Irena Petraitienė. Pivašiūnuose išlikęs pal. arkiv. Teofiliaus ir kard. Vincento žingsnių aidas

Autorius: Data: 2019-08-14 , 11:17 Spausdinti

Irena Petraitienė.  Pivašiūnuose  išlikęs pal. arkiv. Teofiliaus ir  kard. Vincento žingsnių aidas

Kaišiadorių vyskupo T.Matulionio ingresas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos

Irena PETRAITIENĖ, www.voruta.lt

 

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Žolinės) atlaidų Pivašiūnuose rugpjūčio 20- oji- yra maldos už Lietuvą diena. Prasmingas sutapimas, jog būtent šią dieną miminos kardinolo Vincento Sladkevičiaus(1920- 2000) 99-osios gimimo metinės. Sukanka 57-eri metai, kai 1962  rugpjūčio 20 dieną Šeduvoje Amžinybėn iškeliavo jo konsekratorius arkivyskupas palaimintasis Teofilius Matulionis. Juos abu jungė ta pati vyskupiškoji genealogija ir ta pati Kaišiadorių vyskupijos ganytojo tarnystė.

        ,,Kad lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje“

 

 

    ,, Antru Malonių Teikėju yra Švenčiausioji Pana  Marija, paties Kristaus nuo Kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, Tarpininkė ir Globėja,- 1943 m. gegužės 12 d. ganytojiškajame laiške rašė  Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis.- … Taigi ir dabartiniuose sunkiuose laikuose karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad Ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę.“ Gegužės 23-ąją, skambant Kristaus Atsimainymo katedros seniesiems varpams, pagal Bažnyčios tradiciją  jis įžengė į vyskupo sostą. Aplankyti  svarbiausią šventovę po Kaišiadorių katedros- Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią vyskupas Teofilius išsiruošė iškart po ingreso iškilmių. Parapijos klebonas kun. Jonas Kaušyla tęsė dar prieškariu pradėtus bažnyčios kapitalinio remonto ir visapusiško jos atnaujinimo darbus. Labai reikėjo ganytojo žvilgsnio, jo nuomonės ir pritarimo dėl didžiojo altoriaus restauravimo.  Gal arkadoje tiktų  tapybiškai pavaizduoti  kurią evangelinę sceną? Bet vyskupas pasiūlė įmontuoti  masyvias raides: MARIJA Mūsų MOTINA.

   Tėvelis, kaip visus kunigus vadindavo vysk. Matulionis, kun. Jonas Kaušyla  papasakojo stebuklais garsaus Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo legendą. Žmones itin stebino, kad paveikslas išliko nesudegęs per bažnyčią nusiaubusius karus bei gaisrus. Pasakojama, kad  stebuklingai atsidurdavo ant kalno, po gaisro jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų. Mergelė Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija  vakarietišką šio paveikslo kilmę. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu.

Kard. V. Sladkevičiaus rankose Pivašiūnų garbingojo Dievo Motinos paveikslo karališkasis ženklas

  Apžiūrėjus  garsųjį Pivašiūnų paveikslą, buvo matyt, kad jis prašyte prašosi meistro rankos. Kokia buvo vysk. Matulionio nuomonė, rodo vėliau nugarinėje pusėje rastas užrašas: „Karo audrų apsaugota Pivašiūnų parapija restauruoja kaip po padėkai darydama atminimą“ su trumpa kūrinio restauravimo istorija, iš kurios paaiškėjo, kad 1943 m. restauracijos darbus aprobavo ir leidimus jiems davė Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis.

 Vizituodamas Pivašiūnus vyskupas Teofilius iš pirmų lūpų sužinojo ir apie tėvelio kun. Kaušylos pasiaukojimą, iš okupantų nagų  gelbstint lenkų tautybės parapijiečius.  Jam pavyko priglausti vokiečių karo belaisvius, du brolius iš Baltarusijos. Atsiminimuose kun. Kaušyla rašė:,,Iš geto pasprukę žydaitės, išmokusios katalikų tikėjimo tiesų, buvo pakrikštytos vyskupo T. Matulionio. Po pakrikštijimo jas su arkliu parsivežiau į Pivašiūnus, kurį laiką gyveno pas mane, vėliau perdavus į saugią vietą, į Aukštadvarį, Tamošavos vaikų prieglaudą. Taip jos išliko gyvos.“1943 m. rugsėjo 16 d. antrajame ganytojiškame laiške vysk. T. Matulionis kvietė visus, ypač jaunimą ir ,, malonius vaikučius”, iki karo pabaigos atgailauti už savo ir viso pasaulio nuodėmes, melstis už taiką ir tėvynę ! ,,Karštai maldaukime Viešpatį, kad, ir šiam karui pasibaigus, lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje, kaip laisva ir nepriklausoma tauta”.

                      ,,Mes nepaklydom gyvenimo tamsiuose keliuose…“

 

 ,,Žvelgdami į Dangiškosios  Motinos paveikslus, jaučiame šviesą ir šilumą. Ji tai skleidžia kiekvienam žmogui, kiekvienam kraštui, visais laikais ir visose vietose,- taip kalbėjo Pivašiūnuose viešėdamas iš tremties grįžęs pal. Teofiliaus įpėdinis Kaišiadorių vyskupas, 1988 gegužės 29 d. Šv. Romos  kardinolu pakeltas Vincentas Sladkevičius.-  Turime gražiausias maldas, kad užmegztume ryšį su dangiškąją Motina. Ir net sunkiausiais laikais, per sunkiausius išbandymus jausdavome jos meilės šilumą ir šviesą. Mes nepaklydom gyvenimo tamsiuose keliuose ir išmėginimuose, nesustingom nei Sibiro taigoje, nei mūsų žiemų šaltyje, sunkiausiais momentais giedodami  ,, Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi.“

Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius  grįžta iš 23 m. trukusios  tremties, 1982 rugpjūtis

Itin branginęs Pivašiūnų šventovę ir garsiąją jos Mergelę, atsiliepdamas į žmonių pamaldumą, nusprendė kreiptis į popiežių su prašymu vainikuoti garsųjį paveikslą. 1988 m. balandžio 27 d. pop. Jono Pauliaus II apaštališkas laiškas (brėvė) dėl paveikslo vainikavimo skelbė: „Tad Mes, savo ruožtu karštai trokšdami, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos kultas diena iš dienos būtų vis labiau puoselėjamas tarp tikinčiųjų, aukščiausia Mūsų vykdoma apaštališkąja valdžia ir šiuo laišku mielai suteikiame prašančiajam (kard. V. Sladkevičiui) galimybę Mūsų vardu ir valia garsiajam ir pelnytai išgirtajam Dievo Gimdytojos Švenčiausiosios Mergelės Marijos senajam paveikslui uždėti brangią diademą arba dailų karališkąjį ženklą, laikantis teisės nustatytų apeigų ir formos.“

Paveikslo vainikavimo iškilmės įvyko  1988 rugpjūčio 14 d.

….Rugpjūčio 14-oji, 12 val. Pivašiūnų garbingojo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo karališkieji ženklai- karūnos išstatytos bažnyčios šventoriuje prie 1949 m. pastatytos Marijos statulos. Prie jų budi garbės sargyba – jaunimas tautiniais drabužiais, plevėsuoja tautinė bei Vatikano valstybės vėliavos. Aplink minių minios tikinčiųjų, kaip neseniai buvo Vilniuje  arkikatedros aikštėje vykusiame Sąjūdžio mitinge. Visų akivaizdoje kardinolas V. Sladkevičius pašventino vainikus ir  procesijoje jas nunešė į bažnyčią. Po pamokslo laikydamasis Caeremoniale Episcoporum nuorodų kardinolas V. Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą. Pritvirtinus vainikus, pašventino patį paveikslą. Jam buvo suteiktas Švenčiausiosios Dievo Motinos, Nuliūdusiųjų Paguodos, titulas.

                                     „Jūs Apvaizdos vaikai“

 

  Prieš Žolinės atlaidus ir paveikslo karūnavimo iškilmes kardinolą Vincentą Sladkevičių aplankė Sąjūdžio iniciatyvinės grupė nariai kompozitorius Julius Juzeliūnas ir prof. Vytautas Landsbergis, atsiminimuose  rašęs: ,,Atradom Kaišiadoryse mažą medinį namelį ir jį jau laukiantį, žinantį ir nušvitusį – viską žinantį! – lyg būtume seniausiai pažįstami. Jis džiaugėsi Sąjūdžio pasireiškimu ir pasakė ligi gyvenimo pabaigos nepamirštamus žodžius: „Jūs Apvaizdos vaikai“. Nebūtų buvę galima ir susapnuoti didesnio ir paprastesnio palaiminimo pradėtam laisvės darbui.Be abejo, kalbėjom apie siekius ir principus, o tarp jų – apie nesmurtinę politinę kovą, jeigu pavyks sukelti plačią žmonių paramą. Tikėjomės jos ir iš dvasininkų, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva – reiktų sakyti, širdis – šypsojosi, švietė, džiaugėsi ir džiaugėsi visa esybe. Turbūt buvo numatęs, meldęs ir laukęs, kada ateis Lietuvos kėlimosi diena, ir dabar ji atėjo. Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, – o Kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, – išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu. „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“

   Įsimintina 1989 m. vasario 16-oji, ankstyvos, kardinolo aukojamos šv.Mišios už Lietuvą Kauno Katedroje. Po jų – eisena per miestą į Karo muziejaus sodelį, kur žmonių jūroje atidengta, pašventinta sugrįžusi Laisvės stovyla, o Sąjūdžio Seimo nariai davė priesaiką: „Mūsų tikslas – Lietuvos laisvė“.

,,Stovėjau visai arti prie paminklo, nes mano tėvas jį atidengė,- atsiminimuose rašė prof. V. Landsbergis-, o priešais – iškilmingais rūbais visi Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, dar nematytas vaizdas. Kardinolas taip tvarkė, stipriai ir besąlygiškai. Jis pats tarp jų buvo toks mažas ūgiu – tada man ypač krito į akis, – ir toks galingas, kai tarė žodį apie laisvę ir nepriklausomybę. Vėliau ne kartą, kylant ginčams apie Bažnyčią ir politiką, vis prisimindavau tą Kardinolo kalbą Vasario 16-ąją Kaune prie Laisvės paminklo. Mačiau žmogų aiškiai žinantį esmę, paliekantį nuošaly  bet kurias spekuliacijas, kaip tai kam atrodys. Žinojo kelią, žengė tiesiai, rodė pavyzdį ir vedė. Jo nuostabiai paprastą išmintį paskui citavo Stasys Lozoraitis: „Tegu Gorbačiovas eina savo keliu, o Lietuva – savo keliu.“

Religija , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra