In memoriam. Nežinomi Dievo keliai

Autorius: Data: 2016-06-06, 12:04 Spausdinti

„Oi tu smertela, smertela nelaiminga, kas gi tau parode kelalį mūsų kiemelin, kas gi tau atkėla vartelius, kal gi tujei neužkliuvai ažu aukštų kalnų, žemų klonių, tumsių girių, gilių liūnų ir akivarų,“ – taip virkauja žmona savo žmogaus. O tikintieji Amžinatve meldžiasi: „Maranatha. Teateinie Tavo malonė ir tepraeina šis pasaulis… Prijimk savo Dangaus Karalystėn, kur nušluostysi mum nuo akių kiekvieną ašarą…“

Aldant, skambant gegužio kankliams, kurie nei vieną pavasarį nenuskambėdavo, nesudvailinti su Jo armonika, Gintautas, čia palikęs dainas ir šurmulį, išėjo klausytis Kerubinų ir Serafimų giesmių ir Angelų arfų krištolinio gaudesio…

Kanarius buvo kaip vėjyje lekiantis dainose apdainuotas juodbėrėlis, kaip lengvas, linksmas debesėlis, nuolat mainantis pavidalą – jo buvo pilna visur, be jo nebūtų buvę daugelio gegužinių, vestuvių, vakaronių, kaip iš to Dorjano Grėjaus paveikslo – ant jo atviro, besišypsančio veido raukšlėm buvo tiesiog nepatogu apsistot, memento mori Jam tiesiog netiko. Bet… „Mirtis kaip dalgė žolelę kerta, o grėblys paskui aidams išvarto, skina, nežiūri, jauną ar seną, ar kas grįčiūtėj, ar dvare gyvena,“– nuo seniausių laikų skelbia kantičkos giesmė.

Nelaimę ir mirtį ant lėtojo vėjas užupučia, o spartuolis pats ant jų lėkte užulekia…Ir Dangui reikia linksmų, neaimanuojančių, nebėdavojančių žmonių.

Liūdi Gabaliuko armonika, apgobta šiaudine skrybėle…

Dangaus ramumo išėjusiam, Dieviškosios ramybės be Jo pasilikusiem…

 

Irena BRAŽĖNAITĖ

In memoriam Naujienos ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra