Indonezija: Balio sala

Autorius: Data: 2013-10-30, 09:16 Spausdinti

Akvilė SEDLEVIČIŪTĖ, Lentvaris

Po nesibaigiančio žiemos šalčių teroro vienintelė išeitis sukaupti jėgų šluoti Lietuvos kiemus rodės metai svečioj šaly, kas tai bebūtų Prancūzijos vynuogynai, Shaolin vienuolynai, organiniai ūkiai Šveicarijoj…

Tupėjom Gedimino prospekte su drauge, kalbėjom apie niekus, ką matom, girdim – rytoj jos laukė kelionė į Kiniją, o ten magistro studijos, ji man pasakojo, koks skanus Hong Kong gatvėse maistas, koks pigus kokosų pienas.

Ji užsiminė apie Darmasiswa programą, tai Japonijos organizuojama studijų programa, pagal kurią studentu Indonezijos universitetuose gali tapti šalių su kuriomis Indonezija palaiko draugiškus santykius piliečiai. Darmasiswa – „duodantis studentas“, mūsų, darmasiswa studentų misija Indonezijoje, pažinti per studijų metus šalies kultūrą, menus, išmokti kalbos – ir grįžus savo patirtim pasidalinti su pasauliu.

Sudalyvavau pokalbyje – atrinko, vyksiu į Bali salą, vienintelę išsaugojusią Hindu religiją.

Ir prasidėjo pasiruošimas: „kiek daryti skiepų“ - tik būtiniausius, žmonės kalba – ten nebus tualetinio popieriaus, žmonės kalba, ten labai maži batai, ten nėra maudymosi kostiumėlių…

Dabar galiu pasakyti – visko ten yra, tik dantų siūlo neradau.

Indonezija – salų valstybė Azijos pietryčiuose

Tūkstančiai salų ir salelių, ir visos skiriasi, skiriasi kalbos, religija, menai, muzikos instrumentai, virtuvės, kraštovaizdis. Aš klausdavau, ar jūs atpažįstat pagal veido bruožus, kūno sudėjimą iš kurios salos žmogus, taip, įmanoma atpažinti, o kartais skirtumai tokie akivaizdūs, kad net ir neįgudusi europiečio akis lengvai atpažintų. Pavyzdžiui, vieni studentai leidosi į kelionę į džiungles ieškodami „orang pendek“ (mažo žmogaus), kuris nėra užfiksuotas nuotraukoje ar vaizdo įraše, apie jo buvima liudija tik vietinių pasakojimai. Sunku būtų pasakyti ar „orang pendek“ egzistuoja, bet oficialiai įvardijamas kaip gyvūnas priklausantis hominidų grupei 80-150 cm ūgio.

Pridursiu, kad ir minėtieji studentai „orang pendek“ nesutiko, vis dėl to užtiko jo mažytes pėdutes įspaustas smėlyje ir grįžo nenusivylę, stipriai tikėję, kad jų keliai tik per nago juodymą nesusikirto…

Kontrastais Indonezija užburia, ir pažinti šalies kultūrą neužtektų viso gyvenimo. Man įspūdingiausia, kalbų skirtumai, net ir toje pačioje saloje kas 100-200 kilometrų jos gali skirtis. 1945 m. Indonezjos nepriklausomybės deklaracijoje pirmą kartą įtvirtinta indonezijos kalba – bahasa indonesia kaip nacionalinė šalies kalba, kuri ir šiandien šalies gyventojams yra antra. Ir tikrai antra – vietinis draugas pasakojo, kaip atėjęs į mokyklą nesuprato, kokia čia paukščių kalba visi šneka, nes namuose visi šnekėjo bahasa bali (baliniečių kalba). O mano galva tarp salų skiriasi net ir pačių indoneziečių bahasa indonesia tarimas. Dar galiu išduoti, kad bahasa indonesia labai lengva kalba: nėra laikų, linksnių, gramatika kartais stebina paprastumu, pavyzdžiui, jei nori pasakyti daiktavardį daugiskaita reikia du kartus jį pakartoti. Vietinės kalbos kartais daug sudėtingesnės, bahasa bali turi net kelis lygius skirtus kalbėti skirtingoms kastoms, jų žodžiai visiškai skiriasi, bet atstovas iš žemesnės kastos privalo kalbėti su aukštesnės kastos atstovu pagarbiai – aukštesnės kastos kalba, nors nepriklausomybės aktu kastos buvo panaikintos, de facto jos egzistuoja net ir tarp jaunimo.

Kaip kalbos taip ir religijos skiriasi, nors Indonezijos konstitucija garantuoja religijos laisvę, valstybė pripažįsta tik šešias religijas. Tai – islamas, protestantizmas, katalikybė, budizmas, hinduizmas, konfucionizmas. Anksčiau nuo IV a. iki XV a. didelė dalis Indonezijos išpažino hindu ir budizmo religijas ir tik XV–XVI a. jas išstūmė islamo religija, taigi čia turiu pabrėžti, kad Balio saloje hindu išliko, ir vietiniai mano, kad tai dievai apsaugojo salą nuo musulmonų invazijos, taigi sala, yra dievų numylėtinė ir joje gyvenantys yra pasiekę aukštą dvasinį lygį. Pridursiu, kad ir pačioje saloje didelė dievo namų įvairovė: mečetės, bažnyčios, budistų, konfucionistų šventyklos.

Tik katalikų bažnyčia pastatyta iš tų pačių raudonų plytų kaip ir hindu šventyklos man kelia įtarimą, kad niekas taip nieko ir nesuprato… Taigi metas atskleisti paslaptį, kad hindu Indonezijoje nėra toks kaip Indijoje, islamas nėra toks kaip arabų kraštuose – religija Indonezijoje nebuvo perimta per se, jai stiprią įtaką padarė animizmo ir kitos vietinės religijos.

Hindu religijos lankstumas lėmė ir tai, kad Balyje tradicijos po truputį kinta, jie atviresni ir nebijo pokyčių, tai puikiai iliustruoja ir Naujųjų metų šventė „Ogo Ogo“ vykstanti kovą, kiekviena kaimo bendruomenė, kuriai priklausyti gali daugiausia 150 vyrų – vadinasi 150 šeimų, turi pagaminti „Ogo ogo“ šventei baisią lėlę, kuri paprastai yra 3 m aukščio. Dažnai tai mitinė būtybė, daroma kuo baisesnė, kad bent jau vaikai – tikrai išsigąsta. Naujųjų metų išvakarėse, visos lėlės ant padėklų yra vežamos į miesto centrą, kur vyksta lėlių paradas, galite tik įsivaizduoti, kaip apie 12 vyrų ima lakstyti su lėle ant padėklo, o iš paskos žygiuojantys vaikai ir suaugę įnirtingai mušti būgnelius, varines lėkštes ir kitus gamalano (instrumentus) – vaizdas ir garsas išties nepakartojami. Bet štai mes aptikome ir vieną siaubūnę – tai besilinksminanti baltoji su alaus buteliu rankoje – tai puikiai iliustruoja, kad jei siaubūnas pakeitė veidą, tai kodėl jo neparodžius viešai.

Indonezija – augančios ekonomikos šalis

Tikrai nesikėsinu atlikti analizės, kas lemia Indonezijos ekonomikos augimą, bet galiu pasidžiaugti, kaip jie tvarkosi savo ūkį. Visų pirma valstybė sutaupo kalnus pinigų, nes yra labai stiprios bendruomenės, ir gilūs jų vidaus tvarkymosi papročiai. Tarkim žmogus, kuris žinomai apsivogė bus išvarytas iš bendruomenės ir jo likimas tikrai liūdnas, nes jokia kita bendruomenė taip pat nenorės jo priimti. Todėl mažiau reikia investuoti šalies vidaus saugumui užtikrinti. Teko dalyvauti policijos šventėje, ir vietoj to, kad pamatytume rimtus žygiuojančius pareigūnus – pamatėme pagal pop muziką šokančias policininkes, saulės atokaitoje įsitaisiusius policininkus – į reikalus žiūrima paprasčiau, mus gasdina, bet ilgiau pagyvenęs ten supranti, kad viską sustyguoti, rūpintis, kad kiekvienoje gatvėje stovėtų po policininką, įrenginėti stebėjimo kameras mašinų aikštelėse, drausti būstą – tai masinė beprotybė, kuria mes susirgom atitolę vieni nuo kitų.

Noriu pasakyti, kad jie mąsto kitaip – jei tavęs paprašė pagalbos tavo bendruomenės narys, tu būtinai turi eiti padėti, kas tai bebūtų – pasiruošimas vestuvėms, namų šventyklos statybos, pasiruošimas dantų dildinimui, vaiko gimtadienis, laidotuvės ar tiesiog sudegė namas – bendruomenė ir tau padės, nes tu niekada neatsakei jai. Tu esi ne vienas, tu esi bendruomenės narys, dėl to santai (atsipalaiduok ir nesinervink), – viskas bus gerai.

Kelios kartos gyvena po vienu stogu – šeima didelė yra vertybė, negali susituokti ir išlėkti gyventi kitur, nes priklausai šeimai (moteris po tuoktuvių eina gyventi į vyro namus), bendruomenei, nuo mažens jai padėjai, ir tie užgyventi ryšiai jiems labai brangūs, kur kitur kas tau taip padės kaip tavo gimtuose namuose. Taigi neteko matyti vaikų darželių, senelių namų – vaikais, seneliais rūpinasi šeimos nariai.

Galima pasipiktinti – jiems nemoka pensijų, bet jei tavo verslas mažas – tau nereikia mokėti mokesčių, vadinasi, jei mano močiutė verda baisiai skanius cepelinus, ji prisiverda pilną jų puodą ir eina pardavinėti į gatvę – čia ir dabar – visi ploja ir čepsi, ir pinigėlį numeta, o mano močiutė laiminga, nes jaučiasi reikalinga ir praturtėjusi. Patikėkit kiek daug tokių ibu (moteris), kurios prikepa įvairiausių skanėstų ir eina pardavinėti į gatves bei turgus. Visada smagu atrasti, kad ir ryžių pyragą ar tiesiog spalvotus pusryčius su jūros kopūstų šakelėmis ir įvairių formų agaro (panašu į želė) gabaliukais…

Ir jei kalbame apie indoneziečių pomėgį dažyti, tai štai ką mes atradome turguje – spalvotus viščiukus, kuriuos vėliau kieme matėme gainioja ir vaikai.

Taip pat priminsiu vieną skaudamą vietą. Tai - alkoholizmas, toks išplitęs mūsų mažuosiuose miesteliuose, ir kurio sunkiai rasi Indonezijoje, nes visų pirma alkoholį draudžia islamas, visų antra – jis labai brangus.

Dėl to, mažai valkatų – mažai žmonių, kurie neturi kur dėtis ir pasikabina ant valstybės pečių, nes nesusitvarko su alkoholizmo ar kitais liūnais netikėtai užklupusiais jų gyvenimą.

Mano dienos Indonezijoje

O mano dienos Indonezijoje kartais lėkė su vėjeliu, kartais slinko krabo žingsniu, bet prisiminti yra ką – tai ir batikos studijos, ir kelionės, ir pažintys.

Prisimenu keliones traukiniais, kur baltas veidas nepraslys nepastebėtas, ir knygos tuoj pat turi būti užverstos, nes reikia atsakyti į pagrindinius klausimus: „Kur tu važiuoji“ „Iš kur tu“, „Ar jau ištekėjai“ ir begales kitų klausimų. O į pastaruosius reikdavo atsakinėti kiekvieną dieną. Iš pradžių mes labai piktindavomės: „Kodėl tik iškišus nosį iš namų reikia atsakyti, kur eini?!“. Tik metų pabaigoje, kai pati mažų mergaičių paklausiau: „Kur einat?“ ir jos atsakė „Ten“ supratau, koks nereikšmingas atsakymo turinys, tai tik būdas užmegzti ryšiui su tavo kelyje netikėtai išdygusiu žmogumi, nes kaip pro akmenį juk nepraeisi – kalbu apie pagarbą kitam, kas jis bebūtų, ką jis bedirbtų ir kiek beturėtų, šypsena ir geras žodis nekainuoja.

Indonezija man ypatinga tuo kad, tai - laisvė, visiška laisvė būti, svajoti, veikti, ragauti, bendrauti.

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: Spalvoti viščiukai turguje

Lietuva - Indonezija , ,



Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra