Žąsys Jonui Basanavičiui…

Autorius: Voruta Data: 2013-04-17 , 13:42 Spausdinti

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

Iš Lenkijos okupaciją patyrusios mokytojos rankų – 1282 gyventojų parašai dėl valstybinės kalbos ir teritorinio vientisumo gynimo

Šią savaitę į Seimą atvyko garbaus amžiaus buvusi Dūkšto (Ignalinos raj.) švietimo skyriaus vedėja, mokytoja Birutė Žemaitienė-Raginytė. Ji Seimo nario Algirdo Patacko padėjėjai Nijolei Balčiūnienei ir „Vilnijos“ draugijos pirmininkui, habil. dr. Kazimierui Garšvai įteikė surinktus 1282 Lietuvos gyventojų parašus, kuriais jie pritaria Reikalavimui ginti Lietuvos respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą. Su B. Žemaitiene-Raginyte susitiko ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narys, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis.

Birutė Žemaitienė-Raginytė parašus rinko VU Chemijos fakultete, Dizaino kolegijoje, VGTU Ekonomikos fakultete, Edukologijos universiteto istorijos ir lietuvių kalbos fakultetuose, gatvėse, prie parduotuvių bei bažnyčių.

Garbaus amžiaus, tačiau labai šviesaus proto ir atminties moteris gimė bei gyvena Ignalinos rajone, Vidiškių seniūnijoje, Gerveliškės kaime. Gerai prisimena Lenkijos okupacijos dešimtmečius ir tai, kaip iš visuomeninio gyvenimo, mokslo įstaigų bei šeimų buvo stumiama ir naikinama lietuvių kalba, nutautinami Lietuvos gyventojai.

„Mums klasėje liepdavo taip dainuoti: co ty jestesh polak mały, jaki znak orzhek bialej? Kas tu esi – mažas lenkas, kas per ženklas – erelis baltas? Bet liepdavo dainuoti ne visą sakinį, o po vieną žodį. Taip ir sėdėdavom, linguodavom ir dainuodavom: co ty, co ty, co ty. Tada mokytojas toks Alpatevskij iš Lenkijos, kuris nė žodžio lietuviškai nemokėjo, liepia dainuoti toliau: jestesh, jestesh, jestesh… ir duodam toliau linguodami. Niekada to nepamiršiu. Tarpusavyje lietuviškai kalbėti neleisdavo. Jeigu išgirsdavo, trenkdavo liniuote per delną. Verkdavom, kai kurie net apsišlapindavo iš skausmo… nepaklusniuosius klupdydavo ant aštrių akmenukų. Ir man tekdavo. Keliai būdavo kruvini“, – prisimena B. Žemaitienė-Raginytė.

Lenkmetis Rytų Lietuvoje buvo baisus, mena pašnekovė. Kai iš visuomeninio gyvenimo ir švietimo įstaigų prievarta bei bausmėmis buvo išstumta lietuvių kalba, ėmė kurtis lietuvių draugijos, kuriose buvo galima bendrauti gimtaja kalba.

„Mano diedukas (senelis) Nikodemas Luneckas augino žąsis, kurias varydavo parduoti į Vilnių, Salaką ir aplinkinius kaimus. Tai jis ir išgirdo, kad Vilniuje jau atidaryta pirmoji lietuviška mokykla ir jai vadovauja Jonas Basanavičius. (Pirmoji lietuviška gimnazija Rytų Lietuvoje, įkurta 1915 m. spalio 9 d. ir vadinosi Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos. Direktoriumi paskirtas Mykolas Biržiška, lietuvių kalbos mokytojas. 1915 m. spalio 18 d. gimnazijoje prasidėjo pamokos lietuvių kalba, vilniečio turtuolio Pimenovo name, tuometinės Didžiosios Pohuliankos gatvėje, nr. 14/17 (dabartinis Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampas – aut. past.). Tuomet diedukas, atvažiavęs į Vilnių, pasiėmė keletą žąsų, kirvį ir nukeliavo ieškoti lietuviškos mokyklos ir jos vyriausiojo „apekūno“ (J. Basanavičiaus – aut.past.). Suradęs mokyklą ir patį J. Basanavičių, mano diedukas nukirto žąsims galvas ir įteikė jas J. Basanavičiui ir jo „prieteliams“, sakydamas: pone, jūs už lietuvybę, kur jūsų prieteliai, aš jiems irgi duosiu po žąsį. Jūs tik tverkite lietuvybę“, – prisimena B. Žemaitienė-Raginytė.

„Sunkus metas lietuviams buvo. Prisimenu, kaip mano tėvai – Klemensas Raginis ir mano mama – Marijona Luneckaitė-Raginienė pasakojo, kokius vargus patyrė, kol pakrikštijo mane lietuvišku vardu – Birutė. Krikštyti nusprendė Daugėliškyje. Kunigas buvo lenkas. Tik vėliau atsirado kun. Burba. Tai tas lenkas kunigas ir klausia: jaka imia? (Koks vardas?) Birutė, – atsako mano tėvai. Tak czeba Tereska, albo Czeska, Krysia, – nenusileido lenkų kunigas. Išvarė mus. Kiek vėliau pasigailėjo, nes suprato, kad mano tėveliai nenusileis ir dukrą krikštys lietuvišku, o ne lenkišku vardu. Ir vėl klausia: jaka imia? Tėveliai ir krikšto tėveliai sako: Birutė. Kunigas vėl pasipiktino: jaka Birute, u menia pes Birute! (Kokia dar Birutė? Mano šuns vardas Birutė!) Ir vėl išvaro tėvus su krikštatėviais bei naujagime mergaite ant rankų. Nekrikštija. Bet tėvai nenusileido ir kunigas, kad ir labai pykdamas, mane pakrikštijo Birutės vardu“, – lenkmečio vergovę prisimena B. Žemaitienė-Raginytė.

Primename, kad parašai dėl Reikalavimo ginti Lietuvos respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą vis dar renkami.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Iš kairės: „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. K. Garšva, B. Žemaitienė-Raginytė, Seimo nario A. Patacko padėjėja N. Balčiūnienė su surinktais 1282 parašais dėl Reikalavimo ginti valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą

2. Su B. Žemaitiene-Raginyte susitiko Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys V. Juozapaitis

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 10.

Rytų Lietuva Aušra Virvičienė, Birutė Žemaitienė-Raginytė, Daugėliškis, Gerveliškės kaimas, Ignalinos rajonas, Jonas Basanavičius, Kazimieras Garšva, Lenkijos okupacija, Nijolė Balčiūnienė, Vytautas Juozapaitis, „Reikalavimas ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“

---

---