Intelektinė Lutherio revoliucija

Autorius: Data: 2017-05-24, 14:25 Spausdinti

Intelektinė Lutherio revoliucija

 Nuotr.: © Hartmut Burggrabe

M. Lutheris buvo moralinių nuostatų didvyris. Jis deklaravo savitarpio atsakingumo būtinybę ir ragino sąmoningai naujoviškai mąstyti.

Būtent F. Nietzsche reikalavo, kad M. Lutherio istorija būtų pasakojama kitaip. Šį reikalavimą jis išsakė „Moralės genealogijoje“ [III, § 19]. Tai knyga, kuri prieš pat filosofo mirtį vainikavo visą jo kūrybą. Joje F. Nietzsche pateikė klausimą, į kurį pats nedrįso atsakyti: „Ką mes darytume, jei kas nors papasakotų mums visiškai kitokią šio judėjimo [Reformacijos] istoriją, jei tikras psichologas kada nors mums papasakotų apie tikrąjį Lutherį (…)?“ Garsieji vėlesnei kartai priklausantys Nietzscheʼs skaitytojai Georgas Simmelis, Thomas Mannas, Maxas Weberis ir Ernstas Troeltschas priėmė šį iššūkį. Įkvėpti vėlyvųjų Nietzscheʼs veikalų, jie kiekvienas savaip ėmėsi nagrinėti Reformacijos dvasią. Interpretuodami Nietzschę, jie įžvelgė jame su Lutheriu prasidėjusio istorinio ir intelektinio proceso baigiamąjį akcentą.

ĮVAIRIAUSIOS INTERPRETACIJOS

 

Pažvelkime į šias intelektines sąsajas iš šių dienų perspektyvos.

Apie ką galvojo Nietzscheʼs skaitytojai pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais? Kokia buvo moralinė jų mokymo vertė? Ir ką bendro visa tai turėjo su Lutheriu? Visiems jiems teko išnagrinėti po vieną Nietzscheʼs moralinės koncepcijos elementą: Simmelis kalbėjo apie tragizmo formą kaip produktyvią kaltės suvokimo transformaciją; Thomas Mannas akcentavo mūsų pasipriešinimą betarpiškiems, paprastiems ir spontaniškiems dalykams kaip esminę etinę jėgą; o Weberis, turint galvoje jo polinkį į griežtą vertinimą, svarstė sąsajas tarp pažiūrų etikos ir atsakomybės etikos. Visose šiose interpretacijose išryškėjo pagrindiniai moralinių svarstymų elementai, kadangi šie požiūriai papildo vienas kitą. Pažvelgę iš tam tikro atstumo, suprasime, kad tai visuotinio subjektyvios racionalizacijos proceso, vykusio per visą Vakarų pasaulio istoriją, pasiekimai.

Iš tikrųjų klausimas apie kaltės suvokimą būdingas civilizacijos pažangai nuo senovės Izraelio laikų iki pat globalizuotos dabarties, jis glaudžiai susipynęs su žydiškos-krikščioniškos kultūros raida nuo pranašų epochos iki krikščionybės įkūrimo, nuo Lutherio iki psichoanalizės.

NUO LUTHERIO IKI PSICHOANALIZĖS

 

Todėl Lutheris, apie kurį Nietzsche sakė, esą, jis kaip niekas kitas žinojęs, kad kaltės suvokimas – tai „baisus žvėris“ (grewliche Thier), yra išties lemtingas įvykis vertinant moralinės racionalizacijos patirtį. Kiekvienam civilizacijos permainų procesui būdingas šis kaltės suvokimas, ir jis toks intensyvus, kad kaskart reikalauja vis naujų nagrinėjimo formų. Lutheris tarsi įkūnija šiuolaikišką tokio nagrinėjimo formą. Savęs menkinimas, kurį sukelia kaltės suvokimas, paskatino Lutherį pradėti atsakomąjį savęs įtvirtinimo judėjimą. Lutherio mediacija tarp šių dviejų tendencijų pasireiškė nauju išoriniu požiūriu – žmoniškąją būtybę jis matė iš dieviškojo teisingumo perspektyvos, iš išorinės realybės, veikiančios tai, kas žmogiška, pozicijų. Toks išorinis požiūris leido įžvelgti visuotinę žmonių kaltę. Jo pasekmė – egalitarinė žmogiškumo suvoktis, kvestionuojanti privilegijas, skelbianti toleranciją ir abipusę pagalbą. Tai reiškė, kad žvelgiant į visus žmones iš šios išorinės perspektyvos, negalima vienų vertinti pagal tariamą kitų pranašumą.

VISUOTINĖS KALTĖS APIBENDRINIMAS

 

Apibendrinus visuotinę kaltę, buvo eliminuotos ypatingos su asmeniniu vertinimu susijusios privilegijos, netikri autoritetai, dorybingų, tobulų, viršesnių ir atgailaujančių žmonių sau suteikti įgaliojimai. Todėl Lutheris primygtinai tvirtino, kad organiška socialinė etika yra būtina, kaip ir abipusis lygiaverčių žmonių bendradarbiavimas. Žmogus, priėmęs šį argumentą, įgautų naują moralinę paskirtį, kurios pasekmė – bendruomeninė atsakomybė už kitų likimus. Lutheris buvo moralinių nuostatų didvyris, tačiau ne vien apie save galvojantis doruolis. Jis deklaravo abipusės atsakomybės būtinybę. Be jo M. Weberis nebūtų pradėjęs svajoti apie šių dviejų etinių formų sintezę.

Remdamasis F. Nietzscheʼs mintimi, Thomas Mannas akcentavo gebėjimą nepasikliauti pirmaisiais emociniais impulsais. Ir iš tikrųjų Nietzsche tik siekė priminti užduotį, „…kad jie [visi] atsimerktų ir pažvelgtų į save“. Tai ir yra moralė. Nepasikliauti pirmuoju žvilgsniu, pirmuoju susižavėjimu, pirmąja tiesa. Atsilaikyti šiam polinkiui – tai moralinės jėgos pagrindas. Šis antinarcisistinis judėjimas nebuvo naujas reiškinys, jo ištakos slypi fundamentinėse žiniose, kurios dingsta laiko tamsoje. Tačiau Lutherio įžvalgų esmė – o tai yra ir Naujųjų amžių esmė – buvo tai, kad šis neigimo momentas nebuvo nihilistinis, priešingai – jis pasitarnavo naujam teigimui.

SĄMONINGAI NAUJOVIŠKAS MĄSTYMAS

 

Toks mąstymas išvadavo iš tradicinio inertiškumo, atverdamas naujas galimybes. Jis nebeturėjo nieko bendra su asketiška viduramžių kančia, veikiau su intelektine propedeutika, kuri sugebėjo išnaudoti refleksijų ir savikorekcijos pranašumus, įskaitant ir energiją, kuri skatina žmones sąmoningai naujoviškai mąstyti.

Tai reiškė žvilgsnį į save iš šalies, iš kito žmogaus perspektyvos, būtiną sąlygą vertinant kitą žmogų kaip lygiavertį sau. Kalbant Helmuto Plessnerio terminais, tai buvo visapusiškas ekscentrinio požiūrio perėmimas, nuo to priklausė proto ateitis ir nauji įsitikinimai. Kantas šį požiūrį išplėtojo kaip esminį Apšvietos elementą: mąstyti savarankiškai, iš kito žmogaus perspektyvos, sistemingai laikantis abipusiškumo principo.

MĄSTYTI LAIKANTIS ABIPUSIŠKUMO PRINCIPO

 

Būtent taip suformuluoti požiūriai, viena vertus, spontaniškas žvilgsnis į viską ir, antra vertus, savistaba iš šalies, tiesioginė ir refleksyvi, vidinė ir išorinė perspektyvos sudaro intelektinės Lutherio revoliucijos esmę. Ji neatsiejama nuo Koperniko revoliucijos. Abiem atvejais dėmesio centre atsiduria savikritika kaip raktas į Naujuosius amžius. Abiejų revoliucijų sukelti padariniai, be abejonės, buvo pirmiausia religinio pobūdžio, kadangi tokie dalykai anuomet pasireikšdavo būtent religinėje plotmėje. Tiesa, vėliau šie padariniai apėmė įvairiausias gyvenimo sritis: nuo universitetų iki jurisprudencijos, nuo mokslo iki ekonomikos.

Iš šio naujo požiūrio radosi nauja energija, kurios pagrindas – ne savikliova, būdinga elitui, virtuozams ir visiems perfecti, o veikiau tikėjimas žmogiškumo galia, jei tik toks žmogiškumas pajėgus išsaugoti savikritišką žvilgsnį (gebėjimą žvelgti į save iš šalies, iš dieviškosios perspektyvos), kad nugalėtų polinkį į neviltį ir kaltės suvokimo keliamas abejones. Tai 16-osios Vitenbergo tezės, kurioje eschatologiniai dalykai virsta egzistenciniais, esmė. Būtent tokiame energetiniame lauke ir pradeda formuotis Naujieji amžiai.

NAUJŲJŲ AMŽIŲ MORALĖ

 

Turime pagrindo tvirtinti, kad šie Naujųjų amžių moralės elementai glaudžiai susiję su intelektine Lutherio revoliucija: kaltės suvokimo pripažinimas ir išsivadavimas iš jo, savęs įtvirtinimas pasitelkiant į pagalbą kaltės suvokimą, pasitikėjimą savimi, nuostatas ir atsakomybę, ekscentrinę laikyseną ir savikritiką. Lutheris buvo religinis didvyris, tai visiškai aišku, bet pirmiausia jis buvo intelektualinis didvyris. Nesvarbu, kaip atrodys ateities krikščionybės nuostatos, Lutherio mokymas turi racionalų pradą, kurį būtina išsaugoti. Tik tokiu atveju mes sugebėsime suvokti tą dvasinę revoliuciją, kuri leido suteikti žmonijos raidai kitokią pakraipą Naujųjų amžių prasme.

José Luis Villacañas Berlanga José Luis Villacañas Berlanga (gim. 1955 Ubedoje [Chaenas]) – filosofas, istorikas, rašytojas. Daktaro disertaciją apie Kanto filosofiją jis apgynė 1981 m. Valensijos universitete. Ėjo profesoriaus pareigas įvairiuose Ispanijos universitetuose ir mokslo įstaigose: Valensijos universitete (1977–1986), Mursijos universitete (1986–2009) ir Aukščiausiojoje mokslo tyrimų taryboje (Consejo Superior de Investigaciones Científicas. 1994–1997). Nuo 2009 m. vadovauja Madrido Komplutensės universiteto filosofijos istorijos fakultetui. Pagrindinė tyrimų tema – šiuolaikiniai vokiečių mąstytojai (Maxas Weberis, Carlas Schmittas, Reinhardtas Koselleckas ir Hansas Blumenbergas). Keletas naujausių ir svarbiausių jo knygų: Poder y Conflicto. Un ensayo sobre Carl Schmitt (Madridas, 2008); Dificultades con la Ilustración. Ensayos kantianos (Madridas, 2012), Historia del poder político en España (Barselona, 2014) ir Teología política imperial y comunidad de salvación cristiana (Madridas, 2016). Netrukus bus išleista pastarosios knygos antra dalis, pavadinimu Imperio, reforma y modernidad, kurioje polemizuojant su Weberiu ir Blumenbergu, gvildenamas šiuolaikiškos minties atsiradimas Karolio V laikais.

https://www.goethe.de/ins/lt/lt/kul/sup/ref/20878398.html?wt_nl=villit1708

Evangelikai liuteronai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra