Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!

Autorius: Data: 2011-03-15 , 13:59 Spausdinti

Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!

Mons. Alfonsas SVARINSKAS, Vilnius

Šaukiu aš tautą GPU užguitą

ir blaškomą, it rudenio lapus:

į naują vieškelį, į naują būtį.

Kur niekad šiaurės vėjas neužpūs

(Bernardas Brazdžionis)

Neseniai atšventėm didžiąją Tautos šventę, Vasario 16-ąją. Ir tai jau 93-čiąjį kartą. Bet šį kartą šventė buvo tragiška, nes buvo švenčiama Lietuvoje.

Noriu išsakyti Lietuvos partizanų − žuvusių, nukankintų ir saujelės dar gyvų, ryšininkų, rėmėjų, visų Laisvės kovotojų, ūkininkų, kurie dalijosi su kovotojais duona ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad viskas baigsis bunkerio bei sodybos sunaikinimu, arba, geriausiu atveju, teks važiuoti į Sibirą ir savo kaulus po kančių, vargų, bado bei skurdo palikti svetimoje šalyje − vardu.

Mename daug didingų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, užsiliko brangūs bei šventi vardai kiekvieno tauraus lietuvio širdžiai, kaip antai Saulės, Durbės, Žalgirio ir kt. O kovos buvo tikrai žiaurios ir kruvinos. Istorikai tvirtina, kad iš Žalgirio mūšio grįžo tik pusė Vytauto Didžiojo karių.

Noriu pasidalyti skausmu, kurį šiais metais išgyveno lietuvių patriotai per Vasario 16-ąją. Mes visi buvome priblokšti ir neturėjome progos greitai reaguoti per informacijos priemones. Neturime spaudos, radijo bei televizijos, esame svetimų nustumti už gyvenimo ribos, ir vėl viskas yra okupantų rankose. Ir vadinamoji „Valstybinė televizija“, išlaikoma valstybės lėšomis, netarnauja Lietuvai, bet dažnai ją griauna. Per kokias nors šventes, po pamaldų Katedroje, televizija ir kitos masinės informavimo priemonės eterį skiria tik sportui ar kasdieniams „talkuškės“ reikalams. Ir nė žodžio apie Lietuvos ir Bažnyčios kovas, tarsi jų nebūtų. O juk per okupaciją pogrindyje buvo 25 leidiniai. Tarp jų ir visam pasauliui žinoma LKB kronika. Per televiziją nebegiedamas Lietuvos himnas, masinių informacijų vadovai nori įtikinti visus, kad lietuviai, kaip ir senovės romėnai, nori tik duonos ir žaidimų. Bet ir duonos neduodama visiems pakankamai. Nes, kaip tvirtina statistika, net 20–25 proc. žmonių yra žemiau skurdo ribos. Ne veltui daugelis meldžia: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo įkyrios, piktos reklamos.“ Kiekvieną dieną per radiją ir televiziją vien ištisi pranešimai apie valdžios vyrų korupciją, vagystes ir kitus nusikaltimus. Sąžinė Lietuvoje yra nepopuliarus žodis. Kyla klausimas: „Nejaugi Lietuvoje gyvena vien tik vagys ir nusikaltėliai? Ką apie tai gali galvoti jaunimas? „

Lietuvoje yra daug žmonių, kurie pasiryžę atlaikyti ir naują okupaciją.

Neseniai Kaišiadoryse partizanai šventė Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-ąsias gimimo metines. Kretingoje būrelis tikinčiųjų paminėjo Petro Paulaičio, didžiojo žemaičių partizano, atsėdėjusio lageriuose 35-erius metus ir išlikusio žmogumi, 25-ąsias mirties metines. Laisvės kovų vado, karininko Antano Juozapavičiaus, sumušusio ties Alytumi bolševikus, nepaminėjo nė žodžiu per masines informacijos priemones. Ar toks valdžios ir masinių informacijos priemonių elgesys nėra nusikaltimas tautai?

Niekur laisvės kovotojai yra taip negerbiami kaip Lietuvoje. Kas didvyrių negerbia, tas jų ir neturi. Tai liudija mūsų dienų tikrovė.

Per Vasario 16-ąją mes gerbiame tuos 20 didvyrių, kurie pasirašė Vasario 16-osios aktą bei pareiškė pasauliui, kad po 123 metų Rusijos okupacijos Lietuva ir vėl išeina į pasaulio areną kaip laisva ir nepriklausoma valstybė. Mes pagerbiame visus tuos, kurie mus vedė į Vasario 16-ąją ir kurie ją apgynė.

Gindami Vasario 16-ąją žuvo apie 3 000 karių savanorių, o kiek liko suluošintų. Mes prisimename Kauno Karo muziejuje nepriklausomybės karių invalidų eiseną vėliavos pakėlimui ir nuleidimui.

Trumpas Vasario 16-osios amžius, o kiek daug buvo padaryta. Tauta išmoko skaityti ir rašyti, didžiuotis savo kilme bei garbe. Buvo sukurtos gimnazijos, kaip Antano Smetonos Ukmergėje, panašios – Klaipėdoje ir Kėdainiuose. Sukurtas universitetas ir kitos aukštosios mokyklos. Lietuva turėjo daugybę laikraščių, žurnalų ir knygų. Dauguma lietuvių baigę aukštąjį mokslą tėvynėje, lankė ir užsienio universitetus. Atstatytas, beveik iš nieko, žemės ūkis. Bekonais (eksporte pirmieji po Lenkijos) maitinome Angliją, o dabar savos mėsos turime tik 60 proc. Žaidėme krepšinį (1937 m. ir 1939 m. Europoje turėjome I vietą), kaip dvasinės ir fizinės pažangos įrodymas – šeštadieniais ir sekmadieniais per Lietuvos kaimus skambėjo daina, o bažnyčiose – giesmė. Kas iš mūsų senesniųjų neatsimena turiningų gegužinių ir birželinių pamaldų. Šeštadieniais moterys langus mazgojo su kreida, o ant palangių statė žydinčias pelargonijas… Taigi, tai kalba apie ūkininkų dvasios džiaugsmus.

Kalėjimai buvo tušti. Sėdėjo tik komunistai, kurie griovė naują Lietuvis respubliką. Jie griovė tada, griauna ir dabar.

Bet tai buvo labai trumpas laisvės laikotarpis. 1939 metais du baisūs diktatoriai – Stalinas ir Hitleris, pasidalijo Rytų Europos žemėlapį bei tautas. Ir 1940 metais birželio 15 dieną bolševikų tankai okupavo Lietuvą. O vėliau lietuviai kolaborantai parvežė „Stalino saulę“.

Per trumpą laiką Lietuva atsistojo ant kojų. Išlaikė tvirtą litą, sukūrė gražią kariuomenę. 1937 metais išmokėjo visas valstybės skolas ir paliko sukaupę aukso Švedijoje, JAV ir Prancūzijoje. Neturėjo dabartinės technikos, gyveno pagal dekalogą, buvo dori ir darbštūs. Dabar Lietuva turi daugiau nei 30 milijardų litų skolų. Ir artimiausiu metu ruošiasi skolintis dar 6 milijardus. Ir mes tapsime Afrikos tautelė, o paskui vėl kas nors „išvaduos“ iš kapitalistų jungo. Bet mes tikime, kad Dievas šito neleis vardan sudėtų aukų: 22 000 partizanų, daugelio Laisvės kovotojų ir visų gausingų tremtinių. Juk neoficialiai sakoma, kad Lietuva neteko kas trečio žmogaus! Lietuvos jaunimas, išauklėtas geroje tautinėje ir religinėje dvasioje, nenorėjo sukruvinta raudona vėliava užkariauti Europos sovietams. Susikūrė partizanų daliniai. 10 metų jie kovėsi. Ilgas okupacijos laikas, duonos stoka – prisiminkime tą kruviną kolchozų kūrimo metą, už darbo dieną mokėjo po 100 g. prastų grūdų. Trūko ir šovinių. Suvalkijos srities vadas Sergėjus Staniškis-Litas paskutinį laiką prieš mirtį teturėjo tik du pistoleto šovinius. Žmonės surado dar du. Taigi duonos ir šovinių stoka privertė užbaigti tą tragiškai didingą laisvės kovą. Ir šiandien mes turime laisvę tik dėka gausaus partizanų kraujo, pralieto už Lietuvos laisvę.

Parsideda naujoji okupacija. Neseniai „Lietuvos rytas“ begėdiškai apšmeižė mūsų kardinolą Audrį Juozą Bačkį, pasaulinė katalikų organizacija „Opus Dei“. Kada pasaulio krikščionys siuntė vagonais vaisus ir drabužius į Lietuvą, kairioji spauda (bolševikai) tylėjo, o dabar tuos gerus žmones, kaip ir pačią „Opus Dei“ organizaciją, drabsto purvais. Mes šito pakęsti negalime. Atsakymas mūsų aiškus: nepatinka Lietuvoje, važiuokite į Maskvą. Ten jau seniai įgyvendintas „rojus žemėje“. Ir dabar dar mums padeda daugelis krikščioniškų tautų. Kiek daug Europa duoda pinigų. Deja, mūsiškiai ne visuomet sąžiningai padalija, o kartais ir patys pavagia. Mes patys, vos atstatę Respubliką, materialiai padėjome Peterburgui, Armėnijai, Moldovai bei kitoms tautoms, besilaisvinančioms iš komunizmo jungo. Sakykite, ar komunistai kam nors padėjo ir kurioms valstybėms padėjo? O jei ir padėjo, tai su tikslu griauti. Ir mes patys dėl savo praeities esame iš dalies kalti. Iki šiol per 20 metų nepastatėme laisvės paminklo Vilniuje. Štai bolševikai sušaudė 16 Lietuvos ministrų, 9 generolus ir majoro Vytauto Bulvyčiaus 8 bendražygius, ir apie tas aukas, nors gerai prisimename, bet nekalbame nė žodžio. Kaip antai prie Kamajų miestelio, kaime bolševikai užpuolė partizanus, padegė namą, kuriame buvo du partizanai bei šeimininkai ir neleido niekam iš jo išeiti. Gatvėse stovėjo skrebai. Iš kažkur atbėgo du vaikai, 3–5 metų berniukas ir mergaitė. Vienas skrebas juos pamatęs sušuko; nebėra tėvų, nėra ir vaikams ko veikti. Pagriebė juos už kojų ir sumetė į degančio namo liepsnas. Tokių žvėriškų nusikaltimų Lietuvoje yra daug, bet šie nusikalstamai neregistruojami ir baigiami užmiršti. Ar toks užmiršimas nėra nusikaltimas prieš lietuvių tautą?

Ir štai dabar, po ilgos įžangos, apie patį tragišką reikalą. Vasario 16 dieną 10 valandą Lietuvos televizijos pranešėjas pradėjo kalbėti apie šventę ir apačioje ekrano pasirodė titras: „Mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Gali keistis programa“ ir po 15 minučių per valstybinę televiziją prasidėjo programa apie mirusį poetą, ir taip visą dieną, su mažomis pertraukomis: per pamaldas katedroje, prie Signatarų namų, prie Krašto apsaugos ministerijos. Tarkim, jei tą dieną būtų miręs Maironis ar B. Brazdžionis, diktorius būtų pasakęs: „Mirė mūsų brangus poetas, minėjimas bus rytoj, o laidotuvės poryt“, bet nutraukti tokią svarbią šventę dėl kokio nors nusipelniusio žmogaus būtų niekam neatėję į galvą. Kiekvienas normalus protaujantis lietuvis supranta, kad Vasario 16-oji yra svarbesnė už bet kokio nusipelniusio, o šiuo atveju nenusipelniusio, žmogaus mirtį. Žmonės mano, kad kitais metais Vasario 16-osios nebus, bus tik Justino Marcinkevičiaus mirties pirmosios metinės. Ar ne tragedija?

Kas turėjo teisę nepaaiškinęs tautai nutraukti Vasario 16-osios programą. Kas savavališkai nutraukė programą, padarė didelį ir sunkų nusižengimą, paniekino tūkstančius aukų bei visus gyvus patriotus. Kur mūsų valdžia, Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumas?

Laisvoje Lietuvoje tauta negali atšvęsti Vasario 16-osios! Todėl aš kaip žuvusių, nužudytųjų bei gyvųjų partizanų kapelionas ir visų laisvės kovotojų vardu, prašau Generalinės prokuratūros viešai paskelbti visų nusikaltėlių, paniekinusių šią didingą šventę pavardes ir juos visus perduoti teismui. Leisti laisvės kovotojams svarbiais Lietuvos istorijos momentais pasisakyti per radiją ir spaudą. Šią teisę mes nusipelnėme savo gyvybės ir kraujo auka.

Mes reikalaujame mūsų prašymą skubiausiai išpildyti! Nejaugi laisvės kovotojai Lietuvoje neturi teisės tarti vieną žodį matydami, kaip penktoji kolona žudo Lietuvą.

Pasaulio lietuviai, padėkite mums. Kai mes buvome bolševikų žudomi, kai masiškai – vežami į Sibirą, tada jūs vieni kovojote už Lietuvą. Dabar mums gėda prisipažinti, kad mes esame taip sužaloti, kad nebemokame kovoti už Tėvynę ir save.

Lietuvos patriotai Tėvynėje! Apsvarstykime šį mano atsišaukimą, pakelkite balsą ir netylėkite, šiuo atveju tyla – nusikaltimas. Pagalvokite, kad mūsų visų laukia istorijos ir Dievo teismas. Apsileidusiems katalikams dar skaudesnis.

Kitą kartą bus straipsnis apie Justiną Marcinkevičių kaip apie žmogų ir lietuvį.

Ričardo Šaknio nuotr.

Nuotraukoje: Mons. A. Svarinskas

Vasario 16-oji , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra