Inga BARANAUSKIENĖ

Anotacija. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad Vygando Marburgiečio kronikoje minimas Butauto Kęstutaičio brolis Survila, nepaisant istoriografijoje vyraujančios priešingos nuomonės, iš tikrųjų buvo Kęstučio sūnus. Taip pat naujausios istoriografijos kontekste vertinamas Survilos ir jo palikuonių likimas XIV a. antrojoje pusėje – XV a. pradžioje.

Įvadas

Lietuvos metraščiuose liudijama, kad Kęstutis turėjo šešetą sūnų [9, 81; 10, 313]. Vis dėlto, kadangi jų vardai nebuvo nurodyti, Kęstutaičių identifikacija istorikams tapo rimta ir iki šiol aktualia problema.

Pirmasis ją išspręsti pamėgino Janas Dlugošas [7, 384]. Dėl Vytauto, Žygimanto ir Tautvilo rūpesčių nekilo: XV a. antrojoje pusėje jie tebebuvo gerai prisimenami. Prieinami šaltiniai – Vygando Marburgiečio kronika [11, 119] ir turbūt 1401 m. Vilniaus Radomo sutarties tekstas [5, 72] – leido J. Dlugošui identifikuoti ir ketvirtąjį Kęstutaitį – Vaidotą. Bet kitais dviem atvejais garsusis lenkų istorikas suklydo: Kęstučio sūnumis įvardijo jo sūnėną Patriką Narimantaitį [19, 59–67] bei didiką Vaišviltą (Vaišvilą) [6, 118–119].

XVI a. rašytas Lietuvos metraščių platusis sąvadas (Bychovco kronika) Vaišviltą atmetė, bet prie Kęstučio sūnų priskyrė dar vieną jo sūnėną – Andrių Algirdaitį [10, 81].

XIX a., kai buvo paskelbti XIV–XV a. pradžios Prūsijos ir Livonijos kronikų tekstai, atsirado galimybė identifikuoti anksčiau Algirdaičiu laikytą [7, 384; 11, 168] Kęstučio sūnų Butautą Henriką, 1365 m. perbėgusi pas kryžiuočius ir su jų pagalba nesėkmingai bandžiusį užimti Vilnių [6, 118–119]. Kartu atsirado galimybė atsisakyti ir menamo Andriaus Kęstutaičio. Tačiau dėl Patriko diskusijų nekilo, ir istoriografijoje nejučiomis ėmė figūruoti du skirtingi asmenys: Patrikas Narimantaitis ir Patrikas (arba Patirgas) Kęstutaitis. Nesusipratimą išaiškino tik lenkų istorikas Janas Tengovskis (Jan Tęgowski) [19, 59–67], tačiau po jo tyrimo vėl iškilo klausimas dėl šeštojo Kęstučio sūnaus.

Ar įmanoma jį identifikuoti?

Atrodytų, viskas paprasta: Vygandas Marburgietis rašo, kad Butautas į Prūsiją atbėgo „su savo broliu Survila“ [11, 130], taigi šaltinio informacija vienareikšmiška. Bet atsitiko taip, kad istoriografijoje ji liko neįvertinta. Pirmasis kunigaikštiška Survilos kilme suabejojo iškilus XIX a. istorikas Johanas Foigtas (Johannes Voigt) [21, 176]. Juo pasekė Vygando Marburgiečio kronikos leidėjas bei komentatorius Teodoras Hiršas (Theodor Hirsch) [17, 550–551]. Tikriausiai istorikus išmušė iš vėžių tai, kad šaltiniuose buvo minimi dar du Survilos – Tomas ir Jonas (Hansas), XIV a. pabaigoje pasižymėję kaip Vokiečių ordino vertėjai, vedliai, derybininkai [17, 550–551]. Kadangi, šaltinių liudijimu, jiedu buvo broliai [18, 139], o pavardžių XIV a. lietuviai dar neturėjo, peršasi išvada, kad Survila buvo Tomo ir Jono tėvavardis, t. y. kad šie broliai buvo Butautą pas kryžiuočius atlydėjusio Survilos vaikai. Yra ir kitų faktų bei aplinkybių, parvirtinančių Vygando Marburgiečio teiginį ir skatinančių pripažinti Survilą tikru Butauto broliu bei Kęstučio sūnumi.
2008 m. autorė publikavo savo samprotavimus minėtu klausimu straipsnyje „Survila – užmirštas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus“ [1, 75–80], tačiau dabar atsirado priežasčių sugrįžti prie šios temos.

2012 m. lenkų istorikas Gžegožas Bialunskis (Grzegorz Białuński) paskelbė išsamų Tomo ir Jono Survilų (Survilaičių) bei jų palikuonių karjeros Prūsijoje tyrimą [2, 13–43]. Šios giminės kilmės problemos G. Bialunskis nuodugniau nenagrinėjo, pasikliaudamas vyraujančia T. Hiršo suformuota nuomone, tačiau jis išaiškino kelis kitus iš T. Hiršo komentarų į istoriografiją patekusius netikslumus, taip pat pateikė naujos medžiagos apie Survilos palikuonių veiklą Prūsijoje.

G. Bialunskio tyrimas parodė, kad kai kurie autorės 2008 m. straipsnyje išdėstyti argumentai buvo grįsti klaidingomis šaltinių interpretacijomis ir kad jų reikia atsisakyti (šios problemos bus aptartos toliau tekste). Be to, atsirado poreikis įvertinti, kaip G. Bialunskio nustatyti nauji Tomo ir Jono Survilų (Survilaičių) biografijų faktai dera su prielaida apie jų kilmę iš Kęstučio giminės. Taigi šio straipsnio tikslas – atlikti Survilos kilmės analizę iš naujo, patikslinti argumentaciją, o kartu išsamiai išnagrinėti jo ir jo palikuonių likimą bei veiklą, nes ankstesniame straipsnyje tai nebuvo padaryta.

Šaltinių liudijimai apie Survilos ir jo palikuonių kilmę

Kaip minėta, Survilos nepripažinimą Kęstučio sūnumi lėmė J. Foigto [21, 176] ir T. Hiršo [17, 550–551] nepasitikėjimas Vygando Marburgiečio informacija, kurį išprovokavo painiava su Survilomis, pakišusi mintį, kad Vygando Marburgiečio tekstą reikia interpretuoti kažkaip kitaip.
J. Foigtas (o paskui jį ir T. Hiršas) mėgino spręsti dilemą teigdami, kad kituose šaltiniuose, pasakojančiuose apie Butauto pabėgimą, Survila neminimas, o žodis „frater“, kuriuo jis apibūdinamas Vygando Marburgiečio kronikoje, galėjo reikšti ne tik brolį, bet ir pusbrolį ar šiaip giminaitį [21, 176].
Vygando Marburgiečio kronika išties pasiekė mus tik nelabai kruopštaus lotyniško vertimo pavidalu ir tame vertime pasitaiko klaidų – taip pat ir nusakant giminystės ryšius [11, 198]. Vis dėlto autoritetingieji istorikai neatkreipė dėmesio į faktą, kad XVI a. Prūsijos kronikininkas Kasparas Šiucas, naudojęsis Vygando Marburgiečio kronikos originalu, paliko nedviprasmišką liudijimą: „Vygandas vadina juos [Butautą ir Survilą] jo [Kęstučio] sūnumis“ [11, 239]. Tiesa, pats K. Šiucas, kažkieno suklaidintas, pervadino Butautą Algirdo sūnumi, o Survilą apskritai išbraukė ir pakeitė Karigaila [11, 239]. Tačiau šiuo atveju svarbiausia, kad jo informacija užkerta kelią bet kokioms abejonėms dėl Vygando Marburgiečio kronikos vertimo atitikties originalui šiuo konkrečiu atveju.

O į tai, kad Vygandas Marburgietis mini Survilą tik vieną kartą ir kad kitur (pvz., Hermano Vartbergės kronikoje [6, 100–101]) pateiktuose Butauto pabėgimo pas kryžiuočius aprašymuose Survila visai neminimas, galima atsakyti, kad jaunesnieji Vytauto broliai, lydėję jį į Prūsiją 1382 ir 1390 m., taip pat minimi toli gražu ne kiekvienoje kronikoje [11, 184, 198]. Apie juos sužinome tik iš korespondencijos [5, 2] arba atsitiktinių pastabų [11, 199, 368]. Taigi kryžiuočių kronikininkai nebuvo linkę skirti pernelyg daug dėmesio pagrindinių veikėjų palydovams.

Atsižvelgiant į išdėstytus pastebėjimus, priežasčių abejoti Vygando Marburgiečio informacija apie Survilos kilmę nėra, juolab kad kronikininkas buvo bemaž įvykių amžininkas ir greičiausiai asmeniškai pažinojo Survilos sūnus Tomą ir Joną.

Survilos priklausymą Gediminaičių giminei liudija ir kiti šaltiniai.

Pirmiausia paminėtinas J. Dlugošo pasakojimas apie tai, kad 1336 m. spalio 16 d. Mozūriją užpuolė „Gedimino sūnūs“ Algirdas, Kęstutis, Kaributas, Patrikas, Liubartas, Survila ir Butautas, taip pat rusų kunigaikštis Patrikas, Danilo sūnus [7, 162]. Istoriografijoje pripažįstama, kad apie 1336–1340 m. lietuviai tikrai kariavo su mozūrais (galbūt dėl Palenkės) [3, 62; 13, 354], tad J. Dlugošo pasakojimas vertas dėmesio, juolab kad jis akivaizdžiai buvo perimtas iš kažkokio ankstyvesnio šaltinio.

Jame yra du akivaizdūs neatitikimai: 1) Gedimino sūnūs suplakti su anūkais; 2) Kaributo paminėjimas anachroniškas, nes šis Algirdo sūnus gimė tik XIV a. 6-ajame dešimtmetyje [20, 105]. Vis dėlto istoriografijoje jau bemaž įsivyravo nuomonė, kad Kaributo vardą J. Dlugošas įrašė netyčia ir kad iš tikrųjų jis turėjo omenyje Gedimino sūnų Karijotą – vardai panašūs, todėl galėjo būti supainioti [8, 8]. Gedimino sūnų ir anūkų suplakimą į vieną grupę taip pat galima paaiškinti elementariu žodžio „anūkai“ praleidimu. Kadangi kunigaikštis Patrikas Danilovičius griežtai atskiriamas nuo Gediminaičių, manytina, kad J. Dlugošas (ar jo naudoto pirminio šaltinio autorius) Survilą prie valdančiosios dinastijos atstovų priskyrė sąmoningai ir turbūt neatsitiktinai paminėjo jį greta Butauto.

Kitą bloką sudaro šaltiniai apie vieną iš 1365 m. Prūsijoje viešėjusių ir žygyje į Lietuvą dalyvavusių aukštakilmių Ordino svečių – 11-ąjį Varviko grafą Tomą de Bošaną (Thomas de Beauchamp) (1313–1369) [2, 15; 4, 172]. Pasak įvykių metu rašytos Džono iš Redingo ir anonimo 1346–1367 m. kronikos [4, 172], taip pat ir šiek tiek vėlesnių Varviko grafų šeimos pasakojimų [2, 15], Tomas de Bošanas po žygio parsivežė į Angliją „Lietuvos karaliaus sūnų“ su dviem palydovais ir 1366 m. gegužės 19 d. iškilmingai pakrikštijo jį Londone savo vardu. Istoriografijoje pripažįstama, kad Tomo de Bošano krikštasūniu tapo Tomas Survila, bet atkakliai tvirtinama, kad Lietuvos karaliaus sūnumi jis buvo pavadintas per klaidą [2, 15; 16, 16]. Vis dėlto tokią poziciją akivaizdžiai lemia išankstinis skepticizmas dėl Tomo de Bošano krikštasūnio aukštos kilmės. O iš tikrųjų reikia turėti omenyje, kad Tomas de Bošanas buvo vienas iš kilmingiausių ir įtakingiausių tuometinės Anglijos didikų, todėl daug labiau tikėtina, kad jo krikštasūniu tapo Gediminaitis, t. y. jo paties rangą atitinkantis asmuo.

Gluminti galėtų nebent tai, kad Tomas Survila vadinamas „Lietuvos karaliaus sūnumi“, tačiau ir čia nėra jokios klaidos. Vokiečių ordino kronikininkai lietuvišką „kunigaikščio“ („kunigo“) titulą paprastai versdavo könig (lot. rex) – pvz., taip Vygandas Marburgietis titulavo Butautą [17, 550], todėl neturėtume stebėtis, kad anglai pasekė šiuo pavydžiu. Atitinkamai čia aptariamuose angliškuose šaltinuose figūruojantis įrašas apie „Lietuvos karaliaus sūnų“ turėtų reikšti „lietuvių kunigaikščio sūnų“, o tai tiksliai atitinka Tomo Survilos statusą.

Žodžiu, Survilos buvimą Kęstučio sūnumi ir (arba) jo Gediminaitišką kilmę liudija du vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai ir viena tarpusavyje susijusių šaltinių grupė. Žinant bendrą nagrinėjamo laikotarpio šaltinių būklę, to turėtų užtekti: juk Butautą Kęstučio sūnumi taip pat pripažįstame tik Hermano Vartbergės kronikos pagrindu [6, 118–119], – J. Dlugošo [7, 162, 384] ir Vygando Marburgiečio [11, 239] pateikiami duomenys apie jo kilmę neaiškūs arba prieštaringi. Bet jeigu skeptikams įrodymų vis dar nepakaktų, užbėgdami už akių tyrimui, pasakysime, kad, nelaikant Survilos Kęstutaičiu, bus labai sunku paaiškinti kai kurias jo sūnų ir anūko Jono Jonaičio Survilos biografijų detales. Šios detalės papildys įrodymų visumą.

Vis dėlto, prieš pereinant prie jų, reikia aptarti bendrą Survilos ir jo palikuonių gyvenimo kelią, nes, identifikavus Survilos kilmę, iškyla būtinybė tikslinti ne tik Kęstučio giminės genealogiją, bet ir tikrus bendrosios XIV a. Lietuvos istorijos niuansus.

Survila ir kiti vyresnieji Kęstutaičiai

Remiantis J. Dlugošo žinute apie Survilos dalyvavimą žygyje į Mazoviją 1336 m. rudenį [7, 162], jo gimimą turėtume datuoti ne vėliau kaip 1320 m. Butautą, atsižvelgiant į jo vadovaujamą vaidmenį 1365 m. įvykiuose [6, 118–119; 11, 239], reikėtų laikyti vyresniuoju broliu, tad jis turėjo gimti ne vėliau kaip 1318 m. Kęstučio pirmosios vedybos atitinkamai būtų datuotinos maždaug 1317 m., o jo paties gimimas – maždaug 1300 m., atmetant J. Tengovskio pastangas jį vėlinti [20, 196]. Pernelyg ilgo Kęstučio gyvenimo šiuo atveju negalima laikyti tinkamu kontrargumentu, nes ilgaamžiškumas buvo būdingas Gediminaičių bruožas. Tiesa, kadangi pirmoji Kęstučio santuoka maždaug sutapo su Gedimino atėjimu į valdžią, galima spėti, kad ji buvo išnaudota giminės pozicijoms sustiprinti, ir tai galėjo jas šiek tiek paankstinti. Vis dėlto Kęstučio gimimo negalima nukelti vėliau 1302 m.
Pirmojoje santuokoje Kęstutis susilaukė trijų sūnų: Butauto, Survilos ir Vaidoto, kurį tenka laikyti jauniausiuoju iš trijų brolių. Vaidotas greičiausiai gimė XIV a. 3-iajame dešimtmetyje – belieka tik pritarti nuomonei, kad, vadovaudamas Kauno gynybai 1362 m. pavasarį, jis turėjo būti jau subrendęs vyras [8, 9–10].

Kęstučio karjera klostėsi sėkmingai, tad šviesios perspektyvos vėrėsi ir jo sūnums. 1337 m. prie Bajerburgo žuvus neįvardytam Trakų kunigaikščiui [11, 86], Kęstutis tapo Trakų ir Žemaitijos valdovu. Po Gedimino mirties jam buvo numatyta antra vieta valstybėje.

Tiesa, Gedimino įpėdinis Jaunutis norėjo šalia savęs matyti kitą brolį – Narimantą, bet taip tik sukomplikavo savo padėtį. 1344–1345 m. sandūroje Kęstutis įvykdė perversmą [10, 313]. Jo sąjungininkas Algirdas nespėjo, o gal net sąmoningai pavėlavo į Vilniaus užėmimo operaciją, tad Kęstutaičiams bent trumpam turėjo žybtelėt viltis: gal tėvas ryšis pasilaikyti valdžią sau? Tuomet Butautas būtų tapęs sosto įpėdiniu, o Survila – antruoju asmeniu šalia jo. Tačiau Kęstutis, nieko nepaisydamas, pasiūlė sostą Algirdui, ir, jeigu Butautas po šito liko bent jau Trakų paveldėtoju, tai Survila bendroje dinastijos hierarchijoje smuktelėjo į nepalyginamai žemesnę vietą.

Vis dėlto svarbiausią impulsą Kęstutaičių konfliktui su tėvu turėjo duoti jo antroji santuoka – tarp istorikų tokia nuomonė vis labiau populiarėja [8, 9]. Taigi apie 1349 m. Kęstutis, kuris tuomet greičiausiai jau našlavo, vedė Birutę – iš visko sprendžiant, ganėtinai pikantiškomis aplinkybėmis [10, 72–73, 223], ir netrukus paaiškėjo, kad savo įpėdiniu jis linksta skirti jos pirmagimį Vytautą [9, 81; 10, 313]. Tokį Kęstučio nusistatymą akivaizdžiai palaikė Algirdas, kuris 1350 m. irgi buvo vedęs jauną žmoną ir irgi teikė pirmenybę jos sūnums [9, 81; 10, 313].

Kol Vytautas buvo mažas, vyresnieji Kęstutaičiai dar galėjo puoselėti viltį, kad tėvas mirs pirmiau, nei pamotės pirmagimis taps pajėgus perimti valdžią. Tačiau Kęstutis vis gyveno, Vytautas vis augo. Be to, Birutė susilaukė dar dviejų sūnų – Žygimanto ir Tautvilo, todėl buvo galima manyti, kad, jeigu Vytautui kas nors atsitiktų, Kęstutis paliktų Trakus vienam iš jų.

Vyresniuosius sūnus jis, aišku, irgi stengėsi aprūpinti. Butautui buvo duotas Drohičinas [20, 204]. Survila taip pat galėjo gauti valdų Palenkėje – kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Survilos dvaras, tapatintinas su Surviliškėmis prie Trobų [17, 706], greičiausiai priklausė ne jam, o bendravardžiui bajorui Survilai Gedgaudaičiui, minimam 1401 m. Vilniaus Radomo sutarties liudininkų sąraše, nes šiame krašte buvo ir jo brolio Mingailos iš Dieveniškių valdos [17, 699–700; 14, 270]. Vaidotui, atrodo, buvo patikėtas Kaunas ir visos Nemuno gynybinės linijos kuravimas [8, 11] – tikėtina, kad būdamas jauniausias iš pirmojoje Kęstučio santuokoje gimusių sūnų, jis nepuoselėjo tokių didelių ambicijų kaip vyresnieji broliai ir todėl nerodė tokio didelio nepasitenkinimo antrosiomis tėvo vedybomis, už ką Kęstutis jam atsilygino didesniu pasitikėjimu. Tačiau tai turėjo kurstyti dar didesnį Butauto ir Survilos nepasitenkinimą.

Lūžis įvyko 1365 m. [6, 118–119; 11, 239]. Vytautui tuo metu buvo maždaug penkiolika – paskutinis momentas, kai jį dar buvo galima tikėtis pašalinti iš kelio. Be to, kaip tik apie tą laiką, anksčiau (bent mūsų turimomis žiniomis) bevaikiu buvęs Butautas pats susilaukė sūnaus [18, 115; 20, 204]. Tai galėjo tapti papildomu akstinu imtis veiksmų.

Butautas užsimojo plačiai – ne tik prieš tėvą, bet ir prieš dėdę Algirdą. Survila palaikė brolį [11, 239]. Galbūt jam netgi teko kurstytojo vaidmuo, nes, kaip minėta, jeigu Butautui būtų pavykę užimti Vilnių, Survilai būtų tekę Trakai. Vaidotas į sąmokslą, matyt, nebuvo įtrauktas: 1362 m. dramatiškai praradęs Kauną ir kurį laiką pabuvęs kryžiuočių belaisviu [11, 119], jis vargu ar būtų pritaręs vyresniųjų brolių planui pasinaudoti Ordino parama. Be to, Vaidotas neturėjo priežasčių juos remti – Butauto ir Survilos pergalė nebūtų pakeitusi jo padėties, o pralaimėjimo atveju jis būtų netekęs visko.
Vis dėlto Butautui ir Survilai reikėjo rėmėjų, ir galima spėti, kad jie orientavosi į kai kuriuos Algirdo ir Kęstučio valdžia nepatenkintus pusbrolius – pvz., į Gardiną valdžiusį Patriką Narimantaitį (kadangi iškart po nepavykusio Butauto žygio į Lietuvą Partikas buvo pašalintas iš Gardino ir išsiųstas toliau nuo pagundos valdyti rusų žemių [11, 125], peršasi prielaida, kad jo lojalumas buvo sukėlęs abejonių). Butauto ir Survilos šalininkų turėjo būti ir tarp Lietuvos didikų.

Taigi, naudodamiesi Algirdo ir Kęstučiu išvykimu į Volynę, 1365 m. liepos mėn. Butautas pradėjo veikti. Šaltinių pasakojimai apie jo maištą painūs ir prieštaringi, tačiau aišku, kad kažkas nuo pat pradžių pakrypo ne taip, kaip buvo sumanyta. Darsūniškio seniūnas Dirsūnas suėmė Butautą. Survilai pavyko išvaduoti brolį, paimti į nelaisvę Dirsūną ir su keliolika palydovų prasibrauti į Prūsiją, kur visi buvo iškilmingai pakrikštyti Karaliaučiuje; Butautas gavo Henriko vardą [6, 118–119; 11, 130, 239]. Atsižvelgiant į angliškų šaltinių [2, 15; 4, 172] liudijimus, belieka teigti, kad Survilos sūnų – bent jau būsimojo Tomo – tarp Butauto palydovų dar nebuvo. Greičiausiai jie liko slapstytis Lietuvoje ir prie tėvo bei dėdės prisidėjo tik tada, kai šie sugrįžo su Ordino pajėgomis.

Žygis prasidėjo rugpjūčio 15 d. Kryžiuočiai buvo sutelkę didelę kariuomenę – Butauto ir Survilos atvykimas jiems, matyt, nebuvo netikėtas. Bet ir vėl viskas klostėsi ne taip, kaip planuota. Kryžiuočiai siaubė kraštą, lietuviams teko apleisti Maišiagalą ir Kernavę, tačiau į Butauto pusę niekas nestojo. Vilniaus seniūnas atsisakė perduoti jam pilį. Smulkesnius rėmėjus – pvz., bajorą Joną – atgrasė kryžiuočių arogancija: šie sudegino jo dvarą, o protestuojantį šeimininką paėmė į nelaisvę. Nuo Butauto pabėgo netgi jo paties tarnai [11, 131–132]. Žodžiu, maištininkai-perbėgėliai pasirodė apgailėtinai.

Aiškiai gėdydamasis likti Prūsijoje, Butautas patraukė pas imperatorių Karolį ir likusį gyvenimą praleido jo dvare. Jo paties sūnus Vaidutis liko Lietuvoje [18, 115; 20, 204] ir turbūt pateko į Vaidoto globą. Butautas mirė, kaip spėjama, apie 1380–1381 m. ir buvo palaidotas Prahoje, 1413 m. Vytautas už jį užsakė mišias [20, 204].
Apie Survilos likimą šaltiniai tyli, bet, kadangi jam nebuvo suteiktos valdos Prūsijoje, o vieną iš jo sūnų Tomas de Bošanas išsivežė į Angliją [2, 15; 4, 172], peršasi išvada, kad Survila žuvo žygio į Lietuvą metu arba mirė iškart po jo. Be to, galima spėti, kad prieš mirtį tarp jo ir Butauto įvyko konfliktas – tai vienintelis paaiškinimas, kodėl Butautas nesiėmė globoti sūnėnų pats ir leido Tomui de Bošanui išsivežti vieną jų kartu su savimi į Angliją. Kitas Survilos sūnus, per krikštą gavęs Jono vardą, taip pat nelydėjo dėdės į Prahą – iš visko sprendžiant, jis liko Prūsijoje, galbūt taip pat globojamas krikštatėvio, nors nežinome, kas jis buvo.

Beje, faktas, kad 1365 m. kryžiuočiai nė vienam iš Survilaičių nesuteikė valdų, byloja, kad tuo metu jie dar nebuvo pakankamai subrendę, kad gyventų savarankiškai. Kadangi pirmosios valdos Survilaičiams buvo suteiktos 1370 m. birželio mėn. [2, 16, 30], jų gimimą galima datuoti XIV a. 6-ojo dešimtmečio pradžia. Toks datavimas derinasi su numanomu paties Survilos gimimu 1320 m., nors spėtina, kad, skirtingai negu tėvas, Survila vedė sulaukęs brandaus amžiaus, būdamas maždaug trisdešimties.

Kęstučio anūkai Vokiečių ordino tarnyboje

Tomas Survila galėjo gyventi Anglijoje iki savo krikštatėvio mirties 1369 m. lapkričio mėn. Po to jis, matyt, parkeliavo į Prūsiją ir, kaip jau minėta, 1370 m. birželį kartu su broliu Jonu, kuriam prisegamas neaiškios, greičiausiai pravardinės kilmės prievardis Kille (vok. švelnus, ramus, meilus), gavo Trintekaimio (Trinkheimo) dvarą Brandenburgo komtūrijoje, į pietryčius nuo Karaliaučiaus. Žemės valdą sudarė 80 žagrių [2, 16, 30]. Norint teisingai įvertinti Survilaičių statusą Prūsijoje, verta palyginti jiems suteiktas valdas su tuo, kas buvo duodama kitiems lietuvių perbėgėliams. Chronologijos ir statuso požiūriu artimiausias būtų Manstas, perbėgęs į Prūsiją 1321 m.: jis buvo pasižymėjęs karvedys, bet žemės gavo nepalyginamai mažiau – vos 25 žagres [15, 224]. Taigi Survilaičiams skirtų valdų dydis taip pat byloja apie jų išskirtinę kilmę. 1377 m. broliams buvo skirta dar 15 žagrių žemės netoli nuo Trintekaimio [2, 16, 30]. Iš viso Survilaičiai Prūsijoje užgyveno apie 400 žagrių [2, 38]. Vis dėlto, nepaisant turtų, Survilaičiai negalėjo svajoti net apie kukliausią vietą valdžios hierarchijoje – jiems buvo lemta likti Ordino tarnais, nors ir gerai apmokamais.

O Lietuvoje laimė šypsojosi Vytautui. Jam sekėsi kare [11, 158], jis buvo nekvestionuojamas Kęstučio įpėdinis ir geriausias Algirdo įpėdinio Jogailos draugas [10, 313]. Net Vaidotas pasitraukė jam iš kelio: mainais už lojalumą gavęs Naugarduką [5, 72], jis ten ramiai pasimirė [8, 13]. V. Jankausko prielaidai, kad Vaidotas mirė bevaikis, o 1384 m. Vytauto sutartį su Ordinu liudijęs Naugarduko kunigaikštis Jurgis iš tikrųjų buvo Naugardo kunigaikštis Jurgis Narimantaitis [8, 14], negalima pritarti, nes minėtoje sutartyje Jurgis nedviprasmiškai vadinamas Vytauto brolio sūnumi [5, 4]. Tačiau ši sutartis rodo, kad Jurgis Vaidotaitis buvo lojalus Vytautui, o prieš tai, matyt, ir Kęstučiui, todėl atrodė, kad niekas negali sukliudyti Vytautui paveldėti Trakų.

Survilaičiai vargu ar galėjo į tai ramiai žiūrėti: Vytauto sėkmė pernelyg ryškiai kontrastavo su jų pačių priklausoma padėtimi svetimame krašte. Turbūt Survilaičių vietoje bet kas būtų svajojęs apkartinti gyvenimą nekenčiamam giminaičiui, ir štai 1379 m. tokia proga pasitaikė.

Lietuviai brandino krikšto planą. Katalikų bažnyčioje prieš metus buvo įvykęs skilimas. Romos popiežius Urbonas grūmėsi su Avinjono popiežiumi Klemensu, tad buvo didelė tikimybė, kad bent vienas iš varžovų susivilios galimybe tapti Lietuvos krikštytoju. Tai būtų tapę rimtu koziriu kovoje dėl krikščioniško pasaulio pripažinimo, todėl mainais lietuviai iš tiesų būtų galėję reikalauti užkirsti kelią Ordino agresijai. 1379 m. liepą Skirgaila buvo išsiųstas į diplomatinį turnė populiarinti šio plano [11, 160], o Kęstutis tuo tarpu spaudė kryžiuočius: gegužę jis užėmė Klaipėdą [11, 160], kiek vėliau Ekersbergą [11, 163]. Kryžiuočiai rengė vieną žygį po kito [11, 158–159, 162–163], bet tai buvo menka paguoda, nes lietuvių krikšto planui prijautė Mazovijos kunigaikščiai [12, 517, 519], Varmės vyskupas Henrikas ir netgi Brandenburgo (anksčiau – Osterodės) komtūras Giunteris Hohenšteinas [11, 169–170], kuris buvo Kęstučio dukters Mazovijos kunigaikštienės Danutės Onos krikštatėvis [9, 314; 10, 70]. Reikėjo skubiai kažką daryti, ir kryžiuočiai metė į žaidimą Tomą Survilą.

1379 m. rugpjūčio mėn. didžiojo maršalo Kunono Hatenšteino pavedimu jis kaip vertėjas lydėjo Balgos komtūrą į derybas su Kęstučiu, kurios įvyko, lietuvių ir kryžiuočių kariuomenėms susiėjus prie Neries ties Kaunu [11, 163].

Iš pažiūros kuklus Tomo amplua šiose ir daugelyje vėlesnių derybų galėjo būti vienas iš veiksnių, skatinusių J. Foigtą bei T. Hiršą laikyti jį tiesiog bajoru. Bet ar tikrai Tomo užduotis tebuvo vertėjavimas? Kęstutis mokėjo vokiškai – 1361 m. bėgdamas iš Marienburgo, jis netgi sugebėjo apsimesti Vokiečių ordino riteriu [11, 111]. Kituose epizoduose Vygandas Marburgietis taip pat vaizduoja Kęstutį bendraujantį su Ordino pareigūnais be vertėjų [11, 112, 117, 157]. O štai šiuo atveju Tomas Survila specialiai nurodytas… Taigi galima spėti, kad vertėjavimas tebuvo dingstis pasodinti Tomą šalia jo senelio, o tikrasis Kunono Hatenšteino tikslas buvo tiesiog paaitrinti senas Trakų kunigaikščio žaizdas. Vygandas Marburgietis tai, matyt, suprato, ir todėl Tomo Survilos vertėjavimas jam pasirodė dėmesio vertas faktas.

1379 m. rudenį Tomas Survila vėl nusipelnė būti paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje. Jis buvo pasiųstas į Trakus – vėlgi kaip sutartį su lietuviais sudaryti turėjusios Ordino delegacijos vertėjas. Po to ši delegacija – o kartu ir Tomas Survila – vyko į Vilnių papildomai derėtis su Jogaila ir jo motina Julijona [11, 169–170]. Iš išlikusio kryžiuočių laiško pastarajai žinome, kad pasiuntiniai turėjo jai pranešti kažką labai svarbaus ir slapto apie Kęstučio nedorybes ir apie skriaudas, kurias jis neva daro ne tik kryžiuočiams, bet ir lietuviams [12, 517–519].

Verta pažymėti, kad Tomas buvo gyvas tokio Kęstučio nuskriausto lietuvio pavyzdys. Atsižvelgiant į gerėjančius Lietuvos ir Ordino santykius ir planuojamą krikštą, Tomas galėjo pareikšti norą grįžti ir, kadangi Kęstutis akivaizdžiai nebuvo linkęs priimti anūko išskėstomis rankomis, jis būtų turėjęs realią dingstį skųstis. Arba Tomas galėjo išdėstyti Julijonai savą 1365 m. įvykių versiją. Julijona buvo tų įvykių liudininkė, tačiau per keturiolika metų vertinimai galėjo pasikeisti – ypač atsiradus motyvui. O motyvas buvo, nes 1379 m. Julijonai jau pačiai knietėjo pašalinti Kęstutį ir Vytautą iš Trakų, idant ten galėtų įsikurti Skirgaila. Taigi didžioji kunigaikštienė buvo pasiruošusi klausytis kiršinančių Tomo Survilos kalbų.

Panašu, kad joms neliko abejingas ir Vaidutis Butautaitis. 1381 m. pradžioje, sulaukęs šešiolikos, jis pabėgo į Prūsiją, o iš ten patraukė į Prahą ieškoti tėvo [20, 115]. Tiesa, susitikti jiems, matyt, nepavyko, nes Butautas apie tą laiką mirė, ir niekur nepritapęs Vaidutis, per krikštą gavęs Jono vardą, galiausiai buvo priglobtas Jogailos [20, 205–206]. Bet tai buvo vėliau, o kol kas tarp Ordino ir Kęstučio vyko negailestingas nervų karas, ir Tomas Survila, kaip matome, jame vaidino svarbų vaidmenį. Būdamas Vytauto ir Jogailos bendraamžis, jis turėjo gerai pažinoti savo giminę ir jausti, kam ką pašnabždėti, kokius skaudulius užgauti.

Jis nedalyvavo slaptos Dovydiškių sutarties sudaryme 1380 m. gegužės 31 d. [11, 169], bet galėjo prisidėti prie jos turinio atskleidimo Kęstučiui, siekiant jį nuteikti prieš Jogailą. Pasak Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio, perspėjimą atsiuntė jau minėtas Giunteris Hohenšteinas [9, 314]. Neabejotina, kad jis tai padarė iš draugiškumo Kęstučiui, tačiau panašu, kad Giunteriu Hohenšteinu buvo manipuliuojama – jis mirė 1380 m. liepos 22 d. [11, 340], o prieš tai tikriausiai sirgo, todėl vargu ar galėjo suvokti, kad jo perspėjimas Kęstučiui tik pakenks. Be to, Giunterio Hohenšteino galimybės gauti informaciją apie Dovydiškių sutarties sudarymą ir jos turinį buvo ribotos, todėl visai įmanoma, kad apie rezgamą klastą jam pranešė Tomas Survila, kurio dvaras buvo Brandenburgo komtūrijoje [2, 30], ir kurį Giunteris Hohenšteinas turėjo pažinoti bent jau iš Trakų derybų. Pats Tomas Survila informaciją galėjo gauti iš Diršau teisėjo Alberto Liuchtenbergo, kuris dalyvavo ir sudarant Dovydiškių sutartį, ir Trakų derybose [11, 169]. Taigi Tomui buvo nesunku suvaidinti susirūpinimą senelio likimu ir tokiu būdu paskatinti mirštantį komtūrą imtis veiksmų, galiausiai pražudžiusių žmogų, kurį jis siekė apginti.

Kaip bebūtų, 1381–1382 m. Tomas Survila galėjo švęsti pergalę. Kryžiuočių uoliai kurstomas konfliktas tarp Kęstučio ir Jogailos galų gale įsiplieskė visu smarkumu – prasidėjo perversmai, žudynės. Kęstutį pasmaugė, Birutę nuskandino, Vytautas pabėgo, bet jam tebuvo likęs vienintelis kelias – į Prūsiją, Butauto ir Survilos pramintu keliu.

Vėlgi Tomas ir jo brolis Jonas turėjo džiūgauti, įsivaizduodami, kaip nekenčiamas giminaitis dabar ves kryžiuočius į Vilnių ir patirs tokį pat žeminamą pralaimėjimą, kaip kažkada jų tėvas ir dėdė.

Bet Vytautas nebuvo nei Butautas, nei Survila. Jo kovą daugelis laikė teisėta ir pagrįsta. Jo pusėn stojo žemaičiai [11, 184] ir Trakų įgula atkėlė jam vartus [11, 185]. Tiesa, Trakus Jogaila netrukus atsiėmė [16, 128], tačiau galiausiai vis dėlto ryžosi pakviesti Vytautą atgal. Ir Vytautas sugrįžo, pakeliui sunaikinęs kryžiuočių pilis Panemunėje [11, 188].

Ordinas pakilo į keršto žygį. Tomas ir Jonas irgi neliko nuošaly. 1385 m. jie dalyvavo Lietuvos puolime ir išgelbėjo kryžiuočių kariuomenę nuo pralaimėjimo, išvesdami ją iš apsupties per slaptą Nemuno brastą [18, 139–140]. Vėliau Jonas Survila (tiksliau, jo tarnas Medytis) prisidėjo ir prie kitų žygių į Lietuvą maršrutų rengimo [17, 550–551]. Galbūt atsižvelgiant į tai, Jonas Survila buvo apdovanotas papildomomis valdomis – gavo 30 žagrių žemės Tevelaukyje (dabar – Tarlavkų kaimas Lenkijoje) [2, 31, 39–40].

O Vytautas taip ir neatgavo iš Jogailos Trakų ir 1389 m. pabaigoje vėl buvo priverstas kreiptis pagalbos į Ordiną.

Šį kartą kryžiuočiai jau nebuvo linkę juo aklai pasitikėti, todėl neverta stebėtis, kad į derybininkų grupę, kuri 1390 m. sausį buvo pasiųsta pas Vytautą, buvo įtrauktas ir Tomas Survila [11, 198]. T. Hiršas manė, kad tuo metu jis buvo Rastenburgo viršininkas [17, 550–551], juo sekė ir autorė savo ankstesniame straipsnyje [1, 77], bet dabar tenka atsisakyti ankstesnių tvirtinimų ir pritarti G. Bialunskio prielaidai, kad šiose derybose Tomas Survila oficialiai vėlgi buvo „tik vertėjas“. Kronikos teksto vertimas skamba taip: „Magistras pasiuntė Balgos komtūrą Arnoldą [iš] Burgeno, brolį Markvardą Zalcbachą, poną Tomą Survilą, Rastenburgo viršininką, kad per vertėją, vardu Komotas Ciolneris, išdėstytų Vytautui, ką pavedė magistras“ [11, 198]. Tačiau G. Bialunskis mano, kad Komotas Ciolneris yra iškraipytas tuometinio magistro Konrado Ciolnerio vardas, ir kad originalus Vygando Marburgiečio tekstas turėjo skambėti maždaug taip: pasiuntiniai turėjo išdėstyti Vytautui magistro Konrado Ciolnerio sąlygas per vertėją Tomą Survilą. Jo nuomone, Tomo Survilos negalima laikyti Rastenburgo viršininku, šias pareigas toliau turėjo eiti Godfrydas Kulė, minimas kaip Rastenburgo viršininkas 1389 m. [2, 18–19]. G. Bialunskio pastebėjimai verčia atsisakyti ankstesnių teiginių apie Tomo įstojimą į Ordiną ir karjerą jame. Vis dėlto tai nekeičia esmės: kaip ir ankstesniais atvejais, galime spėti, kad 1390 m. derybose Tomas vaidino svarbų vaidmenį, kuris neapsiribojo vien vertėjavimu.
Vytautui šios derybos buvo sunkios: kad gautų Ordino paramą, jam teko duoti daugybę įkaitų, įskaitant savo šeimos narius. Tačiau dviem metams nepraėjus, jis vėl apmulkino kryžiuočius ir šį kartą sugrįžo į Lietuvą kaip neabejotinas nugalėtojas: Jogaila jam atidavė ne tik Trakus, bet ir Vilnių.
Tomui ir jo broliui Jonui tai turėjo būti skaudus smūgis. Likimo ironija: dabar jie buvo vieni iš artimiausių Lietuvos valdovo giminaičių, o kartu – niekas, mažareikšmiai Ordino vasalai, neblogai aprūpinti kitų perbėgėlių fone, tačiau išruošiantys į karą vos keletą lengvai ginkluotų raitelių [2, 30].

Nebegalėdami būti lietuvių vidaus nesutarimų kurstytojais, Survilaičiai kryžiuočiams darėsi vis mažiau reikalingi, jų vaidmuo menkėjo. 1393 m. Tomas dar minimas kaip vieno taikos teismo dalyvis [2, 19], bet po to Survilaičių vardai šaltiniuose ima mirgėti tik Salyno sutarties išvakarėse, Vytautui pradėjus siekti taikos su Ordinu. 1397 m. Tomas vėl gavo žemių (120 žagrių šalia Tevelaukio), 1398 m. jis derino su Vytautu numatomų preliminarių derybų detales, 1399 m. vėl buvo pasiųstas pas Vytautą [2, 19–20]. Taigi galingojo giminaičio politikos vingiai darė įtaką netgi Survilaičių padėčiai Prūsijoje.

Tad gal vertėjo susitaikyti su likimu ir pamėginti pelnyti dėdės palankumą? Neatmestina, kad būtent dėl to 1399 m. vasarą Survilaičiai prisidėjo prie Prūsijos riterių, patraukusių į Vytauto organizuojamą kryžiaus žygį prieš totorius. Bet vėl likimo ironija – abudu žuvo Vorkslos mūšyje [18, 230–231], dengdami atsitraukimą to, kuriam tiek metų kenkė.

Giminė gimine palieka

Survilos palikuonių santykių su Vytautu istorija nepasibaigė su Tomo ir Jono mirtimi. Jonas Survila buvo sukūręs šeimą ir paliko keturis sūnus – Marką, Luką, Joną ir Motiejų [2, 22]. Anksčiau Jonas Jonaitis Survila buvo tapatinamas su tėvu, tačiau G. Bialunskis įtikinamai parodė tokio tapatinimo nepagrįstumą [2, 20], taigi autorei tenka pripažinti dar vieną – šįkart paskutinę – savo klaidą.

Pasak G. Bialunskio, Jonas Jonaitis Survila (arba Jonas Survila II, kaip jį vadina autorius) šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1399 m. kaip didžiojo magistro Konrado Jungingeno tarnas [2, 20]. Vėliau jis tarnavo jo broliui ir įpėdiniui Ulrichui. Jonui buvo pavedamos įvairios smulkios misijos, susijusios su Lietuva, pvz., 1408 m. jam buvo patikėta nuvežti Vytautui didžiojo magistro jam padovanotą liūtą, tačiau visa tai sužinome tik iš Ordino sąskaitų knygų [2, 20]. Kronikininkų dėmesio vertų darbų nei Jonas Jonaitis, nei jo broliai neatliko.

Tačiau atėjo 1410 m., Ordinas vos išvengė sunaikinimo, ir 1411 m. naujasis didysis magistras Henrikas Plauenas ėmėsi ieškoti kaltų. Kažkam paskundus, Jonas buvo apkaltintas Ordino paslapčių atskleidimu lietuviams ir neteko visų savo valdų. Istorija būtų banali, bet netikėtai įsikišo Jogaila su Vytautu. Abu parašė laiškus Henrikui Plauenui, įtikinėdami, kad kaltinimai Jonui yra nepagrįsti, ir reikalaudami grąžinti jam jo turtą. Henrikas Plauenas laikėsi savo. Tuomet Jogaila suteikė Jonui naujų valdų Lenkijoje – tai suponuoja faktas, kad XV a. 4-ajame dešimtmetyje Jono sūnus Jurgis reiškė pretenzijas į vieną kaimą Kujavijoje. Apie 1416 m., pasikeitus didžiajam magistrui, Jonas vis dėlto susigrąžino savo valdas Prūsijoje, kur ir baigė savo gyvenimą (paskutinį kartą minimas 1423 m.) [2, 21].

Ši istorijos pusė jau visai nebanali. Akimirkai užmirškime, kas buvo parašyta, ir grįžkime prie T. Hiršo teiginio, kad Survilos buvo tiesiog bajorai. Kaip tuomet paaiškinti Jogailos, Vytauto ir net paties Jono elgesį?

Tarkime, Jonas tikrai buvo lietuvių informatorius. Po demaskavimo Vytautas – būtent Vytautas, o ne Jogaila – būtų apdovanojęs jį už tarnybą ir iškilmingai pasveikinęs, grįžus į protėvių žemę. Vytautas tikrai nebūtų skelbęs, kad Jonas nekaltas, ir reikalavęs, kad kryžiuočiai grąžintų jam valdas. Pats Jonas irgi nebūtų veržęsis atgal į Prūsiją: Lietuvoje jis būtų buvęs didvyriu, būtų galėjęs siekti tolesnės karjeros. Kadangi jis grįžo, prielaida neteisinga.
Tarkime, kad Henriko Plaueno įtarimai buvo nepagrįsti, ir Jonas visuomet ištikimai tarnavo Ordinui. Tuomet Jogailos ir Vytauto užtarimas galėjo tik pabloginti padėtį, o svarbiausia – kodėl jie apskritai jautėsi įpareigoti ginti Joną ir aprūpinti jį valdomis? Dėl to, kad šis trečios kartos perbėgėlis atvežė Vytautui liūtą? Juokinga. Vytauto ir Jogailos veiksmai atrodo visiškai nelogiški.

Bet pripažinus, kas Jonas Jonaitis Survila buvo jų abiejų kraujo giminaitis, viskas stoja į vietas. Giminės solidarumas viduramžiais buvo vienas fundamentaliausių etinių principų. Tarpusavyje buvo galima kovoti kruvinai, tačiau svetimųjų skriaudžiamo saviškio gynimas tapdavo visos giminės garbės reikalu. Štai tuo ir galima paaiškinti Vytauto ir Jogailos veiksmus. Asmeninės simpatijos Jonui jie greičiausiai nejautė, bet kaip giminaitį jį reikėjo ginti, o nepavykus – suteikti prieglobstį.

Logiška ir tai, kad prieglobstį Jonui suteikė būtent Jogaila. Anksčiau lygiai taip pat jis buvo priglobęs Vaidutį Butautaitį ir pasirūpinęs, kad šis būtų paskirtas Krokuvos kanauninku bei universiteto rektoriumi [20, 206]. Vytautas aiškiai nebuvo linkęs priimti Lietuvoje savo vyresniųjų brolių palikuonių. Matyt, šeimos drama paliko pernelyg skaudžius prisiminimus.

Štai bemaž ir viskas, ką norėjosi pasakyti apie Survilą ir jo palikuonis jų Gediminaitiškos kilmės kontekste. Tolesnį Survilų giminės likimą išsamiai nušvietė G. Bialunskis. Prūsijoje Survilų giminė atsekama iki XVI a. pradžios. Atrodo, kad Survilos gyveno išlaidžiai, nes nuo XV a. 2-ojo dešimtmečio vidurio pradėjo išpardavinėti savo žemes. Su jais vis dar buvo skaitomasi: 1435 m. du Survilos giminės nariai – Mikalojus ir Jurgis (greičiausiai Jono Jonaičio Survilos sūnūs) – dalyvavo sudarant Ordino ir Lenkijos Kujavijos Bresto amžinosios taikos sutartį, kuria Ordinas įsipareigojo niekada neberemti pretendentų į Lietuvos sostą. Tačiau tarnavimas Ordinui darėsi vis mažiau naudingas, tad Trylikos metų karo metu Jurgio Survilos dėmesys nukrypo į Lenkiją, ir jis tapo gana svarbia figūra Ordinui priešiškoje Prūsijos žemių konfederacijoje. Jo sūnūs Tomas ir Dytrichas sekė tėvo pėdomis. Jie pardavė savo dvarus Ordinui pavaldžioje Prūsijoje ir persikėlė į Lenkijai atitekusią Tčevo (Diršau) sritį, vėliau dalyvavo jos savivaldoje. 1511 m. mirusiam Dytrichui net buvo pavykę pelnyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro palankumą ir gauti iš jo iki gyvos galvos valdyti Goliubo pilį [2, 23–30]. Turbūt galima pritarti G. Bialunskio prielaidai, kad Survilų orientacija į Lenkiją buvo susijusi su jų kilme [2, 38], tik verta patikslinti, kad toji kilmė buvo ne šiaip lietuviška, o Gediminaitiška.

Išvados

Survilos ir jo palikuonių istorijos tyrimas atskleidžia genealoginių studijų ir teisingo giminystės ryšių indentifikavimo svarbą.
Identifikavus Survilą kaip Kęstučio sūnų ir įvertinus jo paties sūnų gimimo laiką, atsiranda galimybė užbaigti diskusiją dėl Kęstučio santuokų skaičiaus, taip pat patikslinti jo vyresniųjų sūnų gimimo eiliškumą bei laiką. Atliktas tyrimas rodo, kad Butautas buvo vyriausias, Survila – antrasis, o Vaidotas – jauniausias iš Kęstučio pirmojoje santuokoje gimusių sūnų. Kęstučio santuoką galime datuoti 1317 m., nes 1336 m. Butautas ir Survila jau lydėjo tėvą žygyje į Mazoviją. Atitinkamai jo paties gimimą turėtume datuoti pačia XIV a. pradžia.

Be to, tampa suprantamesnės Butauto ir Survilos 1365 m. maišto priežastys. Kęstučio santuoka su Birute, Vytauto gimimas ir Kęstučio noras būtent jį matyti savo paveldėtoju, pakirto vyresniųjų Kęstutaičių lojalumą tėvui. Kadangi Kęstučio planams pritarė Algirdas, kuris savo įpėdiniu taip pat norėjo padaryti vyriausią sūnų iš antrosios santuokos, Butauto taikiniu turėjo tapti ne tik Trakai, bet ir Vilnius. Survila palaikė ar net kurstė brolį, nes sėkmės atveju Trakai ir antrojo žmogaus valstybėje statusas būtų atitekę jam. Savo ruožtu Vaidoto atsiribojimą nuo Butauto ir Survilos gali paaiškinti jo buvimas trečiuoju broliu: būdamas jauniausias, jis, matyt, nuo pat pradžių nepuoselėjo didelių ambicijų, todėl lengviau išgyveno antrosios tėvo santuokos implikacijas ir galiausiai nusprendė, kad lojalumas jam atneš didesnę naudą negu maištas (taip ir atsitiko).

Prielaidą, kad būtent Survila buvo tikrasis Butauto maišto iniciatorius, galėtų pagrįsti jo vaikų elgesys. Skirtingai negu jų dėdė Butautas, kuris po nepavykusio maišto pasitraukė pas imperatorių Karolį ir savo giminei daugiau nebekenkė, Survilaičiai, nepaisydami ankstyvos tėvo mirties 1365 m., pasirinko tarnystę Ordinui ir pašventė savo gyvenimą kerštui. Ypač pasižymėjo vyresnysis Survilos sūnus Tomas, kurį net būtų galima laikyti vienu iš Kęstučio ir Jogailos supriešinimo plano sumanytojų. Jo tikrasis vaidmuo XIV a. 9-ojo dešimtmečio dramoje taip pat paaiškėja tik teisingai nustačius jo kilmę, nors kartu galime pasakyti, kad Survilaičių kerštas atsigręžė prieš juos pačius. Išprovokuota suirutė užgrūdino Vytautą kaip politiką ir atvedė jį į Lietuvos sostą, todėl galiausiai patiems Survilaičiams teko ieškoti nekenčiamo giminaičio palankumo. Ironiška, kad 1399 m. jie abu žuvo Vorsklos mūšyje, dalyvaudami Vytauto organizuotame žygyje prieš totorius.

Galop Survilų giminės kilmė paaiškina Vytauto ir Jogailos dėmesį Jonui Jonaičiui Survilai, kai iš šio, kaltinant išdavyste, 1411 m. buvo atimtos valdos. Taigi būtų galima sakyti, kad Survilos kilmės identifikavimas padeda geriau suprasti bemaž visas XIV a. antrosios pusės – XV a. pradžios dramas.

Šaltiniai ir literatūra

1. BARANAUSKIENĖ, Inga. Survila – užmirštas didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus. Kultūros barai, 2008, Nr. 4, p. 75–80.
2. BIAŁUŃSKI, Grzegorz. Surwiłłowie. Przykład kariery Litwinów w Prusach. Istorijos šaltinių tyrimai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, t. 4, p. 13–43.
3. BŁASZCZYK, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności. Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1998.
4. Chronica Johannis de Reading et anonymi Cantuarensis 1346–1367. Edited with introd. and notes by J. Tait. Manchester: University Press, 1914.
5. Codex epistolaris Vitoldi magni duci Lituaniae 1376–1430. Wyd. Antoni Prochaska. Cracoviae: Sumptibus Academiae Literarum Crac., 1882.
6. Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae = Vartberges Hermaņa Livonijas Hronika. Tulkojis Ē. Mugurēvičs. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2005.
7. Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. Przekład Karola Mecherzyńskiego. Kraków: druk. Ozasu w. Kirohmayera, 1868, t. 3.
8. JANKAUSKAS, Vytas.Kunigaikštis Vaidotas Kęstutaitis. Kauno istorijos metraštis. Kaunas: VDU leidykla, 2013, t. 13, p. 7–15.
9. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1971.
10. Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, vertė A. Jovaišas. Iš Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
11. MARBURGIETIS,Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999.
12. NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. Vilnius: Mintis, 2001 (pirmas leidimas – 1835), t. 5.
13. PASZKIEWICZ, Henryk. Jagiellonowie a Moskwa, t. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV w. Warszawa: Druk. Artystyczna, 1933.
14. PETRAUSKAS, Rimvydas. Lietuvos diduomenė XIV a. pagaigoje – XV a. Sudėtis–struktūra–valdžia. Vilnius: Aidai, 2003.
15. PETRAUSKAS, Rimvydas. Manstas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2008, t. 14, p. 224
16. ROWELL, Stephen Christopher. Distant Friends Draw Night: the Realms of Great Britain and Lithuania. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006.
17. Scriptores rerum Prussicarum: die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlang von S. Hirzel, 1866, Bd. 2.
18. Scriptores rerum Prussicarum: die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlang von S. Hirzel, 1866, Bd. 3.
19. TĘGOWSKI, Jan. Czyim synem byl książę grodzieński Patryk? Venerabiles, nobiles et honest: studia z dziejow społeczeństwa Polski średniowiecznej. Toruń: Uniwersytet Mikołaja Kopernika, 1997, p. 59–67.
20. TĘGOWSKI, Jan. Pierwse pokolenia Giedyminowiców. Poznan–Wrocław: Wydawnyctwo Historyczne, 1999.
21. VOIGT, Johannes. Geschichte Preussens von den ältesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Ordens. Königsberg: Im Verlage der Gerbrüder Bomträger, 1828, Bd. 5.