Iš mažlietuviškosios kolekcijos lobių

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Negaliu nepasigirti, kokią dovaną gavau iš Kalėdų Senelio – „Knygos kalendorių 2010-iesiems“! Prof. Domo Kauno išmoningai sudarytą, „Petro ofseto“ dailiai išleistą (dizainerė Inga Petrauskienė), tiesa, kiek nepatogaus formato: rodos, 40×70 cm, bet visai nenorėčiau, kad būtų „patogesnis nešti“ – juk ne dėl tuščios pompastikos, o dėl informatyvumo ir vaizdumo šios lankos.
 
Tik informacijos apie kalendoriaus koncepciją, jo sudarymo principą galima ir pasigesti. Štai pavartęs matai, kad tai ne šiaip knygos, bet – Mažosios Lietuvos knygos kalendorius. Žinia, atsigręžiant į lietuviškos raštijos ištakas, žvilgsnis į Mažąją Lietuvą yra tarsi savaime suprantamas. Vis dėlto pakankamai gausiai atskiri „mėnesiai“ pristato, tarkim, ir XX amžiaus pradžios knygas – ir tada šis apsiribojimas praranda „savaime suprantamumą“, tad praverstų pavadinime ar įžangos žodyje iškart tai įvardyti. Manyčiau, įžangos žodelis prašyte prašosi, o ir tuščiai baltuojanti viršelio antroji pusė, regisi, tam galėjo būti skirta. Juk šiaip kiekvieno mėnesio atverčiamoji pusė gražiai (nors būtų galima ir išsamiau) išnaudota informacijai apie „eksponatus“. Knietėtų įžangėlėje rasti įvardytą ir asmeninės kolekcijos principą. Kiekviename lape (ir viršelyje) regime prof. D . Kauno ekslibrisą, tad galime nujausti, kad kalendorius įkūnija šio pasišventėlio Mažosios Lietuvos knygos tyrėjo ir kolekcininko idėją, yra paremtas jo sukauptais turtais. Išleidžiant iš akiračio „asmenybinį“ veiksnį, gali šauti galvon purkštauti: o kodėl nėra tos ir dar kitos knygos, taip svarbios mūsų kultūrai…
 
Taip, rengėjai man gali atsikirsti, kad yra baigiamasis Almos Braziūnienės žodelis „Bibliofilija: senųjų knygų trauka“, kur šie aspektai pažymėti. Bet, pirma, paskutinio lapo norintiesiems patirti leidinio koncepciją neprivalu ieškoti. Antra, šiame straipsnelyje, galima sakyti, pritariama jo sudarymo principams ir jie neakcentuojami: prisiminusi 2009-ųjų balandį Mokslų akademijos bibliotekoje vykusią prof. D. Kauno knygų kolekcijos parodą (profesoriaus 60-mečio proga), A. Braziūnienė savo žodelyje reziumuoja: „Šis kalendorius teikia galimybę vėl susitikti su minėtos parodos eksponatais, vizualiai patvirtinančiais savitą Mažosios Lietuvos spaudos paveldo žavesį ir gyvybingumą.“ Šios glaustos nuorodos man darkart paliudijo, kad profesoriaus be reikalo pasikuklinta, neparašant savojo įvadinio žodelio… A. Braziūnienė, matome, straipsnelio pavadinimu akcentuoja trečiąjį – šalia kitų dviejų: 1) Mažosios Lietuvos, 2) asmeninės kolekcijos knyga – kalendoriaus sudarymo principą – bibliofiliją. Taip, tai irgi būtina akcentuoti – juk vėl nėra savaime suprantama, kad „Knygos kalendoriuje“ į knygą žvelgiama ne, tarkim, literatūrologo, bet bibliofilo žvilgsniu. O užsidėjęs tiesiog skaitytojo akinius gali ir papurkštauti: kodėl, tarkim, sausio lape pristatant „Das Jahr“ akcentuojama, kad „išleista nedideliu tiražu, gerame olandiškame popieriuje“, ir nė žodžio netariama apie patį Poetą… Bet kai priimame: kalendorius parengtas Knygiaus, tik ne tojo ryjančio knygą po knygos, o su pedantišku kruopštumu tiriančio knygos rūbą ir su detektyvo aistra ieškančio pradingusiųjų pėdsakų, galime žavėtis kalba apie „gerą popierių“ nutylint „kūrėjo talentą“…
 
Vis dėlto kai kada, radus tik glaustą informaciją apie „mėnesio knygas“, sukirba: per mažai, dar reikalingas nors vienas kitas konteksto štrichas… Štai gal būtų pravartu patirti, kad Kristijono Donelaičio knyga puošia sausį, o Vydūno leidiniai – kovą neatsitiktinai: tai šių kūrėjų gimimo mėnesiai… Ir K. Donelaičio – gi jau rengiamės 2014-iesiems, mūsų didžiojo Poeto 300-osioms gimimo metinėms! – galėtų nenustumti „į kampą“ nei „Jaunimo aidai“, nei „Birutės garsai“, bent jau atverstą Rėzos išleistų „Metų“ puslapį magėtų pamatyti… Tuo labiau kad, nebūdamas žinovas, tikrai sutrinki, perskaitęs sudarytojo informaciją: „Iš K. Donelaičio palikto rankraščio spaudai parengė Karaliaučiaus universiteto profesorius…“ Donelaitis paliko „Das Jahr“, vokišką poemą? Gerai, kad leidinio faksimilėje gali perskaityti: „…aus dem Litthauischen […] ins Deutsch übertragen…“ Bet vėl sunerimsti: tai pirmiausiai „Metai“ išleisti vokiškai? O kada lietuviškai? Gerai, kad tu, neišmanėlis, gali atsiversti kokią „Lietuvių literatūros enciklopediją“ (V.: LLTI, 2001) ir, lengviau atsidusęs, patirti: „Poemos rankraštį […], sutrumpinęs ir pavadinęs Metais, kartu su vertimu į vokiečių k. 1818 išleido L. Rėza…“ Taigi taigi, juk kalendoriuje ir regime 1818-aisiais Kenigsberge pasirodžiusio leidinio viršelį! O kaip būtų šaunu dar ne tik perskaityti, bet ir pamatyti jo dvikalbystės liudijimą!
 
Visos šios priekabės ne dėl to, kad ko nors trūktų kalendoriui, kuriame ieškai kažkurio mėnesio kažkurios dienos, ne, – tam provokuoja leidinio potencinės galimybės: būdamas puikiai vizualiai iliustruotas pažintinis šaltinis, galėtų juo būti labiau.
 
Na, bet pasidžiaukime tuo, ką turime!
 
Kalendoriaus viršelis iškart suintriguoja šiek tiek egzotiškai karišku vaizdeliu; suradę informaciją, sužinome, kad tai „Prūsijos armijos kario atminimo vinjetė“ (būtent bibliofilinė koncepcija leidžia į Knygos lauką įtraukti ir, pavyzdžiui, atvirukus), o ji „priklausė mažažemiui valstiečiui Martynui Kavoliui…“ Taip, pasitelkus vaizduotę ir turimą bei papildomą istorinių žinių bagažą, kiekvienas šios kolekcijos eksponatas gali mums byloti šimtmečių užklotą ar dar gyvai pulsuojančią istoriją… Štai, tarkim, vasarį tarp knygelių „Jaunasis Robinzons“ ir „Enokas Arden“ įsiterpęs Jievos (!) Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ papuoštas gyvu gėlės žiedu… Ogi ši gėlelė rašytojos įdėta dovanojant knygą jaunystės bičiuliui Emiliui Kraštinaičiui; štai kaip puikiai kartais išlieka trapieji mūsų būties liudijimai…
 
Nesunkiai vaizduotės žvilgsniu išvysime ir dvasingąjį Vydūną, bediriguojantį saviesiems Tilžės giedotojams – gi liepa, švenčių mėnuo, mums parodo lietuviškų koncertų (ir Giedotojų, ir „Birutės“ draugijos) programėles…
 
Bet nepraskleiskime gegužės – čia įdėmesnių studijų vertas M. Gelžinio „Klaipėdos Krašto Žemėlapis“ (krašto pažinimo vadovėlio „Mano gimtinė“, išleisto 1935 m., priedas). Ir šiandieniniams Klaipėdos, Šilutės, kitų šio krašto miestų gyventojams pravartu žvilgterti, kur baigiasi Žemaitijos ribos…
 
Žinia, Mažosios Lietuvos Knyga – tai pirmiausiai Biblija, prie jos besiglaudžiantys giesmynai… Suprantama, turime galimybę su šiomis kiekvieno mažlietuvio liuterono šeimoje buvusiomis knygomis susipažinti. Rugpjūtis pateikia ir tokias retenybes, kaip „Psalteras Dowido Lietuvisskay ir Wokischkay…“, išleistas Karaliaučiuje Mete 1728 („…buvo rastas kaimiečio namo pastogėje netoli Kintų“), ar „Naują Testamentą…“, pasirodžiusį Tilžėje 1824-aisiais.
 
Ypač įspūdingas spalį regimas tomas – „Aš bei mano Namai norim Viešpačiui služyti…“ (suprantama, gotiškais rašmenimis). Nors palyginti „naujas“ (išleistas 1914 m. Berlyne), tai, anot sudarytojo, „puošniausias keturių šimtmečių lietuviškas leidinys“.
 
Mažoji Lietuva (kaip Prūsijos kunigaikštystės / karalystės, vėliau – Vokietijos dalis) pasižymėjo ne tik jos gyventojų mentalitetą persmelkusia liuteronybe, bet ir visuotiniu raštingumu: kiekvienas kaimo vaikelis traukė šuilėn, kur melstis, rašyti, skaityti buvo mokomas. Tad yra proga susipažinti ir su grifeline lentele, ir su „pybeliais“ (elementoriais): štai, pavyzdžiui, 1882-aisiais Gumbinėje išleistas „Pibelis“, arba „Hand-Fibel für den littauisch-deutschen Schreib–Lese–Unterricht“. Tik kažin ar verta buvo pasiduoti mūsų sąmonės inercijai ir mokslo metų pradžią susieti su rugsėju: šis terminas Klaipėdos krašte neprigijo ir prieškariu, pagal „prūsišką“ tvarką nauji mokslai prasidėdavo po Velykų…
 
Kalbant apie Mažosios Lietuvos lietuviškumui kenkusią germanizavimo politiką, pravartu prisiminti, kad tarp mūsų raštijai nusipelniusių žmonių nemaža ir vokiečių mokslininkų. Bent porą jų turime progą prisiminti: balandį greta Viliaus Kalvaičio sudarytos „Wardų Klėtelės“ (1910) regime ir Gottfriedo Ostermeyerio „Neue Littauische Grammatik“ (Kenigsbergas, 1791) bei Georgo H. F. Nesselmanno „Wörterbuch der Littauischen Sprache“ (Kenigsbergas, 1851)!
 
Taip, daug įdomaus, informatyvaus, vaizdaus patiriame iš šio kalendoriaus. Ne viskas paminėta – linkiu vartymo ir atradimų malonumo!
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose: Knygos kalendorius 2010-ieji. Sudarė Domas Kaunas. V.: Petro ofsetas, 2009

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra