Iš Lietuvos architektūros istorijos. Vaclovas Michnevičius – vienas žymiausių XIX – XX a. Lietuvos architektų, inžinierių

Autorius: Data: 2017-07-10, 15:06 Spausdinti

Iš Lietuvos architektūros istorijos. Vaclovas Michnevičius – vienas žymiausių XIX – XX a. Lietuvos architektų, inžinierių

Architekto Vaclovo Michnevičiaus portretas. Nuotrauka iš Artūro Narkevičiaus archyvo                                 

Tomas DUKSA, Vilnius, www.voruta.lt

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui, mes, lietuviai, galime didžiuotis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios, tarpukario turimais išlikusiais Lietuvos istorijos simboliais, architektūros paveldo paminklais, susipažinti su ankstesnių kartų atliktais inžinierių, architektų darbais ir juos įvertinti. Kaip žinome, didžiausią Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro archeologijos, urbanistikos ir architektūros vertybės. Nagrinėsime vieną iš Lietuvos kultūros paveldo sudedamųjų dalių – architektūros paveldą. Architektūros paveldas apima architektūros statinius ir urbanizuotas vietoves, turinčias išskirtinę istorinę, meninę bei kitokią kultūrinę vertę. Lietuvos architektūros paveldas buvo kuriamas daugelio žinomų inžinierių, architektų intelektinėmis jėgomis. Šių kūrėjų sukurtos architektūrinės erdvės įdomios istoriniu, kultūriniu požiūriais, todėl kasmet daugėja žmonių, besidominčių savo praeitimi, architektūriniu palikimu, jo išsaugojimu. Architektūrinį palikimą reikia saugoti tinkamai, kad išliktų kultūros paveldo objektų istorinis autentiškumas – pradinės formos ir bruožai. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, suprantame, kad laikas po truputį naikina mūsų sąsajas su tais kūrėjais, kurių vertingi paminklai anuomet išsiskyrė savitumu, išraiškingumu, unikalumu ir turėjo poveikį Lietuvos kultūros paveldo istorinei raidai. Todėl šiandieną svarbu atskleisti šias sąsajas, pabrėžti kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą. Šiuo straipsniu norima priminti skaitytojams žymaus lietuvių inžinieriaus, architekto Vaclovo Michnevičiaus nuopelnus, nušviesti įvairius jo kūrybinės veiklos laikotarpius, taip pat įamžinti jo ir kitų Vilniaus architektų atminimą sostinėje.

Architekto Vaclovo Michnevičiaus asmenybė ir jo bajoriškos giminės istorija

Nagrinėjant architektūrinį palikimą Rusijos imperijos aneksuotoje Lietuvoje, tarp daugelio žinomų inžinierių, architektų norėtųsi prisiminti ir išskirti vieną iškiliausių, produktyviausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios bei tarpukario inžinierių, architektą, bažnyčių ir kitų sakralinių pastatų projektuotoją ir statytoją Vaclovą Michnevičių, kurio mirties 70-ųjų metinių sukaktį paminėjome šiais metais. Jo profesionaliosios architektūros brandžiausius kūrinius randame ne tik dideliuose miestuose, miesteliuose, bet ir kaimuose. Paminėsime, kad Vaclovas Michnevičius, talentingas inžinierius, architektas, Sankt Peterburge perpratęs architektūros meno ir mokslo principus, buvo išskirtinis. Vaclovas Michnevičius buvo neeilinė asmenybė, labai sudėtingu, bet kartu įdomiu laikotarpiu suprojektavusi per 30 bažnyčių, moderno stiliaus  pastatų, kitų statinių, tačiau esant gyvam buvo neįvertintas, o ir po jo mirties 1947 metais apie garsųjį architektą mažai kas teužsiminė. Sovietmečiu jis, kaip buvęs bajoras, negalėjo būti pagerbtas ar įvertintas kaip architektas, sukūręs meninę vertę turinčius paminklus, nors dirbo „vardan Lietuvos“, tik skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Pabrėšiu, kad teigiamai iš šių dienų pozicijų jį pradėjo vertinti tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Šio ryškaus architekto V. Michnevičiaus biografiją, jo kūrybinį kelią plačiai nagrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto menotyrininkė profesorė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (1954–2014). V. Michnevičius, 1925 metais kreipdamasis į Kauno miesto savivaldybę su prašymu dėl Kauno miesto architekto pareigų, buvo parašęs autobiografiją, kurią Kauno archyve atsitiktinai rado architektūros istorikė N. Lukšionytė-Tolvaišienė. Kol kas tai patikimiausias duomenų šaltinis, deja, keliuose lietuviško rankraščio puslapiuose neatskleidęs visos informacijos apie šį architektą. V. Michnevičiaus kūryba domėjosi ir kiti architektai, Lietuvos dailės istorikai. 2002–2003 metais Vilniuje, Architektūros muziejuje, veikė paroda, skirta šiam kūrėjui, „Ištikimas neogotikai architektas Vaclovas Michnevičius“. Jonavos rajono Žeimių vidurinės mokyklos kraštotyrininkai, vadovaujami mokytojos Vincės Pranienės, kraštotyros būrelio vadovų Rimantės Tarasevičienės ir Artūro Narkevičiaus, surinko naujos medžiagos apie architekto V. Michnevičiaus gyvenimą ir kūrybą. Jonavos rajono savivaldybės administracija, vykdydama švietimo kūrybos projektą 2006–2009 metais, išleido knygelę „Išsaugokime kultūros paveldą“, kurioje pateikta nemažai informacijos apie šį kraštietį. Tik prieš gerą dešimtmetį, 2006 metais minint V. Michnevičiaus 140-ąsias gimimo metines, jis buvo tinkamai įvertintas, pagerbtas, atskleisti šio inžinieriaus, architekto mažiau žinomi biografijos faktai, nuveikti darbai. Reikia pabrėžti, kad ne visus kūrybinius užmojus architektui pavyko įgyvendinti, ne visos jo viltys išsipildė, bet pakankamai išsamų vaizdą galime susidaryti susipažinę su išlikusiais jo statytais pastatais, bažnyčiomis, architektūrinių projektų brėžiniais, eskizais, kurie byloja apie aukštą V. Michnevičiaus profesinį, kompozicinį ir grafinį darbų lygį. Ši energinga, kūrybinga asmenybė visas jėgas skyrė architektūrai, spręsdama tuometinius susijusius su įvairiomis statybomis specifinius uždavinius, kuriuos diktavo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dinamiškai besivystantis gyvenimas. Pabrėšime, kad 2016 metai irgi buvo svarbūs Lietuvos architektų visuomenei, Jonavos rajono, Žeimių miestelio bendruomenei, nes šie metai buvo inžinieriaus, architekto jubiliejiniai metai. Vaclovas Michnevičius (lenk. Waclaw Michniewicz, balt. Вацлау Мiхневiч) gimė prieš 150 metų, t. y. 1866 metais. Dar iki šiolei nėra tiksliai žinoma, kur gimė architektas, reikalingi papildomi tyrimai ir įrodymai. Manoma, kad Vaclovas Michnevičius galėjo gimti senelių Jono ir Marijonos Michnevičių Vadoklių dvare, kuris priklausė Ukmergės (Vilkmergės) apskričiai arba Vaitkuškio dvare.

Vaitkuškio dvaro rūmai – menama Vaclovo Michnevičiaus gimimo vieta. 1875 m. dail. Napaleono Ordos akvarelė

Prieš keletą metų atrasta, kad būsimasis architektas buvo krikštytas Ukmergės pavieto Pabaisko valsčiaus Pašilės bažnyčioje. Jo tėvai – bajorai Dominykas Michnevičius ir Aleksandros Michnevičienė (Svolkenytė). Ši bažnyčia buvo greta Vaitkuškio (arba Pašilės) dvaro, kuris kartu su šia bažnyčia priklausė jo savininkui grafui Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. 1862 metais šis dvaras pagal grafo projektą buvo perstatytas neogotikiniu stiliumi. Yra išlikusi lenkų dailininko Napoleono Ordos (lenk. Napoleon Tadeusz Orda) 1875 metais piešta akvarelė, kurioje užfiksuoti neogotikinio stiliaus Vaitkuškio dvaro rūmai. Po Vaclovo gimimo Dominykas ir Aleksandra Michnevičiai Vaitkuškio dvaro sodyboje ilgai neužsibuvo ir netrukus Michnevičių šeima persikėlė gyventi į Svolkenių dvarelį (Aleksandros tėvoniją), kuris ribojosi su Strebeikiais, esantį apie 5 kilometrus nuo Žeimių miestelio prie Lankesos upės. Būsimasis architektas čia praleido vaikystę, todėl Vaclovas savo gimtine laikė būtent šią vietovę Žeimių valsčiuje. Tėvai Dominykas ir Aleksandra Strebeikiuose valdė apie 180 ha ūkį. Vaclovo tėvas Dominykas (1837–1873) mirė anksti, 36 metų, tuomet motina ištekėjo už vyro brolio Juliaus. Vaclovas buvo vienintelis Dominyko ir Aleksandros vaikas, kuris augo ir gyveno bajoriškos kultūros terpėje. Michnevičiai turėjo heraldijos patvirtintą bajorystę, jų pavardę atrandame bajorų deputatų susirinkimų knygose. Giminę ženklino spalvotas Lapės herbo atvaizdas su jo aprašymu.

Michnevičių giminės herbas „Lapė“. Nuotrauka iš privačios Mareko Vaclovo Michnevičiaus kolekcijos                                 

Tuo metu etninėje Lietuvoje bajorai sudarė 8–12 % gyventojų, dauguma kalbėjo lenkiškai, išskyrus kai kuriuos Žemaitijos bajorus. Tie žemaičių bajorai, kurie ėjo mokslus, įsitraukė į žemaičių kultūrinį sąjūdį, dažniausiai pamiršo norą skelbtis lenkais. Apskričių bajorų vadovai privalėjo teikti informaciją apie savo apskrities bajorus gubernijos bajorų vadovui. Iš istorijos šaltinių žinome, kad XIX amžiuje lietuvių dvarininkai, bajorai kalbėjo lenkiškai, dalis jų svajojo atkurti žlugusią Žečpospolitą. Vaclovo tėvai, seneliai, proseneliai irgi gyveno su lenkų kalba lūpose. Todėl galima teigti, kad V. Michnevičiaus giminė buvo lenkiškos, o ne lietuviškos kilmės. Michnevičių giminė buvo labai plati – susipažinkime su jos istorija. Vaclovo Michnevičiaus prosenelis Mykolas Michnevičius (lenk. Michal Michniewicz) buvo gimęs 1760 metais, senelis Jonas Michnevičius (lenk. Jan Michniewicz) (1786–1856) ir senelė Marijona Michnevičienė (lenk. Marianna Michniewicz (Miszewska)) (1788–1840) priklausė Ukmergės (Vilkmergės) apskrities Vadoklių dvarininkų luomui. Apie Michnevičių giminę, jos šeimos narius liudija carinės Rusijos Kauno gubernijos išduoti keli kilmės dokumentai.

Vaclovo tėvai – Dominykas ir Aleksandra Michnevičiai. Nuotrauka iš Artūro Narkevičiaus archyvo                  

Rašytiniuose šaltiniuose radome, kad dvarininko Jono Michnevičiaus ir Marijonos Michnevičienės  šeima turėjo 7 sūnus: Mykolą, gimusį 1821 m., Adolfą Joną, gimusį 1823 m., Joną, gimusį 1826 m., Boleslovą Teodorą, gimusį 1827 m., Julių, gimusį 1828 m., Leonardą Stanislovą, gimusį 1833 m., Dominyką, gimusį 1837 m., ir 6 dukteris: Juliją, gimusią 1817 m., Emiliją, gimusią 1819 m., Juzefą, gimusią 1824 m., Marijoną, gimusią 1824 m., Ievą, gimusią 1825 m., Adelę, gimusią 1836 m. Ten randame, kad 1833 metais Vaclovo senelio šeima neteko 3 vaikų: Mykolo, Jono, Ievos. Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisija, vadovaujama Česlavo Malevskio, yra patvirtinusi Michnevičių giminės bajorišką kilmę ir jos herbą „Lapė“, vadovaudamasi Valstybinio istorijos archyvo dokumentais. V. Michnevičius ir jo palikuonys yra šeimyninio herbo „Lapė“ bajorai. Jis, kaip ir kiti bajorai, siekė mokslo, meno pažinimo, stengėsi padaryti savo kraštui gera. Iš kitų šaltinių sužinome, kad, studijuodamas Peterburge, V. Michnevičius vedė vokietę katalikę Karoliną Feige, gimusią 1874 metais Freiburgo mieste, Vokietijos PV dalyje netoli Šveicarijos ir Prancūzijos sienos. Iš Freiburgo Karolina Feige išvyko į Sankt Peterburgą. Ji pagal profesiją buvo mokytoja, čia, Petrapilyje, dėstė prancūzų, vokiečių kalbas. Mokėjo ir kitų užsienio kalbų. Architektui dirbant Vilniuje, Vaclovo ir Karolinos Michnevičių šeima 1901 metais susilaukė dukters Irenos, o 1905 metais – sūnaus Kazimiero. Papildomos medžiagos, nuotraukų, istorinių dokumentų apie Vaclovo Michnevičiaus šeimos narius, plačią Michnevičių istorinę giminę yra pateikęs šios bajoriškos giminės palikuonis, Vaclovo Michnevičiaus anūkas Marekas Vaclovas Michnevičius (lenk. Marek Waclaw Michniewizc). Marekas yra Kazimiero Michnevičiaus (1905–1985) ir Jadvygos Michnevičienės (Wittych) (1909–2000) sūnus. Pabrėšiu, kad Marekui labai svarbi kilmingų giminaičių istorija. Bajorystės pėdsakų galima aptikti ir jo šeimoje. Marekas savo sūnų, gimusį 1977 metais, pakrikštijo protėvių: Vaclovo Michnevičiaus prosenelio ir senelio vardais – Mikalojus Jonas Michnevičius (lenk. Mikolaj Jan Michniewizc).

Studijų metai Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute

Pirmajame laikotarpyje apžvelgsime V. Michnevičiaus studijų metus Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute.  Ar tuo metu V. Michnevičius Lietuvoje galėjo tapti talentingu inžinieriumi, architektu? Paminėsime, kad po 1831 metų sukilimo, t. y. nuo 1832 metų, carinė administracija uždarė Vilniaus universitetą ir jam priklausančią Architektūros katedrą, kuri universitete buvo įsteigta 1793 metais. Vilnius liko be jokios aukštosios mokyklos, rūpintis Lietuvos švietimo reikalais buvo pavesta Minsko gubernijai. Per ilgą 1832–1919 metų laikotarpį Lietuvoje nebuvo rengiami architektai. Dėlto į mokslus einanti Lietuvos jaunuomenės dauguma buvo priversta studijuoti kituose carinės Rusijos imperijos miestuose. Baigusi mokslus dalis Lietuvos jaunimo sugrįžo į savo kraštą, kiti lietuviai turėjo kraustytis į tolimąsias Rusijos imperijos provincijas. Todėl V. Michnevičius, kaip ir dauguma kitų būsimų inžinierių, architektų, studijoms pasirinko Sankt Peterburgą.

Sankt-Peterburgo civilinių inžinierių instituto rūmai. 1892 m. atvirukas                                                                                        

Būsimasis inžinierius, architektas, baigęs Vilniaus realinę mokyklą, 1888 m. įstojo į Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą – tuo metu populiariausią  Rusijos imperijoje šios srities aukštąją mokyklą, kur mokėsi 5 metus. Institute jis studijavo architektūrą, tiltų statybą ir kelių tiesybą. Šis Civilinių inžinierių institutas atsirado 1882 metais caro Aleksandro III nurodymu, kai buvo sujungtos dvi mokyklos: Sankt Peterburgo statybos mokykla ir Sankt Peterburgo architektūros mokykla. V. Michnevičiui  besimokant paskutiniuose kursuose 1892 metais institutui buvo suteiktas imperatoriaus Nikolajaus I vardas. 1893 metais V. Michnevičiui ir kitiems jo kurso kolegoms šio instituto aktų salėje buvo įteikti diplomai ir vardiniai Civilinių inžinierių instituto ženklai, įrodantys, kad jiems buvo suteikta X-os klasės kategorija. Tyrinėdami šio instituto šaltinius atrandame, kad V. Michnevičius buvo vienintelis iš Lietuvos įrašytas į sąrašą žymių architektų, kurie pasižymėjo dirbdami inžinieriais, architektais carinės Rusijos imperijos miestuose ir užsienio šalyse. Susipažinkime išsamiau su šia Peterburgo inžinierių ir architektų aukštąja mokykla. Minėtame institute ruošiant būsimus inžinierius, architektus, ypatingas dėmesys buvo skiriamas šių specialistų universalumui. Baigę studijas šio instituto auklėtiniai galėjo dirbti architektais, inžinieriais konstruktoriais, statybos darbų vykdytojais, nes studijų metais buvo išklausę fundamentalias dailės, grafikos, architektūros istorijos, architektūrinio projektavimo, pastatų statybos ir kitas inžinerines disciplinas. Šių dienų supratimu, XIX amžiaus pabaigoje minėtas institutas buvo palyginti nedidelė mokymo įstaiga, joje mokėsi apie 300 studentų, įvairias disciplinas dėstė keletas profesorių ir daugiau kaip 60 etatinių dėstytojų. Šiame institute dėstytojais dirbo to meto žymiausi inžinerijos ir architektūros ne tik teoretikai, bet ir praktikai, geriausi to laikotarpio specialistai.

Sankt-Peterburgo civilinių inžinierių instituto ženklas, kuris buvo 1893 m. įteiktas absolventui V. Michnevičiui

Ruošiant būsimus architektus, šioje aukštojoje mokykloje buvo vadovaujamasi inžinieriaus, architekto prof. Apolinaro Krasovskio (1817–1875) racionalistine teorija, kuri buvo išdėstyta 1851 metais jo parengtoje knygoje „Civilinė architektūra“. Vadovaujantis šia teorija, didžiausias dėmesys rengiant pastatų projektus turi būti skiriamas ne vien pastato grožiui, bet ir jo paskirčiai, funkcionalumui, teikiamam komfortui. Pasak prof. A. Krasovskio, architekto kūrėjo pagrindinis uždavinys – suteikti gyvenamųjų namų, rūmų, sakralinių ir kitų pastatų formoms meninį išbaigtumą. Į planuojamų statinių tūrinę erdvinę kompoziciją būtina įtraukti dailės ir skulptūros elementų, kurie suteiktų pastatams prabangos įspūdį. Architektas turi stengtis, kad kiekvienas pastato įvairių formų architektūrinis ir skulptūrinis elementas, nors ir meniškai įgyvendintas, atitiktų savo konstrukcinę paskirtį ir harmoningai įsilietų į bendrą pastato visumą. Toks prof. Apolinaro Krasovskio racionalistinis požiūris rengiant įvairios paskirties pastatų projektus vėliau atsispindėjo daugelio jo mokinių: inžinierių, architektų darbuose. Turbūt būsimą architektą V. Michnevičių formavo ne tik prof. A. Krasovskio racionalistinė teorija, bet ir studijų metais matyti unikalūs Peterburgo paminklai. Tuo metu Sankt Peterburgą kūrė ir statė ne tik Rusijos architektai, bet ir profesionalai iš užsienio šalių. Architektūros specialybės studentai, tarp jų ir V. Michnevičius, buvo liudininkai, kaip racionalistinės idėjos, kurios turėjo įtakos naujų meninių požiūrių evoliucijai architektūroje, po truputį įsiviešpatavo Peterburgo statybos sektoriuje. Šios tendencijos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje persikėlė  į Vilniaus ir kitų miestų architektūrą. Vilniuje atsiradęs modernas susipynė su itin ryškia visų epochų ir stilių architektūros įvairove.

Vilnius amžių sandūroje ir architekto Vaclovo Michnevičiaus kūrybinė veikla 1893–1915 metais

Antrasis laikotarpis (1893–1915) yra svarbiausias V. Michnevičiaus kūrybinėje veikloje. Į Vilnių architektas su žmona Karolina grįžo 1893 metais po studijų Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute. Vaclovas pradėjo savo karjerą, užimdamas miesto architekto K. Maculevičiaus padėjėjo pareigas, žmona tuo metu Vilniuje dirbo mokytoja. Sugrįžkime kartu į tuometinį Vilnių ir pamėginkime įsivaizduoti miesto įsidėmėtinas vietas šio architekto akimis. Anuomet mieste vyravo rusiška atmosfera, niekuo nesiskirianti nuo tos, kuri jį supo studijų metais Petrapilyje. Dauguma Vilniaus gatvių, tiltų, viešbučių ir kitų objektų turėjo šiam miestui nebūdingus rusiškus pavadinimus, pvz.: ulicy Tambovskaja, Suzdalskaja, Gubernatorskaja, Junkerskij pereulok, most Nikolajevskij, gostinicy Moskva, Slavianskaja, dačia Loseva ir t. t. Taip jau nutiko, kad XIX–XX amžių sandūros Rusijos imperijos laikotarpis Lietuvoje sutapo su modernaus miesto kūrimosi laikotarpiu. Remiantis šaltinių duomenimis, XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje darbavosi nemažas būrys gerų architektų, kurie pasižymėjo išradingumu ir naujoviškumu. Vilniaus miesto 1890–1915 metus galima vadinti proveržio etapu. 1890–1897 metais Vilniuje susiformavo Naujamiesčio rajonas, suprojektuotas pagal planimetrinės urbanistikos tradicijas. Visus privačių statybų reikalus tvarkė 1876 m. įsteigtas Vilniaus miesto valdybos statybos skyrius ir Vilniaus miesto architektai: A. Bykovskis, K. Maculevičius, K. Korojedovas, V. Michnevičius, B. Stankevičius. Šalia paminėtų gubernijos ir miesto architektų daug statinių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniuje suprojektavo F. Jasinskis, J. Januševskis, M. Prozorovas, V. Gorskis, A. Filipovičius-Dubovikas ir kiti. Statyboms plečiantis į naujas miesto teritorijas, ėmė keistis Vilniaus sandara. XIX a. pabaigoje miesto centras nuo Rotušės aikštės „pasislinko“ į Katedros aikštę, kuri sujungė senamiestį ir naująją miesto dalį. Tiek Georgijaus prospekte, tiek kitose Naujamiesčio gatvėse dominavo nuomojami namai, buvo viešbučių, krautuvių, užeigų. Stiprėjanti komercija labai pakeitė senamiestį: vyko namų plėtimas, atnaujinimas, pritaikant juos viešbučiams, prekybos namams arba nuomojamiems butams. Svarbiausia gatve tapo Georgijaus prospektas (miesto plane – Георгиевский проспект), kuris 1895 metais buvo apsodintas 120 liepų, čia stovėjo didžiausi ir gražiausi namai. Ne mažiau įstaigoms skirtų pastatų buvo ir D. Poguliankos gatvėje. Nuo Šnipiškių pusės jaunasis architektas žavėjosi „Piteriu“ – taip buvo vadinama XIX a. pabaigoje statyta namų linija Neries krantinės gatvėje (tuo metu ул. Набережная р. Вилии, dabar Žygimantų gatvė), kuri išsiskyrė puošnia architektūra, įspūdingais pastatų fasadais ir iš tikrųjų priminė V. Michnevičiui Sankt Peterburgo centro kvartalą, Nevos krantinių pastatus. Tuo galima įsitikinti ir šiandieną, pažvelgus iš dešiniojo Neries kranto į Žygimantų gatvę. Šių Neries krantinės pastatų architektūroje susipina klasicizmo, moderno ir kiti stiliai, juose pastebima Petrapilio mokyklos įtaka. XX amžius Vilniui atnešė daugybę permainų. Plintant istorizmo architektūrai, Vilniuje imta statyti daugiau prabangių viešbučių, teatro ir koncertų salių. Vilniaus laikotarpis architektui V. Michnevičiui buvo vaisingiausias. 1895–1904 m. architektas projektavo karinės žinybos tiesiamus plentus, Vilniuje buvo įgyvendinti jo projektai – tai miestui priklausiusių inžinerinių įrenginių ir pastatų (miesto teatro, įsikūrusio Rotušėje, Šv. Jokūbo, Šv. Teresės, Šv. Mykolo bažnyčių) remontas. Vien per pirmuosius metus kaip inžinierius, architektas V. Michnevičius dirbo vandentiekio tvarkymo, gatvių tiesimo, Neries pakrančių tvirtinimo, bažnyčių remonto darbus, pastatė 6 privačius namus, keletą vilų, koplyčių, antkapių Vilniaus ir Kauno gubernijose. Vyravusios pažangios architektūros idėjos V. Michnevičių paskatino projektuoti pirmuosius gyvenamųjų namų kompleksus. J. Montvilos užsakymu jis suprojektavo keletą prašmatnių namų Vilniuje, visoje Lietuvoje – nemažai sakralinių pastatų. Pradėjęs dirbti miesto architekto padėjėju, vėliau pats tapo pagrindiniu miesto architektu ir šias pareigas ėjo 1904–1912 metų laikotarpiu. Iki pat XX a. pradžios Vilnius neturėjo tinkamo miesto teatro, nors buvo kuriami įvairūs projektai. Tuometinė miesto valdžia – miesto Dūma – drauge su jos sudaryta teatro statybos komisija nutarė teatrui ir koncertams skirtą salę įrengti rekonstruotuose Pirklių namuose. Rekonstrukcijos sąmatą ir projektą parengė iš Rusijos atvykęs inžinierius, architektas Konstantinas Korojedovas (rus. Константин Николаевич Короедов) (1862–1912), tuometinis Vilniaus miesto architektas, Sankt Peterburgo civilinių inžinierių instituto auklėtinis. Vilniaus miesto architekto pareigas jis ėjo 1894–1904 metais ir šiame mieste pastatė apie 40 istorizmo, moderno stiliaus pastatų. Paminėsime, kad šio inžinieriaus, architekto suformuotas naujas pastatas – Miesto salė (lenk. Sala Miejska) – žymėjo kokybės požiūriu naują pastato architektūrinės raidos etapą, kai jo funkcija iš prekybinės virto kultūrine. K. Korojedovo projekte buvo numatyta įrengti 34 kambarių viešbutį, koncertų salę, parduotuves ir gyvenamuosius būstus. Siekiant nukonkuruoti panašias įstaigas, buvo nuspręsta salę padidinti: suformuoti puošnų vestibiulį, padidinti viešbutį, frontalinę pastato dalį statyti ne trijų, o keturių aukštų. Šiuo projekto variantu ir buvo vadovaujamasi vykdant 1900–1902 m. rekonstrukciją, po kurios eklektinės architektūros pastatas buvo pavadintas Miesto sale su „Γρанд Отель“ viešbučiu. Vėliau tuometiniam Vilniaus miesto architektui V. Michnevičiui teko dar viena atsakinga užduotis – perstatyti Miesto salę po įvykusio gaisro. V. Michnevičius buvo pasiūlęs du projekto variantus. Pasirinktas pigesnis (kitas buvo moderno stiliaus). Architektas V. Michnevičius Miesto salėje darbus atliko 1907–1912 metais pritaikydamas salę teatrui. Tai meniškiausias ir geriausiai išlikęs teatro salės interjero pavyzdys Vilniuje. Pagal įvairių šaltinių duomenis, inžinierius, architektas V. Michnevičius Vilniuje buvo suprojektavęs apie 30 įvairios paskirties pastatų. Ne visi V. Michnevičiaus parengti projektai buvo įgyvendinti. Jis, kaip miesto architektas, rūpinosi miesto aplinka, Vilniuje statomais municipaliniais statiniais. V. Michnevičius yra pastatęs vaikų infekcinę ligoninę Žvėryne (1906–1912),  įspūdingos architektūros pastatą Turgaus halę (1904–1906).

V. Michnevičiaus projektuotas Halės turgaus pastatas Vilniuje. 1907 m. atvirukas                                         

Turgaus halė – didžiausias amžiaus pradžios statinys su metalinėmis konstrukcijomis Vilniuje, architektūros paveldo objektas, stovintis dabartinių Pylimo ir Bazilijonų gatvių kampe. Jį sukūrė inžinierius ir architektas Vaclovas Michnevičius, o projektą įgyvendinti padėjo verslininkas Petras Vileišis. Halės metalinių santvarų perdanga – vienintelis tokio tipo amžiaus pradžios konstrukcijų pavyzdys Lietuvoje. Architektas V. Michnevičius, susigyvenęs su istorinių stilių formomis, halės fasadus papildomai dekoravo eklektiniais elementais, kurie turėjo teikti kilnumo. 1908 metais V. Michnevičius suprojektavo miesto namų Didžiojoje gatvėje perstatymą ir parengė neogotikinio stiliaus pastatų projektą. Miesto architektui V. Michnevičiui suteiktos profesinio tobulėjimo galimybės leido įgyvendinti trijų žymiausių teatrų projektus. Šios srities architektūroje dominavo baroko ir klasicizmo stiliai. Miesto valdyba siuntė architektą į užsienį (Vieną ir kitur) susipažinti su teatrų architektūra. Pagal V. Michnevičiaus projektą buvo pastatytas muzikinės draugijos „Liutnios“ teatras. Viduje buvo taupiai įtalpinta stačiakampė 500 vietų salė su balkonu, scenai ir tarnybinėms patalpoms paliekant minimalų plotą. Vaclovas Michnevičius su architektu Aleksandru Parčevskiu sukūrė Lenkų teatro D. Poguliankoje projektą.

Architektų V. Michnevičiaus ir A. Parčevskio projektuotas Lenkų teatras D. Poguliankos gatvėje Vilniuje. 1913 m. atvirukas                                         

Šio teatro projekto bendraautoris A. Parčevskis architekto specialybę įgijo studijuodamas 1904–1910 metais Rygos politechnikos institute ir Krokuvos dailės akademijoje. Lenkų teatre harmoningai suderinti Krokuvos ir Vilniaus senosios architektūros motyvai. Teatro vidaus struktūra panaši į kitų V. Michnevičiaus projektuotų teatrų: pagal išilginę simetrijos ašį išdėstytos pagrindinės patalpos: vestibiulis (antrame aukšte – fojė), salė ir scena. Scena pakankamai erdvi, žiūrovų salėje (parteryje ir dviejuose amfiteatruose) išdėstyta 900 vietų. Rusijos imperijos valdymo metu Lenkų teatras – tai vienas reikšmingiausių XX a. pradžios kultūrinės paskirties pastatų Vilniuje. V. Michnevičius aktyviai įsitraukė į Vilniaus namų statybos ir įrengimo draugijos veiklą, dalyvavo parodose, konkursuose. 1911–1912 metais V. Michnevičius statė vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės. Jį sudarė Arzamaskos g. (dabar J. Tumo-Vaižganto g.), Kražių skg. ir Kražių g. kvartale pastatyti architektūriškai spalvingi kotedžų pastatai. Tai seniausia Vilniaus gyvenamųjų namų bendrija, kurią sudaro 22 namai. Kolonijos sumanytojas ir fundatorius – bankininkas J. Montvila. V. Michnevičius su architektu A. Parčevskiu įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas“. Biuras projektavo bažnyčias, nuomojamus namus, vilas, kaimo pastatus, fabrikus, atliko priežiūros, rangos darbus. V. Michnevičius kūrė tuo periodu, kai vyko lūžis istorizmą keičiant modernui. Du architekto V. Michnevičiaus pastatai: Turgaus halė ir Lenkų teatras patenka į ryškiausių architektūriniu požiūriu XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilniaus istorizmo ir moderno visuomeninių pastatų dešimtuką. Nemažiau įdomūs ir kiti jo pastatai. Architektas V. Michnevičius projektavo  nuomojamus namus Kaštonų g. 1, Pylimo g. 5. Būdamas miesto architektas, jis išmėgino savo kūrybines jėgas statydamas moderno (secesijos) stiliaus pastatus, ieškojo savitos vilnietiškos architektūros raiškos. V. Michnevičius Vilniuje yra pastatęs apie 10 daugiabučių gyvenamųjų namų. Jo statytuose namuose, skirtingai nuo visuomeninių, vyrauja novatoriškos tuo laiku krypties – moderno – bruožai. Vilniečių akį žavėjo jo ir kitų Vilniaus architektų sukurti pastatai: Teismų rūmai, Polesės geležinkelio valdyba, Mergaičių gimnazija, Žemės banko ir Valstybinio banko rūmai, Miesto salė, Lenkų teatras, Pirklių klubas, Turgaus halė, Elektrinė. Kai kurių valstybinių pastatų projektus rengė Sankt Peterburgo architektai, tačiau daugumą statinių projektavo Vilniaus architektai: I. Levickis, K. Korojedovas, J. Januševskis, V. Michnevičius, M. Prozorovas ir kiti. V. Michnevičiaus sukurti beveik visi teatrų rūmai, M. Prozorovo – bankai, prekybos namai, Pirklių klubas, įvairių konfesijų sakraliniai pastatai. Novatoriškais techniniais ir meniniais sprendimais išsiskyrė architektų F. Jasinskio ir A. Vivulskio projektai bei realizuoti darbai. 1903 m. architektas A. Filipovičius-Dubovikas suprojektavo vieną gražiausių Vilniuje moderno stiliaus namų (dabar – M. Valančiaus g. 3). XX a. pradžioje liberalesnė imperijos administracijos politika leido šiuo laikotarpiu Vilniaus miesto architektui V. Michnevičiui  rūpintis ne tik naujų statybų reikalais – domėtis Vilniaus praeities paminklais, jų išsaugojimu, imtis iniciatyvos fiksuoti, jo manymu, unikalius istorinius objektus.

Šiuose rūmuose, kuriuose buvo įsikūręs viešbutis „Гранд Отель“, V. Michnevičius projektavo Miesto salę koncertams ir teatrui. 1911 m. atvirukas                                            

Vienas iš tokių objektų – tai gynybinių statinių grupei priklausanti Vilniaus artilerijos bastėja, pasagos formos fortifikacinis statinys, dar vadinamas „barbakanu“, esantis Bokšto gatvėje. Ši gatvė – viena seniausių Vilniuje, minima XVI amžiaus istoriniuose dokumentuose. Laikui bėgant, Vilniaus artilerijos bastėja neteko savo gynybinės funkcijos, ir tuomet Vilniaus miesto valdžiai teko vykdyti 1799 metų caro Pavelo I įsakymą. Jis skelbė, kad ši teritorija yra apleista, šis fortifikacinis statinys yra pasenęs, trukdo tolimesnei miesto plėtrai, todėl būtina imtis priemonių, kad ši teritorija su fortifikaciniu statiniu būtų sulyginta su žemės paviršiumi ir užmūryti visi įėjimai į jį. 1801, 1808, 1840, 1862 metų miesto planuose šio fortifikacinio bastiono jau nepažymėti nė pėdsakai. Carinės administracijos pastangomis XIX a. pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai (gynybinė Vilniaus siena), bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti žemėmis. Taigi, praėjus daugiau nei 100 metų po Vilniaus artilerijos bastėjos sulyginimo su žeme, inžinierius Pranciškus Valickis ir architektas Vaclovas Michnevičius 1907 metais pro atkastą bastėjos šlaite angą pateko į jos požemius ir pradėjo juos tyrinėti. Jie parengė pagrindinio požemio ir kitų požemių, tunelių pjūvių brėžinius, sudarė  „barbakano“ požemių planą, kuriame parodė ir aplinkinių gatvelių išsidėstymą. V. Michnevičius 1908 metais išleido fotografijų albumą „Požemiai Bokšto gatvėje Vilniuje“ (lenk. Lochy na Bakszcie w Wilnie“). Jame buvo pateikta kiekvieno požemio, tunelio fragmentų nuotraukos ir jų aprašymas. Šis V. Michnevičiaus išleistas fotoalbumas supažindino Vilniaus tuometinę visuomenę su jau primirštu istoriniu paminklu. Tolimesni Vilniaus artilerijos bastėjos tyrinėjimai nebuvo atliekami nei tarpukariu, nei pokariu. Po karo iki 1965 metų Vilniaus artilerijos bastėjoje buvo įsikūręs vaisių ir daržovių sandėlis. Tik po 1965 metų Vilniaus artilerijos bastėja vėl susidomėjo kultūros istorijos tyrinėtojai, buvo nutarta restauruoti bastėjos bokštą, vidines patalpas, nes šis gynybinis statinys buvo vienas geriausiai išsilaikiusių Vilniaus gynybinės sienos fragmentų. 1966 metais pradėti Vilniaus bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai bei jos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bastėjos bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. Darbus atliko restauravimo-konservavimo specialistai. Taip pat buvo pradėti vykdyti šio istorijos paminklo fiksacijos darbai. Paminėsiu, kad Kultūros ministerijos Mokslinės  metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos užsakymu Vilniaus universiteto Mokslinio tyrimo sektoriaus Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos kolektyvas, vadovaujamas šios laboratorijos mokslinio vadovo doc. Romualdo Vilūno, 1970 metų vasarą atliko šio objekto geodezinius-architektūrinius matavimus, fotogrametriniu būdu fiksavo „barbakano“ gynybinės sienos fasadus. Paminėtuose darbuose teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Gauta fotogrametrinė, geodezinė medžiaga buvo panaudota tolimesniems objekto restauravimo darbams. Po restauravimo 1989 metais Vilniaus artilerijos bastėjoje buvo įrengtas muziejus. V. Michnevičiaus fotoalbumas „Požemiai Bokšto gatvėje Vilniuje“ yra saugomas Lietuvos dailės muziejuje, šiandieną jame pateiktas nuotraukas galima rasti Vilniaus vaizdų archyve.

Architektas Vaclovas Michnevičius – žymiausias sakralinės architektūros kūrėjas

Svarbiausią vietą inžinieriaus, architekto V. Michnevičiaus veikloje užima bažnyčios, kurios įdomios architektūros požiūriu, jose esančiais meno kūriniais. Su pasididžiavimu šiandieną galima sakyti, kad ilgiau nei tris dešimtmečius šis architektas buvo autoritetingiausiu Lietuvos istorizmo laikotarpio bažnyčių statytoju. Pats architektas autobiografijoje rašė, jog pastatė jų keliasdešimt, o įvairiuose atsiminimuose minimi skirtingi skaičiai: 23, 40 ir net 72. Įrodyta tik nedaugelio jų autorystė. Architekto V. Michnevičiaus kūrybinės veiklos pradžia sutapo su Rusijos imperijos įvesto draudimo statyti katalikų bažnyčias panaikinimu 1897 metais. Panaikinus draudimą, imta daugiau statyti bažnyčių. Pradėjus statyti naujas šventyklas, architektai buvo kviečiami iš Liepojos – K. E. Strandmanas  (K. E. Strandmann), Rygos – F. Vyganovskis (F. Wyganowski), Varšuvos – J. P. Dziekonskis (J. P. Dziekonski), Rusijos – N. Andrejevas (Н. Андреев) ir kitur. Netrukus prie jų prisijungė ir vietiniai, tarp kurių Michnevičius buvo vienas produktyviausių. Ankstyviausi projektai – XIX a. pabaigoje suprojektuotos vienbokštės halinės bažnyčios Ramygaloje (1898–1907 metais), Josvainiuose (1898–1903 metais), taip pat Ratnyčios, Nemunaičio bažnyčios pasižymi proporcijų išraiškingumu, preciziškomis detalėmis. Yra žinoma, tai patvirtina architektūros istorikės prof. N. Lukšionytės-Tolvaišienės atlikti tyrinėjimai, kad V. Michnevičius suprojektavo šias Lietuvoje esančias bažnyčias: Žeimių (Jonavos r.), Birštono, Žiežmarių (Kaišiadorių r.), Nemunaičio (Alytaus r.), Vievio, Gegužinės (Kaišiadorių r.), Raudondvario (Kauno r.), Perlojos (Varėnos r.), Vadžgirio (Jurbarko r.), Barzdų (Šakių r.), Kietaviškių (Elektrėnų r.), Kernavės. V. Michnevičius rūpinosi ir bažnyčių restauravimu, rekonstravimu. Pagal jo projektą buvo rekonstruotos Ukmergės, Jonavos (pristatyti bokštai), Juciūnų (Jonavos r.) bažnyčios. Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, V. Michnevičius buvo sukūręs ir daugiau bažnyčių projektų, tačiau ne visi jie buvo įgyvendinti. Tai Ratnyčios (Druskininkų r.), Ramygalos (Panevėžio r.), Kaišiadorių, Daugų (Alytaus r.), Surviliškio (Kėdainių r.), Rodūnės (Varanavo r., Baltarusijoje), Kauno evangelikų reformatų bažnyčių projektai. Apžvelkime kai kurias architektūriniu požiūriu įdomiausias ir vertingiausias architekto suprojektuotas ir statytas bažnyčias Lietuvoje ir už jos ribų. Pastebėsime, kad neogotikinis stilius vyrauja daugumoje jo statytų bažnyčių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčių projektavime ir statyboje vyravo madingas neogotikinis stilius. Tuo metu rengiant bažnyčių projektus stengtasi statyti jas kuo didesnes, puošnesnes, kad jos darytų kuo stipresnį įspūdį tikintiesiems.

V. Michnevičiaus 1899 m. projektuotos Žeimių  Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios šoninio fasado brėžinys. Nuotrauka iš  Artūro Narkevičiaus archyvo

Pradėkime su jomis pažintį Jonavos rajone. Neogotikinis stilius ypač gerai atsispindi Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios statyboje. Tai viena gražiausių bažnyčių Lietuvoje, pasižyminti architektūros grakštumu. Nedaug tokių galima pamatyti mūsų miesteliuose, bažnytkaimiuose. V. Michnevičius 1899 metais šią bažnyčią projektavo ir statė už dyka, o jo motina paaukojo statybai 5000 auksinių rublių, architektui talkininkavo klebonas Matas Miežinis su parapijiečiais, vitražus bažnyčiai kūrė Vladislovas Pšibitnevskis.

Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios pagrindinis fasadas. Tomo Duksos nuotrauka

Šią bažnyčią užbaigė statyti 1906 metais. Karo metais, t. y. 1915 metų rugpjūčio mėnesį, Rusijos kareiviai susprogdino Žeimių bažnyčios bokštus, sutrupino vargonus, išgabeno varpus. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia atstatyta. Bažnyčia didelė, stačiakampio plano, su  apside ir 2 aukštais fasado bokštais. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora akmenų mūro, jame stovi varpinė. Bažnyčios šventoriuje yra trys nedidelės koplytėlės. Vienoje jų buvo laidojami Kasakovskiai (grafai, Žeimių dvaro valdytojai). Antroji koplyčia priskiriama dvarininkams Nielovickiams. Trečioji raudonų plytų (neogotikinė) XX a. pradžioje projektuota V. Michnevičiaus. Šventoriuje atrandame ir architekto V. Michnevičiaus kapą. Dabar iš Žeimių sugrįžkime į Vilnių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniuje pastatyta keletas katalikų bažnyčių ir koplyčių. V. Michnevičius Vilniaus Saltoniškių priemiesčiui buvo suprojektavęs didingos architektūros Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo neogotikos stiliaus bažnyčią su įspūdingais 2 bokštais (projektas parengtas 1906 metais, dėl lėšų stygiaus jis buvo įgyvendintas ne iki galo, ji tapo neoromaninio stiliaus). Ši gelsvų netinkuotų plytų lotyniško kryžiaus plano Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia buvo pradėta statyti 1908–1911 metais Šv. Rapolo parapijos klebono J. Adamavičiaus rūpesčiu, tačiau I Pasaulinis karas darbus nutraukė. Po karo darbai vėl buvo tęsiami. Dabartinė ši šviesių plytų netinkuota bažnyčia nepriklauso prie Vilniaus architektūros šedevrų.

Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios vaizdas 2016 metais nuo K. Bogdano skvero. Tomo Duksos nuotrauka

Architekto V. Michnevičiaus Nemunaičio neogotikos formų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, statyta 1899–1904 metais, yra viena iš gražiausių Dzūkijoje. Kitas įdomus architekto V. Michnevičiaus statinys – Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. 1908 metais gautas oficialiai patvirtintas naujas bažnyčios projektas. Jo autorystė nėra tiksliai žinoma, tačiau pagal braižą priskiriama V.  Michnevičiui. Pagal architekto V. Michnevičiaus projektus pastatyti ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai, Vievio ir Kietaviškių bažnyčios. Vievio Šv. Onos bažnyčia pradėta statyti 1907 metais, iki Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia išmūryta iki langų. Po karo statyba tęsta 1925–1931 metais. Bažnyčia neobarokinė, turi klasicizmo elementų, balsvų plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su 2 aukštais fasado bokštais. Vidus 3 navų, dengtas kryžminiais skliautais. Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1905–1915 metais naudojant vietinės plytinės plytas. Ji yra eklektinės architektūros. Bažnyčia sumūryta iš plytų, apačioje – tašytų akmenų. Pati netikėčiausia architekto kūryboje Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, statyta iš tašytų lauko akmenų. Bažnyčios pamatai pašventinti 1909 metų vasarą (šventino kunigas Juozapas Būčys). Ne visi bažnyčių projektai, kuriuos sukūrė V. Michnevičius, buvo įgyvendinti Vilniaus krašte, kitose Lietuvos vietose. Nemažai savo darbo pėdsakų – Dievo šventovių – V. Michnevičius paliko lietuviškų gubernijų teritorijose, kadaise buvusiose lietuviškose žemėse, kuriose gyveno katalikai: Ašmenoje, Gervėčiuose, Vidžiuose, Derečine, Belogrudoje, Chožove, Vijoje ir kitur.

V. Michnevičiaus 1907m projektuotos Saltoniškių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios šoninio fasado brėžinys. Nuotrauka iš Artūro Narkevičiaus archyvo

Susipažinkime su kai kuriomis išvardintomis Gudijos bažnyčiomis, kurios tapo šių gyvenviečių pagrindiniais architektūriniais akcentais. Pradėkime nuo patraukliosios Ašmenos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios. Yra žinoma, kad 1900–1906 metais pagal Vilniaus architekto V. Michnevičiaus projektą, vadovaujant kunigui Kazimierui Saikovskiui, buvo pradėta statyti ši neobarokinė mūro bažnyčia buvusio pranciškonų vienuolyno vietoje. Bažnyčios penkių tarpsnių bokštai lengvomis formomis, proporcijomis ir dideliais langais suteikia pastatui grakštumo. Portikas klasicistinis, su kolonomis ir trikampiu frontonu. Virš bažnyčios portiko matome užrašą lotynų kalba „TE DEUM LAUDAMUS“ („Tave, Dieve, giriame“). Bažnyčios interjere vyraujanti geltona spalva sukuria erdvės ir šviesos įspūdį. Šią šventovę galima laikyti vienu išskirtiniausių architekto, labiau linkusio į neogotikines formas, darbų. 2006 m. Ašmenos parapijiečiams buvo džiugi šventė, jie paminėjo šios bažnyčios 100 metų sukaktį. Astravo rajone esanti raudonų plytų neogotikinio stiliaus vienabokštė Gervėčių Švenčiausios Trejybės bažnyčia – pagrindinis šio kaimo simbolis. Bažnyčią projektavo architektai A. I. Alšalovskis ir V. Michnevičius. Gervėčiai laikomi vienu iš septynių Baltarusijos deimantų. Ši didinga Gervėčių bažnyčia – tai architekto, šventovių statytojo V. Michnevičiaus įvertinimas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Gervėčių bažnyčia – didžiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje ir viena gražiausių tuometinėje Rytų Lietuvoje.

Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčia Baltarusijoje vadinama  „Noterdamu“

Ją aplenkė ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų audros. Bažnyčios aukštis siekia 65 metrus. Ši architekto V. Michnevičiaus 1899–1903 metais statyta didinga Gervėčių bažnyčia išsiskiria savo grakštumu, puošybos detalių turtingumu, architektūrinių formų žaismingumu ir savita kompozicija. Jos fasadai labai puošnūs, juose panaudota daug įvairių stilizuotų neogotikinių formų. Šoninius fasadus skaido laiptuoti kontraforsai, pereinantys į arkbutanus. Arkbutanas – tai išorinė atraminė pusarkė. Baltarusiai didžiuojasi, kad šios bažnyčios grakštūs neogotikos elementai, arkbutanai savo architektūrinėmis formomis primena Paryžiaus architektūros šedevrą Noterdamo katedrą, ir dėl kai kurių architektūrinių panašumų šią Gervėčių bažnyčią vadina savo „Noterdamu“. Šios bažnyčios kunigas Leonas Nestiukas, susipažinęs su landšafto dizaino pagrindais, dėjo pastangas, kad greta bažnyčios šventoriaus atsirastų fantastiškas dendroparkas su dekoratyviniais krūmais, 12 apaštalų skulptūromis, mediniais kryžiais, kuris su bažnyčia sudaro harmoningą visumą. Dėl šios gamtos ir sakralinio pastato harmonijos dalis baltarusių vadina Gervėčius „mažąja Šveicarija“. Kunigo Leono Nestiuko dėka bažnyčia buvo restauruota, joje atgijo senųjų vargonų muzika. Tikras Gudijos šviesuolis klebonas Leonas Nestiukas triūsė bažnyčioje daugiau negu 20 metų. Deja, puikaus a. a. klebono Leono Nestiuko Gervėčių parapija neteko šį pavasarį, anapilin jis iškeliavo kovo mėnesį. Kasmet Švč. Trejybės atlaidai Gervėčiuose tampa didžia krašto švente, kurioje dalyvauja Gudijos, Lietuvos ir viso pasaulio lietuviai. Kita architekto V. Michnevičiaus šventovė – neogotikinė Vidžių Švč. Trejybės bažnyčia (dar vadinama Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia), šios gyvenvietės architektūrinis akcentas. Bažnyčią galima laikyti vienu išskirtiniausių architekto darbų.

Vidžių Švč. Trejybės bažnyčios pagrindinis fasadas

 

Ši Vidžių bažnyčia išsiskiria raudonų plytų mūro fasadais, nepakartojamo grožio interjeru, langų vitražais, dviejų bokštų smailėmis. Portikas klasicistinis, su kolonomis ir trikampiu dantytu frontonu. Bažnyčios interjeras pavergia savo originalumu, nepriekaištinga architektūros formų ir tapybos darna. Tai viena aukščiausių bažnyčių Baltarusijoje, bokštų aukštis 59 metrai, už ją aukštesnė tik bažnyčia Gervėčiuose. Bažnyčia Vidžiuose pradėta statyti 1909 metais parapijiečių lėšomis, baigta 1914 metais. Ji labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, nes ties Vidžiais 1915 metais ėjo fronto linija, bažnyčia atstatyta 1920 metais. Pirminis bažnyčios interjeras ir vargonai neišlikę. Jeigu pirmiau minėtos Gudijos bažnyčios yra greta rytinės Lietuvos sienos, tai Derečino neogotikinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią mes šiandieną rasime žymiai nutolusią nuo Lietuvos sienos Želvos rajone. Derečino miestelis yra į PR nuo Gardino Slonimo miesto link. Paminėsime, kad Derečinas yra sena LDK gyvenvietė, 2016 metais šis miestelis atšventė gražų 600 metų jubiliejų. Miestelio simbolis – raudonų plytų mūro bažnyčia, pagal architekto V. Michnevičiaus projektą statyta 1906–1913 metais. Tai vieno bokšto neogotikinio stiliaus simetrinio tūrio bažnyčia. Pagrindinis fasadas darnių proporcijų, neogotikinių formų. Dantyto frontono kampuose išsidėstę nedideli bokšteliai. Bažnyčios sienos sustiprintos kontraforsais, tarp jų išsidėstę trys dideli arkinės formos langai su spalvotais vitražais.

Derečino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pagrindinis fasadas

Bažnyčios rytinis galas pasižymi įvairaus aukščio ir formų tūrių deriniu. Pirminis bažnyčios interjeras iš dalies yra pakitęs, daugelis vertingų istorinių-kultūrinių vertybių iš šios bažnyčios buvo pagrobta bolševikų, kai čia keitėsi carinės Rusijos valdžios. Keliaudami nuo Derečino Lietuvos link, atrandame dar vieną šio kūrėjo bažnyčią. Tai Lydos dekanatui priklausanti dviejų bokštų neogotikinio stiliaus Belogrudos kaimo Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia, kurią projektavo V. Michnevičius. Belogrudos kaimas yra į PV nuo Lydos (15 km) prie Ditvos upės. Dalis architektų šią bažnyčią priskiria neoromaniniam stiliui. Ji statyta 1900–1905 metais vietoj buvusios medinės bažnyčios. Ši bažnyčia įrašyta į Baltarusijos istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą. Turbūt ne visos V. Michnevičiaus projektuotos ir statytos neogotikinio ir kitų stilių bažnyčios (turinčios neorenesansinių, neobaroko bruožų) yra atrastos Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Keistoka, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek yra architekto projektuotų bažnyčių. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad 32, kitur – 40, net 72. Visų autorystę dabar nustatyti sunku, nors dauguma jo projektuotų, statytų bažnyčių yra aplankyta, ištyrinėta. Manau, dar yra ką veikti lietuvių ir baltarusių tyrėjams, suvokiant, kad V. Michnevičiaus  projektuotos ir statytos bažnyčios – tai bendras Lietuvos ir Baltarusijos istorinis paveldas. Kaip žinome, įvairiuose šaltiniuose ne visuomet yra įvardyti bažnyčių projektų autoriai, dažniausiai juose nurodomi fundatoriai, klebonai ir kiti asmenys, iniciavę jų statybas, todėl sudėtinga autorius identifikuoti. Jeigu archyviniai dokumentai neišlikę, tenka spėlioti bažnyčių projektų autorius pagal statybos braižą ir stilių. Dauguma inžinierių, architektų, dirbusių Vilniaus, Kauno, Gardino, Vitebsko gubernijose, buvo baigę Peterburgo civilinių inžinierių institutą, Peterburgo dailės akademiją, todėl V. Michnevičiaus ir kitų architektų projektuotos neogotikinio stiliaus bažnyčios buvo kryžminio plano, panašių formų ir konstrukcijų, būdingų šiam stiliui. Dalį neogotikinio stiliaus bažnyčių Lietuvoje yra projektavę žymūs lenkų, rusų, švedų ir kitų tautybių architektai. Pagrįsti visų V. Michnevičiaus projektuotų bažnyčių autorystę neturint istorinių dokumentų, archyvinės medžiagos, bažnyčių knygų yra sudėtinga. Ne visi duomenys išsaugoti Lietuvos archyvuose, žymi dalis dokumentų saugoma buvusios Rusijos imperijos archyvuose. Antrasis šio žymaus architekto gyvenimo laikotarpis, tai aktyviausi, kūrybiškai vaisingiausi gyvenimo metai, įnešę deramą indėlį Lietuvos ir Gudijos architektūroje.

Architekto Vaclovo Michnevičiaus kūrybinė veikla 1915–1936 metais

Trečiasis V. Michnevičiaus gyvenimo laikotarpis susijęs su jo kūrybine veikla Pirmojo pasaulinio karo metu, pokariu ir tarpukariu. 1915 metais V. Michnevičius kaip karininkas buvo pašauktas tarnauti Rusijos armijoje (tiesė kelius). Daug senųjų architektų į pokario Vilnių nebesugrįžo, o V. Michnevičius persikėlė į Kauną, kur vadovavo Žemaičių plento (Kauno-Klaipėdos ruožo) tiesimo darbams.

V. Michnevičius Strebeikių dvarelyje su šeimos nariais ir kaimynais. Nuotrauka iš Artūro Narkevičiaus archyvo

Po karo jis perėmė Strebeikių dvarelį ir 1919 metais įsidarbino Kaune, Kelių ir plentų valdyboje, vyresniuoju inžinieriumi. 1925 metais nesėkmingai pretendavo į Kauno miesto architekto pareigas, neturėdamas įtakingos paramos paskyrimo nesulaukė. Daug jėgų atidavė Lietuvai labai reikalingo Žemaičių plento tiesimui, 1925 metais parašė knygelę „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“. Tačiau nemažai dėmesio jis skyrė ir architektūrai. 1930 metais Kauno totorių draugijos iniciatyva Kaune buvo pastatyta mūrinė musulmonų mečetė. Šios mečetės autoriai – architektai Vaclovas Michnevičius ir Adolfas Netyksas. Mečetės planą sudaro kvadratinė maldų patalpa ir stačiakampis tambūras, prie kurio prijungtas bokštas – minaretas. Virš minareto ir kupolo iškeltos smailės su pusmėnuliais. Mečetės statyba truko vienerius metus. 1972–1973 metais mečetė remontuota pagal architekto Z. Dargio projektą. 1996 m. gruodžio 23 d. Kauno mečetė įrašyta į LR kultūros paveldo objektų sąrašą. Paminėsiu, kad Kauno musulmonų mečetės minaretas – tai vienas iš dviejų minaretų, esančių Lietuvoje. V. Michnevičius, projektuodamas mečetę su minaretu Kaune, turbūt buvo susipažinęs su minaretu Kėdainiuose, kuris yra miesto centrinio parko pakraštyje. Kėdainių minaretas paskelbtas architektūros paveldo objektu. Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos užsakymu Vilniaus universiteto Mokslinio tyrimo sektoriaus Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos darbo grupė 1978 metais atliko Kėdainių senamiesčio pastatų fasadų, Kėdainių minareto fotogrametrinės nuotraukos darbus, geodezinius matavimus. Šių eilučių autoriui tuo metu teko sudarinėti Kėdainių minareto brėžinius: planą, skersinį ir išilginį pjūvius. Grįžkime prie kitų architekto V. Michnevičiaus darbų Kaune. Yra žinoma, kad jis rekonstravo Kauno kunigų seminarijos pastatų kompleksą. 1929–1930 m. pagal jo projektą buvo užstatytas antstatas ant istorinio buvusio Kauno bernardinų vienuolyno vakarinio korpuso. Paskutinė V. Michnevičiaus bažnyčių projektų banga – 1928–1934 metų laikotarpis, kai architektas ir toliau projektavo neogotikinio stiliaus bažnyčias. 1930 metais architektas V. Michnevičius parengė Ukmergės Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčios perstatymo projektą, jam buvo pavesta ir techninė priežiūra. V. Michnevičius taip pat rūpinosi bažnyčių restauravimu, rekonstravimu. 1928–1930 metais pagal jo projektą buvo pastatyta Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Vėliau, 1931–1934 metais, pagal V. Michnevičiaus projektą, vadovaujant klebonui Stanislovui Mikelkevičiui, pastatyta mūrinė Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčia Šakių rajone. Talentingiausias Lietuvos sakralinės architektūros kūrėjas V. Michnevičius reformatų bendruomenės įsigytame sklype Kaune, Ožeškienės gatvėje, 1934 metais suprojektavo neogotikinių formų Evangelikų reformatų bažnyčią Kaune.            

Paskutinieji architekto, jo šeimos narių gyvenimo metai Strebeikių dvarelyje ir svetur

Tikėtina, kad architekto V. Michnevičiaus Strebeikių dvaras, esantis apie 5 km nuo Žeimių miestelio, galėjo būti pastatytas XIX a. pirmoje pusėje ar viduryje. Iš pradžių Strebeikiuose gyveno Vaclovo Michnevičiaus motina Aleksandra su vyru Dominyku, jam mirus, nuo 1875 metų ji gyveno su velionio broliu Juliumi Michnevičiumi. Strebeikiai Vaclovo nuosavybe tapo vėliau, prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Manoma, kad motina Aleksandra, nepatenkinta sūnaus vedybomis su vokiete Karolina, savo dvarelį buvo užrašiusi brolio Kazimiero sūnui Andriui Svolkeniui. Kai šis viską nuskurdino, architektas nesunkiai atpirko savo giminaičio „rezidenciją“ ir griebėsi pertvarkos. 1918 metais, grįžęs iš tarnybos caro armijoje, čia ir įsikūrė, bet ūkininkauti nemėgo. Su šeima apsistojęs Strebeikiuose (Jonavos rajone) rekonstravo savo dvarelį. Medinį dvaro namą architektas buvo atnaujinęs stilizuodamas tradicines formas. Dirbdamas Kaune, Plentų valdyboje, vyresniuoju inžinieriumi, V. Michnevičius nuomojosi butą Ožeškienės gatvėje, o šventadieniais savo neištaiginga karieta grįždavo į Strebeikius, kuriuos tada tvarkė nepraktiška ir lietuviškai nešnekanti žmona Karolina. Apsigyvenęs Strebeikiuose, beveik iki pat 1940 metų vertėsi laisva architekto praktika. 1936 metais Vaclovas, būdamas 70 metų, išėjo į pensiją, nes susilpnėjo sveikata, jis blogai girdėjo. Savo ūkiu Strebeikiuose V. Michnevičius nelabai domėjosi. Jis grįždavo iš miesto labiau pailsėti negu prižiūrėti ūkio. Samdydamas darbininkus, pasak vietinių žmonių, didelės atrankos nedarydavo, bet pirmenybę teikdavo lenkiškai kalbantiems. V. Michnevičius prabangos nemėgo, į svečius nevažinėjo, drabužius siūdavosi pas kaimo siuvėjus. Buvo labai darbštus, griežtas ir reiklus, neišpuikęs, teisingas. Lietuviškai kalbėjo prastai, save laikė lenku, tačiau nepritarė kitų dvarininkų sulenkėjimui. Paskutiniuosius metus architektas gyveno skurdžiai. Michnevičių šeima kraupiai nukentėjo atėjus tarybų valdžiai. Sūnus Kazimieras 1941 metais spėjo pasitraukti į Lenkiją. Po karo Michnevičių šeima buvo išblaškyta, žmona, duktė Irena su šeima ištremtos į Krasnojarsko kraštą. V. Michnevičius per stebuklą tremties išvengė dėl tarnybos Plentų ministerijoje. 1946 metais Michnevičių namuose įkūrus Strebeikių pradinę mokyklą, gausybė architekto brėžinių, rankraščių, pastatų fotografijų, architekto kauptų visą gyvenimą, buvo enkavedistų sudeginta. Kai kas iš Michnevičių dvarelio vertybių ir dviejų tūkstančių knygų biblioteka pateko į Žeimių bažnyčią. Architektas mirė 1947 metais. Karsto, sukalto iš neobliuotų lentų, nė nenešė bažnyčion. Laidojo paskubomis, nors ir Žeimių bažnyčios šventoriuje. Galima spėlioti, kad tokį valdžios nurodymą buvo gavęs anų laikų Žeimių klebonas kun. J. Gėgžna. Žeimių parapijos knygoje išlikęs įrašas: „1947 m. sausio 14 d. Strebeikių kaime dėl senatvės mirė Vaclovas Michnevičius. Aprūpintas sakramentais. Vedęs. 85 metų amžiaus. Inžinierius“. Iš tikrųjų jam buvo 81 metai. Šventoriuje palaidoti ilsisi Vaclovo giminaičiai: Kazimieras Svolkenis (1833–1908) (Vaclovo mamos brolis) ir Kazimiero sūnus Andrius Svolkenis (1877–1926). Tremtyje Krasnojarske 1948 metais mirė architekto žmona Karolina Michnevičienė (Feige). Duktė Irena 1956 metais iš tremties grįžo ne į Lietuvą, bet į Lenkiją. Lenkijoje apsigyvenusių Michnevičių gretos po truputį retėjo. 1967 metais mirė Irenos vyras Marijonas Michnevičius, vėliau, 1984 metais, mirė Vaclovo duktė Irena, būdama 83 metų, 1985 metais mirė jos brolis Kazimieras. Praėjus 20 metų po Irenos Michnevičienės netekties, mirė jos sūnus Liudvikas, o po kelerių metų mirė ir antrasis sūnus Kazimieras (2007 metais). V. Michnevičiaus palikuonims išvykus į Lenkiją, Strebeikių dvarelio sodyba (Michnevičių bajorkiemis) po truputį nyko. Strebeikių dvaras buvo išgriautas 1975–1980 metais, šiuo metu dvarvietėje nėra likę pastatų.

Prie Vaclovo Michnevičiausi kapo Žeimių bažnyčios šventoriuje 2015 m. Kairėje architekto proanūkas Mikalojus Jonas Michnevičius ir anūkas Marekas Vaclovas Michnevičius iš JAV. Nuotrauka iš  Artūro Narkevičiaus archyvo

Dabar liko tik senų medžių paliudijimai ir 2002 metais buvusios dvarvietės vietoje pastatytas Žeimiuose gyvenančio tautodailininko A. Narkevičiaus sukurtas atminimo koplytstulpis. Gerai, kad tokių žmonių dėka dar nepamirštas, neišnykęs, neužžėlęs kelias, takas į architekto sodybą, kurią jis laikė savo tėviške ir gimtine, ir kurią senatvėje pasirgęs paliko prieš 70 metų.

Vaclovo Michnevičiaus kūrybinės veiklos įvertinimas Žeimiuose

Pažymėsime, kad Žeimių kunigas a. a. Eugenijus Jakubauskas (1907–1995) pirmasis Žeimiuose susidomėjo šios bažnyčios projektuotoju. Jis pradėjo rinkti medžiagą apie architektą ir 1975 metais parengė darbą „Inžinieriaus, architekto Vaclovo Michnevičiaus biografija“. Kunigo rūpesčiu Žeimių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas paminklas architektui. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Jonavos krašto ir Žeimių miestelio visuomenė susidomėjo šio žymaus inžinieriaus, architekto V. Michnevičiaus kūrybine veikla.

Prie Vaclovo Michnevičiausi paminklinio biusto Žeimių parke 2015 m. Kairėje architekto proanūkas Mikalojus Jonas Michnevičius ir anūkas Marekas Vaclovas Michnevičius.  Nuotrauka  iš  Artūro Narkevičiaus archyvo

Žeimių kraštotyrininkai pradėjo rinkti medžiagą apie iškilųjį kraštietį ir ilgus metus puoselėjo viltį tinkamai įamžinti garsiojo bažnyčių statytojo atminimą. Žeimių vidurinės mokyklos mokytoja Vincė-Stasė Pranienė rinko medžiagą ir parengė kraštotyrinį darbą, pristatantį Vaclovą Michnevičių. 1997 metais ji suorganizavo konferenciją, skirtą architekto gimimo 135-osioms metinėms paminėti (pagal neteisingą gimimo datą). Po 1997 metų V. Michnevičiaus 135-ųjų gimimo metinių sukakties minėjimo atsirado dar vienas entuziastas. Tai Artūras Narkevičius, kuris pradėjo aktyviai domėtis architekto V. Michnevičiaus gyvenimu ir kūryba, ėmėsi darbų, siekiančių išsaugoti garbaus architekto atminimą. Jis rinko senų žmonių atsiminimus apie šį kraštietį, nustatė tą vietą, kur stovėjo V. Michnevičiaus dvarelis. Šiandieną apie architekto gimtinę, buvusį Strebeikių dvarelį, sunku kalbėti – ten vieniša, neliko dvaro sodybos likučių. Architekto gimtinė – brangi vieta Žeimių miestelio parapijiečiams. 2002 metais įvykusio tradicinio seniūnijos renginio metu buvo pašventintas tautodailininko A. Narkevičiaus išdrožtas stogastulpis, skirtas Strebeikių dvarvietei ir architekto V. Michnevičiaus gimtinės atminimui įamžinti. Tų pačių metų rudenį Žeimiuose architekto Vaclovo Michnevičiaus vardu buvo pavadinta gatvė. Architekto gyvenimu, jo kūryba domėjosi ir kiti kraštiečiai. Tai buvęs Lietuvos technikos bibliotekos direktorius Kazimieras Mackevičius. Jis 1957 metais pradėjo lankyti buvusią Strebeikių pradinę mokyklą, įsikūrusią architekto V. Michnevičiaus namuose. Jo straipsnyje „Architektą, inžinierių V. Michnevičių prisimenant“ randame labai įdomios medžiagos apie šį kūrėją. Marius Glinskas – Lietuvos žurnalistas, poetas, gimęs 1950 metais Strebeikiuose, daug bendravęs su  A. Narkevičiumi, šiam architektui paskyrė straipsnį „Atminimo vitražas bažnyčių statytojui“. Įvairiuose leidiniuose, periodinėje spaudoje, publikuotose straipsniuose yra nurodoma neteisinga V. Michnevičiaus gimimo data – 1862 metai. Šie gimimo metai yra užfiksuoti ir Žeimių bažnyčios mirimų knygoje, todėl buvo iškalti ir ant paminklo, pastatyto Žeimių bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi architekto palaikai. Iš tikrųjų jis gimė 1866 metais. Tai sužinome iš menotyrininkės prof. Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės tyrinėjimų ir kraštiečių klubo „Žeimių ainiai“ pirmininko Artūro Narkevičiaus sukauptos archyvinės medžiagos. N. Lukšionytė-Tolvaišienė, susipažinusi su Sankt Peterburgo archyve saugoma architekto asmens byla, tyrinėjo architekto projektuotas bažnyčias ir nagrinėjo jo gyvenimo bei kūrybos faktus. A. Narkevičius Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Vaitkuškio (dabar Pašilės) bažnyčios gimimo metrikų registravimo knygoje rado įrašą, patvirtinantį, kad V. Michnevičius gimė 1866 metų spalio 15 dieną (spalio 23 dieną pagal senąjį kalendorių) Vaitkuškio dvare (Pašilės dvare). Šis A. Narkevičiaus atradimas mus įtikina, nes Michnevičiai palaikė gerus ryšius su savo tolimais giminėmis Kosakovskiais – žeimiečių grafų atšaka, valdžiusia Vaitkuškio dvarą. Yra ir kita versija – galbūt Pašilės Šv. Barboros bažnyčioje V. Michnevičių tik krikštijo. Sugrįžkime į Vaitkuškio dvarą. Rašytiniuose šaltiniuose atrandame, kad Vaitkuškio dvarui priklausančioje teritorijoje 1789 metais pastatyta Pašilės Šv. Barboros bažnyčia, tuomet buvusi prie šilo – iš to ir kilo Pašilės pavadinimas. Tuomet šis dvaras buvo nutolęs nuo Ukmergės į pietus apie 4 km. Iki šių dienų išlikę keli Vaitkuškio dvaro laikotarpio statiniai: rūmų bokštas, arklidžių griuvėsiai, vartų fragmentai, tvarto griuvėsiai, daržinė, rūsiai. Pašilės Šv. Barboros bažnyčia dabar atsidūrė Ukmergėje, Pašilės mikrorajone. Vis dėlto architektas savo gimimo vietai neteikė per daug reikšmės ir savo tėviške visad laikė Strebeikius. Ilgą laiką buvo manyta, kad V. Michnevičius gimė Strebeikių dvarelyje (Jonavos rajone, Žeimių seniūnijoje). Iš Svolkenio dvarelio greta Strebeikių yra kilusi jo mama Aleksandra Svolkenytė-Michnevičienė. Būsimasis architektas vaikystėje čia praleisdavo visas vasaras, o gyvenimo pabaigoje apsigyveno Strebeikiuose, kur ir mirė. Malonu, kad architekto atminimas rūpi ne vien entuziastams. 2006 metais Jonavos rajono savivaldybės vyriausiosios specialistės paminklosaugai Gražinos Mrazauskienės rūpesčiu ir pastangomis buvo išleistas leidinys „Išsaugokime kultūros paveldą“, kuriame publikuojamas Žeimių vidurinės mokyklos kraštotyrininkų darbas „Strebeikių dvarelis“. Žeimių seniūnas Faustas Pilipavičius rūpinosi, kad Žeimių parke (priešais bažnyčią) iškiltų architekto V. Michnevičiaus biustas. Jonavos rajono savivaldybės taryba skyrė pinigų kilniam tikslui įgyvendinti. Buvo norima tai padaryti 2006-aisiais metais, minint Žeimių bažnyčios 100-metį. Jonavos rajono visuomenė, Žeimių parapijiečiai, švęsdami bažnyčios jubiliejų, galėjo džiaugtis, kad šie metai sutapo ir su šios bažnyčios projektuotojo, architekto Vaclovo Michnevičiaus 140-ųjų gimimo metinių sukaktimi. Tačiau šį sumanymą, t. y. pastatyti V. Michnevičiaus biustą, sutrukdė biusto autoriaus, kraštiečio skulptoriaus prof. Konstantino Bogdano liga. Į pagalbą buvo pakviesti profesoriaus mokinys Kęstutis Krasauskas ir žeimietis tautodailininkas Artūras Narkevičius. 2007 metais gimtuosiuose Žeimiuose iškilo architekto, bažnyčių statytojo, pastačiusio ir Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, V. Michnevičiaus paminklinis biustas. Aplink biustą stoveję žmonės klausėsi gražių kalbų, gyveno atminimu apie šį architektą. Taip buvo žmonių pareikšta pagarba šiam kūrėjui. Šio biusto autoriai: Konstantinas Bogdanas, Kęstutis Krasauskas, Artūras Narkevičius, architektas Julius Zonys. 2007 metais Jonavos rajono savivaldybės vyriausioji specialistė paminklosaugai Gražina Mrazauskienė paruošė lankstinuką „Architekto Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) sakralinio paveldo kelias“ ir suorganizavo ekskursiją architekto V. Michnevičiaus keliais. Jos metu buvo aplankytos Žeimių, Gegužinės, Kietaviškių, Vievio, Žiežmarių bažnyčios, Kauno kunigų seminarija ir Kauno musulmonų mečetė. Pasididžiavimo pažadintas imu vertinti Jonavos ir Žeimių žmonių entuziazmą, jų kraštotyrinę veiklą, populiarinant architekto nuveiktus darbus. Žaviuosi jų veikla, jų bendrais siekiais, tų ryžtingų žmonių tikėjimu, kad kažkada pasirodys knyga, skirta šiam kūrėjui. Ją žadėjo parašyti Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, bet jai mirus ši idėja užgeso. Reikėtų iš kraštiečių išskirti Žeimių tautodailininką, Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininką, konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2007“, „Kaimo amatų meistro“ nominacijos laureatą, Jonavos krašto muziejaus restauratorių, kraštiečių klubo „Žeimių ainiai“ įkūrėją ir pirmininką Artūrą Narkevičių, kuris turi surinkęs daug įvairios medžiagos, nuotraukų apie šį architektą ir norėtų su būsimu knygos autoriumi bendradarbiauti. Jis 2015 metais pakvietė iš JAV į Žeimius architekto Vaclovo Michnevičiaus anūką Mareką Vaclovą Michnevičių ir proanūką Mikalojų Joną Michnevičių. Architekto vaikaitis ir provaikaitis aplankė senelio kapą, nusifografavo Žeimių parke prie V. Michnevičiaus biusto, pabuvojo Strebeikių dvarelio vietoje prie tautodailininko A. Narkevičiaus sukurto atminimo koplytstulpio. Kraštiečių klubas „Žeimių ainiai“ išleido keletą atvirukų, susijusių su architektu. Viename jų pavaizduotas V. Michnevičius, anų dienų liudininkas, kuris iš paukščio skrydžio žvelgia į savo rankų kūrinį – Žeimių bažnyčią, į miestelio panoramą. Artūras Narkevičius Kauno archyve surado Vaclovo Michnevičiaus parašu patvirtintą vėjinio malūno projektą, kuris buvo skirtas gretimo kaimo kaimynui Žeimių valsčiuje. Tautodailininko mintyse artimiausioje ateityje atrasti dailininką, turintį pašto ženklų projektų kūrimo patirtį, kuris sukurtų pašto ženklą, skirtą šio architekto įamžinimui. Šiemet, praėjus dešimtmečiui – gražiam jubiliejui, nuo šio reikšmingo skulptoriaus prof. Konstantino Bogdano ir kitų bendraautorių kūrinio pastatymo Žeimiuose, Lietuvos architektų visuomenė, Jonavos krašto žmonės, Žeimių gyventojai džiaugiasi miestelio parke priešais bažnyčią pastatytu monumentu V. Michnevičiui. Žeimių miestelio parapijiečiai, 2016 metais švęsdami Žeimių bažnyčios 110 metų jubiliejų, mintimis buvo kartu su šios bažnyčios projekto autoriumi, jos statytoju architektu V. Michnevičiumi. Žeimių miestelyje viskas darnu – ir gatvės, tarp jų V. Michnevičiaus vardo gatvė, ir parkas su paminkliniu biustu architektui, ir priešais biustą jo statyta bažnyčia, ir Jonavos rajono garbės piliečio Konstantino Bogdano skveras su paminkliniu akmeniu tarsi vieni į kitus įsiterpia. 2016-ieji – jubiliejiniai dviejų žymių kraštiečių metai. Vasario mėnesį gimtuosiuose Žeimiuose vyko renginiai, skirti K. Bogdano 90-osioms gimimo metinėms.

Buvusio Strebeikių dvarelio vietoje prie A. Narkevičiaus sukurto atminimo koplytstulpio 2015 m. Kairėje architekto V. Michnevičiaus proanūkas Mikalojus Jonas Michnevičius, centre Artūras Narkevičius ir Marekas Vaclovas Michnevičius. Nuotrauka iš  Artūro Narkevičiaus archyvo

Vasario pradžioje Jonavos viešosios bibliotekos Žeimių filialas pakvietė visus prisiminti skulptoriaus specialybę. 2016 metai – tai graži žymaus inžinieriaus, architekto, bažnyčių, moderno stiliaus pastatų statytojo V. Michnevičiaus 150-ųjų gimimo metinių sukaktis. Tenka apgailestauti, kad V. Michnevičiaus 150 metų gimimo jubiliejaus nesulaukė skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas (1926–2011) ir šio architekto kūrybos žymi tyrinėtoja prof. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (1954–2014). Be Jonavos krašto šviesių žmonių įnašo ir pastangų mums būtų sunku susidaryti išsamų vaizdą apie šį profesonalų, nenuilstantį architektą. Man norisi pasakyti: per visą savo gyvenimą jis atliko daug prasmingų darbų, buvo didis kūrėjas, ieškotojas, skendintis įvairių pastatų, bažnyčių įgyvendintų ir neįgyvendintų projektų vizijose; jo užmojus, menininko sielą, žmogišką galią galima pajausti pažvelgus į jo sukurtą architektūros šedevrą – Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčią, kurios didybė ir ją supanti aplinka palieka kiekvienam neišdildomą įspūdį ir žavi mus ne ką mažiau negu Šv. Onos bažnyčia Vilniuje; architekto kultūrinis palikimas – tai reikšmingi istoriniai paminklai, puošiantys Lietuvą ir Gudiją.

Vilniaus architektų atminimo įamžinimas

Kiekvienas Lietuvos valstybės istorinis periodas paliko ryškų pėdsaką šalies kultūriniame pavelde. Straipsnyje išskyrėme Vaclovą Michnevičių kaip vieną žymiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos inžinierių, architektų. Greita laiko tėkmė artina mus prie valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus, prie naujai atgimstančios Lietuvos įspūdingos nacionalinės šventės. Manau, šiai šventei ruošiasi Jonavos rajono visuomenė, Žeimių miestelio bendruomenė, vėl prisimindama šio krašto žymų inžinierių, architektą V. Michnevičių. Artėjant šiam istoriniam momentui, ta proga Vilniuje būtų tikslinga pagerbti vieną žymiausių Lietuvos inžinierių, architektų V. Michnevičių, kurio suprojektuoti pastatai puošia mūsų sostinę, bet ne tik jį. Taip pat reikėtų, kad ant Vilniaus miesto vertingiausių architektūros pastatų būtų nurodytos ir kitų kūrusių šiuos objektus architektų pavardės. Pasižvalgykime po Vilnių, iki šiol to nėra padaryta. V. Michnevičiaus ir kitų to meto žymių Vilniaus architektų mes nerandame sostinės metraštininko, Vilniaus praeities tyrinėtojo, rašytojo A. R. Čaplinsko 2011 metų žinyne „Vilniaus atminimo knyga. Mieste įamžintos asmenybės“. Šioje knygoje pateikiamos Vilniaus viešose erdvėse (gatvėse, pastatų fasaduose) pagerbtų asmenybių biografijos ir jų nuopelnai Vilniui ir Lietuvai. Kaip žinome, architektūros profesionalai, urbanistai, menotyrininkai du V. Michnevičiaus unikalius pastatus Vilniuje: Turgaus halę ir Lenkų teatrą (dabar Rusų dramos teatras) įtraukė į ryškiausių architektūriniu požiūriu Vilniaus istorizmo ir moderno visuomeninių pastatų, statytų XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, dešimtuką. Turgaus halė – strateginė Vilniaus vieta, į kurią kasdieną traukia vilniečiai, miesto svečiai. Tai, kad šis kultūros paminklas yra išskirtinis, iliustruoja 2016 metais spaudoje pasirodžiusi knyga „Halė. Vilniaus turgaus istorija“, skirta šio pastato 110 metų sukakčiai. Būtų gerai, kad Vilniaus savivaldybė valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus proga, pasitelkusi Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus specialistus, Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją, pagerbtų architekto Vaclovo Michnevičiaus atminimą Turgaus halėje ir architektų Vaclovo Michnevičiaus, Aleksandro Parčevskio atminimą Rusų dramos teatre, įrengdama šių pastatų fasaduose atminimo (įamžinimo) lentas, fiksuodama jose, kad šių kultūros paveldo pastatų projektų autoriai buvo paminėti architektai. Reikia priminti dar vieną svarbų istorinį faktą, kad Lenkų teatre 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis vyko Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvių konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, įkūrusi 20 asmenų – žinomų visuomenės veikėjų – Lietuvos Tarybą. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatą. Šie rūmai buvo svarbūs XX a. pradžios tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje (1900–1918). Reikia pažymėti, kad Miesto salės rūmai tapo svarbiu tautos atgimimo judėjimo židiniu, juose 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas. Suvažiavimą organizavo 15 žmonių komitetas, vadovaujamas Jono Basanavičiaus. Suvažiavime buvo apibrėžtos tautinės lietuvių raidos perspektyvos. Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato centrinio fasado atminimo (įamžinimo) lentoje turėtų būti įvardyti du Vilniaus architektai: K. Korojedovas ir V. Michnevičius, nusipelnę šiam istoriniam architektūriniam paminklui. Manome, jog šiuodu Vilniaus architektus pagerbti Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato centriniame fasade tikslinga dar ir todėl, kad valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus proga dr. Jono Basanavičiaus atminimą numatoma įamžinti istorinėje sostinės erdvėje – aikštėje prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Senamiestis yra vertingiausia Vilniaus istorijos, urbanistikos ir architektūros palikimo dalis, todėl šių žymių architektų atminimo (įamžinimo) lentų įrengimas minėtų pastatų fasaduose suteiktų papildomos informacijos vilniečiams ir sostinės svečiams apie Vilniaus istorinį centrą – UNESCO pasaulio paveldo objektą. Šia kultūrine iniciatyva norime paskatinti labiau domėtis Vilniaus istorija, jo unikaliais architektūros paminklais, todėl turime įamžinti šių kūrėjų, puošusių daugiau nei prieš šimtmetį Lietuvos sostinę, atminimą, kad laikas neištrintų jų darbų iš mūsų atminties. Kalbėdami apie praeitį, klausiame savęs, ar šie kūrėjai nenueis į užmarštį, ar bus susitelkta jų pagerbti? Nepraleiskime progos įamžinti inžinierių, architektą V. Michnevičių ir kitus žymius architektus ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose. Tam tikslui turėtumėm ryžtingai susitelkti ir šį siekį įgyvendinti.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva  I, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius,  1996, p. 11-12, 15-21.

2. Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva  II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius,  1998. p. 126-129.

3.  Lukšionytė-Tolvaišienė N.,  Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius, 2000, p. 21-24, 58-72.

4.  Lukšionytė N.,  Maknys V., Teatro rūmai. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, 1988, p. 107-108.

5. Mrazauskienė G.,  Išsaugokime kultūros paveldą. Jonavos rajono švietimo įstaigų kūrybiniai projektai, Jonava, 2006-2009, p. 96.

6. Lukoševičienė R., Šaparavičienė N., Jonavos krašto žmonės. Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2000, p. 117-120.

7. Tiukšienė Z., Sisaitė N., Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, 2015, p. 288.

8.  Lukšionytė N.,  Kauno architektūra. Mečetė Totorių g. 3. Vilnius, Mokslas, 1991, p. 293-294.

9.  Semaška A., Pasižvalgymai po Lietuvą. Vilnius, 2004, p. 26, 49, 83, 86, 107-108, 131, 136-137, 143, 533, 586, 622, 647, 652.

10. Vilnius 1900-2016, Architektūros gidas. Všį Architektūros fondas, 2016, p. 6-7, 26, 43, 45-46.

11. Juškevičius A., Maceika J., Vilnius ir jo apylinkės, Vilnius, 1991, p. 41, 47-48, 65, 79-80, 88-89, 100, 158.

12.  Tarasevičienė R., Jonavos rajono garbės piliečiui Konstantinui Bagdonui – 90 m.. Taurosta. Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis, 2016 Nr.1 (2),  p.28-29

13. Maтериал из Википедии, „Санкт-Петербургский государственный архитектурно-строительный университет.“ Prieiga per internetą – https://ru.wikipedia.org/wiki/Санкт-Петербургский_государственный_архитектурно-строительный_университет (versija rusų k.)

14. Википедия,  „Церковь Святой Тройцы (Гервяты).“ Prieiga per internetą – https://ru.wikipedia.org/wiki/Церковь_Святой_Троицы_(Гервяты) (versija rusų k.)

15. Vikipedija, „Vaclovas Michnevičius.“ Prieiga per internetą – https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Michnevičius

16. Lietuvos nacionalinė filharmonija, „Filharmonijos pastato istorija.“ Prieiga per internetą – www.filharmonija.lt/lt/apie-mus/istorija.html

17. Šaknienė M., Lietuvos žurnalistų draugija, „Gervėčiai tebeapverkia iškiliojo kunigo netektį.“ Prieiga per internetą –  www.lzdraugija.lt/2017/04/gerveciai-tebeapverkia-iskiliojo-kunigo-netekti/

18. Vikipedija, „Kauno mečetė.“ Prieiga per internetą – https://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_mečetė

19. Tarasevičienė R., „Architekto Vaclovo Michnevičiaus atminimo įamžinimas.“ Prieiga per internetą – www.jonbiblioteka.lt/meges/Michneviciui/Atminimo iamzinimas/atminimo iamz i puslapi 1.pdf

20. Ambrulevičiūtė A., Skerniškis M., Kulikauskas G., Kulikauskienė L., „Halė.Vilniaus turgaus istorija.“ Prieiga per internetą – www.patogupirkti.lt/knyga/Halė-Vilniaus-turgaus-istorija.html

 

 

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra