Iš Bostono į Lietuvą – prisiminti stebuklingo išsigelbėjimo

Autorius: Data: 2016-10-29, 13:05 Spausdinti

Iš Bostono į Lietuvą – prisiminti stebuklingo išsigelbėjimo

D. Pomerancaitė-Mazurkevič ir A. Petrauskaitė (d.). (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Algis VAŠKEVIČIUS, www.draugas.org

Šiomis dienomis Lietuvoje vėl vieši Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič – Jungtinių Amerikos Valstijų Bostono universiteto profesorė, garsi smuikininkė, pedagogė. Kauno gete gimusi profesorė šįsyk atvyko pristatyti dokumentinio filmo „Seserys”, kuris pasakoja apie stebuklui prilygstančią jos išgelbėjimo iš geto istoriją, kai Antrojo pasaulinio karo metais vos pusantrų metų mergaitę priglaudė garsiojo operos grando Kipro Petrausko ir jo žmonos Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės šeima, gyvenusi Kauno Žaliakalnyje.

Filmo „Seserys" plakatas.
Filmo „Seserys” plakatas.

„Sugrįžimas į Lietuvą, į Kauną man yra visada yra labai jaudinantis, nes iš atminties iškyla prieš 70 metų nutikusi istorija, kai buvau išgelbėta iš geto. Reikėjo turbūt kokių dešimties stebuklų, kad tai nutiktų, kad šiandien būčiau čia, su jumis. Dabar apie šią istoriją sukurtas jaudinantis dokumentinis filmas, kurį žiūriu jau trečią kartą ir negaliu sulaikyti ašarų”, – sakė Kaune, Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje su žiūrovais susitikusi profesorė. Būtent šiuose namuose, svetingai priglausta Petrauskų šeimos, ji paskutinį kartą lankėsi 1949 metais, o po to čia sugrįžo 2013-aisiais ir praeitis vėl atgimė iš naujo.

Danutės, kurios tikrasis vardas buvo Siuzi tėvas Danielius Pomerancas (1904–1981) buvo gerai žinomas muzikantas, jis laikomas džiazo pradininku prieškario Kaune. Jos mama Riva Zolkaitė gimė Kretingoje apie 1910 metus, tarpukariu išvyko į Kauną, Vokietijoje baigė pedagoginius mokslus. Kaune ji ištekėjo už tuomet jau žinomo Kauno smuikininko D. Pomeranco. Jis gimė Šiauliuose, 1920 m. įstojo į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, nuo 1922 m. studijavo Berlyno konservatorijoje, Vienoje lankė žymaus smuikininko virtuozo Bronislavo Hubermano pamokas, Berlyne vakarais grojo kavinėse viename iš populiariausių tuo metu Europoje Mareko Weberio orkestre.

1933 m. D. Pomerancas grįžo į Kauną, čia sukūrė orkestrą, grojusį garsiose ,,Konrado” ir ,,Monikos” kavinėse, stebindamas klausytojus virtuoziškais pasažais ir improvizacijomis. 1936-aisiais Londone jis su savo orkestru, padedant įrašų studijos muzikantams ir solistui Antanui Dvarionui, įrašė madingų tango, valsų, fokstrotų rinkinį.

Aušra Petrauskaitė.
Aušra Petrauskaitė.

Filme „Seserys”, kurį sukūrė Lilija Kopač ir Danutė Selčinskaja, plačiai pasakojama apie D. Pomerancą, apie tai, koks jis buvo populiarus prieškario Kaune. 1941 m. naciams okupavus Lietuvą, D. Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona buvo uždarytas į Kauno getą. Ir ten jis kartu su kitu žydų muzikantu Moiše Hofmekleriu suorganizavo orkestrą, surengė apie 40 koncertų, kurie padėjo kelti ten kalėjusių žmonių dvasią. Gete be jokios medicininės pagalbos, rūsyje netrukus jiems gimė duktė Siuzi. Kauno gete reguliariai vyko vadinamosios akcijos – nekaltų žmonių žudynės, tad tėvai suprato, kad mažąją mergaitę reikia kaip nors išgelbėti, išgabenant už geto ribų.

Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona tuomet gerai žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė draugavo su Rivos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene, jos kartu praleisdavo vasaras Palangoje. Siuzi mama paskambino E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei telefonu ir apsimetė savo seserimi Sonia, kviesdama aktorę į susitikimą Kauno senamiestyje. Vėliau R. Pomerancienė paaiškino šios priverstinės apgavystės priežastį – paprašė išgelbėti jos šviesių plaukų, mėlynų akių mergytę, visai nepanašią į žydaitę.

E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė nedvejodama sutiko. „Mano tėveliai buvo gerai žinomi Kaune, tad galima tik įsivaizduoti, kaip jie rizikavo, nes už priimtą žydų vaiką grėsė mirtis. Tačiau žmogiškumas jiems buvo svarbiau”, – pasakojo į filmo pristatymą atvykusi Petrauskų dukra Aušra, kuri visada Danutę vadino savo seserimi.

E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė ir Danutė.
E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė ir Danutė. (Muziejaus archyvo nuotr.)

Išnešti pusantrų metų mergaitę iš geto ėmėsi Balys Simanavičius (1907–1984), kuris dirbo kailių fabriko „Lapė” direktoriumi ir turėjo leidimą lankytis gete. Jis išgelbėjo ir Danutę Pomerancaitę, ir jos pusseserę Rūtą Lopianskaitę, o jo vadovaujamame kailių fabrike buvo įrengta slėptuvė, kurioje slapstėsi keliolika Kauno geto žydų. 1999 metais jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o šiemet gegužę jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimas, kurį atsiėmė dukra Marija Rupeikienė, taip pat dalyvavusi filmo „Seserys” pristatyme.

„Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi galvojo – aš arba užmigsiu, arba numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: ‘Kas čia yra?’, aš atsibudau ir pradėjau inkšti. B. Simanavičius, kuris mane nešė, atsakė, jog maiše yra ‘maža kiaulaitė’. Gal tas karininkas kažką ir įtarė, bet leido išeiti”, – pasakoja filme D. Pomerancaitė.

B. Simanavičius atnešė mergaitę į Petrauskų namus, o paklaustas, koks mergaitės vardas, pasakė, jog Danutė. Tam, kad nuslėptų nuo pašalinių akių, netrukus Petrauskai mergaitę išvežė į šeimos dvarą netoli Telšių, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui, Petrauskienė su vaikais per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų. Kipras Petrauskas po karo grįžo į namus, o jo žmona su vaikais liko Vokietijoje, gyveno pabėgėlių stovykloje netoli Štutgarto.

D. Pomerancaitė-Mazurkevič.
D. Pomerancaitė-Mazurkevič ir vėl negalėjo sulaikyti ašarų.

„Būdami Vokietijoje mes gaudavome tėčio laiškus, raginančius nebijoti grįžti į Lietuvą, – pasakojo  A. Petrauskaitė. – 1948 metais mama kartu su manimi ir Danute ryžosi šiam žingsniui, o mamos tėvai, sūnus Leonas, dukra Guoda išvyko į Australiją. Mama ilgai dvejojo. Ir ne veltui – iš traukinio, kuris atvežė mus iš Berlyno į Vilnių, buvo išleistos tik kelios šeimos – kiti nuvažiavo tiesiai į Sibirą. Vėliau išgirdau, kad į tremtinių sąrašą buvo patekę visi teatralai, tačiau anuometė valdžia nesiryžo visų išvežti. Be to, sovietų valdžiai buvo paranku, kad garsių žmonių šeimos grįžta iš emigracijos į Lietuvą”, – pasakojo A. Petrauskaitė.

Abi – Petrauskų ir Pomerancų – šeimos Kaune buvo gerai žinomos, todėl šis įvykis, kad E. Petrauskienė savo noru sugrįžo iš Vokietijos, užuot pasilikusi Vakaruose, ir dar Pomerancų šeimai parvežė jų dukrą Danutę, buvo plačiai nušviestas spaudoje, susuktas ir dokumentinis filmas. Danutė apie savo tikruosius tėvus nieko nežinojo, jai tikrieji tėvai buvo Petrauskai.

Danutės tėvas D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris ir padėjo išlikti. Jis nė neįtarė, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E. Petrauskienė su savo vaikais bei jo dukra Danute.

Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Tai ir buvo pėsčias iš Vokietijos sugrįžęs jos vyras Danielius. Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. jie įsidukrino Rūtą, kuri tapo Pomerancaite.

Pro šias duris Petrauskams iš Kauno geto buvo atnešta pusantrų metų Siuzi-Danutė.
Pro šias duris Petrauskams iš Kauno geto buvo atnešta pusantrų metų Siuzi-Danutė.

1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs K. Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu – ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Danutei pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E. Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.

„Man tai buvo labai skaudus periodas. Buvau šešerių metų vaikas, labai pripratęs prie Petrauskų, Elena buvo nuostabi moteris. Būdavo, kad ir vidury nakties išeidavau iš savo tėvų namų ir eidavau į Žaliakalnį pas Petrauskus. Man Petrauskienė tais baisiais karo ir pokario metais buvo žmoniškumo bei humanizmo simbolis, o Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš niekad nepagalvojau, jog turiu kitus tėvus. Kai aprašiau savo gyvenimą, prašydama suteikti Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei Pasaulio tautų teisuolio vardą, parašiau, kad jos meilė man buvo karštesnė už saulę”, – pasakojo filme profesorė.

Po karo D. Pomerancas grojo Kauno operetėje, kavinėje „Tulpė”, vė liau – Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, jis paliko ryškų muzikinį pėdsaką tarpukario ir sovietmečio Kaune. 1974-aisiais D. Pomerancas su šeima emigravo į Kanadą.

Danutė (k.), E. Petrauskienė ir Aušra.
Danutė (k.), E. Petrauskienė ir Aušra. (Muziejaus archyvo nuotr.)

D. Pomerancaitė-Mazurkevič, Vilniuje baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, išvyko toliau mokytis į Maskvą, pas žymų smuikininką Davidą Oistrachą. Vėliau ji apsigyveno JAV, daug metų dirbo Bostono universitete, globojo į Bostoną studijuoti atvykstančius lietuvius studentus, ji neretai apsilanko ir Lietuvoje. Filme mamos istoriją prisimena ir jos Vilniuje gimusi dukra Milana, kuri teigia, kad mamai Petrauskų dukra Aušra visada buvo ir liko seserimi.

Filme „Seserys” Petrauskų dukra Aušra pasakoja, kad šeimai sovietai niekaip neleido aplankyti Australijoje gyevenusio jos brolio ir sesers. Galiausiai jiems buvo pasiūlyta išvažiuoti apsilankyti po vieną, ir kaip tik tuo metu, kai A. Petrauskaitė išvyko aplankyti artimųjų, Danutė Pomerancaitė emigravo iš Lietuvos ir apsigyveno Italijoje. Sužinojusi apie tai, Aušra Australijoje pasikeitė bilietą ir vietoj Maskvos atvyko į Romą, kur susitiko su seserimi vadinta Danute ir atsisveikino. Vėliau jos dar ne kartą susitiko, susitinka ir dabar.

E. Petrauskienė (1900–1986) ir K. Petrauskas (1885–1968) už Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtas gyvybes 1993 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 1999 m. jiems suteikti ir Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Filmą „Seserys” žiūrėjo pilna salė žiūrovų.

http://www.draugas.org/is-bostono-i-lietuva-prisiminti-stebuklingo-issigelbejimo/

 

Lietuva - JAV , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra