Iš ciklo „Tylūs pokalbiai su kraštiečiais“. Pagėgiuose mano širdis

Autorius: Data: 2017-01-25, 10:05 Spausdinti

Iš ciklo „Tylūs pokalbiai su kraštiečiais“. Pagėgiuose mano širdis

Marija Žvirblienė 2016 metais. Asmeninio M. Žvirblienės archyvo nuotraukos

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgiai, www.mazoji-lietuva.lt

Šiomis dienomis Marija Žvirblienė pasitinka savo gražų gyvenimo gimtadienį, neeilinė proga pasikalbėti, pagėgiškių vardu pasveikinti, palinkėti šviesių ateinančių akimirkų, dienų, metų… Deja, galime tai padaryti iš tolo, nors šiandien nieko nebėra atstu – girdžiu jos skaidrų balsą telefonu, dar kartą peržvelgiu nuotraukas, kuriose, bijau, kada nors išnyks mūsų gyvenimo troškulys, vartau vis dar ranka rašytus jos laiškelius, ak, kaip retai jau begauname tokių laiškų, kaip retai…

Aplankėme Mariją Kaune, buvome susitarę iš anksto ir ji laukė mūsų daugiabučio, kuriame gyvena jau kelerius metus, kieme. Šypsojosi, džiaugėsi, vedė mus į savo butą vis čiauškėdama ir klausinėdama: ar greitai suradome jos namus, ar patogiai ir saugiai atvažiavome, ar nepavargome… Prieškambaryje nusimetėme paltus, o peržengus kambario slenkstį, suskambo… „Kur senas Rambynas, kur Nemunas mėlynas…“. Pagėgiškiai jau daug metų dainuoja šią puikią šilutiškio kompozitoriaus ir dainininko Tomo Balčyčio sukurtą dainą renginiuose, įvairių švenčių, sueigų metu. Apkabinome Mariją, glaudėme ją ir visos verkėme… Ak, ilgiuosi Pagėgių, labai ilgiuosi, Pagėgiuose mano širdis… Po palaimingosios minutikės nurimome, ašaros nuskaidrino mūsų sielas, nuramino širdis, kvepėjo Marijos plikyta žolelių arbata, cinamonu dvelkė dukros Rimutės kepti sausainiai, po ranka skleidėsi šeimos nuotraukų puokštė, o Asta, Pagėgių bibliotekos tylioji metraštininkė, įjungė savo fotoaparatą…

Kaip jaučiatės čia, Kaune, Marija?

Liūdnai laikausi, liūdesys lydi mane visus šiuos ketverius metus, kai esu toli nuo Pagėgių. Ten mano širdis, mano mintys, mano gražiausieji prisiminimai, o čia tik kūnas… Bet gyvenimas mums parodo mūsų kelius, parodė ir man… Esu šalia savo vaikų, esame kartu, nors visi gyvename skyrium…

Kodėl taip ilgitės Pagėgių?

Ten mano Tėviškė… Visai šalia Pagėgių… Mano gimtinė – Gudų kaimas… Čia 1932 metais sausio 26 dieną gimiau. Mano tėveliai kilę iš skirtingų Lietuvos kraštų – mama iš Aukštaitijos, Pabradės, o tėvelis iš Tauragės. Prieš 2-ąjį pasaulinį karą į Klaipėdos kraštą jauni žmonės plūdo uždarbiauti, Lietuvoje sklido kalbos, kad čia žmonės gali gerai užsidirbti, be to, „vokiečiai“ ūkininkai buvo labai geri žmonės, savo samdinių neskriaudė, priešingai, labai rūpinosi jais, jaunoms šeimoms sudarydavo labai geras sąlygas dirbti, sočiai maitino, rūpinosi ir jų vaikais. Šio krašto žmonės buvo labai draugiški, gražiai sugyveno ir su kaimynais ir su savo samdiniais. Mano tėveliai čia sukūrė šeimą, gimėme mudvi su sese, o 1935 metais mūsų šeimą ištiko skaudi netektis – mirė tėvelis. Mama liko našlė su mažomis dukrelėmis ant rankų. Po kiek laiko ištekėjo dar kartą. Taip mes ir gyvenome Guduose, 1939 metų rudenį aš pradėjau lankyti Gudų mokyklos 1 klasę.

Mama Marija ir patėvis Juozas, už jų stovi dukros Marija (kairėje) ir Onutė. Gudai,  1948 m. liepos 17 d.

Kadangi mes, lietuviukai vaikai, nuo mažumės draugaudavome su vokiečių kilmės ar lietuvininkų vaikais, puikiai kalbėjome vokiškai, tad mokykloje jokių nesusipratimų nebuvo. Bet karo nuojautoms stiprėjant, prasidėjo suirutė – daug iš Didžiosios Lietuvos atvykusių čia gyventi ir dirbti lietuvių traukėsi atgal į Lietuvą, kai kas patraukė į Vokietiją. Mūsų patėvis buvo kilęs iš Suvalkijos, Gelgaudiškio apylinkės, tad 1939 – 1940 metų žiemą patraukėme į Suvalkiją ir mes. Apsigyvenome patėvio gimtinėje, medinėje trobelėje plūktine asla, į Gelgaudiškio mokyklą reikėjo eiti apie 3 kilometrus. Pradinę mokyklą baigiau dar karui nepasibaigus, labai šiltai pamenu savo mokytoją A. Jasaitytę, mokyklos vedėją Marytę Zubrytę, kuri tapo ir mano „dirmavonės“ – sutvirtinimo sakramento, mama. Apie mokytoją M. Zubrytę jos buvę mokiniai atsiliepia ypatingai, nes ji ir buvo ypatinga, pirmiausia – didi patriotė, meilės Tėvynei mokė savo mokinius, patriotine tema kūrė ir statė su mokiniais įvairius vaidinimus, subūrė daug būrelių: jaunųjų ūkininkų, Vilniui vaduoti sąjungos skyrių, Birutės ratelį, chorą. Su nuostaba ir didele meile prisimenu ją ir aš.

Gelgaudiškio pradinės mokyklos mokytoja Marija Zubrytė apie 1932 m. (nuotr. iš: Šakių rajono Gelgaudiškio pagrindinė mokykla: http://www.gelgaudiskis.sakiai.lm.lt)

Karas ėjo į pabaigą, artėjo frontas, vokiečiai traukėsi ir rengė įsitvirtinimus. Viską, kas trukdė jiems įsitvirtinti „šlavė“ nuo žemės paviršiaus, degino sodybas… Taip jau atsitiko, kad ir mūsų gyvenamas namas jiems sutrukdė, netekome savo namų… Kaune gyveno dvi mamos seserys, tai ir mes patraukėme į Kauną. Mamytė greitai gavo darbą fabrike, o patėviui miesto gyvenimas buvo didelė kančia, jis ilgėjosi kaimo. Tėvai nusprendė grįžti į Klaipėdos kraštą, į Gudus. Tik čia savo gimtosios trobelės jau neberadome. Tuo metu visame ištuštėjusiame Klaipėdos krašte buvo daug laisvų gyvenamųjų namų, kuriuose vietos valdžia apgyvendindavo atvykėlius iš Lietuvos. Vietinių gyventojų buvo likę tik siuvėjos Kaukurienės (jei gerai atsimenu pavardę) ir Svarų šeimos. Na, grįžome dar ir mes. Po visų karo kančių ir klajonių žmonės buvo išsiilgę ramybės, sėslaus gyvenimo ir taikaus darbo. Visi buvome didelio pokario vargo prispausti, bet kaimynai buvo nepaprastai draugiški, vieni kitiems labai paslaugūs. Na, pavyzdžiui, kovo 19 rytą išeina mano patėvis Juozas į kiemą, o namo durys apipintos vainikais! Taip šį kartą kaimynai pasveikino jį su Juozinėmis, visus kaimynus tekdavo kviestis į svečius – pyragas, gal koks šlakelis ir gėrimėlio, ir dainos, dainos… O tuoj gi ir Jurginės, o šis kaimynas Antanas, o anie Petras ir Povilas… Pamenu, visas kaimas skambėdavo nuo klegesio ir dainų…

Tik įsikūrus savo gimtąjame krašte, pradėjau lankyti Pagėgių Kristijono Donelaičio vardo gimnazijos antrą klasę. Gimnazistų buvo nemažai, nors tais laikais ne kiekviena šeima galėjo leisti savo vaikus į mokslus. Tada kiekvienais mokslo metais buvo privalu išlaikyti pagrindinių dalykų egzaminus. Mes, pokario vaikai, supratome ir labai vertinome galimybę mokytis, labai stengėmės, aš taip pat buvau labai stropi ir pareiginga, neblogai mokiausi.

Prisimenu tokį „nuotykį“ – kadangi mano raštas buvo aiškus, įskaitomas, tad mano lietuvių kalbos mokytojas Romualdas Kuzmickas kasmet man užduodavo papildomą darbą – perrašinėti keliais egzemplioriais egzaminų bilietų klausimus. Ak, kaip pykdavau, kaip pykdavau! Visi vaikai tą laiką skirdavo mokslams, ruošdavosi egzaminams, o aš turiu dirbti papildomus darbus! Tad vieną pavasarį pareiškiau protestą – nebeperrašinėsiu, juk turiu mokytis! Gerasis mokytojas suprato, šypsojosi ir juokais pavadindavo mane „užsispyrusia žemaite“.

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Pirmoje eilėje mokytoja P. Klovaitė – Dudienė ir mokytojas E. Rutkys. Marija – pirmoji iš dešinės. 1945 m.

Buvote jauni, veržlūs, bet pokario metai nebuvo ramūs? Kuo gyvenote, ko siekėte, kaip gyveno to meto jauni žmonės?

Gyvenome geresnio gyvenimo viltimi, stengėmės visi – ir suaugę ir vaikai. Pamenu, mano mamytė buvo gana versli, namuose kepdavo sausainius, pyragaičius, gamindavo saldainius, juos turguje parduodavo. Dar ir šiandien matau didelę kanapą kambaryje, ant kurios mama sudėdavo ką tik iš duonkepio išimtus skanumynus – kvepėjo visi namai, visas kiemas…  Vėliau, mamytė maitino atvykstančius į mūsų kraštą dirbti melioratorius, po 2-3 vyrus pietaudavo mūsų namuose – tai buvo papildomai uždirbtas pinigėlis šeimai. Kaime buvo daug fizinio darbo, pavargdavome, bet didžiausia pramoga anų laikų jauniems buvo šokių vakarai. Į šokius man neteko ilgai vaikščioti, kiek prisimenu – tik porą vasarų ėjau į antruosius Gudus, ten prie geležinkelio pervažos buvo šokių salė, rinkdavosi jaunimas iš aplinkinių kaimų. Bet puikiai pamenu visas tada skambėjusias dainas… Dainuodavome eidami būriu į šokius… Ir namuose, su sese vasarą atverdavome langus ir sklisdavo mūsų daina, atsišaukdavo kaimynų mergaitės… Mėgome dainuoti visi tais laikais, niekas tada nedejavo, kad sunku, kad nepriteklius, nors jo buvo tiek daug… Bet juk vaikystė ir nerūpestingos dienos greit praeina, ateina laikas, kai tenka daryti sprendimus pačiam, atsakingai rinktis ateities kelius. Pasirinkau finansų apskaitos mokslus.

Sesutės Onutė ir Marija, 1947 m.

Kas paskatino rinktis tokią rimtą profesiją?

Kaune gyveno mano tetos, pusseserės, jos ir patarė man atvažiuoti į Kauną mokytis kokios profesijos ar amato. Laikai buvo sunkūs, tad baigusi gimnazijos aštuonias klases 1950 metais įstojau į Kauno finansų ir kredito technikumą, pasirinkau taupomųjų kasų darbo grupę.

Su Kauno finansų ir kredito technikumo bendrakursėmis. Marija stovi pirmoji dešinėje 1952 m.

Mokiausi su puikiais žmonėmis, draugiškais, vėliau gyvenime pasiekusiais aukštų postų, atlikusiais gražių darbų. Su kai kuriais, net ir po 60 metų palaikau ryšius, pasimatome kurso susitikimuose, pasikalbame telefonu. Su kurso draugėmis Elyte ir Jadvyga dabar bendraujame jau čia, Kaune. Deja, technikumo nebaigiau, nes iš tėvelių materialinės pagalbos neturėjau, bet savo gyvenimą ir darbinę veiklą vis tiek susiejau su finansais, jų apskaitos darbu. Neperkalbėjęs manęs tęsti mokslų, mano kurso auklėtojas mano paprašytas parašė rekomendaciją, su ja nuvykau į Klaipėdos apskrities centrinę taupomąją kasą, kuriai priklausė ir Šilutės rajono centrinė taupomoji kasa. Toje rekomendacijoje auklėtojas įvardijo mano stropumą ir kruopštumą, tad, nors ir nebaigusi mokslų, buvau priimta į darbą. Pirmoji mano darbovietė buvo Šilutės rajono centrinė taupomoji kasa, pradžioje dirbau mokine, o vėliau gavau vyriausiosios buhalterės pareigas.

Pirmoji darbovietė – Šilutės taupomoji kasa. Marija – pirmoji kairėje. 1952 m.

Tada mūsų darbas buvo įdomus… Dirbome penki darbuotojai, buvau jauniausia kolektyvo narė, o pareigos buvo nelengvos. Viena sritis – rajono įmonių, organizacijų (o jų rajone buvo tikrai labai daug) finansinės revizijos, kurias turėdavome atlikti kiekvieną ketvirtį. Važiuodavome į rajono miestelius, atokiausius kaimus, ten dirbdavome po kelias paras, tekdavo ir nakvynės pasiieškoti. Taip per savo „revizijas“ sutikau ir savo būsimąjį vyrą.

Kokią ateitį savo svajose matėt ir koks turėjo būti tas vienintelis, tas Jūsų pasirinktasis?

Pasakysiu atvirai – jaunystėje apie savo ateitį su kokiu vaikinu ir būsimą šeimą visiškai nesvajojau. Man kur kas svarbiau buvo įgyti profesiją, kuo greičiau pradėti dirbti ir gyventi savarankiškai. Dabar sakau, kad turbūt viską sudėlioja Aukščiausiasis be mūsų valios. Taip nutiko ir su mano gyvenimu. Mano būsimasis vyras dirbo Šilutės kelių valdyboje, kelių skyriaus vedėju, tad per kažin kokį susirinkimą atkreipiau dėmesį į vaikiną, kuris viešai pasisakydamas labai sklandžiai ir gražiai dėstė savo mintis. Taip jau sutapo, kad po kiek laiko man teko Vainute (Šilutės raj.) atlikti reviziją, o jis tuo metu ten dirbo, užėjo į taupomąją kasą, pakalbino. Buvo labai draugiškas ir geranoriškas, paslaugus. Pasiguodžiau, kad per vieną dieną nepavyks čia atlikti revizijos, autobusai į Šilutę taip vėlai jau nebekursuoja, o aš neturiu kur nakvoti… Tada viskuo jis pasirūpino – paprašė savo kolegos, kad mane apnakvydintų savo šeimos namuose, maža to, pasišovė po darbo palydėti. Šis susitikimas įvyko balandžio 1-ąją, o balandžio 18 d. įregistravome mūsų santuoką…

Bendro gyvenimo pradžia. Marija ir Alfonsas Žvirbliai 1953 m.

Tais pačiais metais?! Kuo jis buvo ypatingas, kad pasiryžote taip greitai už jo tekėti ir per gyvenimą eiti kartu?

Taip, tais pačiais, 1953 metais. Kadangi jis buvo už mane gerokai vyresnis, buvo, kaip dabar suprantu, pavargęs nuo sunkaus gyvenimo, nebenorėjo delsti. Jis patyrė karo baisumus, kančias vokiečių ir rusų lageriuose. Ir po karo jo laukė nelengvas gyvenimas – jo artimieji gyveno Žemaičių Naumiestyje (Šilutės raj.), tėvai buvo išsiskyrę, mama viena užaugino keturis vaikus. Tėvas buvo siuvėjas, tad keliaudavo per žmones – kur gaudavo užsakymą pasiūti kokį drabužį, ten ir apsigyvendavo. Pasibaigdavo darbas, vėl į kelią… Jis ir mirė svetimuose namuose, pas gerus žmones, kurie jį slaugė prieš mirtį.

Mano būsimasis vyras mane sužavėjo savo principingumu, teisybės, tiesos ir sąžiningumo jausmu. Tai, manau, atitiko ir mano vertybes. Papasakosiu jums vieną atsitikimą iš savo pirmosios darbovietės. Praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje, o ir Šilutėje buvo naikinamas Žemės ūkio bankas, žmonių indėlius perkėlė į mūsų taupomąją kasą. Viena kolegė suklastojo dokumentus ir pasisavino kalėjime sėdinčio indėlininko pinigus. Išaiškėjus šiai klastotei, buvo iškelta baudžiamoji byla ne tik pasisavinusiai pinigus darbuotojai, bet ir man, kaip vyriausiai buhalterei, pasirašiusiai dokumentus. Buvau atleista iš darbo, nors buvau visiškai nekalta. Jaučiausi kaip verdančiu vandeniu nuplikyta… Verkiau, bet buvau labai ryžtinga – privalėjau ne tik savo nekaltumą įrodyti, bet atskleisti taupomosios kasos piniginių operacijų netobulumus ir spragas, kuriomis gali naudotis nesąžiningi darbuotojai. Užsisuko teismų maratonas, Šilutės, Priekulės, Klaipėdos, net Vilniaus teismai nagrinėjo mano bylą. Deja, labai formaliai – reikia žiūrėti kokį dokumentą pasirašai! Taip, bet sistema netobula – vyriausiajai buhalterei darbuotojai apie tos dienos finansines operacijas ataskaitas pateikia dienos pabaigoje, o ne kiekvienos operacijos metu, tad buhalteris neturi galimybės pasižiūrėti kiekvienos operacijos teisėtumą ar faktą. Bet privalo pasirašyti dokumentus! Teko kreiptis net į sąjunginę instanciją, parašiau skundą, buvau iškviesta į Maskvą aš ir Lietuvos Valstybinės taupomosios kasos vieno skyriaus vedėjas. Ak, kaip žmogus drebėjo, kaip jis gavo pylos už aplaidžiai ir formaliai atliekamas savo pareigas… O man buvo panaikinti visi teismo sprendimai ir aš pagaliau buvau atstatyta į darbą. Šia istorija norėjau pasakyti, kad aš, nors tada buvau labai jauna, niekaip negalėjau susitaikyti su neteisybe. Mane šioje istorijoje labai palaikė vyras, tiesiog neleido nuleisti rankų, skatino siekti tiesos ir teisingumo. Jis mane lydėjo į Maskvą, abu pasiekėme pirmąją savo bendro gyvenimo pergalę! Šilutė tapo darbinės veiklos ir santuokinio gyvenimo pradžia, čia gimė ir pirmos dvi dukros – Regina ir Rima.

Marija ir Alfonsas Žvirbliai su dukrytėmis Regina ir Rima 1958 m.

Po kelerių metų nusprendėme grįžti į mano numylėtus gimtuosius Pagėgius. Pradžioje apsigyvenome Guduose, vėliau mano vyras buvo paskirtas Vykdomojo komiteto pirmininku, aš įsidarbinau Pagėgių tarybiniame ūkyje, buhalterinės apskaitos skyriuje, vėl mokine. Apie žemės ūkio apskaitą neturėjau jokio supratimo, bet juk viskas įveikiama, jei turi noro. Man padėjo mano charakterio bruožas – bet kokį darbą padaryti kruopščiai, atsakingai ir iki galo. Gal tai įgimta savybė… Įveikiau ir šį uždavinį – išmokau buhalterinių, finansų apskaitos, statistikos paslapčių.

Pagėgių tarybinio ūkio buhalterijos kabinete, priekyje pagrindinė Marijos darbo priemonė – skaitytuvai. Apie 1980 m.

Palengva mūsų šeimos gyvenimas gerėjo, gimė dar trys vaikai – sūnus Aras, dukros Salvinija ir Edita. Visi mano vaikai įgijo įvairias profesijas – kas savo gyvenimą susiejo su muzika, kas su juvelyrika, pedagogika. Savo vaikais esu patenkinta, manau, kad jie turi visas doram žmogui priskiriamas savybes, turi ir meninių savybių, tikiu, kad jos paveldėtos iš giminės šaknų. Dabar visi vaikai sukūrę šeimas, gyvena Lietuvoje, anūkai mokosi, dirba, kuria jau savo gyvenimą.

Jūsų darbinė veikla susijusi tik su Pagėgiais?

Taip, visą laiką iki pat pensijos dirbau Pagėgiuose. Iki pat Nepriklausomybės atgavimo teko stebėti Tarybinio ūkio pakilimo ir nuosmukio laiką, o ir paties Pagėgių miestelio augimą, gražėjimą, vėliau jau ir tuštėjimo metą…  Dirbome su vyru abu daug, nuoširdžiai ir labai stengėmės, kad vaikai mokytųsi, įgytų išsilavinimą, užaugtų ir taptų gerais žmonėmis. Didžiausias mūsų turtas buvo mūsų vaikai, su jais leisdavome laisvalaikį, atostogas, mėgome kartu lankyti Lietuvos žymiąsias vietas. Daug gražių atsiminimų iš to meto, juk buvome jauni… Mums pasisekė – mano dukros ir sūnus, galvoju, matė gerą pavyzdį, nenuėjo šunkeliais…

Maria ir Alfonsas su dukra Salvinija ir sūnumi Aru prie Puntuko akmens, kuriame iškalti „Lituanicos“ lakūnų  Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai. Anykščių raj., apie 1962 m.

Prieš keletą metų išėjo Anapilin Jūsų vyras, su kuriuo per gyvenimą kartu ėjote daugiau nei 60 metų. Ką galėtumėt patarti poroms, kurios neišlaiko išbandymų, užklupus pirmoms nesėkmėms eina savais keliais?

Ir anais, ir šiais laikais nebeturime atsakomybės, pareigos jausmo. Jei jau kartą pasakėme „taip“, tai ir tesėkime tą žodį, visko juk būna kartu gyvenant, bet reikia kantrybės ir išminties nedaryti greitų sprendimų. Sugriauti viską galime labai greitai, bet sukurti, pastatyti sunku. Galvoju, šių savybių reikia ir darbuose, ir šeimyniniame gyvenime, ir kur bebūtumėm šiandien. Žinoma, aš nekalbu apie tuos, deja, dabar jau vis dažniau pasitaikančius atvejus, kai šeimos išyra dėl smurto, priklausomybių, priverstinio išsiskyrimo, kai vienas iš sutuoktinių gyvena emigracijoje.

Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau sovietmečiu, teko dirbti darbą, susijusį su žmogaus atsakomybe ir sąžiningumu. Pinigai žmogų labai gundo, reikia turėti stiprų charakterį ir dorą, kad galėtum atsispirti šioms pagundoms. Mūsų šeima, galvoju, joms atsispyrė. Visi matėme kas dėjosi pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais – atviras ir ciniškas plėšikavimas… Nenoriu ta tema daug kalbėti, bet man teko dideli išbandymai tuo metu, o ir keleri metai teismų ir ginčų karuselėje nepakeitė mano nuomonės apie Lietuvą, laisvę ir dorą žmogų. Čia mūsų abiejų su vyru požiūriai sutapo, tai ir buvo mūsų gyvenimo vertybės. Abu buvome blaivininkai, namuose tik retkarčiais ir tik ypatingomis progomis paragaudavome kokio stiprėlesnio gėrimo. Ne paslaptis, tais tarybiniais laikais buvo daug linksmybių darbo vietose, švęsdavome valstybines šventes, Moters dieną, Naujųjų metų sutikimą… Skubėdavau namo, mano vyras buvo kategoriškas – alkoholis ne mums… Be to, jis buvo labai taupus, to mokė ir mūsų vaikus – niekada nesiskolink, nesigviešk svetimo, visada sek tais, kurie dorai užsidirbo savo gyvenimo „lobius“, nepavydėk ir nesilygiuok į tuos, kurie nedoru „darbu“ įgijo turtus.

„Jau vaikai dideli ir mes dar visi kartu…“ Iš kairės: Regina, Salvinija, Edita, tėvai Alfonsas ir Marija, Aras ir Rima. 2012 m.

Jūsų darbo stalas apkrautas įvairia literatūra, žurnalais, ką skaitote, matome, kažką užsirašote…

Žinote, daug metų renku ir saugau knygas, straipsnius apie savo gimtą kraštą – tai man suteikia jėgų ir laimės. Ak, kaip pykstu, kaip pykstu, jei randu ką neigiamai parašytą apie Pagėgius! (Marija čia garsiai juokiasi).

Dabar mano darbo diena – skaitymas, rašymas, sveika, kiek tai įmanoma, gyvensena. Jau senokai nebevartoju jokių cheminių vaistų, lepinu save arbatomis. Juokiuosi, kad dabar jau turiu laiko savo sveikatai puoselėti… Stengiuosi maitintis sveikai, kai leidžia oro sąlygos – vaikštinėju. Gyvenu gražioje vietoje, kurioje yra parkelis, medžių, žolynų. Beveik visą vaikystę ir jaunystę vaikščiojau keliu, iš abiejų pusių apsodintu beržais, vėliau gyvenau Žemaičių gatvėje Pagėgiuose, kurioje taip pat apstu beržų. Šie medžiai užaugo kartu su manimi, todėl jie man tokie brangūs… Turiu „savo“ beržą ir čia, jis man primena Pagėgius. Aplankau jį beveik kasdien, visada pasilabinu, prisiglaudžiu, paprašau pasidalinti savo energija su manimi. Dar nueinu į Šv. Gertrūdos bažnyčią, pasimeldžiu, prašau sveikatos sau, savo artimiesiems, malonių tiems, kuriems jų reikia šią valandą. O skaitau daug ir įvairiomis temomis. Perku žurnalus, labai patinka „Raktas“, ten atrandu daug nuostabių straipsnių, šie žurnalai teminiai, tad įdomu gilintis vis į kitą žmogaus sąmonės ar gyvenimo sritį. Dabar skaitau apie Dėkingumą  ir galvoju, kad tai didi jėga, kurios reikia mokytis. Juk nemokame dėkoti nei savo artimiesiems, nei Aukščiausiajam, galvojame, kad visko gyvenime nusipelnėme, kad viską mums privalo kažkas duoti… Valstybė, Tėvai, bankai… Dėkokime už tai, ką turime, dėkokime Dievui, likimui, kaimynui – už pasakytą „labas“, beržui – už pavėsį…

Marija prie „savo“ beržo. Kaunas, 2015 m.

Save vadinu „kolekcininke“, nes visą gyvenimą renku ir saugau įvairias iškarpas iš straipsnių. Tai įvairi informacija, kuria kartais „smaguriauju“.  Smagu skaityti tai, kas buvo pačiai įdomu prieš tris, keturias dešimtis metų, paskaitau ir ką aptikusi iš naujo – nustembu, kartais net juokinga ar graudu… Žymūs Lietuvos žmonės, muzika, istorija, kultūros reiškiniai, savo kraštas – tai vis temos, kurios man labai rūpėjo… Na, vakar paėmiau vieną aplanką, randu 2005 m. liepos 29 d. laikraščio „Pamarys“ iškarpą, o ten interviu su Regina Jokubaityte, Šilutės folkloro ansamblio „Verdainė“ vadove. Ji prisimena, kad anais laikais nuvykti į Vilnių, į Dainų šventes, Pagėgių saviveiklininkams reikėjo išskirti net porą didelių autobusų, tiek pat, kiek ir visam Šilutės rajono saviveiklininkų būriui… Tokios žinios taip paglosto man širdį, taip didžiuojuosi savo Pagėgiais, kad net saldu! Nesvarbu, kad šiandien padėtis kitokia, kad mūsų, lietuvių,  Lietuvoje mažėja, galvoju, kad viskas bus gerai. Esu optimistė ir tuo klausimu, nors nerimo yra. Linkiu, kad naujoji Lietuvos valdžia „neatmuštų“ sparnų, kad mums visiems pasisektų sugauti tą laimės Paukštę…

Daug metų gražiai dirbote moterų klube „Pagėgių vaivorykštė“, buvote atsakinga už finansus, kruopščiai tvarkėte šios bendrijos buhalterinius dokumentus. Labai pasiilgstame Jūsų, dažnai prisimename, linkime prasmingo gyvenimo Kaune.

Su „Vaivorykšte“ praėjo ne viena smagi diena ar gražus renginys. Su džiaugsmu ir švelniu grauduliu prisimenu bendražyges – dar vis besiburiančias „Vaivorykštėje“ ir tas, kurios jau iškeliavo… Tai buvo tikrai labai gausi ir puikiai dirbanti organizacija. Juk kiek gerų idėjų ir pasiūlymų pateikėme vietos valdžiai, džiugu, kad daug šių pasiūlymų buvo įgyvendinta – poilsio aikštelių įrengimas, įžymių asmenybių pagerbimas, savipagalbos darbai, sveikatingumo projektai, įsimintini renginiai  – visiems pagėgiškiams nauda. Bet aš šioje draugijoje buvau tik vykdytoja, galvoju – nesu sutverta vadovauti, bet vykdytoja esu puiki! Visus pavestus darbus atlieku kruopščiai ir sąžiningai, iki šiol nesugadinau savo vardo, manau, kad jau ir nesugadinsiu (juokiasi Marija)…

Bičiulės, moterų bendrijos „Pagėgių vaivorykštė“ narės. Iš kairės – Albina Jokubauskienė, Marija Žvirblienė, Stasė Straukienė, Adelė Gėrikienė, šv. atminties Bronė Savickienė. 2008 m. A. Andrulienės nuotr.

Pažvelkite, Marija, atgal, į savo praeitį, į patirtį, į tai, kas buvo. Ar tas nuotykis, vardu „Gyvenimas“, Jums nusisekė? Įvardinkite keliais žodžiais, ko daugiau jame būta – sopulių, vargo ar džiaugsmo, meilės?

Manau, kad patyriau daugiau džiaugsmo ir meilės… Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, o ypač Šilutės laikraščio „Šilokarčema“ puslapiuose, jo puslapiuose – prieduose „Šilainė“, „Šilainės sodai“, kurių sudarytojas Saulius Sodonis – ačiū jam – publikuojama nemažai straipsnių apie Klaipėdos krašte gyvenusius vietinius žmones, apie anuometį gyvenimą šiame nuostabiame krašte. Viską skaitau, turiu beveik visas publikacijas, dažnai perverčiu sukauptą medžiagą ir užplūsta prisiminimai… Atrodo, kad dar ir dar kartą išgyvenčiau visus šio krašto istorijos įvykius. Mano prisiminimai apie laikotarpį iki 1939 m. gan skurdūs, išlikę tik iš mamos pasakojimų, o pokario metus pamenu puikiai, yra nutikę įvairiausių dalykų, juk keitėsi santvarkos, keitėsi ir mūsų gyvenimai, kažin į vieną knygą ar sutilptų tos istorijos… Šiame krašte gimiau, čia su mažomis pertraukomis gyvenau net 74-erius metus… Didžiuojuosi tuo… Žinote, iš tos pokario atvykėlių kartos išaugo ne viena karta jau vietinių žmonių, kurie šį kraštą myli ir laiko jį savo Tėviške. Labai džiaugiuosi ir gerbiu tuos žmones… Tiek kentėjęs, tiek niekintas ir draskytas šis kraštas dabar, atrodo, jau lengviau atsikvėpė – įvardinta istorinė tiesa apie Mažąją Lietuvą, prikeltas šios žemės žmogus – lietuvininkas ir jo gyvenimas, su savomis tradicijomis, savita kultūra, papročiais. Jaunajai kartai dar neužtenka to žinojimo, tos praeities įvardijimo, vis nėra tam laiko…

Man pasisekė geriau – džiaugiuosi, kad dar daug ką atmenu, kad galiu papasakoti jei dar yra kam tai įdomu… Manau, kad mano gyvenimas nusisekė… Kokia laimė gyventi savam krašte, laimė, kai kiekvienos dienos rytą gali pasveikinti gamtą – saulę, dangų, medį, žolę, gali pasilabinti su Visatos kūrinija ir padėkoti Aukščiausiajam, kad čia gimiau, kad gyvenu… Gyvenu, kol dar galiu… Tad – nusisekė, labai nusisekė tas mano gyvenimas, tas įstabus nuotykis…

Ką palinkėsite skaitytojui, kuris skaitys šį Jūsų pasakojimą?

Linkiu visiems žmonėms, kurie skaitys, kurie gyvena Pagėgių nuostabiame krašte ir kurie čia rado savo gyvenimo uostą, ilgai ir laimingai mėgautis šia meile, gerbti kiekvieną šios žemės pėdą, puoselėti lietuvišką žodį, papročius, dainą, išauginti ir išauklėti vaikus, atsidavusius savo Tėvynei Lietuvai:

Gražesnio krašto

už tave nėra,

nes Tu vienintelė,

Tu – LIETUVA.

Miela Marija, pabaikime mūsų pokalbį tuo, kuo ir pradėjome – sveikiname Jus gražaus jubiliejaus proga, priimkite nuoširdžiausius linkėjimus nuo visų, Jus pažįstančių pagėgiškių, telanko Jus skaidrūs sapnai ir šviesios mintys. Ačiū Jums už nuoširdumą ir atvirumą, būkite sveika ir žvali, mėgaukitės savo vaikų meile, o mes visada laukiame Jūsų numylėtuose Pagėgiuose. Ačiū už šį širdingą pokalbį.


Mažoji Lietuva , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra