Irena Petraitienė. Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos

Autorius: Data: 2018-10-17 , 13:17 Spausdinti

Irena Petraitienė. Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos

Šešupės“ spaustuvė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

Irena PETRAITIENĖ, www.bernardinai.lt

Lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. spalio 15-ąją, Teresės Avilietės dieną, įkurta pirmoji lietuviška moterų vienuolija – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija. Pirmąją Irenos Petraitienės pasakojimo apie jas dalį skaitykite čia.

„Besistengdamos nuolat siekti didesnio savo gyvenimo šventumo, tegul atlikinėja savo kasdienines pareigas ir darbus, kiek galima tobuliau. Dirbdamos kurioje įstaigoje ar labdaros srityje, ar kuriuos kitus darbus Dievo garbei ir artimo gerovei ne tiktai tenebūna žemesnės už pasaulietes, bet teduoda dar joms gerą pavyzdį.“ (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų „Vedamoji mintis ir dvasia“).

„Šešupės“ knygynas. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

„Šešupės“ vardas ir knygynui, ir spaustuvei

Marijampolėje, P. Kriaučiūno gatvėje, įsikūrusios Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės laukė tos valandos, kai tėvas Jurgis Matulaitis jas aplankys jau kaip Vilniaus vyskupas. Atvykęs Ekscelencija, kaip rašė ses. Uršulė Martinonytė, pasikalbėjo su kiekviena atskirai. Buvo matyti, kad jį džiugina ištryškusi veiklos srovė. 1919-aisiais sukako dešimt metų, kai Petronėlė Uogintaitė-sesuo Marija, buvo įkūrusi mergaičių namų ruošos mokyklą, kur buvo mokoma siuvinėti brangiomis medžiagomis (auksu, šilkais), pinti dirbtines gėles, sukurti kitus dailės daikčiukus. Todėl seserys, buvusios šios mokyklos auklėtinės Petronėlė M. Staniuškytė, Antanina M. M. Augustaitytė pradėjo siūti bažnytinius rūbus, susikūrė ypatinga, Bažnyčiai labai reikalinga artelė. (Jos darbas nenutrūko per visą vienuolijos gyvenimą.)

„Belaikant rekolekcijas prieš noviciatą, teko jas nutraukti ir eiti perimti p. Staugaičio, Marijampolės miesto burmistro „Žiburio“ draugijos knygyną. Vienuolija jį nupirko labai nebrangiai, tai buvo labai svarbu bendruomenės gyvenimo pradžiai“, – atsiminimuose rašė sesuo Uršulė Martinonytė. Pirmoji knygyno vedėja ses. Emilija Burokaitė tvarkėsi sumaniai, taupiai ir pavyzdingai. Norėdama daugiau lėšų sutaupytų knygynui ir kitiems vienuolijos reikalams, pati su kandidatėmis prekes – religinius leidinius, dievocionalijas iš stoties parsinešdavo pėsčia. Į kitados buvusią smuklę, perkėlus „Šešupės“ vardu pavadintą knygyną, marijampoliečiai džiaugėsi, kad vietoje girtavimo lindynės išdygo švietimo ir kultūros įstaiga. Marijampolėje „Šešupės“ knygynas laikėsi iki 1941 m., po karo su mažais fondų likučiais buvo perkeltas į Kauną, kur gyvavo tik ik 1945 metų.

1919 m. vasario mėn. Vargdienių seserų vienuolija įsigijo Rosfeldienės rašomųjų dalykų mažą krautuvėlę ir jos turimą mažą, žmogaus jėga sukamą, spaustuvės mašinėlę. Petrograde spaustuvės darbo įgūdžių įgavusi ses. Uršulė M. Aloyza Martinonytė ėmėsi vesti ir plėsti mažąją spaustuvę. Postulantės Kučinskaitė ir Gyliūtė rankomis rinko literas, pačios suko spausdinamąją mašiną. Buvo spausdinamos vizitinės kortelės, kvietimai, skelbimai, gedulingų kaspinų užrašai. Netrukus vienuolija įsigijo šiek tiek didesnę, jau motoru spausdinimo mašiną. Tada pirmiausia buvo atspausdinta t. Jurgio Matulaičio parengta „Vienuolijos Vedamoji mintis ir dvasia“. Pradėtas spausdinti Marijonų leidžiamas savaitraštis „Šaltinis“, įvairios nedidelės knygelės, brošiūros. Pradėta spausdinti žurnalus „Žvaigždę“ ir „Varpelį“. Kun. B. Andriuškos SJ leidinius ir kitas knygas bei maldaknyges.

Vėliau spaustuvė išaugo į visoje Lietuvoje žinomą modernišką „Šešupės“ spaustuvę, kurioje buvo spausdinama Lietuvių katalikių moterų sąjungos leidžiamas žurnalas „Moteris, žurnalas „Naujoji Vaidilutė, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių Seserų leidžiamas dvisavaitinis laikraštis „Liepsnos“ ir tėvų jėzuitų žurnalas „Misijos“.

Senelių prieglauda Marijampolėje. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

Pirmoji pavargėlių prieglauda

Benamiai, galvos neturintys kur priglausti elgetaujantys pavargėliai ratu apjuosdavo Marijampolės bažnyčios šventorių.1906 m. Jurgio Matulaičio bendraklasio kun. Justino Saugaičio (vėliau Vasario 16-osios akto signataras, vyskupas) iniciatyva įsteigta švietėjiška „Žiburio“ draugija pirmoji pradėjo rūpintis vargšais. Šalia bažnyčios esančiame kaimiškos trobos stiliaus name elgetoms, vienišiems seneliams įsteigė prieglaudą. „Žiburio“ draugijai paprastai pirmininkaudavo tėvai marijonai. Tais metais, kai senelių prieglauda buvo pavesta Vargdienių seserims, draugijai pirmininkavo Marija Račiūnienė (kun.P. Račiūno MIC motina). Pirmosios čia pradėjusios dirbti buvo seselės Marija Marcelė Jurevičiūtė ir Marija Veronika Papečkytė. Rudenį jos su kuriuo nors stipresniu senuku važinėdavo po parapijos kaimus parinkti žiemai daržovių, mėsos, drabužių. Be to, senukai gaudavo aukų už maldas, apie 3 litus už Rožančiaus giedojimą.

1927 m. kun. Jurgis Tilyvtis „Šaltinyje“ rašė: „Žiburio“ Marijampolės senelių prieglaudoje, kur daugiausia pasiaukojimu aptarnauja Vargdienių seselės, visuomet yra apie 40 senelių, nes, vienam mirus, greitai privažiuos šimtai, kad tik vietos būtų. Andai buvo net iš Simno parapijos pasiūlyti kandidatų seselių priežiūrai. Seselės. kaipo joms skirtą dalelę, net savo sveikatą ardydamos nepatogiausiose sąlygose, traukia šį Dievui malonų jungą, kad seneliai mirdami garbintų Dievo Apvaizdą, užmiršę gyvenimo sunkius kryžius… Seselės dažnai galvą laužo, kur gavus seneliams maisto, kuro, drabužių. Seneliui mirus, nėra kas pašarvoja, kas karstą į bažnyčią ir kapines nuneša. Pačios seselės dažnai tai daro. Neužmirs seneliai pasimelsti už Marijonų gimnazijos skautus, kurie vasario 3 d. mielu noru nuėjo patarnauti mirusiai senutei. „Buvau miręs, jūs mane palaidojote“, – išgirs jie už tai pas Dievą. Vargo verčiamos seselės pačios išsirengia po kaimus ir miestą elgetauti seneliams reikalingų daiktų. Padėkite, kas kuo galite. „Žiburys“ čia nepajėgia vienas. Valdžia šiemet „Žiburiui‘ sumažino pašalpą.“ Taip seserys dirbo iki 1941 m. rudens. Šalia prieglaudos tuoj pat buvo įsteigtas mergaičių našlaitynas.

Vaikų darželis Marijampolėje. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

Mergaičių mokykla su pensionu

1921 m. Vargdienių seserų vienuolija įsteigė pradžios mokyklą, iš kurios po metų išaugo keturklasė progimnazija su pensionu. Pirmoji direktorė buvo ses. M. T. Uršulė Novickaitė atsiminimuose rašė: „Direktoriauti nebuvo lengva. Visi pedagogai, su maža išimtimi, už mane vyresni amžiumi, patyrę, su rimtu stažu žmonės; prel. J. Laukaitis, kun. Pr. Penkauskas, dr. Pautienius, p. M. Herman, vėliau p. Gerlach. Išlaikyki rimtį ir taktą buvo nelengva. Netgi neturėjau supratimo ir įgudimo, kaip administruoti įstaigą.

Mano laimei, tuo laiku pensione lietuvių kalbą dėstė prel. Jonas Laukaitis, kurijos kancleris ir oficiozas. Pas jį tad būdavo mano kelio galas. Įvairūs reikalai su Švietimo ir kitomis ministerijomis, žiniaraščiai, anketos ir kitkas neapsieidavo be jo pagalbos. O jis buvo nuoširdus talkininkas. Išvykus tėvui Kazimierui Rėklaičiui, šis, rodos, Apvaizdos duotas.“

Seserys stengėsi mokyklos veiklą organizuoti pagal užsienio mokyklų pavyzdį, tačiau tas pavyzdys netiko šiam kraštui ir mokinių skaičius neaugo, pati mokykla savo naujoviškumu visuomenės netraukė. Kodėl? Tuometinė direktorė savo atsiminimuose taip aiškina: „Pramonės kraštuose, kur dauguma šeimų gyveno pasiturinčiai, tokios mokyklos dažniausiai buvo išlaikomos tėvų, todėl jos buvo nepriklausomos. Lengviau vertėsi ir patys vienuolynai, nes kandidatės atsinešdavo nemažus kraičius. O ir visuomenė ten buvo tiek susipratusi, kad vienuolynus ir jų įstaigas gausiai remdavo. Be to, ir mentalitetas jų visuomenės buvo kitoks negu mūsų. Čia karo nualintas kraštas, iš po vergijų nualinti žmogeliai – biedni, mažai susipratę, tai ir vienuolynai, ir jų įstaigos jiems sunkiai suprantami, ir jų prasmė bei tikslai nelabai buvo vertinami. Užtat ir paramos (medžiaginės) nebuvo galima tikėtis. Valdžia irgi žiūrėjo abejingai.“

Taigi šią mokyklą reikėjo pačioms seserims savo jėgomis išlaikyti. Mėginta tuo reikalu labiau sudominti miesto aukštesnę visuomenę, bet tai mažai ką padėjo. Toks populiarinimas vienuolijai atsiėjo tiktai išlaidų (gera vakarienė po programos). Įkūrėjas vysk. Jurgis Matulaitis šiam populiarinimo būdui nepritarė, tad seserys turėjo jo atsisakyti. Nepaisant visų pastangų, mokinių skaičius nepadidėjo. Valdžia nedavė pašalpos. Vienuolija viena savo lėšomis mokyklos išlaikyti nepajėgė. Jos vietoje 1927 m. buvo atidaryta Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus pradinė mokykla. Toliau augant mokinių skaičiui, didėjo ir skyrių skaičius taip pat ir mokytojų.

Mokyklą išlaikė Vargdienių seserų vienuolija, o atlyginimus mokytojoms mokėjo valstybė. Mokykla egzistavo iki 1940 m. vasaros. Birželio 15 d. buvo surengta mokslo pabaigos iškilmė. Tą pačią dieną mokytojos ir mergaitės sužinojo, kad TSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną.

Skaityti ir kitus šio autoriaus tekstus.

Katalikų Bažnyčia , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra