buvo TSKP CK politinio biuro narys. J. Jermalavičius buvo LKP/TSKP CK narys, ideologinio skyriaus vedėjas. J. Kuolelis buvo LKP/TSKP CK sekretorius.

L. Bartoševičius ir S. Mickevičius aktyviai dalyvavo šios organizacijos antivalstybinėje veikloje vadovaudami LKP/TSKP sukurtoms antivalstybinėms struktūroms. L. Bartoševičius buvo LKP CK narys, TSKP CK Lietuvos leidyklos direktorius, iki 1991 m. sausio 14 dienos vadovavo radijui „Tarybų Lietuva“, buvo jo vyr. redaktorius. S. Mickevičius buvo šio radijo laidų rusų kalba redaktorius ir kaip vyr. redaktoriaus pavaduotojas nuo 1991 m. sausio 14 d. tris savaites vadovavo šiam radijui.

LKP/TSKP vadovybės antivalstybinė veikla buvo aiškiai matoma per jų sukurtas kitas organizacijas, jų struktūras bei veiksmus.

Teisiamieji M. Burokevičius, J. Jermalavičius kartu su kitais LKP/TSKP funkcionieriais 1990 m. balandžio 21 dieną įkūrė „Lietuvos TSR piliečių komitetą“ ir nustatė jo uždavinius – nuversti teisėtą valstybės valdžią, nepaklusti Lietuvos valstybės įstatymams, atstatyti TSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, šio komiteto pagrindu įkurti alternatyvias valdžios ir valdymo struktūras. Šiam komitetui vadovavo V. Švedas, į vadovybę įėjo vienas iš pavaduotojų J. Jermalavičius, prezidiumo nariais buvo M. Burokevičius ir J. Kuolelis.

Šio komiteto nutarimu 1990 m. rugpjūčio 7 dieną buvo įkurtos „darbininkų draugovės“, kurių uždavinys buvo „priešintis neteisėtiems priverstiniams veiksmams, jeigu bus likviduojama socialistinė santvarka ar Lietuva neteisėtai atsiskirs nuo TSRS“.

1990 m. vasarą M. Burokevičiaus ir kitų iniciatyva buvo sukurta Laisvųjų verslininkų asociacija, kurios kūrimu betarpiškai rūpinosi LKP/TSKP CK darbuotojas J. Prochorovas. Ši organizacija kartu su N. Vilnios banku veikė kaip kitos valstybės – TSRS ūkinės struktūros Lietuvoje. Organizatoriai numatė, kad tai bus alternatyva Lietuvos valstybės ūkinėms struktūroms – „maža Ministrų Taryba“.

1990 m. gegužės mėn. 12 d. M. Burokevičiaus iniciatyva buvo įkurtas LTSR VRM partinis komitetas (vadovas V. Šeinas), kurio uždavinys buvo skaldyti miliciją, kurti TSRS pavaldžias milicijos struktūras Lietuvoje.

Teisiamieji M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis jėga užgrobtose Vilniaus pedagoginio universiteto patalpose 1990 m. birželio mėn. įkūrė radiją „Tarybų Lietuva“, kuriam vadovavo L. Bartoševičius ir S. Mickevičius bei kitas organizacijas, kurios ten dirbo iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio.

Minėtas Piliečių komitetas ir kitos LKP/TSKP CK sukurtos organizacijos (daugumoje tai buvo tie patys LKP/TSKP funkcionieriai ir aktyvesni nariai) buvo 1990 m. gruodžio 16 dienos susirinkimo pavadinto „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas“ (LDJK) pagrindas. LDJK pirmininkas buvo M. Burokevičius.

LKP/TSKP, jos sukurtų organizacijų ir struktūrų antivalstybinė veikla, pačių teisiamųjų M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, L. Bartoševičiaus ir S. Mickevičiaus aktyvus dalyvavimas šioje veikloje ypač išryškėjo 1991 m. sausio mėn., kai LKP/TSKP, veikdama kartu su TSRS vadovybe ir TSRS kariuomene, bandė jėga nuversti teisėtą Lietuvos valstybės valdžią.

Sausio pradžioje M. Burokevičius TSRS vadovybei įteikė „TSRS prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje“ planą. LKP/TSKP vadovaujama M. Burokevičiaus Lietuvoje, o ypač Vilniaus m. organizavo politinius mitingus, kuriuose reikalavo prezidentinio valdymo įvedimo, streikus – norėdami destabilizuoti padėtį.

LKP/TSKP 1991 m. sausio mėn. 10 d. suorganizavo kelionę į Maskvą „Visuomeninių demokratinių organizacijų atstovams“ – šioje grupėje buvo ir J. Jermalavičius. Šie „atstovai“ susitikime su R. Nišanovu prašė Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tuo pačiu metu buvo paskelbtas TSRS prezidento M. Gorbačiovo reikalavimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai „nedelsiant atstatyti TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos galiojimą Lietuvoje“.

LKP/TSKP vadovybė, tame tarpe teisiamieji M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir J. Kuolelis vykdė TSRS vadovybės nurodymus ir veikė kartu su ja, siekdami grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį.

Jie koordinavo LKP/TSKP ir jos sukurtų organizacijų antivalstybinius veiksmus, ruošėsi įsikurti užgrobtuose Spaudos rūmuose, numatomuose užgrobti Radijo ir televizijos komiteto pastatuose, bei Televizijos bokšte, šioms TSRS kariuomenės akcijoms paremti ruošė draugoves.

Sausio 11 d. prasidėjo atvira TSRS agresija – TSRS kariuomenė Vilniuje jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento administracinį pastatą ir Spaudos rūmus. Po užgrobimo saugomuose kariškių Spaudos rūmuose įsikūrė LKP/TSKP struktūros, vadovaujamos M. Burokevičiaus, J. Kuolelio, o TSKP CK Lietuvos leidyklos direktoriumi jie paskyrė L. Bartoševičių, kuris dirbo šiose pareigose iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio. 

M. Burokevičiaus nurodymu LKP/TSKP veikėjai tos pačios dienos vakare, panaudodami jau minėtas draugoves, ginkluotus Bartašiūno mokyklos kursantus bei dėstytojus, padedant TSRS VRM kariškiams su kovine technika, jėga užėmė Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpas ir nutraukė traukinių eismą per Vilniaus geležinkelio stotį.

Sausio 11 d. iš LKP/TSKP CK Lietuvos Respublikos vadovams buvo pasiųsti ultimatumai, kuriuose reikalaujama priimti TSRS prezidento reikalavimus – atstatyti TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų veikimą Lietuvoje. Jeigu tai nebus padaryta – grasinama sukurti Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą (LNGK), „kuris paims į savo rankas visą rūpestį dėl Lietuvos TSR ateities“

Šiuos ultimatumus LKP/TSKP pasiuntė jau minėto LDJK ir darbo kolektyvų vardu.

Tą pačią dieną iš LKP/TSKP CK buvo pranešta, kad LNGK sukurtas ir ima valdžią į savo rankas (J.Jermalavičius).

LKP/TSKP CK vadovybė 1991 m. sausio mėn. paskelbė, kad įkurtas Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas, kuris ima valdžią Lietuvoje į savo rankas, paruošė ir paskelbė eilę šio komiteto dokumentų, šio komiteto vardu reikalavo įvesti prezidentinį valdymą, tvirtino, kad Lietuvoje dvivaldystė – Aukščiausioji Taryba ir LNGK. Kartu buvo skelbiami analogiško turinio LKP/TSKP CK Informacinės agentūros dokumentai.

Šiuos dokumentus sukūrė ir jų sukūrimą organizavo LKP/TSKP CK vadovybė, tame tarpe teisiamieji M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis, o skelbė radijas „Tarybų Lietuva“, vadovaujamas L. Bartoševičiaus ir S. Mickevičiaus ir kitos LKP/TSKP informacijos priemonės.

Dalis šių dokumentų yra vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti valstybinę valdžią. Tokie vieši raginimai (grasinimai, skatinimai, lenkimai, kurstymai) buvo LKP/TSKP CK dokumentuose, jų įvardintuose kaip LNGK dokumentai:

1. LNGK kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą paskelbtas 1991 01 12 d. ir 13 d. radijo „Tarybų Lietuva“ laidose bei laikraštyje „Tarybų Lietuva“ Nr. 5. 

2. LNGK kreipimasis į Respublikos gyventojus, viešai paskelbtas 1991 m. sausio mėn. 12 ir 14 d. radijo „Tarybų Lietuva“ laidoje ir 1991 m. sausio mėn. 16 d. laikraštyje „Tarybų Lietuva“. Šiais dokumentais pranešama, kad LNGK ima valdžią į savo rankas, siekdamas atkurti TSRS ir LTSR Konstitucijų veikimą Lietuvoje.

3. LNGK nutarimas „Dėl komendanto valandos įvedimo respublikoje“, viešai skelbtas iš 1991 m. sausio mėn. 13 d. Vilniuje važinėjusio šarvuočio ir 1991 m. sausio mėn. 13 d. bei 14 d. radijo „Tarybų Lietuva“ laidose. Čia nurodoma apie komendanto valandos įvedimą ir režimą, dėl to kreipiamasi į TSRS VRM dalinio vadą Vilniuje.

4. LNGK kreipimasis į Tarybų Sąjungos gyventojus (tautas), paskelbtas radijo „Tarybų Lietuva“ 1991 m. sausio mėn. 17 d. ir 18 d. laidose, laikraštyje „Tarybų Lietuva“ Nr. 6. Šiame dokumente nurodo, kad Lietuvoje dvivaldystė, kuri negali ilgai išsilaikyti, gali prasilieti taikių piliečių kraujas, prašo TSRS prezidentą įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą.

5. LNGK kreipimasis į TSRS prezidentą M.Gorbačiovą, TSRS AT pirmininką A. Lukjanovą, paskelbtas 1991 m. sausio mėn. 16 d. ir 19 d. laikraštyje „Tarybų Lietuva“, sausio 16 d. radijo „Tarybų Lietuva“ laidoje – čia vėl reikalaujama įvesti prezidentinį valdymą.

Iš kitų LKP/TSKP CK dokumentų, jų informacinės agentūros pranešimų, radijo stoties „Tarybų Lietuva“ laidų, laikraščių „Tarybų Lietuva“ straipsnių, LNGK vardu paskelbtų ir nepaskelbtų dokumentų matyti įkurtos antivalstybinės organizacijos tikslai – sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu (Konstitucija) paremtą valstybinę ar visuomeninę tvarką, apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises (galias) bei M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, L. Bartoševičiaus, S. Mickevičiaus aktyvus dalyvavimas jos veikloje.

M. Burokevičius tyčia bendrininkavo su TSRS vadovybe, kurstydamas panaudoti jau paruoštus karinius dalinius Radijo ir televizijos komiteto pastatų bei Televizijos bokšto užėmimui, suprasdamas, kad esamoje situacijoje yra neišvengiamos sunkios pasekmės šiuos objektus saugantiems beginkliams žmonėms, tame tarpe neišvengiamos žmonių aukos. Kariuomenei padėti pasiuntė draugovininkus.

J. Jermalavičius prisidėjo prie šios karinės agresijos užimant Radijo ir televizijos komitetą bei Televizijos bokštą įrašydamas kalbą ir patvirtindamas LNGK nutarimą, kuriuo atleista komiteto vadovybė, o vadovauti komitetui paskirtas G. Steigvila.

Lietuvos TSR piliečių komitetai

LKP/TSKP suvažiavimo rezoliucijoje nurodė, kad komunistai turi dalyvauti veikloje tų organizacijų, kurios siekė atstatyti TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų galiojimą Lietuvoje ir įtvirtinti tikrą liaudies valdžią. Tokias organizacijas LKP/TSKP jau buvo pradėjusi kurti.

M. Burokevičius dar 1990 04 11 nurodė, kad atėjo laikas praktiškai energingai veikti kovojant su žmonėmis, nuėjusiais antisocialistiniu, antivalstybiniu keliu, formuoti nepakantumo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei nuostatas, reikalauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės atsistatydinimo, visur kurti Piliečių komitetus. Piliečių komitetai turi būti Lietuvoje alternatyvia valdžia. Bendrais veiksmais padaryti taip, kad nušalinti nuo valdžios dabartinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę (t. 211, b.l. 45).

LKP/TSKP organizuotame 1990 03 18 mitinge Vilniaus mieste, aikštėje prie Sporto rūmų įkurtas TSRS piliečių komitetas Lietuvoje. Į komiteto koordinacinę grupę (prezidiumą) išrinkti M. Burokevičius (Laikinojo LKP/TSKP CK I-asis sekretorius), V. Chadunkinas (Vilniaus miesto LKP/TSKP komiteto sekretorius), J. Jermalavičius (CK ideologinio skyriaus vedėjas), J. Kuolelis (CK sekretorius), I. Kučerovas (CK ideologinio skyriaus konsultantas), V. Švedas (CK antrasis sekretorius) ir kiti LKP/TSKP etatiniai darbuotojai (T. 7, b.l. 26-32).

Šio mitingo kreipimesi į M. Gorbačiovą pasirašė Vilniaus m. ir Vilniaus m. Lenino rajono LKP/TSKP sekretoriai V. Lazutka ir S. Nagornyj (t. 286, b.l. 36-38). Piliečių komiteto koordinacinės grupės nariai pravedė organizacinį darbą ruošiantis Piliečių komitetų steigiamajam suvažiavimui. LKP/TSKP CK biuro 1990 04 27 posėdyje buvo svarstomas klausimas “Dėl Lietuvos TSR piliečių komitetų suvažiavimo”, kurio metu CK skyriai įpareigoti teikti pagalbą pravedant suvažiavimą, suvažiavimo delegatams išlaidas apmokėti iš partijos lėšų (t. 205, b.l. 84-92).

Lietuvos TSR piliečių komitetų steigiamasis suvažiavimas įvyko Vilniuje 1990 m. balandžio 28 d. Suvažiavimas išrinko Lietuvos TSR piliečių komitetą iš 63 žmonių, komiteto pirmininku išrinktas LKP/TSKP CK antrasis sekretorius V. Švedas, kuris pagal pareigas išrinktas komiteto Prezidiumo pirmininku. Komiteto Prezidiumo pirmininko pavaduotojais išrinkti V. Dobyčinas (LKP/TSKP Vilniaus m. Spalio rajono I-asis sekretorius), J. Jermalavičius (LKP/TSKP CK ideologinio skyriaus vedėjas), A. Kvedaravičius (LKP/TSKP Alytaus miesto komiteto instruktorius), I. Kučerovas (LKP CK ideologinio skyriaus konsultantas), A. Petronis (LKP/TSKP Kupiškio rajono komiteto I-asis sekretorius). Į komiteto sudėtį išrinktas LKP/TSKP I-asis sekretorius M. Burokevičius, LKP/TSKP CK sekretorius J. Kuolelis, M. Aleksejevas (g/s „Vilma“ partijos komiteto sekretorius), S. Nagornyj (LKP/TSKP Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto I-asis sekretorius) ir kiti. Tai rodo, kad LKP/TSKP vadovaujantys darbuotojai įėjo ir į įsteigto Lietuvos TSR piliečių komiteto sudėtį bei vadovavo pastarajam (t. 7, b.l. 38; t. 286, b.l. 25-34).

I. Kučerovo paruoštuose ir 1990 04 28 „Lietuvos TSR piliečių komitetų“ steigiamajame suvažiavime priimtuose įstatuose konstatuota, kad komitetai yra „atstovaujamieji organai“, jų pagrindiniai uždaviniai: užtikrinti, kad „Lietuvos TSR teritorijoje būtų atstatyti ir veiktų Lietuvos TSR, TSRS Konstitucijos, tarybiniai įstatymai ir kiti Tarybų Sąjungos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo organų aktai. TSRS aukščiausiuose valstybinės valdžios ir valdymo organuose atstovauti Lietuvos TSR piliečių interesus…“ Savo tikslus Piliečių komitetai įgyvendina organizuodami pilietines akcijas. Komitetai kontroliuoja valstybinės valdžios, valdymo organų veiklą siekdami, kad šie dirbtų pagal tarybinius įstatymus, bendradarbiauja su visuomeninėmis socialistinės krypties organizacijomis, darbo kolektyvuose kuria darbininkų-valstiečių draugoves ir kitas pilietines organizacijas (t. 7, b.l. 78-81).

Pagrįsdami Piliečių komiteto įkūrimo būtinybę, organizatoriai įtvirtino nuostatą, kad šis komitetas organizuos TSRS įstatymų vykdymą Lietuvoje, užtikrins Lietuvos buvimą TSRS sudėtyje. Lietuvos valstybės vadovams nevykdant jų reikalavimų, reikia streikuoti. Jei Lietuvos valstybės vadovybė nevykdys TSRS įstatymų, TSRS Prezidento reikalavimų – Respublikoje įvesti TSRS prezidentinį valdymą. Laikraštis „Sovietskaja Litva“ turi būti ne tik Kompartijos, bet ir Piliečių komiteto laikraštis (t. 286, b.l. 6-21).

Steigiamajame Piliečių komitetų suvažiavime priimti dokumentai: „Politinė deklaracija“, „Kreipimasis į SNO Generalinį sekretorių, SNO žmogaus teisių komisiją, pasaulio valstybių Vyriausybes“, „Kreipimasis į Tarybų Sąjungos tautas, TSRS piliečius“, „Rezoliucija dėl Lietuvos TSR Valstybinio statuso“, „Pareiškimas paskelbti nepasitikėjimą respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei“ ir kiti, kuriuose įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos TSR piliečių komitetai iki bus atstatytas LTSR Konstitucijos galiojimas, įgyvendina respublikos socialistinį valstybingumą, reikalaujama atstatyti TSRS ir LTSR Konstitucijų veikimą, Lietuvai būti TSRS sudėtyje, pasmerkiamas savarankiškas Lietuvos vystimosi kelias (t. 286, b.l. 67-79).

LKP/TSKP CK II-asis sekretorius, Piliečių komiteto pirmininkas V. Švedas suformulavo Piliečių komiteto tikslus: siekti paleisti Aukščiausiąją Tarybą, atstatydinti Vyriausybę; darbo kolektyvai turi paimti savo nuosavybėn įmones ir stoti į Laisvųjų verslininkų asociaciją; paskelbti nacionalinius-teritorinius junginius, teritorijas su ypatingu statusu Respublikoje (autonominius junginius). Šiems tikslams įgyvendinti pasiekti numatė taktiką ir metodus: Respublikoje ir TSRS formuoti jiems palankią visuomeninę nuomonę, rinkti parašus, organizuoti referendumus, mitingus, piketus, streikus, reikšti nepasitikėjimą netinkamais TSRS, Lietuvos Respublikos bei vietinių Tarybų deputatais ir darbo kolektyvų vadovais (t. 286, b.l. 1; t. 287, b.l. 62-67).

Piliečių komitetai sudaromi darbo kolektyvuose ir prie namų valdybų, apylinkėse, gyvenvietėse, miestuose ir rajonuose, juos vienija Lietuvos TSR piliečių komitetas. Tai yra liaudies savivaldos organai, įgyvendinantys socializmo ir Tarybų valdžios atkūrimo užduotis Lietuvoje veikiantys kaip alternatyva vietinėms Taryboms bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (t. 7, b.l. 78-81, t. 8, b.l. 1-3).

Lietuvos TSR piliečių komitetai formaliai buvo įkurti Vilniaus, Klaipėdos, Sniečkaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Druskininkų miestuose, Vilniaus, Šalčininkų, Kupiškio, Jonavos, Trakų, Varėnos, Ukmergės, Zarasų ir kt. rajonuose, g/s „Neris“, „Vilma“, „Elfa“ ir net kariniuose daliniuose (t. 286, b.l. 33; t. 9, b.l. 5-16, 48-68).

Iš perskaitytų teisme I. Kučerovo, LKP/TSKP CK ideologinio skyriaus konsultanto parodymų matyti, kad 1990 m. balandžio mėn. buvo įkurtas Lietuvos TSR piliečių komitetas bei kuriami miestų ir rajonų komitetai. Jis buvo komiteto nariu, komiteto pirmininko V. Švedo pavaduotoju. Šis komitetas siekė atstatyti TSRS ir LTSR Konstitucijų galiojimą Lietuvoje, išsaugoti vieningą TSRS ir Lietuvą jos sudėtyje. Darbininkų-valstiečių draugovių įkūrimas buvo vienas komitetų tikslų, jos buvo įkurtos ir veikė užtikrindamos tvarką kairiųjų politinių jėgų rengiamuose masiniuose renginiuose. Jis LTSR piliečių komiteto pirmininko V. Švedo pavedimu ruošė ir parašė LTSR piliečių komiteto nuostatus, jo Kreipimąsi, „Pagrindines visuomeninės–politinės situacijos respublikoje tendencijas ir Piliečių komitetų uždavinius“, kitus komiteto darbo dokumentus. Jam buvo žinoma, kad LTSR piliečių komitetas nebuvo registruotas įstatymo nustatyta tvarka ir veikė neteisėtai (t. 283, b.l. 11-28, 140-141, 149-150). 

Liudytojai A. Rudnikas, Č. Nosevičius, J. Komaiško, I. Lavrenovas, S. Kuskovas, V. Maksimovičius, M. Aleksejevas, V. Nesterovas parodė, kad įmonėse, rajonuose šio komiteto skyriai veikė tik formaliai, jiems vadovavo LKP/TSKP aktyvistai.

I. Kučerovas konstatavo – LKP/TSKP aktyvistai vadovauja ir Piliečių komitetams. Pagrindinių politinės-visuomeninės situacijos Respublikoje tendencijų ir Piliečių komitetų uždavinių tezėse I. Kučerovas nurodė, kad ypatingai svarbu neleisti tiesioginio organizacinio pavaldumo Piliečių komitetų partijos komitetams. Kiek įmanoma į Piliečių komitetų darbą kuo daugiau įtraukti nepartinius, juos išrenkant į vadovaujančias pareigas (t. 8, b.l. 6-7). Piliečių komitetams ir toliau išlieka uždaviniai: socialistinės orientacijos visuomenines-politines jėgas konsoliduoti kovai dėl valdžios; užvaldyti masines informacijos priemones; gyventi pagal tarybinius įstatymus, nepriimti naujos valdžios įstatymų; siekti izoliuoti, neutralizuoti arba nušalinti neparankius įmonių vadovus; stimuliuoti Vyriausybės krizę, reikalauti Lietuvoje įvesti TSRS prezidentinį valdymą; reikia nuversti esamą politinį režimą, pakeisti prosąjūdietiškai nusiteikusius organizacijų vadovus, apjungti pramonės ir kitas sąjunginio pavaldumo organizacijas vieningam vadovavimui, įkuriant kažką panašaus į „mažą Ministrų Tarybą“, vadovaujamą Respublikinio piliečių komiteto vadovų iš labai patikimų žmonių ir toliau kurti darbininkų ir valstiečių draugoves prie Piliečių komitetų (t. 8, b.l. 4-13; t. 7, b.l. 246-248).

Dar atviresnis buvo V. Švedas pasisakydamas apie Piliečių komitetus ir LDJK (t. 284, b.l. 83-89). „Daugiau tokių suvažiavimų nebuvo ir aplamai mūsų Piliečių komitetas liko neveiklus, kadangi buvo neregistruotas, žmonių nebuvo galima paimti organizaciniam darbui ir mes veikėme tik epizodiškai, gal kartais daugiau tuo Piliečių komitetu prisidengdami… savo kokios tai būstinės mes neturėjome. Pagrinde rinkdavomės miesto partijos komitete Vilniuje, kur buvo 117 kambarys ar pan., ten sėdėjo Popovas, bet tai buvo ne Respublikinis organas, o vietinis, tik veikdavo jau Respublikinio Komiteto vardu.“

Liudytojas S. Nagornyj buvęs Vilniaus m. II-asis sekretorius pasakė dar aiškiau: „Buvo kitos organizacijos – komjaunimas, darbo žmonių federacija, Piliečių komitetas. Partija dirbo tose organizacijose ir per jas realizavo savo tikslus.“

Lietuvos TSR piliečių komiteto IV-oje sesijoje, įvykusioje 1990 11 17, komiteto pirmininkas V. Švedas nurodė, kad dabartiniame etape svarbiausi Piliečių komitetų uždaviniai – „…pasiekti, kad būtų paleista respublikos Aukščiausioji Taryba ir atstatydinti Vyriausybę, kad organizacijų ir įstaigų kolektyvai, teritoriniai junginiai paskelbtų apie TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų galiojimą jiems (kaip Šalčininkų raj.), organizuoti mitingus, piketus, rašyti laiškus ir siųsti telegramas į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, SNO, derybų tarp LTSR ir TSRS komisijai. J. Jermalavičius nurodė, kad būtina organizuoti ir skubiai spręsti pasitikėjimo Lietuvos Parlamentu klausimą ir pasiūlė pradėti organizuoti žmones „…kovai su fašizmo grėsme Lietuvoje“, „įkurti Tėvynės frontą, kuriam priklausytų visos progresyvios organizacijos ir asmeniškai eilė respublikoje žinomų veikėjų, tokių kaip A.Naudžiūnas, V.Petkevičius ir kt.“ (t. 286, b.l. 169-187).

LKP/TSKP, Lietuvos piliečių komitetas, „Vienybė“ 1990 12 08 organizavo mitingą prie Vilniaus Sporto rūmų ir priėmė Rezoliuciją, kurioje reikalavo, kad Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė atsistatydintų patys, neversdami liaudies imtis ryžtingų veiksmų. Šiuos organus turi pakeisti Laikinoji Vyriausybė, sudaryta visų Lietuvos demokratinių jėgų koaliciniu pagrindu. Tokios vyriausybės uždaviniai: įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą, dalyvauti ruošiant ir pasirašant Sąjunginę sutartį. Reikalavo, kad ginkluotosios pajėgos ir teisėsaugos organai tvirtai ir neatidėliotinai vykdytų TSRS Prezidento įsaką ir nuginkluotų neteisėtas sukarintas formuotes, o KAD darbuotojai geranoriškai atiduotų ginklus, nes gali įvykti kraujo praliejimas, ginkluotas konfliktas (t. 7, b.l. 123-125).

Vilniaus miesto Piliečių komiteto 1990 11 30 sesijoje priimta Rezoliucija, kurioje prašoma TSRS Gynybos ministro D. Jazovo ir TSRS VRM ministro B. Pugo jėga įvesti reikiamą tvarką Lietuvoje. Ši rezoliucija adresuota TSRS Prezidentui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui, TSRS Generaliniam prokurorui, TSRS Gynybos ir Vidaus reikalų ministrams, žiniasklaidai (t. 138, b.l. 117-124).

Lietuvos TSR piliečių komiteto Prezidiumo 1991 01 05 posėdyje, kuriame dalyvavo LKP/TSKP CK I-asis sekretorius M. Burokevičius ir LKP/TSKP CK darbuotojas kariškis V. Šurupovas, buvo svarstomas „Kreipimosi į Lietuvos gyventojus“ tekstas ryšium su planuojamu kainų pakėlimu ir nutarta organizuoti visuomeninį politinį streiką. Pagrindinis streiko reikalavimas – Lietuvos Vyriausybės atstatydinimas ir raginimas gyventojams palaikyti jų organizuojamą akciją (t. 286, b.l. 193-195, 203).

Lietuvos TSR piliečių komiteto vadovai paruošė „Lietuvos TSR piliečių komiteto propagandinių ir organizacinių priemonių planą“ pasiruošiant ir vykdant 1991 03 17 TSRS referendumą Lietuvoje, organizavo jo vykdymą, ruošė atsišaukimus, juos daugino, platino ragindami vykdyti ir dalyvauti kitos valstybės – TSRS referendume, bei patys dalyvavo jame (t. 8, b.l. 49-54; t. 9, b.l. 258; t. 286, b.l. 200-201).

Vilniaus Kuro aparatūros gamyklos LKP/TSKP komitetas ir Piliečių komitetas 1991 02 11 priėmė ir išsiuntė raštą TSKP Centro komitetui, kuriame „prašo, reikalauja, maldauja M.Gorbačiovą, kaip TSRS Prezidentą ir TSKP CK Generalinį sekretorių imtis skubių ryžtingų priemonių Lietuvos atžvilgiu“. (t. 138, b.l. 167-168).

Vilniaus ATĮ Nr. 8 LKP/TSKP komiteto sekretoriaus 1991 01 18 telegramoje M. Gorbačiovui „paskutinį kartą kreipiasi nedelsiant įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje“ (t. 202, b.l. 234).

Apie LKP/TSKP CK ir Lietuvos TSR piliečių komiteto santykius liudija ir parengtinio tardymo metu rasti kiti dokumentai. LKP/TSKP CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius ir LTSR piliečių respublikinio komiteto pirmininkas, LKP/TSKP CK antrasis sekretorius V. Švedas 1990 06 01 raštu kreipėsi į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininką su pasiūlymais įregistruoti Lietuvos TSR piliečių komitetą; suteikti patalpas LKP/TSKP CK ir LTSR piliečių komiteto renginiams; Lietuvos televizijos laidose skirti LKP/TSKP ir LTSR piliečių komiteto atstovams ne mažiau 1,5 val. per savaitę; atsisakyti nuo tendencingo LKP/TSKP bei LTSR piliečių komitetų veiklos ir jų renginių nušvietimo (t. 7, b.l. 64). 

Vilniaus mieste organizuotame mitinge skirtam gegužės 1-osios minėjimui 1991 05 01 buvo priimta rezoliucija, kurioje reikalaujama įregistruoti Lietuvos TSR piliečių komitetą (t. 204, b.l. 119-120). Mitingą paruošė ir pravedė LKP/TSKP CK bei Vilniaus miesto partijos komiteto atsakingi darbuotojai (t. 228, b.l. 89-92, 102, 113).

Teisiamasis J. Jermalavičius 1992 m. laikraštyje „Opozicija“ Nr. 11 nurodo, kad „Kaip Lietuvos TSR piliečių komiteto pirmininkas, V.Švedas įvėlė šį visuomeninį organą į praėjusių metų sausio įvykius Vilniuje. Jis pats aktyviai ir karingai reiškėsi sausio 9-13 dienomis M.Gorbačiovo pusėje…“ (t. 284, b.l. 123).

Nors Lietuvos TSR piliečių komitetų nuostatus atsisakyta registruoti dar 1990 07 02, tačiau minėtas komitetas neteisėtai veikė, jų veiklai pritarė LKP/TSKP vadovai.

LKP/TSKP XXI suvažiavimo II etape, įvykusiame 1990 m. liepos 21 d. Vilniaus mieste, LKP CK sekretorius J. Kuolelis savo pranešime „Už socialistinius pertvarkos idealus“ pareiškė: „Mes turime labai rimtą sąjungininką Lietuvos TSR piliečių komitetų asmenyje… Mes manome, kad šie komitetai pilnai gali atstovauti Lietuvos TSR piliečių interesus aukščiausiuose TSRS valdžios ir valdymo organuose… šių komitetų veiklą turime visokeriopai remti. Mums labai rūpi Tarybų Lietuvos darbo žmonių socialistinės federacijos veikla, jos indėlis demokratizuojant visuomenės gyvenimą… Turėtumėm imtis rimtų priemonių kaip pakelti autoritetą judėjimo “Vienybė”, “Jedinstvo”, “Jednosc”.“ (t. 210, b.l. 40).

Teisiamasis M. Burokevičius parodė, kad J. Kuolelio pranešimas XXI suvažiavimui buvo svarstytas ir aptartas ne tik CK biure, bet ir CK Plenume ir pranešimui pritarta, t. y. J. Kuolelis savo pranešime išreiškė LKP/TSKP CK nuomonę dėl Lietuvos TSR piliečių komiteto, kuris Lietuvoje veikė neteisėtai.

Lietuvos TSR piliečių komiteto organizatoriai siekė, kad šis komitetas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje atstovautų Lietuvos gyventojų interesus ir realiai vykdė šių tikslų įgyvendinimą.

Piliečių komiteto pirmininkas V. Švedas, pirmininko pavaduotojai V. Dobyčinas ir teisiamasis J. Jermalavičius pareiškime TSRS Aukščiausiajai Tarybai prašė patvirtinti minėto komiteto atstovybę prie TSRS Aukščiausiosios Tarybos, visus Lietuvos ateities klausimus, liečiančius TSRS piliečių interesus, nagrinėti ir spręsti būtinai dalyvaujant šiam komitetui (t. 286, b.l. 39, 43).

Reikalavimai dalyvauti stebėtojų teisėmis derybose tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos valstybinių delegacijų pastoviai trukdė deryboms.

Rajonų LKP/TSKP komitetų sekretoriai, vykdydami LKP/TSKP CK prašymus, 1991 01 10-11 siuntė telegramas, TSKP CK generaliniam sekretoriui, TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui prašydami kuo skubiau Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą ir apie išsiųstas telegramas pranešdavo Centro Komitetui (t. 203, b.l. 250-260).

Iš LKP/TSKP Vilniaus miesto Komiteto „Slaptų dokumentų įskaitos ir dauginimo knygos“ matyti, kad Vilniaus m. partijos komitete buvo dauginami Lietuvos TSR piliečių komitetų dokumentai, kvietimai į mitingus, piketus, LTSR piliečių komitetų nuostatai, darbininkų draugovių nuostatai, memorandumai, rezoliucijos, peticijos, mitinguose priimami dokumentai, įvairios proklamacijos (t. 300, b.l. 200-209).

Iš šių įrodymų matyti, kad Piliečių komitetai buvo įkurti daugiau formaliai, jiems vadovavo LKP/TSKP funkcionieriai, komitetai buvo tik priedanga jų įkūrėjų tikslams įgyvendinti. Nuo pat įkūrimo jie pasireiškė kaip antivalstybinė organizacija, skelbė  tuos pačius uždavinius kaip ir jų įkūrėjai – siekė nuversti teisėtą valdžią, įvesti prezidentinį valdymą, nuginkluoti sukarintas formuotes, jėga įvesti tvarką Lietuvoje. Tai akivaizdu iš aukščiau nurodytų dokumentų, pačių organizatorių parodymų.

Vienu iš Piliečių komiteto uždavinių, išdėstytų tezėse (t. 285, b.l. 166-170), siekiant įvesti prezidentinį valdymą, buvo valdžios krizės stimuliavimas, „nes TSRS Prezidentas pagelbės tik tada, kai bus aišku, jog pas mus yra galingos jėgos, kurias reikia palaikyti.“

Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacija

Norint nuversti esamą politinį režimą reikia keisti prosąjūdiškai nusiteikusius sąjunginių įmonių, organizacijų ir įstaigų vadovus, apjungti sąjunginio pavaldumo įmones, įkuriant kažką panašaus į mažą Ministrų Tarybą, kuri būtų dvigubo pavaldumo – Maskvai ir Respublikiniam piliečių komitetui.

Šiems tikslams pasiekti buvo įkurta Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacija (LLVA).

LKP/TSKP CK I-asis sekretorius teisiamasis M. Burokevičius aktyviai dirbo siekdamas sujungti socialistinės orientacijos organizacijas bei ūkines struktūras. Tam tikslui buvo įkurta LLVA – alternatyvi Lietuvos ūkio sistemai struktūra. Ši Asociacija jungė apie 70 organizacijų, ūkių ir įmonių, jos nariai buvo 2 žemės ūkio įmonių asociacijos, bankas. LLVA pretendavo į išimtines kaip TSRS padalinys teises: materialinių išteklių tiekimo Lietuvos Respublikai apribojimų netaikyti Asociacijos nariams, materialinius išteklius Asociacijos nariams tiekti per Baltarusijos TSR bei Kaliningrado srities GOSSNAB’ą, TSRS Gynybos ministeriją ir TSRS Susisiekimo ministeriją (t. 26, b.l. 95, 104-107).

LKP/TSKP CK vadovai 1990 m. rugpjūčio mėn. paruošė TSRS Ministrų Tarybos nutarimo projektą dėl LLVA veiklos Lietuvoje bei šios veiklos garantijų. Šį dokumentą bandė sunaikinti lauže (t. 26, b.l. 147-149).

Teisiamasis M. Burokevičius laiške TSRS Ministrų Tarybai patvirtino, kad „jų pasiūlymai dėl LLVA stiprinimo įteikti TSRS Gosplanui (t. 26, b.l. 124-125).

Pagal LKP/TSKP CK paruoštą projektą, TSRS Ministrų Taryba 1990 10 23 ir priėmė nutarimą Nr. 10 „Dėl valstybinių sąjunginių įmonių, susivienijimų ir organizacijų, esančių Lietuvos TSR teritorijoje, reorganizavimo į akcines bendroves“, nustatydama, kad Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacijai pavedama atstovauti valstybę (TSRS) naujai kuriamose akcinėse bendrovėse. Be to, suteikiant šiai Asociacijai kuo palankesnes sąlygas veikti, jai leidžiama: savo struktūroje įkurti finansinę draudimo sistemą su teise įtraukti užsienio kapitalą; kurti reikalingas struktūras ir filialus TSRS teritorijoje bei užsienyje; Asociacija ir jos dalyviai mokesčius moka į sąjunginį, respublikinį ir vietinius biudžetus; centralizuoti tiekimai Asociacijai vykdomi tiek, kiek ji ir jos nariai teiks produkcijos TSRS reikmėms, šioje dalyje Asociacija traktuojama kaip jų fondo valdytojas savo nariams; Asociacija dalyvauja formuojant bendrasąjunginius rezervus LTSR teritorijoje (t. 44, b.l. 104).

Teisiamasis M.Burokevičius laiške TSRS Ministrų Tarybai pažymi, kad „Lietuvos KP/TSKP CK socialistinės orientacijos įmones subūrė į Lietuvos laisvųjų verslininkų asociaciją. Pravestas steigiamasis suvažiavimas, priimti Įstatai, išrinkta valdyba ir prezidentas, N.Vilnios komerciniame banke užkariautos tvirtos pozicijos, atidaryti banko filialai ir taupomosios kasos; sudaryta materialinio-techninio tiekimo sistema, įkurta administracija ir išskirtos patalpos (t. 26, b.l. 124-125).

M. Burokevičius siekė pakeisti įmonių vadovus, kurie bendravo su nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovais, sprendė sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų parinkimo klausimus ( t. 26, b.l. 138-143, 205-206, 207-208).

Jis 1991 02 15 raštu TSRS Karinio dalinio 3404 vadui patvirtino, kad TSRS Valstybiniame banke įregistruotas N. Vilnios komercinis bankas (registracijos Nr. 103), kuris aptarnauja LLVA įmones. Lietuvos Respublikos valstybinio banko valdyba 1991 01 30 nutarimu Nr. 73 pareikalavo anuliuoti N. Vilnios banko registraciją, todėl M. Burokevičius prašo karinio dalinio vadovo paimti N. Vilnios banką apsaugon, nes tai vienintelis socialistinės pakraipos įmonių kreditavimo šaltinis (t. 26, b.l. 158).

Laisvųjų verslininkų asociacijos vadovybė siūlė imtis griežtų priemonių Lietuvos Respublikos atžvilgiu: atjungti respubliką nuo elektros energijos ir dujų tiekimo sistemos, netiekti vagonų ir konteinerių, nutraukti kai kurių traukinių reisus, nutraukti respublikos pavaldumo įmonėms medžiagų ir komplektuojančių dalių tiekimą; organizuoti materialinių resursų tiekimą tiesiogiai Asociacijos įmonėms per Baltarusijos Respublikos, Kaliningrado srities ir karinių dalinių bazes (t. 26, b.l. 112-116).

LLVA gavo materialinę pagalbą – techniką, lėšas, ją skirstė asociacijos nariams ir išreiškė pasitenkinimą, kad šios lėšos bei technika nepatenka į Lietuvos materialinių išteklių ministeriją ( t. 26, b.l. 120).

TSRS Valstybinis bankas N.Vilnios bankui suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarė sąskaitą ir paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams (t. 167, b.l 166).

Liudytojas Vytautas Naujalis parodė, kad 1990-1991 m. dirbo Paluomenės kolūkio pirmininku. Kito kolūkio pirmininkas A. Vainauskas pasiūlė jungtis į žemės ūkio asociaciją. Registracijos reikalais užsiiminėjo A. Vainauskas. Iš šios asociacijos turėjo materialinės paramos. Žino, jog žemės ūkio asociacija buvo įregistruota ir turėjo dvi sąskaitas.

Liudytojas Jakovas Prochorovas parodė, kad 1990 m. iki balandžio mėnesio dirbo LTSR vyriausiuoju arbitru. Vėliau jį pakvietė II-asis CK sekretorius V. Švedas dirbti į LKP CK socialinio-ekonominio skyriaus viršininko pareigas. Kuomet nebūdavo V. Švedo, skyrių kuruodavo kiti sekretoriai V. Lazutka, L. Jankelevičius. Asociacijos pradėjo formuotis kartu su persitvarkymu.

Buvo daugelio asociacijų valdybos nariu. N. Vilnios komercinis bankas įkurtas 1988 m. V. Sakalausko, tai vienas iš pirmųjų komercinių bankų.

Jam teko ruošti dokumentą, dėl ekspertų grupės sudarymo derybom su TSRS. Galbūt tą dokumentą ir pasirašė. Liudytojas skyriuje pradėjo dirbti po blokados. Jų pasiūlyti ekspertai derybų metu turėjo įeiti į LTSR delegacijos sudėtį. Gal dokumentuose nurodyta į SSSR. Šiaip ar taip derybos neįvyko.

Liudytojas Mečislovas Špokas parodė, kad dėl darbo kreipėsi į LKP/TSKP CK sekretorių S. Giedraitį. Dirbo žemės ūkio skyriuje, referentu. Skyriaus viršininkas buvo S. Giedraitis. Vieną dieną iškvietė S. Giedraitis ir liepė paruošti „Žemės ūkio technikos, mokslinio techninio progreso asociacijos“ įstatus. Dokumentus ruošė kartu su E. Puncevič. Po to buvo surinkti asociacijos atstovai iš rajonų. Dalyvavo Asociacijos steigiamajame suvažiavime. Ši asociacija buvo įregistruota Maskvoje. Ją registruoti vyko pats S. Giedraitis. Pirmininkas A. Vainauskas buvo išrinktas balsų dauguma. Į asociaciją įėjo daug kolūkių, pavienių ūkininkų, bet pavardžių nepamena.

Buvo surengę mitingą su žemdirbiais prie Aukščiausiosios Tarybos, kad nedraskytų ūkių.

(..) Liudytojas Stanislovas Giedraitis (red. pastaba – jis yra LR Seimo narys šiuo metu) parodė, kad iki 1990 m. dirbo LKP sekretoriumi žemės ūkiui. Po suvažiavimo liko be darbo, o 1990 m. pavasarį pradėjo dirbti LKP/TSKP CK žemės ūkio sekretoriumi. Buvo viena sąjunginė Laisvųjų verslininkų asociacija, kuriai daugiau priklausė rusai. Verslininkų asociacija pagrinde veikė Kaišiadorių rajone.

Liudytojas V. Landsbergis parodė, kad vienas iš aukštų TSKP pareigūnų O. Šeninas instruktavo, kaip suskaldyti Lietuvos valstybę. Buvo įkurtas, transformuotas tiems tikslams N. Vilnios bankas, kuris turėjo vykdyti finansinę destrukciją ir papirkinėti Lietuvos žmones, struktūras, pirmiausia Rytų Lietuvoje, parodyti, kaip gerai gyventi, kai Sovietų Sąjunga finansuoja. Liudytojo manymu čia yra ypatingai ryškus ir negražus patvirtinimas: 1990 m. gegužės mėn. trijų Baltijos valstybių kompartijų vadovų susitikime M. Burokevičius pareiškė: „Mes paskelbėme Šalčininkų rajoną nepriklausomu nuo Vilniaus. O kas toliau, iš centro jokios paramos nebuvo“. Tai patvirtina, kad būtent LKP/TSKP pastangomis Šalčininkų rajonas pasiskelbė nepriklausomu nuo Lietuvos. Kai kurie komunistai važinėjo į Moldaviją pasisemti patirties iš Gagauzų respublikos, kaip organizuoti dar vieną valstybę Lietuvos viduje. „Laisvųjų verslininkų asociacija“ buvo kuriama, kaip ir kitos KGB-istinės organizacijos stabdyti Baltijos valstybių veržimąsi į laisvę. Tai buvo bandymas suvienyti sąjunginio pavaldumo įmones, kurios buvo finansuojamos iš Maskvos, tikslu išlaikyti savo įtakoje darbininkiją, veikiant ekonomiškai. Tarpvalstybinėse derybose Maskvos atstovai norėjo įpiršti į Lietuvos delegacijos sudėtį LKP/TSKP atstovus kaip kitos, antros Lietuvoje valdžios atstovus, tačiau jiems buvo pasiūlyta juos pasiimti į TSRS delegacijos sudėtį. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad visos sąjunginės įmonės pereina Lietuvos jurisdikcijai ir baigėsi visos kalbos apie visasąjunginį pavaldumą. TSRS vadovybei reikėjo, kad Lietuvoje veiktų kitai valstybei – TSRS pavaldi ekonominė struktūra – įmonių asociacija, kuri pripažįsta, kad priklauso ne Lietuvai, o kitai valstybei.

Apklaustas liudytoju parengtinio tardymo metu V. Švedas parodė, kad LKP/TSKP CK organizavo ir įkūrė Lietuvos laisvųjų verslininkų asociaciją. LKP/TSKP CK pavedė CK darbuotojui J. Prochorovui betarpiškai organizuoti šią TSRS interesus Lietuvoje atstovaujančią struktūrą, todėl šis ir vykdė organizacinį darbą ją įkuriant bei įkūrus. Tam, kad ši asociacija galėtų laisvai veikti Lietuvoje, reikėjo išspręsti finansavimo klausimus, todėl šiuo tikslu panaudojo N. Vilnios komercinį banką. Žemės ūkio organizacinėmis struktūromis Lietuvoje rūpinosi LKP/TSKP CK darbuotojas S.Giedraitis, buvo siekiama ir jas įtraukti į Laisvųjų verslininkų asociaciją (T. 285, b.l. 116-118).

Iš šių įrodymų matyti, kad ši asociacija buvo naudojama antivalstybiniams tikslams, kaip alternatyva Lietuvos ūkio sistemai, stengtis dalį įmonių padaryti nepavaldžiomis ir nepriklausomomis nuo Lietuvos vyriausybės, tuo pačiu parodyti, kad Lietuvos valdžia nekontroliuoja padėties. LKP/TSKP tikslas buvo apjungti dalį įmonių ir padaryti jas dvigubo pavaldumo – Maskvai ir Respublikiniam piliečių komitetui (maža Ministrų Taryba). Apie teisėtą Lietuvos valdžią čia net neužsimenama.

Atrenkant ištraukas konsultavo teisininkas D. Žalimas.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr.

© Baltijos fotografijos linija

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Mykolas Burokevičius

Sausio 13-oji ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Pikc, Prieš 7 years ago

    Ačiū už tikrai vertingą informaciją. Tiesa – grynai smalsumo dėlei – kai paskaičiau apie Jarmalavičiaus pezalus apie ‘progresyvias organizacijas’ ir „fašizmo grėsmę“, man tai labai priminė kažką iš dabartinės retorikos 🙂


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra