Irena Petraitienė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis: meilės ir žodžio galia

Autorius: Data: 2012-04-10, 08:58 Spausdinti

Irena PETRAITIENĖ

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC (1920–2000) bibliotekoje „geriausiąją dalį“ užima sovietmečio savilaidos literatūra, teologinių, istorinių tekstų įrišti sąsiuviniai. Tarp septintojo, aštuntojo dešimtmečio savilaidos nemažas šūsnis, skirtas pal. Jurgiui Matulaičiui.

Kardinolas Vincentas labai žavėjosi pal. Jurgio Matulaičio asmenybe, būdamas tremtyje Nemunėlio Radviliškyje 1975 m. įstojo į marijonų kongregaciją, o 1988 m. pakeltas kardinolu pasirinko šūkį „Padaryk mane gerumo ženklu“, (pal. arkivyskupo Jurgio „Nugalėk gerumu“). Šis straipsnis parengtas pagal tėvų marijonų surinktus savilaidos sąsiuviniuose rašomąją mašinėle spausdintus atsiminimus.

Kan. Stasys Kiškis: vyskupo egzaminas

Vilniaus kunigų seminarijoje aš pradėjau mokytis 1918 m. Mūsų kurso dėstomose paskaitose vysk. Matulaitis-Matulevičius buvo apsilankęs du kartus. Užėjo jis į prof. Jaruševičiaus paskaitą. Dėstytojas pasiūlė vyskupui užimti katedrą, bet jis padėkojo ir atsisėdo su klierikais į pirmą suolą. Prašė tęsti paskaitą. Profesorius varžėsi. Tuo metu buvo nagrinėjamas traktatas apie triasmenį vieną Dievą. Svečiui buvo proga pakalbėti apie Dievo meilę. Vyskupas uždavė mums klausimą:Dievas liepia jį garbinti. Ar tai nebus tuščios garbės ieškojimas? Dievas liepia jį mylėti. Ar tai ne savimyla iš Dievo pusės?

Mes, klierikai tylėjome. Nežinojome, kaip atsakyti. Tada jis pradėjo aiškinti maždaug taip: „Dievas ieško garbės ne dėl savęs, bet dėl mūsų naudos. Tokios garbės leidžiama ir mums ieškoti. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Dievas liepia jį mylėti, nes tik tokiu būdu mes galime tapti laimingi. Mūsų meilė siekia gėrio. Toks jos objektas. Dievas yra aukščiausias gėris ir pirminis laimės pradas. Jį pasiekę, tampame laimingiausi. Kai Dievas siūlo mums save patį, jis siūlo mums didžiausią gėrį, kad mus padarytų visapusiškai laimingus. Įsakydamas jį mylėti, Dievas kreipia žmogų į didžiausią gėrį, į didžiausią laimės gausybę, į save patį, bet ne dėl savęs, o dėl žmogaus naudos. Taigi Dievas nori mums gero. O tą, kuris linki ir siūlo kitam gero, vadiname ne savimyla, o altruistu. Kaip saulės, kuri apšviečia ir sušildo, nepavadinsi egoiste, kaip vaistai, kurie išgydo ir nieko sau iš to negauna, nėra savimylos,taip Dievas nėra savimyliškas, kada per meilę kviečia susijungti su juo ir dalyvauti jo meilės jūroje.“

(Kan.S. Kiškis. Punia,1969 m.)

Advokato T. Vrublevskio atsivertimas

Vyskupas Jurgis Matulaitis iš marijampoliečių girdėjęs, kad Vilniaus didžiosios prieglaudos berniukų skyriaus vedėjas Andrius Meciūnas nori stoti į Marijonų kongregaciją, jį pakvietė pagalbininku savo namuose.

…. Nuo pusryčių iki pietų vyskupas priiminėdavo interesantus. Atvykdavo kaimiečių delegacijos: vieni prašo steigti parapiją, leisti statyti naują bažnyčią, kiti – lietuviškų pamaldų, kitur lenkų suagituoti nenori lietuvio kunigo. Arba vėl, ateina kažkur nuo Ašmenos lietuvė moterėlė „gastinčium“ – puskapiu kiaušinių – nešina ir prašo, kad vyskupas paskirtų jų vikarą klebonu, nes pastarasis esąs labai geras lietuvis. Ypač nuoširdžiai ganytojas pasikalbėdavo su kaimiečiais. Būdavo, išklausinėja visas jų gyvenimo smulkmenas, nuramindavo, paguosdavo. O kai suprasdavo, kad sulenkintiems baltgudžiams nesiseka lenkiškai kalbėti, pats prakalbėdavo jų gimtąja kalba. Vieną kartą atvyko nuo pat Gardino dzūkelių delegacija. Stengias vyrai kalbėti lenkiškai, bet iš jų kalbos buvo galima pažint, kad lietuviai. Prakalbinus ėmė kalbėti lietuviškai, bet, girdi, su tokia „vožna asaba“ kaip vyskupas taip kalbėti netinką. Pasakiau vyskupui. Jis nelaukdamas pats prabilo lietuviškai. Vyrai jau be baimės savo reikalą dėstė gimtąja kalba.

Vyskupas labai gražiai mokėjo gyventi ir su kitų pažiūrų žmonėmis. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo garsus advokatas Tadas Vrublevskis (1858–1925), kurį, atsimenu, lenkai tiesiog eretiku ir bedieviu vadindavo. Bet su vyskupu jis labai bičiuliškai pasišnekėdavo ir dažnai pas jį ateidavo. T. Vrublevskis gyveno Universiteto gatvėje, kur turėjo gausią grafų Pliaterių biblioteką. Matyt, jų diskusijos buvo vaisingos. Vėliau, jau man esant Kaune, girdėjau, kad tas „bedievis“ mirdamas, rodos, vyskupo kapelioną pasiprašė aprūpinti švč. sakramentais.

Vyskupas labai ilgai neturėjo paso. Bolševikai buvo davę kažkokį popiergalį, paskui Vilnių prijungė prie Lenkijos. Vyskupas taip sakydavo: „Kai bus tikra valdžia, reiks išsirūpinti ir pasą, o dabar esu laisvas – Kristaus pilietis.“

Prof. Mykolas Biržiška: kad ir „kito liogerio“

1919 m. Vilnių paėmė bolševikai. Jie greitai pasistengė išleisti dekretą, draudžiantį tikybos dėstymą mokyklose. Aš kreipiausi tuo reikalu į vysk. J. Matulaitį-Matulevičių. Jis davęs bendrų nurodymų, pažadėjo užeiti pas mane į namus. Savo pažadą jis greitai įvykdė. Atėjęs namuose terado tik mano brolį Vaclovą Biržišką (1884–1956), tuo laiku buvusį bolševikų komisarą. Nežiūrint, kad buvo „kito liogerio“, didelių ideologinių skirtumų, juodu labai nuoširdžiai kalbėjosi visą valandą. Mano brolis Vaclovas sakėsi vyskupo Jurgio buvęs tiesiog sužavėtas. Jis jį vertino kaip labai kultūringą žmogų.

Kadangi tada vyskupas manęs nerado namie, tai netrukus vėl turėjau pas jį lankytis. Kalbėjome svarbiausia dėl bolševikų kišimosi į jaunuomenės auklėjimą. Vysk. J.Matulaitis-Matulevičius, aptarus galimą bolševikų tvarką, tada man pasakė: „…Tačiau kaip vyskupas, aš negaliu palikti žmonių be tikybos; man reikės rūpintis jaunuomenės religiniu auklėjimu.“

….Mudviejų santykiai pasidarė dažnesni ir nuoširdūs. Pas mane jis ateidavo( kai kada su vyskupu J. Kukta (1873–1942) paprastai vakaro prietemoj, kad lenkai nekaip pastebėtų ir neįtartų, jog jie per daug bičiuliaujasi su lietuviais. Nuostabu, kad jis net apie aiškius savo priešus atsiliepdavo su pagarba, laikydamas jų elgesį paprasta žmogiška silpnybe. Vieną lenkų generolą, pridariusį jam daug nemalonumų, jis veikė savo gerumu bei ramumu. Atvykstant vysk. Vladislovui Bandurskiui (1885–1932) į Vilnių, vysk. J. Matulevičius buvo lenkų episkopato įspėtas būti su juo atsargiam. Tačiau kai jie susipažino, pasidarė net bičiuliais. Vysk.V. Bandurskis, atsidėkodamas už tuo laiku jam suteiktą moralinę ir materialinę paramą, vysk. J. Matulaitį-Matulevičių paskui net viešai gindavo nuo lenkų tautininkų užsipuolimų.

Dr. Jono Šliūpo vizitas

Kaune, būdamas apaštaliniu administratoriumi, arkivyskupas J. Matulaitis, asmeninius kontaktus panaudodavo kebliems, problemiškiems, delikatumo reikalaujantiems klausimams spręsti. Apie tai atsiminimuose yra rašęs jam talkinęs Juozas Rutkauskas MIC.

…. Iš atsilankiusiųjų atsimenu žydų sinagogos rabiną Maušą, liuteronų pastorių Vaicą, totorių šventiką Marzą, rusų pravoslavų archirėjų Andrejevą su palyda.

Kartą pas arkivyskupą atėjo dr. Jonas Šlūpas (1861–1944),gydytojas, laisvamanių vadas. Atėjo, kaip tik tuo metu, kada paskambino pietų. Pietus teko atidėti. Interesantai įteikdavo savo vizitines korteles, bet dr. J. Šliūpas jos neturėjo. Aš nuėjęs pranešiau apie atvykimą ir čia pat pridūriau, kad dr. Šliūpas neturi vizitinės kortelės. Arkivyskupas atsakė: Man reikalinga jo siela, o ne jo kortelė. Pasakyk vyresniajam, kad pietų aš neateisiu. Reik priimti retą svečią.

Dr. Šlūpo vizitas truko ilgai. Iš arkivyskupo svetainės jis išėjo labai įraudęs ir išprakaitavęs. Išeidamas jis su manim gražiai atsisveikino ir pasakė: „Didelę išpažintį atlikau…“

Išleidęs dr. Šliūpą, nuėjau paduoti arkivyskupui pietų. Pietaudamas jis man sako: „Kalbėdamas su dr. Šliūpu, labiau pavargau, nei su tais dešimčia, kuriuos anksčiau buvo atvedęs.“

Atsitikimas su prof. Vladu Jurgučiu

Arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus psichinė energija ir valios įtaigumas, pasak J. Rutkausko, pavergdavo širdis net tų, kurie jautrūs šios rūšies apžavams. Ekonomistas ir Lietuvos banko valdytojas prof. Vladas Jurgutis (1885–1966) nebuvo iš nuolaidžiųjų, lengvai formuojamų, kaip ir dauguma komersantų. Bet ir jis pripažino arkivyskupo Matulaičio-Matulevičiaus įtaigos dovaną. Daug ką sako ir toks jam charakteringas atsitikimas, kurį 1960 m. papasakojo savo bičiuliui kun. Stasiui Irtmanui.

„Kada arkivyskupas Matulevičius gulėjo dr. Hagentorno ligoninėj, aš buvau nuėjęs jo aplankyti. Bet prie ligoninės susvyravau: eiti ar neiti. Nutariau neiti. Nesiryžau. Bijojau. Numaniau, kad jis pasakys: tu turi tą ir tą padaryti. Jaučiau, kad negalėsiu aš tam pasipriešinti, o iš kitos pusės man buvo gaila to darbo, kurį aš buvau visas įsitraukęs ir su kuriuo taip buvau suaugęs.“

Prof. Vl. Jurgutis gerbė ark. Matulaitį-Matulevičių. Kun. S. Irtmanui, su kuriuo jis palaikė ryšius, kartą yra pasakęs pilnus nuolankumo žodžius: „Dabar į bažnyčią aš einu per užpakalines duris. Bet ateis laikas, kada aš pas marijonus grindis plausiu. Tai bus mano paskutinė karjera.“

Savo didžiulę biblioteką, apie 20 tūkst. litų vertės, V. Jurgutis testamentu buvo užrašęs marijonams, o testamentu paskyrė J. Paknį, kaip sąžiningą žmogų, kuris vykdys jo valią.

Patarimas draugams – patraukti prie gero

Pilypavo parapijoje, kur klebonavo kun. Vincentas Dvaranauskas MIC, buvo ėmusi plisti marijavitų sekta. Tuo reikalu klebonas tarėsi su Seinų vyskupu A. Karosu. Rašydamas į Friburgą prof. Matulevičiui, klausia, kaip jis pasielgtų. Jis atsako: „Jo malonybės vyskupo patartis, kad jokiu žodžiu neužkabintum, neužgauliotum marijavitų, man labai patinka. Geriausia žmones šviesti, mokyti katekizmo, ypač pamokyt reikėtų, kur yra tikroji Bažnyčia, kas yra Šv. Tėvas ir kaip reikia jo klausyti. Geriausia kovoti su marijavitų paklaidomis ne tiesiog, o tik gerai iš pamatų išdėstant katalikų mokslą“(1912 11 27).

Energingas ir gabus kun. J. Vaitkevičius norėtų savo kolegą V. Bartušką paveikti griežtumu ir kritika. V. Bartuška tuo metu studijavo Friburge, rašė disertaciją. J. Matulaitis-Matulevičius tam nepritaria. Pareiškia net nuogąstavimą, kad tokia taktika galėtų tą gabų ir dinamišką vyrą atstumti nuo Bažnyčios. Iš Sankt Peterburgo jis Vaitkevičiui duoda patarimą: Susieidamas su kun. Bartuška, stenkitės, kiek galėdami, jį patraukti prie gero, bet, kaip moko šv. Augustinas: caritate et vi verborum – meile ir žodžio galia. Saugokitės, kad jo kokiu skaudesniu žodžiu neužgautumėte, nes jisai tada gali pasidaryti dar labiau neprielankus Bažnyčiai, gali net aršiausiu jos priešuvirsti.“ (1910 12 01). Kun. dr. V. Bartuškos garbei reikia pasakyti, kad visą gyvenimą liko ištikimas Bažnyčiai.

Iš medinių rąstų mūro nebus

„Susieinant kur su žmonėmis, nereikia niekada gailėtis gero – papasakoti, kaip katalikai gyvena kitur gyvena, dirba, Dievui tarnauja. Dažnai toks geras žodis giliai įstringa į širdį ir tam tikru laiku vaisų atneša.“ Taip laiške kun. J. Novickui 1913 02 12. rašė pal. J. Matulaitis. Uždaro būdo žmonėms jis žadino socialumo dorybę.

Negera, – sakydavo, – užsisklęsti savyje. Išmintis, kuri tik savyje užsidariusi, yra lyg gėlė ir vaismedis tyruose, iš kurios niekam nėra naudos. Reikia stengtis įsilieti į liaudį, kad ją Dievu apvaisintume.“

Atitrūkdamas kada laisvesnę valandėlę, pasakojo marijampoliečiai, tėvas Jurgis užeidavo pas žmones šnektelėti, ypač, kai jautė, kad toks apsilankymas gali atnešti naudos. Užeidavo jis pas brolienę Veroniką Marijampolėje, Kęstučio gatvėje. Ilgai klabėdavosi su jos broliu Feliksu Vitkausku. Tas buvo ateistinių pažiūrų. Tais pašnekesiais, matyt, norėjo jį paveikti. Kartą vyskupui besišnekant su Feliksu, sutemo. Namuose telefono nebuvo, negalėjo iškviesti iš vienuolyno broliuko. O laikai tada buvo neramūs. Gatve einantį vyskupą apmėtydavo užgauliais žodžiais, šūkaliojo įžeidimus. Kartą grįžtančiam iš pasitarimo vysk. Matulaičiui-Matulevičiui stvėrė už pelerinos ir ėmė tąsyti. Mat po 1926 m. rinkimų krašto valdymas buvo atitekęs socialistų ir socialdemokratų blokui.

Marijampolietė Angelė Mickevičiūtė atsiminimuose rašė: „Nelaimė, tą vakarą aš suvėlavau grįžti. Kun. A. Jasenauskas mus, vaikus, mokė giedoti ir rodė peršviečiamus paveikslus. Sugrįžusi radau vyskupą išėjusį, o mama mane barė, kad nebuvo kas svečią palydi.“

Kun. K. Kačergis įsidėmėjo tokį tėvo Jurgio patarimą: „Ruošdamiesi eiti į krikštynas, į vardines ar panašius sambūrius, iš anksto pagalvokime, kokią temą ten paliesime, kokią religinę mintį iškelsime. Atsiminkime, kad vien pasaulietiškais pokalbiais religingumo nepakelsime. Tai būtų tas pats, kaip iš medinių rastų norėti pastatyti mūrinį namą.“

Kun. J. Ulickas pasakoja, kad jį vyskupas Jurgis pabaręs dėl nesidomėjimo lietuviais katalikais, gyvenančiais tarp kitatikių. „Tai buvo1923 m. liepos mėn. Kisingene, Vokietijoje, kur vysk. J. Matulaitis-Matulevičius buvo atvažiavęs pasigydyti. Kartą eidamas sutikau dvi moteris su vaiku. Nugirdau, kad vyresnioji į jaunesniąją prašneko: „Ir vėl lietus lyja.“ Nustebęs dėl nepaprasto tokioj vietoj savo tautiečių sutikimo, aš pastebėjau, į kurį namą jos įėjo. Papasakojau paskui apie tai vysk. Matulevičiui. Jis mane labai išbarė, kad tokiomis aplinkybėmis savo tautiečių neužkalbinau. Sužinojęs tą namą, kaip pasakojo vėliau kun. V. Dvaranauskas MIC, jis aplankė tą šeimą.

Kun. A. Jasenauskas: „Dievas mūsų gynėjas“

„Rodos, 1924 m. išvykau į Vilnių pirkti seiniečiams maisto ir lietuviškų knygų. Vilniuje sužinojau, kad vienas vietos lenkų laikraštis išvadino mane „lenkų ėdiku“, „gyvačių literatūros platintoju“ ir t. t. Susirūpinęs einu tad pas vysk. J. Matulaitį, pasakau tą dalyką ir pareiškiu, kad esu pasiryžęs patraukti laikraštį atsakomybėn, tikėdamasis teisme tiesą apginti. Liūdnai nusišypsojęs vyskupas tarė: „Ar manai, kad tam laikraščiui rūpi tiesa? Anaiptol. Ar manai, patys jie tiki tą, ką apie tamstą rašo? Jei jie mane, vyskupą, drabsto purvais ir savo nebūtų dalykųprasimanymais, tai ar reikia stebėtis, kad tamstai tenka… Aš jų teisman nešaukiu, ir tamstai tą pat patariu. Tiesos nerasi, o laiko sugaiši daug, nes bylą pradėjęs nerasi jos galo. Dirbkime Apvaizdos mums pavestą darbą. Dievas – mūsų gynėjas.“

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Pal. J. Matulaitis

2. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje palaimintojui Jurgiui Matulaičiui skirta vieta

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra