Iš Arianos lopšio – pasauliui arba pirmieji lietuvių atradimai Goro provincijoje

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šį rudenį Europos kultūros paveldo dienos Klaipėdai atnešė neįprastą susitikimą – neplanuotai, tačiau tikslingai rugsėjo 24-osios vakarą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje įsikūrė arijų dvasia persmelkta Archeologijos projektų centro „ANTIQUA“ parengta daugiaplanė paroda „Naujai atrasta senoji Ariana“.
 
Pasak muziejaus direktoriaus dr. Jono Genio, pirmąkart uostamiestyje, kur daugiausia kalbama apie savo archeologiją, apie tai, kas tyrinėjama savoje piliavietėje, prabilta apie Afganistaną – centrinės Azijos šalį, kurios ryšys su mūsų šalimi iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
 
Parodos koordinatorės archeologės Daivos Luchtanienės žodžiais, šiandien Goro provinciją Afganistane galima vadinti ne tik sava, bet netgi maža Lietuvos dalimi. Ir ne tik dėl to, jog po dviejų archeologinių ekspedicijų 2007 m. ir 2008 m. grupelei lietuvių šis kraštas tapo labai artimas, bet ir dėl nepaneigiamo fakto – Goro atgaivinimu šiuo metu rūpinasi tik Lietuva.
 
D. Luchtanienės žodžiais, afganistaniečiai ir lietuviai panašūs labiau nei galima įsivaizduoti. Ir vieni, ir kiti gyvena kryžkelėje, kurios visiems reikia, ir vieni, ir kiti arijų palikuonys, kalbantys indoeuropiečių kalbomis. Simboliška, jog būtent Afganistanas tapo pirmosios istorijoje lietuvių archeologinės ekspedicijos užsienyje tikslu, atvėrusiu pasauliui 20 naujų archeologijos paveldo objektų.
 
Iš naujo atrasta lietuvių
 
Ariana – istorinė geografinė sritis, kuri dar antikos laikais buvo pradėta minėti istorikų veikaluose ir žemėlapiuose. Goras, pasak D. Luchtanienės, Arianos širdis. Pačiame Afganistane šis žodis nėra išnykęs – figūruoja įmonių pavadinimuose, Goro provincija teka didžiulė upė, kurios pavadinimas reiškia – arijų upė.
 
Per karų suirutes Ariana buvo užmiršta ir Afganistaną visi labiau pažino kaip nuolatinių neramumų zoną. „Mes iš naujo atradom šį seną kraštą, vieta, kur kaip ir tarpupyje ar Indijoje kūrėsi pirmosios civilizacijos. Mūsų surasti archeologijos paminklai, keramikos šukės, datuojamos neolito epocha, tai tik patvirtina“, – parodos pavadinimo reikšmę aiškino archeologė.
 
Nuotraukos – pagrindinė sudėtinė šios daugiaplanės parodos dalis. Tiesa, jose nėra nė vieno kariškio, be kurių archeologai Gore būtų jautęsi ne taip saugiai, nė vieno ekspedicijos dalyvio, kad nebūtų užgožta pagrindinė idėja – rodyti Gorą, jo žmones, gamtą, architektūrą, atrastus archeologijos objektus, o ne Lietuvos pasiekimus šioje provincijoje. Tiesa, pažvelgti ekspedicijos dalyviams į akis vis dėlto buvo galima, tik jau kuklesniuose jų portretuose parodos kamputyje. Būtent šis penketukas – Ramunė Butrimaitė, Daiva Luchtanienė, Aleksas Luchtanas, Rokas Vengalis, Robertas Žukovskis – visų 44 parodoje eksponuojamų foto darbų autoriai.
 
Parodoje taip pat buvo galima išvysti ekspedicijos atributiką ir įvairius suvenyrus: papuošalus, krepšelius, galvos apdangalus, kilimus, ekspedicijos narių gautus dovanų ar pirktus, svečiuojantis Kabule ir Čagčarane. Taip pat ir drabužius, kokiais dabar dėvi Goro provincijos žmonės.
 
Nemažau svarbi trečioji parodos dalis, leidžianti dar labiau pajausti senosios Arianos dvasią – 17 min. filmas „Goro provincija archeologės akimis“, susuktas pačios D. Luchtanienės ir Algio Kuzmicko. Jame – tarytum užkonservuoti papročiai ir gyvenimo būdas, kvapą gniaužiantys gamtos peizažai ir nuolat besišypsantys Afganistano žmonės.
 
Balta dėmė
 
Pasak D. Luchtanienės, viskas prasidėjo nuo didelių lietuviškų ambicijų. Prieš keletą metų pamačius nedidukę lenkų archeologų parodą apie kasinėjimus Irake, karo zonoje, o vėliau atsidūrus kariškių, buvusių Afganistane, draugijoje ir išgirdus apie ten jau vykdomas civilines misijas, D. Luchtanienė tarstelėjo – gal jau laikas ir ekspedicijas organizuoti. Niekas nepasijuokė iš šios minties. Imtasi didžiulių parengiamųjų, diplomatinių, teorinių darbų.
 
„Kai svajodami apie ekspediciją Goro provincijoje ėmėme ieškoti archeologijos objektų, kuriuos galėtume kasinėti, neradome nė vieno. Tokių apskritai nebuvo žinoma“, – pasakoja archeologė.
 
Tačiau jau pati archeologo profesija kuždėjo, kad taip būti negali. Tuo labiau, žinant, jog Goro provincija – civilizacijų lopšys. Šitaip natūraliai susiformavo pirmosios ekspedicijos tikslas – atrasti archeologijos objektus ir juos užregistruoti.
 
Žinoma, grupelei lietuvių archeologų kilo daugybė klausimų – ar sugebės atpažinti archeologijos objektus svečioje šalyje, ar afganistaniečiams apskritai to reikia, ar pakels fizinį krūvį, ar priims Kabulo valdžia lietuvių norus ir siekius. Tam buvo sudarytos projekto galimybių studijos, suformuota pirmoji keturių žmonių ekspedicija. Suderindami tai su visomis reikalingomis institucijomis Kabule bei Čagčarane, Goro provincijos sostinėje, gautas pritarimas ir raštiški leidimai pradėti žvalgomuosius darbus.
 
Iš pradžių padedami karių, vėliau vieni, lydimi atstovų iš Kabulo ir vietinio Čagčarano, lietuviai pradėjo žvalgytis Goro provincijoje. Ir iš tikro – reikėjo šiek tiek laiko, kad bendrame kalnų peizaže nepratusi lietuvio akis pradėtų atskirti archeologijos objektus, buvusių pastatų liekanas.
 
Ekspedicija be kastuvo
 
Taip darbus Goro provincijoje šiandien vadina archeologai. Mokslininkų žodžiais, puodų šukės, charakteringiausias archeologijos objekto požymis, tiesiog voliojosi po kojomis. Teliko atrinkti charakteringiausias įvairioms epochoms, visa kita liko dūlėti žemės paviršiuje.
 
„Tuo metu Gore buvo pakankamai ramu. Mums negrėsė joks pavojus. Būtent dėl šios priežasties buvome manevringesni ir pirmosios ekspedicijos metu atradome 14 objektų, padiktavusių kitų metų tikslą – juos civilizuotai užregistruoti ir pradėti kurti archeologijos objektų Registrą, kurio Afganistane iki tol nebuvo“, – sakė ekspedicijos vadovė.
 
Dabar Afganistano archeologijos paveldo Registre – 20 archeologijos paminklų. Ir tik lietuvių pastangomis.
 
„Taip jau išėjo, kad būtent mūsų pastangomis Goro provincija, ko gero labiausiai skurdi visame Afganistane, tapo kultūros bamba. Nuo jos prasideda šalies kultūros paveldo objektų viešinimas“, – kalbėjo D. Luchtanienė.
 
Ir nors šis skaičius gali pasirodyti kuklus, turint omenyje vos trijų mėnesių ekspedicijų laikotarpį ir vos 60 km spindulio apribotą paieškų teritoriją, pasiekimai solidūs, o jų dėka užpildytas pasaulio archeologinis žemėlapis.
 
„Esame patenkinti rezultatu, belieka palinkėti patiems sau, kad apsiraminus dabartiniams veiksmams Afganistane, galėtume grįžti ir toliau tęsti darbus, nes tai, ką padarėme – tik aisbergo viršūnė“, – tikino archeologė.
 
Paroda Klaipėdoje veiks iki 2010 m. spalio 23 d.
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Į parodos atidarymą kviesti ir kariškiai. Be jų, pasak D. Luchtanienės, lietuvių archeologai Goro provincijoje būtų jautęsi lyg našlaičiai
2. Parodos apsilankymu Klaipėdoje džiaugėsi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius J. Genys
3. Parodoje eksponuojami du rankų darbo kilimai, kuriuos lietuviai gavo dovanų. Viename iš jų – dviejų šachų ir dabartinio Afganistano prezidento Hamido Karzajaus portretai
4. Anot parodos koordinatorės, archeologės D. Luchtanienės, ši ekspedicija įeis į istoriją, kaip pirmoji Lietuvos istorijoje lietuvių archeologų ekspedicija užsienyje ir tuo pačiu Afganistane
 
Voruta. – 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra