Čikaga 1957 metais, chuckmanchicagonostalgia.files.wordpress.com nuotr.

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

„Čikagoje […] lietuvių galbūt daugiau, nei buvo Kaune – maždaug 100 000. 75 proc. atvykėlių turi savo namus. Daugelis jų verčiasi nekilnojamuoju turtu“, – 1957 metais „Amerikos balsui“ pasakojo kinematografas ir lietuviškos kultūros Amerikoje puoselėtojas Kazimieras Lukšys, dirbęs ir nekilnojamojo turto sferoje.

Pašnekovas taip pat atskleidė ketinęs apsigyventi Raseiniuose ir čia įsteigti kino teatrą bei viešbutį. Tačiau prasidėjus rusų okupacijai teko šių planų atsisakyti. Tuomet iš Lietuvos išvyko paskutinį sykį, o iki pasiekiant Ameriką teko keliauti, jo žodžiais tariant, aplink visą pasaulį.

K. Lukšį kalbino žurnalistas Povilas Labanauskas.

– Gal galėtumėte papasakoti apie tuos laikus, kai filmavote Lietuvoje?

– Man visada malonu prisiminti dienas, praleistas Lietuvoje. Grįžęs į Ameriką parodydavau ten apsistojusiems lietuviams gimtojo krašto gyvenimą. Daugelis jų pamatydavo savo kaimą, miestelį ar bažnytkaimį. Amerikos lietuviai laukdavo mano paveikslų [filmuotos medžiagos – LRT.lt], ir aš kiekvienais metais stengdavausi parodyti tai, kas tuo metu vykdavo Lietuvoje: rinkimai, sporto renginiai, dainų šventės ar net laukų darbai. Taip pat būdamas Amerikoje stengdavausi ką nors ypatingo nufilmuoti ir nuvežti į Lietuvą.

– Kas atsitiko su tais filmais?

– Nuo 1936 metų planavau pasilikti Lietuvoje. Kurti filmus tik apie tėvynę. Tačiau tuo metu prasidėjo rusų okupacija, mano filmai ir aparatūra buvo konfiskuoti.

– Girdėjau, kad turėjote įsigijęs nuosavybės Raseiniuose…

– Nuvažiavęs į Raseinius pamačiau, kad ten nėra kino salės, viešbučio… Norėjau juos ten įsteigti, ir pats planavau apsigyventi šiame krašte. Deja, prasidėjus rusų okupacijai mano turtas, kaip ir visų kitų Lietuvos piliečių, buvo atimtas.

– Kada pirmą kartą išvykote iš Lietuvos į Ameriką?

– Pirmą kartą į Ameriką atvykau 1922 metais. Nuo to laiko 31 kartą perplaukiau Atlanto vandenyną. Paskutinį sykį iš Lietuvos teko išvykti prasidėjus okupacijai. Tuomet reikėjo keliauti aplink pasaulį: per visą Rusiją, Japoniją, iki Kalifornijos. Kelionė užtruko net 40 dienų.

– Ar dabar turite kažką bendro su filmais?

– Nutrūko susisiekimas su Lietuva. Mano idėja dirbti  Lietuvos labui ir palaikyti ryšius tarp tėvynės ir Amerikos žlugo. Nebeturėjau aparatūros, todėl nustojau dirbti šioje srityje. 1942 metais pradėjau darbą, susijusį su nekilnojamuoju turtu. Tuo metu Los Andžele buvo ne daugiau kaip 200 lietuvių. Dabar džiaugiamės, kad bendruomenė prasiplėtė iki 5000. Daug lietuvių yra atvažiavę iš Europos. Pagyvenę Amerikoje apie 5 metus jie susitaupė pinigų ir pradėjo čia pirkti nekilnojamąjį turtą.

– Kiek pinigų reikia susitaupyti, kad nusipirktum namą Amerikoje?

– Žinoma, daugiau sumokant, geriau galima ir verstis. Pradedant nuo 2000 dolerių, galima įsigyti namą, kuriame telpa nuo vienos iki keturių šeimų. Didesni namai neša daugiau pelno. Daugelis taip ir verčiasi nieko kito nedirbdami. Namai Kalifornijoje neša apie 10 procentų gryno pelno nuo sumokėtos sumos. Mes parūpiname žmonėms ne tik namus, bet ir paskolas.

– Kiek laiko reikia padirbti Amerikoje, kad susitaupytum tuos pradinius kelis tūkstančius dolerių?

– Mano nuomone, kiekvienas darbininkas, vienerius metus padirbęs Amerikoje, gali nusipirkti namą.

– Ar daug lietuvių Los Andžele turi nuosavus namus?

– Beveik 75 procentai. Pradedant rezidencijomis ir baigiant paprastais butais.

– Amerikoje Jums teko nemažai keliauti.  Kurioje šalies vietoje gyvena daugiausiai lietuvių? Ir kiek jų turi nuosavus namus?

– Čikagoje yra daugiausiai lietuvių, jų ten galbūt daugiau, nei buvo Kaune – maždaug 100 000. 75 procentai atvykėlių turi savo namus. Daugelis jų verčiasi nekilnojamuoju turtu.

– Gal norėtumėte tarti žodį mūsų klausytojams?

– Man yra labai džiugu ir malonu tarti žodį tiems, kurie yra pasilikę Lietuvoje. Žmonėms, neturėjusiems progos išvykti į laisvą šalį. Aš taip pat norėjau pasilikti tėvynėje. Deja, likimas lėmė kitaip. Linkiu, kad jūsų kančios nenueitų veltui ir kad vieną dieną jūs pasijustumėte laisvi, kaip kad aš jaučiuosi dabar.