Iš Miroslavo vienuolių marijonų veiklos

Autorius: Data: 2016-01-04, 12:39 Spausdinti

Iš Miroslavo vienuolių marijonų veiklos

Miroslavo koplyčios ir bažnyčios požemiuose palaidoti vienuoliai marijonai, pirmieji atvykę į šią vietovę. Vienuolynas čia veikė nuo 1763 iki 1863 m. Kadangi vienuoliai dalyvavo Sausio sukilime, caras vienuolyną uždarė. Kai kuriuos vienuolius jis nuteisė, kitus Seinų žandarmerijos vadas kartu su kazokais išvežė į Marijampolę. Yra išlikęs sąrašas ten palaidotų vienuolių – pavardės, vardai, kiek jiems buvo metų, kai mirė.

Miroslavas_church

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Miroslavo bažnyčia stipriai nukentėjo. Kareiviai, ieškodami aukso, ištraukė vienuolių karstus. O juk Miroslavo vienuoliai neturėjo jokių turtų, tik barzdai skusti mašinėles, pypkes, tabaką.

1781 m. marijonai atidarė mokyklą. Joje mokėsi apie 20 vaikų. Mokyta lenkiškai ir lotyniškai. 1863 m. caro valdžia uždraudė Miroslavo vienuolių mokyklos veiklą. Pradėta mokyti rusų kalba. Tik 1906 m. mokykla tapo lietuviška. Tais pačiais metais už trijų kilometrų ponas Skaržinskis atidarė lenkišką mokyklą, tada vadintą „motinine“. Ji veikė iki 1918 m. Ta mokykla darė didelę įtaką apylinkės gyventojams. Dar prieš 20–30 metų kai kuriose šeimose čia kalbama buvo lenkiškai.

Miroslavo vienuolių įkurtoje mokykloje mokė garsūs mokytojai. 1907 m. lietuviškas laikraštis „Šaltinis“ rašė, kad Miroslave dar gyvena vyresnio amžiaus žmonių, kurie yra baigę vienuolių įkurtą mokyklą. 1793 m. Merkinės mokyklos mokytojai dominikonai nusiuntė Vilniaus instancijoms skundą – apskundė Miroslavo vienuolių mokyklą, kad vaikai čia mokomi daugiau, negu numatoma mokyklinėje programoje, dėl to Merkinės mokyklai sunku su ja konkuruoti, nors šios švietimo įstaigos viena nuo kitos nutolusios net 50 kilometrų. Be to, tarp vienuolių buvęs paskutinis asmeninis Lenkijos karaliaus tapytojas.

Jonas Juravičius iš Miroslavo pasakojo: „Pamenu vieną šeimą, kurioje šeimininkas lenkiškai iš atminties deklamavo Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. Supratęs, kad nemoku lenkiškai, tą patį padeklamavo ir lietuviškai. Jis net man paaiškino, kad ne visai gerai išverstas šis kūrinys į lietuvių kalbą. Padeklamavo ir trečią variantą – savo vertimą į lietuvių kalbą.

Dabar tame regione gyvena viena mokytoja pensininkė, kuri save laiko lenke, nors jaunystėje lenkiškai visai nemokėjusi. Turėdama laiko žiūri lenkiškas televizijos laidas, skaito lenkiškas knygas. Taip pramoko senelių kalbos.“

G. Pakutkienė, punskas.pl

Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra