Šarūnas Valentinavičius. Asmeninė nuotr.
www.voruta.lt
Jis buvo mano draugas. Mano bičiulis. Bendramintis.
Kovų draugas. Mano Žmogus.
Taip pat skaitykite
Teko dirbti karu. Tada dar vienintelėj Lietuvos televizijoje jis pagarsino slaptą komunistų instrukciją: kaip išgrobstyti ir išsidalinti kolūkių turtą, kokiais būdais vilkinti žemės grąžinimą, kaip diskredituoti pirmuosius ūkininkus.
„Atgimimo banga“. Laidos kaimui „Po savo stogu“.
Jis buvo vienas iš to negausaus žurnalistų būrelio nuosekliai pasisakančių už Nepriklausomybę. Nepalenkiamas. Neišgąsdinamas. Nuoseklus.
Nuo pat atsikūrimo 1991 m. gruodžio 21 d. Lietuvos žurnalistų draugijos narys.
Vilniaus jungtinio demokratinio judėjimo narys. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys.
Sugrįžus į valdžią komunistams – Nacionalinei televizijai jis tapo nereikalingas.
„Valstiečių laikraštyje“ toliau atkakliai gynė ir palaikė besikuriančius ūkininkus.
Vėliau pats filmavo ir montavo video pasakojimus iš Ariogalos, Kryžkalnio, apie niekinamą partizanų kenotafą, batalijas už Vyčio paminklą Vilniaus Lukiškių aikštėje, generolą Vėtrą, 1941 m. birželio sukilimo minėjimus.
Kas skaudėjo Lietuvai – skaudėjo ir jam…
Jo pastangomis Šiluvoje atidengta atminimo lenta Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto partizanų būriui.
Doras, sąžiningas, mokantis išklausyti, turintis puikų jumoro jausmą, dosnus…
Tikras Lietuvos sūnus!
Tešviečia Tau, Šarūnai, amžinoji Šviesa!
Virgilijus Kubilius, režisierius
