Iš lietuvių pavardžių istorijos ir lenkiška jų rašyba

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš kurį laiką pasirodė įdomi knyga: Merkelis Račkauskas Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. Parengė Tomas Venclova, Vilnius, 2008. Tai - autoriaus jaunystės prisiminimų knyga, kurioje lyg veidrodyje atsispindi XIX amž. pabaigos-XX amž. pradžios gyvenimas Žemaičių dvaruose, klebonijose, miesteliuose ir miestuose, daug mažiau – kaimuose.

Rašančiam šį straipsnį knyga įdomi dar ir tuo, kad jis gerai pažinojo atsiminimų autorių, bemaž du dešimtmečius kartu dirbo Vilniaus universiteto tame pačiame Filologijos fakultete, kurį laiką net dėstė gretimose auditorijose, o vėliau – dažnai susitikdavo organizuojant disertacijų gynimus. M. Račkauskas buvo, kaip tada sakydavome, „linksmų plaučių“ žmogus, mėgstąs humorą ir anekdotus, kurių žinojo begales. Apie tai šį bei tą teko parašyti savo atsiminimuose (žr. Z. Zinkevičius, Prie lituanistikos židinio, Vilnius, 1999, 175–176). Buvo, kad ir ne taip artimi, pažįstami ir kiti knygoje minimi M. Račkausko artimieji: žentai Antanas Venclova, Petras Cvirka, vaikaitis, būsimasis knygos parengėjas Tomas Venclova… Knygoje pasakojama apie ano meto lietuvių veikėjus Povilą Višinskį, Joną Jabloskį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir kitus.
 
M. Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius. Tai matyti, pavyzdžiui, iš tokių knygos ištraukėlių:
 
„Į klausimą, ar čia kas namuose šneka žemaitiškai, atsakymas: Fui, tos chłopskiej mowy (mužikiškos kalbos) čia nė dvasios nėr“ (374).
 
Viena dvarininkė pasakoja: „Vakarais, kai kaišioju (vyrui) antklodę po šonu ar po kojomis, pasakau labanakt, o rytais <…> labryt <…>, kaip jis susiraukia, išgirdęs vietoje dobranoc ar dzień dobry prasčiokiškus žodžius <…>, sviedžia į mane paklodėlę rėkdamas nie bąd – litwomanka“ (nebūk litvomanė, t. y. perdėtai mėgstanti kas lietuviška, 457).
 
„Gretimo kambario durys prasivėrė, įėjo altaristos (prie bažnyčios gyvenančio pasenusio kunigo – Z. Z.) giminaitė panna Anna Downarowiczówna (…, kuri) dažnai pasigirdavo, kad nemokanti žemaitiškai ir niekuomet nekalbanti tą chłopska movą (ta mužikiška kalba), kuria kalbant można język złamać (galima liežuvį nulaužti). Kai kartą kun. Vizbaras jai įrodinėjo, jog pavardė Downarowicz yra ne kas kita kaip sulenkinta Daunoras, ši bajorė susierzinusi atkirto:
 
Dziwuję się że proboszcz, taki uczony, prawi takie brednie. Bo chłop Daunoras był i zostanie chłopem, a szlachcic Downarowicz był i będzie szlachcicem“ (Stebiuosi, kad klebonas, toks mokytas, tokius niekus šneka. Mužikas Daunoras buvo ir liks mužikas, o bajoras Daunorovič buvo ir bus bajoras, 278).
 
„Mes apstulbom <…>. Ne tiek mus pritrenkė mergaitės drąsumas, kiek tai, kad ji prabilo ne lenkiškai. Gražiai apsirengusi, ir pati graži, labai inteligentiškos išvaizdos ir … kalba žemaitiškai!“ (459).
 
„Esi ubagaus ir sėdėk ubagyne <…>. Taip paties Dievo sutvarkyta, ir kas elgiasi kitaip, kas nori iš savo luomo ištrūkti arba ką likimas privertė tatai padaryti, tokiam neišeis į gera: nuo vienų pabėgs, prie kitų nepritaps.“ (280).
 
Vienas Žemaitijoje apsigyvenęs varšuvietis skundėsi esąs nublokštas „į šį pusiau laukinių žmonių kraštą, kur chlopai nemoka kalbėti lenkiškai.“ (370).
 
Tokios ir panašios mintys (jų knygoje daug; pagaliau pats M. Račkauskas sakėsi vaikystėje lietuviškai nemokėjęs, tik labai mažai žemaitiškai) šio straipsnio autoriui priminė jo paties vaikystę, ypač jo senelę Žagelytę (Żagielówna)-Zinkevičienę, iš nusigyvenusių lietuvių didikų kilusią lenkomanę, nors mūsų šeimoje tėvai kalbėjo tik lietuviškai (mat buvo jau kiti laikai!). Apie tai žr. Prie lituanistikos židinio 22–24.
 
Sulenkėjusi Lietuvos aukštuomenė vartojo sulenkintas pavardes. Jų atsiradimas knygoje aiškinamas taip: „… ateina pas kleboną koks nors Vilimas vaiko krikštyti, vaikas metrikuose įrašomas Wilimowicz, iš Daunoro padaromas Downarowicz, iš Vabalo – Wobolewicz, kuris paskui lietuvinamas į Vabalevičių, iš Petrulio – Petrulewicz, o poniškumą dvigubinant imama rašyti net Petrellewicz (Mažeikių žemės tvarkytojas Petrulevičius 1924 metais rimtai įrodinėjo, kad jo nereikia painioti su kažkokiais Petrulevičiais, kad jis esąs bajoras Petrellewicz, taip ir rašėsi), iš Valančiaus – Wołonczewski, o trečiame laipsny – Valančiauskas, iš Pundziaus – Pundzewicz, paskui Pundzevičius ir pan.“ (28–29). Knygoje vartojamos skirtingų lenkinimo pakopų pavardės (iš sulenkintų – vėl lietuvinamos), žiūrint, kokioje aplinkoje – tarp lenkiškai, rusiškai ar lietuviškai kalbančių žmonių jos pavartojamos. Atrodo, kad M. Račkauskas tų pačių pavardžių skirtingas formas pavartodavo ir kaip tam tikrą stilistinę priemonę, paryškinančią atitinkamose teksto vietose vaizduojamų žmonių tautinį (ne iš kilmės, bet įsivaizduojamą) koloritą. Knygos sudarytojas T. Venclova gerai padarė visų pavardžių rašybos (juo labiau formų) nesuvienodindamas, nors kartais ir stengėsi taip daryti (pats prisipažįsta, žr. p. 521).
 
Nežiūrint viso to knygoje ryškūs tokie trys anuomet vartotų pavardžių sluoksniai: 1. lietuviškos originalios pavardės, 2. sulenkinti jų variantai, 3. užrašytos lenkiškai.
 
Lietuviškos originalios pavardės daugiausiai pasitaiko autoriaus pasakojamame tekste. Jų skaičių spėjamai galėjo padidinti knygos sudarytojas dėl minėtos pavardžių vienodinimo, jų „norminimo“ tendencijos. Tai daugiausiai seni lietuviški dvikamieniai asmenvardžiai, pvz.: Birmantas, Butautas, Dargvainis, Daujotas, Daukantas, Eidimtas, Gimbutas, Jagminas, Jogaudas, Kymantas, Liaugaudas, Milvydas, Vaišnoras, Vizbaras (iš Vis-baras) ir kt. Tokios pavardės kartais būna žemaičių tarmės ar slavakalbės raštinės paveiktos, pvz., Bukontas vietoj Bukantas, Jamontas vietoj Jomantas, mot. g. LimantowaLimantas. Pasitaiko vienas kitas šios rūšies asmenvardžių trumpinys ar jo priesaginis vedinys, toks kaip Darg-užas. Mažiau – pravardinės kilmės pavardžių, tokių kaip Čiurlys, Kerbedis (mot. g. Kerbedziowa), Platakis, Pupeikis (Pupeikaitė). Viena kita – lietuviškas darinys iš sulenkintos pavardės, pvz., BerešnaBeresnevičius (plg. rašybą Bereśniewicz). Yra ir sulietuvintų, savaip sužemaitintų, krikštavardžių, pvz.: Bantariuks (ir Banturiuks) iš Bonaventūra, Jūzaps „Juozapas“, Portunatas „Fortūnatas“.
 
Antrojo sluoksnio, sulenkintų lietuviškų pavardžių variantų, yra daug. Jie tokie, kokius anuomet vartojo lenkiškai kalbėję M. Račkausko aplinkos žmonės. Tose pavardėse aiškios lenkų tarties ypatybės:
 
Neskiriami ilgieji ir trumpieji balsiai (lenkų kalboje tokio skyrimo nėra), pvz., MilwidMilvydas.
 
Lietuvių trumpasis balsis a keičiamas lenkų o (iš kilmės irgi trumpas), o lietuvių ilgasis balsis o (iš ā) – lenkų a, pvz., Algirdas – Olgierd, Jomantas – Jamont.
 
Lietuvių dvibalsiai (lenkų kalba paveldėtų dvibalsių neturi) keičiami atitinkamais garsų junginiais arba vienbalsinami, pvz., Vaitkevičius – Wojtkievič(ius), Butautas Butovt(as), KantautasKontovt(as), Kaunackis – Kovnacki(s), LaucevičiusLovcevič(ius), Kuokštas – Kokšt(as).
 
Tie minkštieji priebalsiai, kurių lenkai neturi, keičiami atitinkamais kietaisiais priebalsiais, pvz., Čiurlys – Čurlis, Dimša – Dymša.
 
Labai mėgstama pavardžių priesaga -avičius, -evičius, kuri be atodairos dėliojama prie lietuvių kilmės asmenvardžių, nors pati ši priesaga yra ne lenkiška, bet gudiška, tačiau sulenkėję ano meto lietuviai to nežinojo (panašiai kaip dabar Vilniaus krašto „lenkai“). Keli pavyzdžiai: Benediktovič(ius), Golkevičienė (Golk- iš Galk-), Sirutovič(ius).
 
Ne mažiau mėgtos ir -ski tipo priesagos, pvz., Kairovskis (KojrowskiKairys). Dar plg. Pilsudskis – pavardė iš Žemaičių vietovės Pilsūdai, iš kur kilo Pilsudskių giminė.
 
Tokie ir panašūs lietuvių pavardžių variantai, kaip matyti iš M. Račkausko atsiminimų knygos, anuomet buvo ištisai vartojami sulenkėjusių žmonių aplinkoje. Tokių pavardžių ir iki šių dienų nemaža išliko lietuvių vartosenoje. Dar plg. lenkų kilmės pavardes Pšezdzieckis (Przezdziecki), Zažeckis (Zarzecki), kurių tarimas aplietuvintas.
 
Trečiojo pavardžių sluoksnio, lenkiškai (lenkų rašyba) užrašytų pavardžių, knygoje yra labai daug. Mat jų turėtojai, kad ir lietuvių kilmės, save laikė „tikrais“ lenkais.
 
Pateikiama žiupsnelis pavyzdžių:
 
Su lenkų raide cz ‘č’: CzyżČižas, CzurlisČiurlys… Ypač dažnai cz rašoma priesagoje -avičius/-evičius: DownarowiczDaunoras, Jakowicz iš krikštavardžio JakasJokūbas, JanowiczJonas, KarpowiczKarpas; ButkiewiczButkus ar Butkis, Butkys, GołkiewiczGalkus ar Galkys, JakszewiczJokšys, JuchniewiczJuknys, Ławcewicz Laucius ir daugybė kitų.
 
Su lenkų raide sz ‘š’: mot. g. Szemiotówna „Šemiotaitė“ (lietuvišką kilmę išduoda minkštasis š, lenkai turi tik kietąjį), SzuksztaŠ(i)ukšta“…
 
Su lenkų raide w ‘v’: CwiklińskaCviklius ar Cviklys, KwiatkowskiKvietkus, daugybė pavyzdžių su antrinės kilmės ov (av) iš lietuvių au, pvz., Dowiat Daujotas, Downar Daunoras, Jawgiel Jaugelis, Kontowt Kantautas, Skowzgird Skausgirdas. Dar daugiau w randame priesagose -owicz, -ewicz, -owski ir kt.
 
Su lenkų raide ł, pvz., ŁawcewiczLaucius ir kt.
 
Su Lietuvos lenkų pamėgta dviguba ll, vartojama tam, kad pavardė neprimintų lietuviškos kilmės, pvz., KocielloKatelė, NorgiellowiczNargelis
 
Su lenkų raidėmis ń, ś, ż, ó, pvz., Girdwojń Girdvainis, mot. g. Cwiklińska vietoje Cviklienė, Szukszścina vietoj Š(i)ukštienė, Czyż vietoj Čižas, Szemiotówna vietoj Šemiotaitė…
 
Su ge, ke > lenkų gie, kie, pvz., Jawgiel Jaugelis, Witkiewicz Vitkus
 
Lenkiškai užrašytos pavardės dažnai turi lenkų kilmės priesagas (daugiausia pasidarytas Lietuvoje), pvz., mot. g. Medekszanka vietoj Medekšaitė, Rodowiczówna vietoj Radavičiūtė ar Radavičaitė, Szemetówna vietoj Šemetaitė, Szukszścina vietoj Š(i)ukštienė. Tačiau ir tokiose pavardėse paprastai išlieka lietuviškos tarties pėdsakų: šiuose pavyzdžiuose yra lenkams svetimi minkštieji priebalsiai d, š.
 
Norėdami pagrįsti savo pavardžių „lenkišką“ kilmę, jų turėtojai anuomet prisigalvodavo naiviausių etimologijų. Antai knygoje skaitome: „Altarista, visai suvaikėjęs senis, rimtai išvedžiojo, kad pavardė Downarowicz einanti iš dviejų lenkiškų žodžių dobrze –narowisty (gerai – nenuramdomas) – tokį pavadinimą neatmenamais laikais gavęs jo sentėvis, lenkas mozūras, ir nieko bendro su žemaitišku Dau-noru neturinti“ (279). Tai labai jau primena šių dienų Vilnijos „lenkų“ analogiškus prasimanymus.
 
Visa tai rodo, kad ne tik tie „lenkai“ savo pavardes lenkino, bet ir tariamai lenkiškos jų pavardės lenkino juos pačius.
 
Be aptartų trijų pavardžių sluoksnių (žiūrint sulenkinimo laipsnio) knygoje neretai pasitaiko ir tokių pavyzdžių, kurie užrašyti mišria, lenkiška ir lietuviška, rašyba (bent dalis jų galėjo atsirasti dėl knygos parengėjo ar redaktorės įsikišimo), pvz., Przyjałgovski (su lenkų rz, y, ł šalia lietuvių v), Šukszścina (su š šalia sz, ś), Witkievicz (su v šalia w, cz, kie).
 
Apibendrinant visa tai, kas buvo pasakyta apie lietuvių pavardžių lenkinimą, išryškėja tokia schema:
 
Sakysime, koks nors lietuvis, senais laikais vadintas asmenvardžiu Vainas ar Vaina, Vainius, Vainys (tokių senovinių dvikamienių vardų kaip Vain-butas, Vain-gedas ir By-vainas, But-vainas, Ged-vainas trumpinys ar jo vediniai), kurio sūnų priklausomai nuo tarmės tada vadino Vainaitis ar Vain(i)ūnas, Vain(i)onis, Varnėnas, vėliau dėl slavakalbės raštinės pavirto Vainavičiumi ar Vainevičiumi, taip pat Vain(i)ausku. Šios suslavintos asmenvardžių formos ilgainiui tapo pavardėmis ir įsitvirtino lietuvių antroponimijoje. Jos iki šiol tebevartojamos.
 
Dabar Lenkijos valdžia atkakliai reikalauja, kad Pietryčių Lietuvoje (tarpukario laikotarpiu Lenkijos okupuotoje) būtų įvesta lenkiška pavardžių rašyba (tuo pačiu ir tartis), taigi, kad vietoj Vainavičius, Vainauskas būtų rašoma Wojnowicz, Wojnowski. Taip parašytų pavardžių lietuvišką kilmę pajėgs nustatyti tik lietuvių vardyno specialistai, šiaip jau visuomenei jos atrodys esančios lenkų kilmės pavardės (plg. wojna „karas“), o jų turėtojai – „tikri lenkai“. Tokie iš tikrųjų jie būti negali, nes lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė (kaip ir pats lenkiškumas), dėl to istorikams (ne politikieriams) nekyla nė mažiausių abejonių. Lietuvoje lenkų kalba sudaro tam tikras salas, kurios nesiekia Lenkijos teritorijos. Išimtis – reti atvejai, kuomet susiduriame su atsikėlėliais iš Lenkijos (tikraisiais lenkais), bet šių nėra daug (beveik visi pokario metais išvyko į Lenkiją) ir jų pavardės kitokios. Tokie asmenys, žinoma, turi teisę savo pavardes rašyti lenkiškai. Jie tuo reikalu privalo kreiptis į atitinkamas Lietuvos įstaigas ir įrodyti savo lenkišką kilmę. Remtis okupacinės valdžios išduotais dokumentais negalima ir net nekorektiška, nes tos valdžios laikotarpiu visų okupuoto krašto gyventojų, nežiūrint tautybės, pavardės, net pačios lietuviškiausios, būdavo rašomos tik lenkiškomis raidėmis.
 
Suprantama, Lenkijos, kaip ir kitų užsienio šalių, piliečių pavardės gali ir turėtų būti rašomos tų šalių rašyba (jeigu ten vartojamas lotyniškas alfabetas) arba tos rašybos transliteracija (jeigu vartojami kitokie alfabetai), bet jokiu būdu ne Lietuvos piliečių pavardės. Kaip atrodytų, jei įtariamai prancūzų kilmės pavardę Kudirka imtume rašyti Coudirc ar panašiai! Pagaliau, tuo atveju žmogus, turintis pavardę Vainauskas, taip ją galėtų rašyti tik lietuvių savanorių krauju apgintoje nuo Želigovskio invazijos Lietuvos dalyje, o Želigovskio tada okupuotoje Lietuvos dalyje – jau Wojnowski, nors jie abu būtų ir giminės.
 
Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 1, 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra