Iš kultūros paveldo paminklų kartografavimo istorijos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Artėja reikšmingos datos: Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas ir svarbiausias renginys sostinėje „Vilnius – 2009 metų Europos kultūros sostinė“. Todėl susimąstome ne tik apie savo tautos istoriją, Lietuvą kaip paskutinę pagoniška Europos valstybę, senąsias Lietuvos sostines Kernavę, Trakus, Vilnių, bet pagalvojame ir apie kaimyninių Europos šalių sostines, jų kontaktus su Europos civilizacijos centrais. Dauguma Lietuvos gyventojų savo pažintį su kaimynine Latvija pradeda nuo Bauskės, Rygos, Jūrmalos, Siguldos, Cėsio ar kitų miestų. Tačiau paklausus net aukštąjį išsilavinimą turinčio lietuvio ar kelionių agentūros vadovo kur yra pirmoji Latvijos sostinė, vargu ar išgirstume teisingą atsakymą. Aišku, ne visi latviai žino ir apie Lietuvos pirmąja sostinę Kernavę, nors pastaruoju metu ji išreklamuota kaip trečiasis UNESCO Pasaulio paveldo objektas Lietuvoje. Ikškilė (lat. Ikšķile) –  gyvenvietė, išsidėsčiusi prie Dauguvos upės. Joje  atrasime unikalų architektūros, archeologijos paminklų kompleksą, turintį išskirtinę istorinę vertę. Su Ikškile susiję viduramžių laikų įvykiai, kuomet veikiant krikščioniškoms Europos tradicijoms, senoji  pagoniška Latvijos kultūra užleido vietą naujai atsiradusiai krikščioniškai kultūrai. Ikškilė laikoma seniausiu miestu Latvijos teritorijoje. Ji  įkurta 1185 metais ir  yra  senesnė už Rygą 16 metų, jai šiandieną 822 metai. Miestas įkurtas labai palankioje geografinėje vietoje, per 28 km nuo Latvijos sostinės Rygos ir 7 km nuo Ogrės. Apsilankyti Ikškilėje verta dėl istorinės praeities, viduramžius menančios bažnyčios ir pilies liekanų Dauguvos vandenų skalaujamoje saloje, pasigrožėti šio kurortinio miesto grožiu. Apie šią vietovę, kaip unikalią, išskirtinę, galima plačiau sužinoti tik susipažinus su įvairiuose šaltiniuose pateikta rašytine medžiaga ir suprasti, kodėl būtent šioje vietoje atsirado pirmoji Latvijos sostinė. Kuriantis Latvijos valstybei, su upėmis buvo susieta šio krašto gynybos istorija, ypač kovų su Kalavijuočių ordinu laikotarpiu. Prie upių išaugo daug gynybiniu požiūriu labai svarbių pilių.  Istorikas doc. Romas Batūra  2005 metų  žurnalo „Kariūnas“ Nr. 4 (87) rašė, kad „sukako 820 metų, kai lietuvių kariuomenė sudavė pirmąjį smūgį besikuriančiai vokiečių kolonijai Lyvžemyje-Livonijoje, dešiniajame Dauguvos žemupio krante, kiek aukščiau Rygos ir Salaspilio – prie Ikškilės (apie 10 km nuo dabartinio Rygos miesto paribių). Taip prasidėjo 250 metų (1185-1435) trukęs sunkus tarptautinio masto baltų ir Lietuvos gynybinis karas su vokiečių, Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų agresija.“ Šiame straipsnyje aprašoma Ikškilės istorija nuo jos įkūrimo iki vokiečių vyskupų ir jų vasalų Ikškilės pilies ir bažnyčios sugriovimo.
Ankstyvoji Latvijos istorija susijusi su Ikškilė. Tai Latvijos valstybės ištakas menanti Padauguvio žemė, besiformuojančios latvių valstybės pirmasis politinis centras, vėliau ilgus šimtmečius išlaikęs Vakarų krikščioniškosios kultūros bruožus. Latvijos istorijos subjektu Ikškilė tampa tuomet, kai šiuo kraštu susidomi krikščioniškoji Vokietija, kai čia pastatoma pirmoji mūrinė katalikų bažnyčia ir pirmoji mūrinė pilis Pabaltijo šalyse ir šioje vietoje įsikuria vokiečių vyskupų pirmoji rezidencija. Nuo XII a. pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija Baltijos regione. Ikškilei pavadinimą davė lyviai (lybiai) – senoji latvių finougrų gentis. Šį lyvių vietovardį reikėtų suprasti kaip sudėtinį (yks-vienas, kylla – kaimas). Dauguvos lyvių  kalboje Ikškilė (Üksküla) suprantama kaip „vienkiemis“ arba „pirmoji gyvenvietė“. Ikškilė (vok. Uexküll) – tai  vokiečių misionierių  įkurta pirmoji istorinė Livonijos (Latvijos) sostinė. Vienas svarbiausių  viduramžių šaltinių – Henriko Latvio „Livonijos kronika“. Joje rašoma, kad  XII a. antroje pusėje vokiečių pirkliai, palaikomi vokiečių feodalų, Romos katalikų bažnyčios, pradeda vykdyti ekspansinius žygius į Pabaltijį, bando užvaldyti  prekybinius kelius, einančius Dauguva,  kolonizuoti šias žemes, patekti į krašto gilumą. Pirmieji vokiečių pirkliai Dauguvos upės žiotyse pasirodo jau 1054 metais. Labiausiai juos domino prekyba su Polocku (įkurtu 862 metais), Vitebsku (įkurtu 974 metais), esančiais Dauguvos vidurupyje, Smolensku ir kitais Senosios Rusios miestais. Vietiniai gyventojai mielai prekiavo su vokiečių pirkliais. Ties lyvių gyvenviete Ikškile vokiečių pirkliai įrengia prekių sandėlius. Pagrindinė prekė buvo vaškas. Po jų ėjo taukai, linai, rugiai, kailinių žvėrelių kailiukai. Į Baltijos rytinį krantą pirmiausia atsikėlė pelningų rinkų ieškotojai Hanzos miestų pirkliai. XII a. viduryje prie Dauguvos žiočių Bremeno pirkliai įsteigė savo kontoras. Vokiečių kolonistai pirmiausia susidūrė su viena iš genčių lyviais („pakrantės gyventojais“), kurie gyveno Kuršo šiaurėje, Gaujos ir Dauguvos upių žemupyje ir šiauriau  maždaug iki dabartinės Estijos ribų. Tose teritorijose ilgainiui  susiformavo latvių kalbos lyviškoji tarmė – tam tikras latvių ir lyvių kalbų substratas. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje  lyvių, latgalių, sėlių  žemės buvo veikiamos kelių kaimynų. Jos mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiui, čia buvo Padauguvio vasalinės Kuoknesės, Talavos ir Jersikos kunigaikštystės. Vokiečiai šią mažą užkariautą lyvių genties apgyvendintą teritoriją  pavadino Livland („lyvių žemė“). Ilgainiui šiuo, taip pat lotynizuotu pavadinimu Livonija  pradėta vadinti visą dabartinės Latvijos ir Pietų Estijos teritoriją, kuri tapo vokiečių dominija. Ši gentis davė pavadinimą valstybei – Livonijai, feodalinės konfederacijos pavidalu gyvavusiai iki XVI a. vidurio. Senovės lyviai vertėsi žemdirbyste, prekyba, pajūrio – žvejyba, o gyvenantys toliau nuo jūros – gyvulių auginimu, drevine bitininkyste. Iki atsikeliant vokiečių riteriams, lyviai mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams. Vokiečių riteriai 1198-1207 metais dalį Gaujos ir Padauguvio lyvių jau buvo nukariavę, galutinai šių žemių lyvius pavergė 1212 metais.
Kartu su  vokiečių  pirkliais į Dauguvos žemupį 1180 metais atvyko ir dvasininkų. Vienas pirmųjų – Šv. Augustino ordino Zėgeburgo vienuolyno kunigas Meinardas (Meinhard 1125-1196), kuris vadinamas  latvių tautos apaštalu. Šis garbaus amžiaus dvasininkas, prisidengęs  pagonių krikštijimo misija, skelbė vietos žmonėms Kristaus meilę, Dievo stiprybę, planavo panaudojus karinę jėgą įsitvirtinti naujose žemėse. Dėl jo evangelizacijos veiklos atsirado pirmosios bažnyčios Latvijoje. Šventikas Meinardas, gavęs Polocko kunigaikščio Vladimiro leidimą, 1184 metais, nupirkęs žemės bažnyčios statybai, Ikškilės kaime pastatė medinę koplyčią ir pradėjo krikštyti lyvius, latgalius. Sprendžiant pagal Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ duomenis mažai tikėtina, kad jam tariantis su kunigaikščiu Vladimiru dėl krikščionybės platinimo buvo sutarta dėl mūrinės pilies statybos Dauguvos lyvių gyvenamojoje teritorijose ir vokiečių karinių pajėgų įkurdinimo joje. Šventikas Meinardas lyvius įtikino, kad norint apginti juos nuo kitų genčių užpuldinėjimų, šioje vietoje būtina pastatyti pilį. 1185 metais jo iniciatyva Ikškilėje ant stataus Dauguvos dolomitinio skardžio buvo pastatyta mūrinė  vyskupo pilis,  greta jos 1986 metais pastatyta mūrinė katalikų bažnyčia. Bet ir pastačius šią bažnyčią anksčiau pakrikštyti lyviai atsisakė krikščionybės ir vėl tapo pagoniais, o tie, kurie nebuvo pakrikštyti, atsisakė ją priimti. Meinardo pilis ir bažnyčia buvo gerai įtvirtinti, skirti stebėjimui ir gynybai. Bažnyčios šiaurinės sienos viršuje buvo įrengtos siauros šaudymo angos. Nėra duomenų, kad vokiečių pirkliai savo lėšomis būtų prisidėję prie šio Ikškilės pastatų komplekso statybos. Manoma, kad statybai vieta parinkta neatsitiktinai, nes ši vieta buvo svarbi misionieriams kontroliuojant Dauguvos  prekybinį kelią,  ties šia vieta ėjo sausumos keliai šiaurės – pietų kryptimi, be to, čia pat buvo vietinė statybinė žaliava – dolomitai. Meinardo dėka 1186-1195 metais vyko pilies statyba Dauguvos Martyno saloje (lat. Mārtiņsala) ties Salaspiliu. Šioje saloje yra seniausios Latvijos katalikų kapinės. Kodėl Meinardas neįsitvirtino pačiame Dauguvos žemupyje ties Rygos upeliu, nežinoma, kur, tikėtina,  jau  buvo  įsikūrusi Gotlando pirklių faktorija ir mažiausiai du lyvių kaimai. Ikškilės pilies ir bažnyčios pietinės sienos buvo nukreiptos į Dauguvą. Rytinėje dalyje buvo iškastas  8 metrų pločio griovys, kuriuo buvo galima nusileisti į Dauguvą. Ar buvo griovių į Dauguvą iš kitų pilies kiemo pusių, nežinoma. Ikškilės bažnyčia ir pilis sudarė vieningą  architektūrinį kompleksą. Pilį sudarė keli korpusai. Pirmasis korpusas (10 x 16 m) buvo nutolęs nuo bažnyčios per 10 metrų. Manoma, kad jame galėjo būti įsikūrusi vyskupo rezidencija. Antrasis korpusas (20 x 40 m) buvo didesnis, jame aptinkamos ūkinės  paskirties patalpos. Šis pilies korpusas buvo sujungtas su pirmuoju. Tikėtina, kad praeityje jis galėjo priklausyti lyviams.  Antrasis pilies korpusas buvo sujungtas su mažesniu trečiuoju korpusu (6 x 8 m). Pilies kiemo šiaurės vakarinėje dalyje aptinkamas statinys (7 x 7 m),  greičiausiai  sargybos bokštas, skirtas pilies vartų apsaugai. Nuo Dauguvos upės iš pietų pusės Ikškilės pilį ir bažnyčią skyrė  skardis. Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“ rašoma, kad bažnyčią ir pilį statė iš Švedijos Gotlando salos pakviesti mūrininkai. Švedai suteikė šiems statiniams vėlyvojo romaninio stiliaus bruožus. Vėliau iš švedų ir vokiečių perimta šio stiliaus architektūra (statiniai su skliautinėmis konstrukcijomis) vyravo viduramžių Latvijos pilyse, bažnyčiose ir kituose  pastatuose. Švedams  statyti Ikškilės pilį ir bažnyčią padėjo vietiniai gyventojai – lyviai, kurie gyveno medinėje pilyje greta statybvietės.  Lyviams  pagal sutartį iš pradžių priklausė  4/5 naujosios pilies, bet vėliau,  1205 metais, jie neteko šios teisės,  ją užvaldė kryžiuočiai, ir lyviai turėjo pasitraukti iš šių vietų. Ikškilės bažnyčia ir pilis tapo vokiečių misionierių misijos pastovia vieta. 1186 metais pilis ir bažnyčia tapo įkurtos Ikškilės vyskupijos rezidencija,  popiežius Meinardą paskyrė  šios Livonijos vyskupijos vyskupu. Popiežius Klemensas III tai patvirtino 1188 metais. Ši vyskupija „amžinai“ buvo sujungta su Bremeno arkivyskupija. Kadangi misionieriaus Meinardo galimybės apkrikštyti lyvius buvo nedidelės, krikščionybė neįsitvirtino, jis nusprendė keliauti į Vokietiją ir grįžti į Livoniją su kariuomene. Šis bandymas nebuvo sėkmingas. Meinardas praktiškai iki pat mirties buvo lyvių belaisvis ir priverstas gyventi Ikškilėje. 1196 metais jis mirė ir buvo palaidotas Ikškilės bažnyčioje.
Po Meinardo mirties 1196 metais iš Hanoverio buvo atsiųstas abatas Bertoldas Šultė (Berthold Schulte). Atvykęs į Ikškilę  jis  tęsė Meinardo pradėtą krikščionišką misiją. Iš pradžių vietiniai gyventojai lyviai jį palankiai sutiko, bet vėliau planavo jį nužudyti. Tai pajutęs, jis su laivu slapta grįžta į Gotlando salą, o po to sugrįžta į Saksoniją. Gavęs Bremene vyskupo titulą, su kariauna vėl atvyksta į Livoniją.  Ikškilės vyskupas Bertoldas iš pradžių gyveno Ikškilės pilyje, bet vėliau persikėlė ir apsistojo ties Dauguvos žiotimis. Čia jis buvo priešiškai sutiktas vietinių gyventojų, todėl bandė panaudoti prieš juos karinę jėgą. Bertoldas paskelbė Padauguvio genčių nukariavimo programą. 1198 metų liepą dabartinės Rygos vietoje prie Senojo kalno įvyko mūšis tarp lyvių ir Bertoldo riterių, kuriame buvo nukautas vyskupas Bertoldas, tačiau lyviai mūšį pralaimėjo.
Bertoldui žuvus, 1199 metais popiežius Inocentas III  atsiunčia į Dauguvos žemes trečiąjį vyskupą – Brėmeno arkivyskupijos kanauninką Albertą. 1200 metais jis su didžiuliu  riterių būriu iš Vokietijos ir Danijos 23 laivais atplaukė į Dauguvos žiotis ir tęsė naują kovos už Dauguvos kelią etapą su lyviais ir žiemgaliais. Šalia Dauguvos kelio atvykėliai siekė užvaldyti ir Gaujos kelią bei jo tęsinį sausuma Pskovo link. Pirmiausia  vyskupas Albertas (Albert de Buxhövden) leidosi  Dauguvos upe aukštyn į Ikškilę, kur  pilį buvo apsupę sukilę lyviai. Manydamas, kad ši vieta jam nepatikima (dažnai Ikškilės pilis buvo puolama įvairių vietinių genčių), laivybą iki Ikškilės apsunkina slenksčiai Dauguvos upėje, vyskupas Albertas 1202 metais perkelia savo rezidenciją (sostinę) iš Ikškilės į Rygą, kur tuo metu buvo įsikūrusi pirklių gyvenvietė.  Pasak Henriko Latvio, vyskupo Alberto nurodymu 1201 metų vasarą buvo pradėta statyti Rygoje pilis ir bažnyčia Dauguvos dešiniajame krante, kur tuo metu prie Rygos upelio buvo keletas lyvių kaimų. 1201 metais Albertas sudarė sutartis su kuršiais ir lietuviais. Pirmieji nuolat trukdė susisiekti laivais jūroje, o antrieji kliudė judėti Dauguvos keliu. 1202 metais Albertas  sudaro sutartį su žiemgaliais. Paminėsime, kad žiemgaliai, pastačius Ikškilės pilį, nesėkmingai bandė ją paimti. Nuo to laiko Ikškilės vyskupija praranda savo strateginę reikšmę. 1202 metais Bremeno Romos Katalikų bažnyčios vyskupo kapitulos narys Albertas (1199-1229) Livonijos vyskupas, įsteigė  baltų kraštuose nuolatinę vokiečių vienuolių karinę organizaciją – kalavijuočių ordiną, kuris pradėjo sistemingą viso Padauguvio krašto pavergimą ir įsitvirtino ankstesnių žygių užimtose lyvių žemėse. Oficialus Kalavijuočių ordino pavadinimas buvo Kristaus kariuomenės broliai. Į ordino riterius daugiausia stojo smulkieji Saksonijos feodalai. Kalavijuočių ordino veiklą palaimino popiežius Inocentas III. Iš riterių tarpo buvo renkamas Ordino  magistras. Kalavijuočių ordinas stengėsi išsivaduoti iš priklausomybės nuo Rygos vyskupo:  šis turėjo dalintis su kalavijuočiais nukariautomis žemėmis. Kalavijuočių ordino centru tapo Ryga. Ordinas  pamažu užkariavo vietines baltų ir lyvių  gentis, įvedė krikščionybę. 1203 metais Polocko kunigaikštis Vladimiras užpuolė Ikškilės lyvius ir tuo pat metu Rygą. Manoma, kad šis konfliktas yra labiau susijęs su duoklių mokėjimu, nei su realiu karu su kryžiuočiais. Bandydamas pataisyti santykius su Polocku, Albertas siuntė delegaciją, vadovaujamą abato Teodoriko. Ją pakeliui  apiplėšė lietuviai. 1207 metais vyskupas Albertas pasiskelbė Vokietijos karaliaus Pilypo Švabo vasalu. 1211 metais Rygos arkivyskupas Albertas suteikė Rygai pirmąją privilegiją leisdamas susikurti rusų pirklių kiemui. Nuo 1213 metų jis tampa vieninteliu Livonijos valdovu nepriklausomu nuo Bremeno arkivyskupo globos. Turėdamas kalavijuočių ordino palaikymą Livonijos vyskupas Albertas pavergė  ne tik lyvius,  bet ir estus, latvių baltų gentis – latgalius, sėlius.  Jo valdymo metu jau buvo prasidėjęs kitų latvių genčių – kuršių ir žemgalių žemių užkariavimas. Vyskupas Albertas mirė 1229 metais.
Rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad vyskupas Albertas užkariautas žemes ties Ikškile ir Ikškilės pilį išnuomavo riteriui Konradui fon Mejendorfui, (Conrad von Meyendorff), kuris joje apsigyveno 1205 metais. 1205-1206 metais prie Ikškilės pilies vyko žymūs mūšiai – lyvių sukilimas ir Polocko kunigaikščio užpuolimas, tačiau Konradui pavyko pilį išsaugoti. Kaip skelbiama  1224 metų kronikoje, Konradas iš Ikškilės (Conrado de Ykescule) yra Ikškilės pilies savininkas. 1225 metais šioje pilyje lankėsi Romos popiežiaus  legatas Vilhelmas iš Modenos (Wilhelm von Modena 1184-1251 ). 1257 metais  Ikškilės pilis išnuomojama  riteriui Johanui  fon Bardevisui (Johann von Bardewis). Jo palikuonys  valdė šią  giminės pilį iki XVa. 1286 metais Ikškilėje įvyko didelis mūšis tarp žiemgalių ir vokiečių. Ilgą laiką dėl pilies vyko nesutarimai tarp ordino ir vyskupų. 1306 metais  Kalavijuočių ordinas privertė Bardevisus perduoti dalį pilies už 300 markių. 1411, 1417, 1418, 1420 metais Ikškilės pilis-ordino magistro buveinė. 1452 metais tarp ordino ir arkivyskupijos buvo pasiekta taikos sutartis, pagal kurią pilis buvo priskirta Rygos arkivyskupijai. Pagal kai kurių mokslininkų pirmąją versiją, Ikškilės pilis buvo sugriauta XV-XVI a. sandūroje, kuomet vyko kova tarp ordino magistro Valterio fon  Pletenbergo ir Rygos arkivyskupo. Tačiau kronikoje minima, kad  XVI a. antroje pusėje pilis buvo apgyvendinta. 1552 metais arkivyskupas Jasperas Lindė Ikškilėje pasirašo dokumentus dėl  teritorijos padalijimo tarp aukštų dvasininkų. Ikškilė  Rygos arkivyskupijai priklausė  iki 1566 metų. Tais pačiais metais Lenkijos karalius Steponas Batoras perdavė  Ikškilės žemes Rygai. Kuomet XVII a. pradžioje Vidzėmė atiteko Švedijai, Švedijos karalius Adolfas Gustavas II  1630 metų balandžio 23 dieną patvirtino Rygos teisę į Ikškilės žemes. 
Pagal antrąją versiją Ikškilės pilis buvo sugriauta  Livonijos karo metu. Gali būti, kad tai galėjo įvykti 1579 metais, kai rygiečiai sugriovė Salaspilio ir Lielvardės pilis, kad rusams neliktų gerai įtvirtintų pilių Rygos apylinkėse. Livonijos karas (1558-1583) vyko tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynų dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės. Livonija Rusijai buvo svarbi kaip galimas tiesioginis išėjimas į  Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Švedijos ar Lietuvos. Manoma, kad XVI a. pabaigoje Ikškilės pilies teritorijoje buvo įrengta krosnis klintims gaminti.  Pilies sienos buvo išmūrytos iš vietinių dolomitų, todėl klintims gaminti buvo naudojamos išlikusios pilies sienų liekanos. 1590 metų švedų  revizijos akte pažymėta, kad Ikškilės pilis visiškai sugriauta (Uxul ein zerstort Schios). 1879-1881 metais pagal Rygos miesto vyriausiojo architekto J. D. Felsko projektą buvo perstatyta senoji Ikškilės bažnyčia, jos altoriaus dalis užėmė dalį buvusios Ikškilės pilies teritorijos. XX a. pradžioje Ikškilę aplankė Latvijos pilių tyrinėtojas Karlas fon Lovis of Menar. Jis rašo, kad iš Ikškilės pilies liekanų likęs tik nedidelis kauburėlis. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 metais ties Ikškile ėjo fronto linija, tuomet buvo sugriauta Ikškilės bažnyčia. Tarpukariu 1927 metais  Ikškilės bažnyčios ir pilies teritorijoje archeologinius kasinėjimus vykdė švedų istorikai, kurie  visą tyrimų medžiagą išvežė į Švediją, neperdavus jos Latvijos paminklų valdybai.
Tarybiniais metais pradėjus statyti Dauguvos upėje Pliavinių (1961-1966m.), Rygos (1966-1974m.) hidroelektrines, iškilo reali grėsmė Ikškilės bažnyčios ir pilies liekanų išsaugojimui. 1962-1963 metais architektas G. Jansonsas organizavo Ikškilės bažnyčios architektūrinius tyrimus, išlikusių sienų valymą nuo storo sąnašinio velėnos sluoksnio. Vėliau atliko šio paminklo fragmentinę restauraciją. Buvo numatyta atlikti šios teritorijos  mokslinius tyrimus: patikslinti įvairių laikotarpių aprašymuose nurodytą senosios bažnyčios ir pilies lokalizaciją,  kartografuojant  šio architektūros paminklo teritoriją ir parodant patikslintas ribas atnaujintuose planuose bei atlikti šios teritorijos archeologinius kasinėjimus. Latvijos kultūros paveldo specialistai nutarė viršutinę apgriuvusią architektūros paminklo dalį restauruoti, patį paminklą užkonservuoti apsaugant jį nuo tolimesnio irimo. Buvo nutarta užpilti žemėmis žemutinę bažnyčios dalį, nes įrengus Rygos HE, ji turėjo atsidurti apsėmimo zonoje. Statant Rygos hidroelektrinę, ties Ikškile buvo įrengtas pylimas, kuris apsaugo ne tik dalį šios gyvenvietės, bet ir Ikškilės kapines, kurios laikomos  vienomis seniausių  Latvijoje. 
1968-1974 metais vadovaujant Latvijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslininkui J.Graudoniui buvo atliekami Ikškilės bažnyčios ir pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai. Jų metu archeologai aptiko apie 100 senųjų statybos objektų, apie 700 senųjų laidojimo vietų, pastatų liekanų su židiniais ir krosnimis, keletą tūkstančių XIII-XVI a. radinių, kurie liudija apie vokiečių įtaką šiame krašte. Kai kurie Latvijos tyrėjai manė, jog Meinardo statyta pilis ir bažnyčia nebuvo pirmieji mūriniai pastatai Ikškilėje, nes tyrinėjimų metu buvo rasti iš lauko akmenų krauti pamatai, kurie buvo giliau nei gotlandiečių mūrytos dolomitinės sienos.  Todėl, J. Graudonio nuomone, šie  akmenų pamatai  po bažnyčia ir pilimi yra senesni ir nesusiję su statyta Ikškilės pilimi ir bažnyčia, jie  galėjo atsirasti prieš atvykstant į šia vietą šventikui Meinardui. Tačiau pagal kitą latvių archeologo E. Mugurēvičs versiją šį lauko akmenų radinį galima aiškinti ir kitaip – tai galėjo būti 1184 metų Ikškilės medinės koplyčios pamatų liekanos.
1973 metų pradžioje Latvijos suinteresuotos žinybos kreipėsi į LTSR Kultūros ministeriją ir Vilniaus V. Kapsuko universiteto Gamtos mokslų fakulteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos vadovybę dėl šio unikalaus paminklo kartografavimo fotogrametriniais ir geodeziniais metodais. Mūsų kaimynai latviai nevykdė detalių kartografinių tyrimų paminklosaugoje, neturėjo tokio profilio laboratorijos ir netaikė nykstančių vertingų kultūros paminklų fiksacijoje antžeminės fotogrametrinės nuotraukos. Pagrindiniai fotogrametrinio metodo privalumai:  spartus darbų našumas, didelis matavimų tikslumas, nes fotogrametrinės nuotraukos atliekamos precizinėmis fotokameromis, matavimų rezultatų objektyvumas ir patikimumas, galimybė atlikti sunkiai prieinamų objektų matavimus vietovėje ne klasikiniu būdu (matavimai rulete), o atliekant šių objektų matavimus fotovaizduose (stereofotogramose) naudojant labai tikslius stereofotogrametrinius prietaisus. Iš latvių mes sužinojome, kad šis architektūrinis kompleksas (Ikškilės bažnyčios ir pilies liekanos) – seniausi mūriniai pastatai Pabaltijo šalyse. Ikškilės bažnyčia – tai netaisyklingo stačiakampio plano statinys. Fasadų kompozicijoje aptinkamos pavienės elementų formos: grakščių formų arkos su apvadais. Bažnyčios pamatams panaudoti lauko akmenys, fasadų sienoms mūryti – vietiniai dolomitai. Iš išorės bažnyčios sienos buvo išmūrytos naudojant stambius dolomito blokus, sujungtus skiediniu, kai kur išlikę sienų tinkavimo požymių, bažnyčios viduje skliautų vietose naudotos raudonos spalvos plytos. Bažnyčios centrinėje dalyje masyvi skliautų atrama – romaninio stiliaus kolona dalija  didžiulę arką į dvi dalis. Pagrindinis įėjimas į bažnyčią buvo iš pietų pusės. Numatant šio paminklo apsaugą ir dalinį jo restauravimą – konservavimą, Latvijos institucijos organizavo šalia bažnyčios  esančių  dalies senų medžių kirtimą, kurie kėlė pavojų bažnyčios šiauriniam fasadui. 1973 metų gegužės mėnesį Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos ekspedicinė grupė: A. Pilipaitis, V. Pautienius, T. Duksa, vadovaujama laboratorijos vedėjo A. Sitonio,  pradėjo  Ikškilės bažnyčios fasadų fotogrametrinę fiksaciją. Taikant šį  progresyvų  stereofotogrametrinį metodą,  kiekvienas bažnyčios fasadas buvo fotografuojamas su persidengimu iš antžeminės bazės dviejų taškų, prieš tai suorientavus fotogrametrinę kamerą fotografuojamojo fasado atžvilgiu. Tam, kad Latvijos kultūros paveldo specialistai, restauratoriai turėtų labai tikslią šio paminklo grafinę dokumentaciją  atliekant fotogrametrinę nuotrauką,  Ikškilės bažnyčios vidaus ir išorės  fasadų  sienose buvo įrengta geodezinė atrama: pritvirtinti  x raidės formos žymekliai apatinėje ir viršutinėje sienų dalyse ir milimetro tikslumu  metaline rulete išmatuoti atstumai tarp žymeklių centrų. Kiekvienos fotostereoporos geodezinės atramos  matavimų, fotogrametrinės kameros orientavimo parametrai, objekto pavadinimas, vieta, nuotraukos atlikimo data buvo renkami kilnojamuosiuose stenduose ir fiksuojami atliekant fotogrametrinę nuotrauką. Ikškilės kultūros namuose, kuriuose buvo apsistojusi ekspedicija, buvo įrengta fotolabotarija, skirta fotochemijos būdu apdoroti gautus Ikškilės bažnyčios fasadų fotovaizdus stiklo plokštelėse. Turint Ikškilės bažnyčios kiekvieno fasado fotovaizdus, fotogrametriniais prietaisais galima sudaryti norimo fasado trimatį modelį (stereovaizdą) ir jame atlikti matavimus. Užsakovo prašymu buvo atlikta bažnyčios fasadų antžeminė fotogrametrinė nuotrauka, kompleksiniai geodeziniai matavimai. Visa fotogrametrine kamera užfiksuota Ikškilės bažnyčios liekanų fotogrametrinės nuotraukos lauko medžiaga (fotovaizdai su užfiksuota geometrine informacija) buvo perduota Latvijos kultūros paveldo specialistams. Ikškilės bažnyčios fotovaizdus (stereofotogramas) apdorojus stereofotogrametriniais prietaisais buvo sudaryti stambaus mastelio paminklo brėžiniai, kurie suteikė Latvijos restauratoriams, paminklosaugos darbuotojams papildomos informacijos rengiant šios bažnyčios  restauracijos ir  konservacijos projektus. 
1997 metų rugpjūčio mėnesį Rygoje vyko JAV Gynybos ministerijos Nacionalinės vaizdų ir kartografavimo agentūros organizuojami kartografavimo kursai pagal NATO standartus, kuriuose teko dalyvauti šio straipsnio autoriui. Tuomet būnant Rygoje vėl norėjosi patekti į Ikškilę, kur beveik prieš 25 metus su laboratorijos kolegomis atlikome šio architektūros komplekso kartografavimą fotogrametriniu metodu. Vykau į Ikškilę su kartografavimo kursų dalyviu, geru mano bičiuliu Romu Girkumi, dirbančiu Kaune UAB „Aerogeodezijos institutas“. Tuomet jis man papasakojo, kad trūkstant septintojo dešimtmečio pradžioje geodezijos srities specialistų Latvijoje, jam darbinės karjeros pradžioje teko dirbti Latvijoje ekspedicijos viršininku, vadovauti šios šalies topografinio kartografavimo darbams, būti Pliavinių, Rygos hidroelektrinių statybų liudininku. Girkus – Latvijos žinovas, tarybiniais metais su šeima apkeliavęs daugelį Latvijos vietų. Jis vandens turizmo entuziastas, yra plaukęs baidare Dauguvos ir kitomis upėmis ir fotonuotraukose užfiksavęs Latvijos gamtos, istorijos ir architektūros paminklus. Mums priartėjus prie Rygos hidroelektrinės vandenų netoli Ikškilės, Romas prisiminė, kai gamybinės praktikos metu jam su kitais Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakulteto studentais 1960 metais teko vykdyti geodezinius matavimus Kauno HE. Mums atvykus į Ikškilę, aš išvydau visai kitokį vaizdą negu tuomet 1973 metais. Dauguvos vandens lygis Rygos HE mariose (35 km nuo upės žiočių) buvo pakeltas tiek, kad Ikškilės bažnyčios ir pilies griuvėsiai pakliuvo į naujai suformuotą dirbtinę salą. Ji buvo pavadinta Šv. Meinardo vardu, pirmojo Ikškilės vyskupo Meinardo garbei. Ši sala yra Ikškilės miesto pietrytinėje dalyje. Į šią salą mes patekome iš vietinių gyventojų išsinuomavę valtį. Nors mano kolega Romas buvo sužavėtas šiuo kultūros paveldo paminklu, jis man atrodė visai kitoks. Kadangi po Ikškilės bažnyčios fasadų konservavimo, paminklo sienos buvo dalinai užpiltos žemėmis, jis tapo žemesnis, netoks didingas, nesimatė centrinėje dalyje puošnių arkų apatinės dalies, cilindrinės kolonos, kitų architektūrinių detalių bažnyčios žemutinėje dalyje. Apėję šią salą, nusifotografavome prie šio istorinio mūro pastato.  
Šiandieną plaukdami Dauguva ir artėdami prie Ikškilės, pirmosios Latvijos sostinės, šią salą  pamatysime iš toli, dabar ją puošia naujai pastatytas aukštas baltas kryžius. Saloje atrasime atstatytą paminklinį akmenį, kuris dar 1864 metais buvo pastatytas pilies savininkui Konradui fon Mejendorfui. Čia būdami pajusime architektūros paminklo ir gamtos harmoniją, išsiskiriančią Ikškilės apylinkių panoramoje.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra