In memoriam mylimai mokytojai med. dr. doc. Marijai Horodničienei

Autorius: Data: 2016-07-19, 10:58 Spausdinti

In memoriam mylimai mokytojai med. dr. doc. Marijai Horodničienei

Med. dr. doc. Marija Horodničienė

Joana JAUTAKIENĖ

Pranešimas Vilniaus akių gydytojų asociacijos 2014 m. gruodžio 5 d. posėdyje, skirtame doc. M. Horodničienės 110-osioms gimimo metinėms paminėti

                            

           Prisimenant vyresniųjų Lietuvos oftalmologų mokytoją dr. Mariją Horodničienę, atmintyje iškyla be galo šviesus paveikslas. Jos asmenyje tilpo viskas, kas žmoguje gali būti gražiausia: dvasios didybė ir neeilinė kultūra, neapsakoma erudicija ir kartu begalinis kuklumas, pagarba žmogui, tolerancija ir kažkokia nežemiška spinduliuojanti meilė visiems, – kolegoms, draugams, pažįstamiems, šeimai, studentams ir pacientams, visiškai nepriklausomai nuo jų tautybės, išsilavinimo arba užimamos padėties visuomenėje. Būdami šalia jos mes visi jautėmės saugūs.

Lietuviškoje medicinos enciklopedijoje, kur pateikiamos trumpos žinutės apie visus iškiliuosius Lietuvos medikus, tik prie vienintelės M. Horodničienės pozicijos yra toks sakinys: “…pasižymėjo ypatingu humanizmu”. Dar vieną kartą humanizmo sąvoka pavartota apibūdinant prof. Stefanijos Gruodytės asmenybę, bet jau be žodžio “ypatingas”. Daugiau tokio apibūdinimo neteko aptikti niekur.

            Oficialiai Marija Horodničienė turėjo medicinos mokslų daktaro laipsnį ir mokslinį docento vardą. Ji neturėjo Maskvoje patvirtinto habilituoto mokslų daktaro laipsnio ir mokslinio profesoriaus vardo, bet tai buvo asmenybė, pakilusi kur kas aukščiau už daugelį tuometinių tituluotų profesorių. Vilniečiai ir visi pacientai ją taip ir vadindavo – Profesorė.

            Atmintyje yra išlikęs dr. M. Horodničienės darbo kabineto vaizdas, kur visuomet žydėdavo gėlės, o ant stalo – atversta knyga ar žurnalas ir rietuvės rankraščių. Skaitė ji labai daug, tiek mokslinę literatūrą, tiek grožinę, žurnalus ir laikraščius. Skaitė keliomis kalbomis. Paskaitoms ruošdavosi iš oftalmologijos daugiatomių vokiečių kalba, prenumeravo oftalmologijos periodiką rusų ir lenkų kalbomis, turėjo medicininių leidinių anglų kalba. Ir tas jos kalbų žinojimas buvo tobulas. Su pacientais lenkais ji kalbėdavo lenkiškai, ir jos lenkų kalba buvo daug gražesnė nei pačių pacientų. Su rusais ji kalbėjo tobula rusų kalba, o lietuvių kalbos grynumui skyrė ypatingą dėmesį. Mes niekada negirdėjom jokių barbarizmų, jokio žargono, kalba buvo labai vaizdinga. Vieninteliai nelietuviški žodžiai buvo tarptautiniai, jų vartodavo daug ir ypač mėgstamas žodis buvo eventualiai. Kai mes pasakydavom ką nors ne taip, ji visada labai delikačiai arba su humoru (priklausomai nuo situacijos) mus pataisydavo. Šalia jos pamažu ir mūsų kalba darėsi ne tokia skurdi.

Pavienius epizodus iš dr. M. Horodničienės gyvenimo daug kartų buvau girdėjusi iš jos pačios, bet tai buvo tik mažyčiai informacijos trupinėliai iš dvasiškai turtingo Horodničių šeimos gyvenimo. Vis dėlto ji niekada neužsimindavo apie savo didžiuosius humanizmo darbus, apie kuriuos mes sužinojom tik po jos mirties. Niekada negirdėjom sakant, kad yra kažkam padėjusi, kažką sušelpusi. Horodničių šeimai humanizmas buvo tiesiog natūralus gyvenimo būdas.

Smulkesnes biografijos detales sužinojau iš dukros Rūtos Horodničiūtės ir dukterėčios Giedrės Karužaitės-Juodišienės (Aleksandro Karužo dukters).

Gimė ji 1904 m. rugpjūčio 21 d. Novgorode. Tėvas Antanas Karužas, būdamas 21-nerių metų, buvo paimtas į carinės armijos rekrūtus ir tarnavo Novgorodo kazarmose. 1899 m., gavęs trumpų atostogų, sugrįžo į Lietuvą, vedė savo mylimą merginą Konstanciją Rinkevičiūtę ir jau dviese grįžo į Novgorodo kareivines. Jų šeimoje augo 5 vaikai, iš kurių dukra Marija buvo vyriausia. Baigusi parapijinę pradinę mokyklą, nuo 1913 m. Marija lankė Novgorodo Nikalojaus mergaičių gimnaziją.

Karužų šeima Novgorode buvo įsikūrusi visai neblogai. Tėvas po kojos sužeidimo 1905 metais rusų-japonų kare buvo atleistas iš reguliariosios kariuomenės ir įsidarbino kazarmose raštininku. Iš to gyvenimo laikotarpio prisimenu pasakojimą, kai ji, būdama 13 ar 14 metų, paprašė motinos išmokinti ją gaminti valgyti. Motina atsakiusi: „O kam? Tau šito nereikės, tu mokaisi“. Šiuo sakiniu, manau, išsakytas visas to laikmečio realybės supratimas. Jei tu mokaisi, reiškia, tavo darbas bus ne stovėti prie viryklės. Ir išsilavinęs žmogus tikrai uždirbs tiek, kad sugebės, kaip dabar sako, „sukurti darbo vietą“ neturinčiam išsilavinimo asmeniui.

Mums, tuometinėms tarybinėms moterims, tai nuskambėjo kaip iš pasakų šalies.

Po 1917 metų Spalio revoliucijos Karužų šeimai prasidėjo vargai. Bolševikinė valdžia juos apkaltino šnipinėjimu, o 1920 m. gegužės mėnesį abu tėvus suėmė kaip Lenkijos agentus ir nuteisė sušaudyti. Laimei, tragedijos išvengta. Vieno kalėjimo tarnautojo čekisto pastangomis (jis gyveno Karužų kaimynystėje ir gerai juos pažinojo) po kelių mėnesių buvo paleista motina, o po pusmečio ir tėvas. Išėjęs iš kalėjimo, tėvas iš karto pradėjo rūpintis leidimu išvykti į jau nepriklausomą Lietuvą, bet tą leidimą gavo tik 1921 m. vėlų rudenį. Kai 1922 m. sausio 1 d., pagaliau, jie pasiekė Vilnių, Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Belaukiant bagažo, šeima buvo apgyvendinta perkeltųjų punkte. Čia visi užsikrėtė dėmėtąja šiltine. Liga baigėsi tragiškai, – nors visi vaikai pasveiko, bet mirė abu tėvai. Liko penki našlaičiai, iš kurių vyriausiajai Marijai buvo 17 metų, jauniausiam Antanukui – 10. Be namų, be tėvų, svetimame mieste, sutrikę ir pasimetę, – jie buvo apgyvendinti Aušros Vartų lietuvių bendrabutyje, o septyniolikmetė Marija visiems mažesniesiems pakeitė motiną. Net po daugelio metų, jau būdami solidūs visuomenės atstovai, visi Karužų vaikai eidavo pas savo vyriausiąją seserį kaip pas motiną, ją be galo mylėjo, gerbė ir šalia jos jautėsi tartum saugesni ir tvirtesni. Jų tarpusavio santykiai yra pats gražiausias brolių ir seserų bendravimo pavyzdys.

Tuo metu bendrabučio globėja buvo Emilija Vileišienė, ji labai rūpinosi našlaičiais ir juos visokeriopai šelpė.

Iš gyvenimo bendrabutyje laikotarpio dr. M. Horodničienė yra pasakojusi, kad E.Vileišienė buvo labai ori, visiems vienodai reikli ir netoleruodavo jokių prasižengimų. Jos tikslas buvo išauklėti kultūringą ir išsilavinusią jaunąją kartą. Kai kartą viena paauglė, išeidama iš jos kabineto neatsargiai uždarė duris ir gavosi nedidelis trinktelėjimas, globėja sureagavo žaibiškai. Ji susigrąžino mergaitę, paaiškino negražaus poelgio esmę ir paskyrė bausmę – 100 kartų įeiti į kabinetą ir vėl išeiti, uždarant duris tyliai.

Tais pačiais 1922 m. Marija buvo priimta į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos 5-ąją klasę. Tuometinis gimnazijos direktorius buvo žinomas tautos šviesuolis Marcelinas Šikšnys, jis dėstė matematiką. Man teko jį matyti gal 1967-aisiais ar 1968-aisiais metais, jau gerokai perkopusį per 90-metį, kai buvo atėjęs pas dr. M. Horodničienę pasikonsultuoti dėl regėjimo (jis mirė 1970 m., eidamas 97-uosius). Tai buvo ne mokytojo ir mokinės susitikimas, – kalbėjosi du seni ir labai artimi bičiuliai. Jokios hierarchijos, jokio oficialumo, o mokytojui išeinant,  jie abu stipriai apsikabino ir atsibučiavo kaip artimiausi giminės.

Gydytojo pareigas gimnazijoje ėjo pats Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Dr. M. Horodničienė yra pasakojusi, kaip kartą dėl didelio silpnumo ji nedrąsiai pravėrė J. Basanavičiaus kabineto duris ir kaip Patriarcho buvo gražiai priimta, nuraminta ir padrąsinta. Ji turėjo receptą vaistams įsigyti, išrašytą paties J. Basanavičiaus, ir saugojo jį kaip didžiausią relikviją.

Baigusi gimnaziją, Marija pasirinko gydytojo profesiją ir įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultetą. Studijų metais iš karto pasinėrė į lietuvių studentų visuomeninį gyvenimą ir jau pirmame kurse buvo išrinkta į Lietuvių studentų sąjungos valdybą, ėjo kasininkės pareigas. Įstojo taip pat ir į Lietuvių skautų organizaciją, čia irgi buvo išrinkta į valdybą. Skautų organizacijai priklausė ir Marijos seserys Angelė bei Eugenija.

Lietuvių studentų sąjungos valdyba. Iš kairės: Marija Karužaitė, Antanas Juknevičius, Rapolas Mackevičius, Marija Čenytė, Kajetonas Blažys

1927 metais Marijai teko dalyvauti Jono Basanavičiaus laidotuvėse. Adolfas Nezabitauskis savo monografijoje “Jonas Basanavičius” rašo, kad 1927 m. vasario 20 d. į Vilnių atvykusi delegacija iš Nepriklausomos Lietuvos dalyvauti dr. Jono Basanavičiaus laidotuvėse, rado šalia karsto stovinčią Vilniaus lietuvių skautų garbės sargybą, o prieš uždengiant karsto dangtį studentė Marija Karužaitė perjuosė karstą trispalviu kaspinu su užrašu: “Tautos tėvui D-rui Jonui Basanavičiui – Vilniaus lietuvių studentų sąjunga”.

Studijų metais Marija susipažino su jaunu fiziku Henriku Horodničiumi (jis buvo vienas iš Vilniaus lietuvių studentų sąjungos kūrėjų) ir 1933 metais, jau baigus studijas, jie susituokė (tuo metu studentams kurti šeimas nebuvo leidžiama). Horodničiai užaugino dvi dukras – Rūtą ir Onelę ir sulaukė trijų anūkų.

Stepono Batoro universitete akių ligas jai dėstė prof. Julianas Šimanskis (Julian Juliush Szymanski), o klinika buvo įkurta buvusios carinės Karo ligoninės patalpose Antakalnyje. Vis dėlto apie J. Šimanskį dr. M. Horodničienė beveik nieko nepasakodavo. Visados kalbėdavo tik apie savo mylimą mokytoją Ignacijų Abramovičių. Prisimenu, savo oftalmologinės veiklos pradžioje kurį laiką net galvojau, kad Akių katedros vedėjas buvo, būtent, Ignacijus Abramovičius.

Duomenų apie J. Šimanskį lietuviškuose informacijos šaltiniuose nėra. Lietuvos medicinos enciklopedijoje apie jį net neužsimenama, o Medicinos bibliotekos kartotekoje nėra nei vienos kortelės su jo pavarde. Iš J.Šimanskio personalinės bylos, kuri saugoma Lietuvos Centriniame archyve, sužinojau, kad į Vilnių jis buvo pakviestas iš Brazilijos, ten buvo išgarsėjęs kaip ausų, nosies, gerklės ir taip pat akių ligų specialistas. Brazilijoje buvo išleidęs vadovėlį portugalų kalba apie ausų, nosies, gerklės ir akių ligas. Į Vilnių atvyko be didelio entuziazmo, atvyko vienas, o šeimą (žmoną ir du sūnus) apgyvendino Varšuvoje. Būdamas Vilniuje, J.Šimanskis labai dažnai išvažiuodavo į įvairiausius oftalmologų kongresus, simpoziumus, forumus, žymiųjų Europos oftalmologų jubiliejines konferencijas, o nuo 1928 metų pasinėrė į politinę veiklą Varšuvoje, buvo du kartus išrinktas į Lenkijos Seimą ir vieną kadenciją net ėjo Senato maršalkos pareigas. Savaime suprantama, kad jam tiesiog nelikdavo laiko paskaitoms ir darbui su studentais. Ir nors oficialiai J. Šimanskis katedros vedėjas buvo iki 1936 metų pavasario, tačiau paskutiniuosius pora metų jis dažniau būdavo Varšuvoje nei Vilniuje ir katedrai praktiškai vadovavo tuomet jau irgi profesorius Ignacijus Abramovičius.

Prof. J.Šimanskio atitrūkimą nuo universitetinės ir klinikinės veiklos patvirtina dar vienas faktas. Kai 1929 metais Vilniaus universitetas šventė savo įkūrimo 350-ties metų jubiliejų, o kartu ir Stepono Batoro universiteto veiklos 10-metį, ta proga išėjo specialus leidinys. Jame išsamiai aprašyta visų Medicinos fakulteto katedrų struktūra, išvardinti darbuotojai ir pateikti jų mokslinių darbų bibliografiniai sąrašai. Akių ligų katedroje be prof.J.Šimanskio ir doc.I.Abramovičiaus dirbo dar 5 asistentai, tačiau jokio mokslinių darbų sąrašo leidinyje nėra, nors jų tikrai turėjo būti. Jau vien paties J.Šimanskio pranešimai, skaityti mokslinėse konferencijose užsienio šalyse ir paskelbti specialiuose leidiniuose, turėjo sudaryti netrumpą sąrašą. Be to doc. I. Abramovičius jau prieš metus (1928 m.) buvo apgynęs habilitacinį darbą ir rengė spaudai savo akių ligų vadovėlį. Taigi mokslinių publikacijų tikrai buvo. Peršasi tik viena išvada, kad katedros vedėjas, užsiėmęs darbu Lenkijos Seime, laiku nepateikė leidėjams duomenų, o tuometinis katedros vadovas de facto doc. I. Abramovičius, būdamas be galo taktiškas, be katedros vedėjo žinios to padaryti neišdrįso.

Tuo tarpu profesorius Ignacijus Abramovičius ((Ignacy Abramowicz) dr. M. Horodničienės gyvenime užėmė ypatingą vietą. Baigusi Medicinos fakultetą 1933 metais ir pradėjusi dirbti Akių klinikoje, ji iš karto pateko I.Abramovičiaus globon. Abu buvo neeilinės asmenybės, be galo kuklūs ir tolerantiški, abu mylėjo savo darbą, pacientus ir studentus. Dr. M. Horodničienė ne kartą yra sakiusi, kad I.Abramovičius dažnai kartodavo savo mėgstamą frazę, jog tikrą mokslininką labiausiai puošia kuklumas.

Iš to laikotarpio pasakojimų atmintin labiausiai įstrigo įvykis klinikoje, susijęs su Vilniaus universiteto studentų „endekų“ riaušėmis. ND – tai sutrumpintas politinės partijos Narodowa Demokracja pavadinimas. Ši partija buvo labai išgarsėjusi Varšuvoje kaip grynai nacionalistinė. Savo ideologija ji priminė Hitlerio nacius. Stepono Batoro universitete endekų organizacija buvo pati galingiausia. Lenkų šviesuomenė ir Universiteto profesūra endekų nepalaikė, bet endekai turėjo labai didelę įtaką patiems žemiausiems Vilniaus visuomenės sluoksniams.

Prof. Ignacijus Abramovičius

Jaunieji endekai spausdavo rektorių įvairiais reikalavimais ir sukeldavo riaušių nacionalistiniu, ypač antisemitiniu pagrindu. Profesorius S.Biziulevičius man yra pasakojęs (su juo man teko labai daug bendrauti Vilniaus medicinos istorijos draugijoje), kad Medicinos fakultete endekai studentams žydams neleisdavo sėsti į auditorijų suolus. Tais laikais buvo pastatyti dabartiniai anatomikumo rūmai, juose įrengta erdvi Didžioji auditorija, kurioje suolų eilės kyla aukštyn per du aukštus, bet studentams žydams būdavo leidžiama rinktis tik viršuje už paskutinės suolų eilės ir paskaitų klausyti stovint, nors suoluose laisvų vietų būdavo. Šiandien mums visa tai net sunku suvokti.

Dėl endekų sukeliamų riaušių universitetas būdavo vos ne kasmet priverstas nutraukti darbą keliom savaitėm arba net mėnesiui, o 1936/37 mokslo metais šios riaušės išėjo iš universiteto sienų, persimetė į Vilniaus gatves ir peraugo į pogromą prieš kitataučius. Buvo daužomi langai, laužiamos durys, mušami ir net žudomi žmonės. Ir kai šita sužvėrėjusi masė priartėjo prie Medicinos fakulteto klinikų ir pradėjo ieškoti kitataučių, akių klinikos darbuotojai lenkai ir prof. I.Abramovičius paslėpė dr. M. Horodničienę ir, baisėdamiesi matomu reginiu, vis klausė: “Bet tu tai tiki, kad mes ne su jais? Tu tiki?”. Tą endekų pogromą senieji vilniečiai dar prisimena.

Prof. I. Abramovičius jauniesiems endekams kažkaip neužkliūdavo. 1932 metais jis buvo išleidęs vadovėlį lenkų kalba ir Vilniaus visuomenėje buvo laikomas iškiliu lenkų inteligentu. Didieji jo vargai prasidėjo vokiečių okupacijos metais, kai gestapininkai nukreipė į jį savo žvilgsnius. Kuklus ir be galo atsidavęs savo darbui, I.Abramovičius, prasidėjus karui, nepasitraukė nei į Vakarus, nei į Rytus. Dr. M. Horodničienė yra pasakojusi, kad gestapininkai yra klausinėję klinikos darbuotojų, taip pat ir jos, ar kartais I. Abramovičius nėra žydas. Visi puikiai suprato šio klausimo šiurpią prasmę ir tvirtindavo, kad profesorius yra lenkas. Vis dėlto gestapininkai jų atsakymais nepatikėjo. 1943 metais iškilo tiesioginis pavojus profesoriaus gyvybei. Gestapininkai nuvyko į Abramovičių namus jo suimti ir laukė sugrįžtančio iš klinikos. Laimei, namų šeimininkei pavyko ištrūkti, atbėgti į kliniką ir perspėti profesorių. Tada ne kas kitas, o būtent dr. M. Horodničienė slapta jį parsivedė į savo butą Sierakauskio gatvėje ir apgyvendino nedideliame kambarėlyje. Niekas nežinojo to dažnai užrakinamo kambario paslapties, net artimiausi giminės. Kai jie ateidavo į svečius, būdavo pasakoma: “Į šį kambarį neikit, ten nesutvarkyta”. Tačiau abu Horodničiai puikiai suprato, kas laukia visos jų šeimos, jeigu ši paslaptis iškiltų viešumon.

Prof. I. Abramovičius slėpėsi Horodničių bute iki 1944 metų vasaros, kol į Vilnių sugrįžo Raudonoji armija, o frontui slenkant į vakarus, jis visiems laikams išvyko iš Vilniaus į Lenkiją.

Likimo keliai juos abu suvedė dar kartą. Kai 1953 metais po Stalino mirties prasidėjo sovietinio režimo atšilimas, buvo leidžiama išvažiuoti aplankyti giminių, gyvenančių kaimyninėse  socialistinio bloko šalyse. Taip šeštojo dešimtmečio pabaigoje dr. M. Horodničienė išvyko į Lenkiją. Varšuvoje gyveno jos jauniausias brolis Antanas su žmona, Gdanske – pusseserės Marijos Ciborowskos šeima. Ir atsitiko taip, kad atvykus į Gdanską, pusseserė supažindino ją su savo kaimyne medicinos sesele Piotrowska, kuri dirbo kartu su prof. I. Abramovičium. Paaiškėjo, kad jie visi tarpusavyje glaudžiai bendravo, dažnai poilsiaudavo Sopoto pajūryje. M.Ciborowska profesorių apibūdino kaip labai kuklų, bet didelės širdies žmogų.

Susitikimas su I. Abramovičium įvyko pusseserės namuose. Štai kaip šį susitikimą savo 1998 m. vasario 18 d. laiške Angelei Karužaitei-Vilimienei aprašo pati Marija Ciborowska: “…Profesorius pats negalėjo užlipti laiptais į trečią aukštą, tai jį užnešė ant rankų. …O, koks tai buvo susitikimas! Abu, ir Marija, ir Profesorius, apsiverkė iš susijaudinimo, prisiminė tą karo metų košmarą, kai slėpė jį savo namuose, rizikuodama savo šeimos gyvybe…” (vertimas iš lenkų kalbos – J.J.).

Šį susitikimą dr. M. Horodničienė prisimindavo labai dažnai, po to iki pat mirties su savo mokytoju palaikė ryšį laiškais. Gdanske  ji sužinojo, kaip susiklostė I.Abramovičiaus likimas po išvykimo iš Vilniaus. Nusigavęs 1944 metais į Lenkiją, jis iš karto buvo pakviestas Akių ligų katedros vedėjo pareigoms Liublino Marijos Kiuri-Skladovkos universitete, bet ten dirbo tik pora metų. 1946 metais jį pakvietė vadovauti Gdansko medicinos akademijos Akių ligų katedrai. Per labai trumpą laiką jis suspėjo išleisti net tris akių ligų vadovus: pirmasis datuotas 1947 metais, kitas – 1950, trečiojo leidimo datos išsiaiškinti nepavyko. 1951-1960 metų laikotarpiu jis buvo Lenkijos oftalmologų draugijos pirmininkas ir Lenkijos atstovas Europos oftalmologų draugijoje. 1962 metais išėjęs į pensiją, I. Abramovičius dar keliolika metų dirbo profesoriaus emerito pareigose. 1965 metais jam buvo suteiktas Gdansko medicinos akademijos Garbės daktaro titulas. Mirė jis 1982-iais, sulaukęs beveik 92-jų metų, palaidotas Gdanske.

Horodničių šeimos kuklumas buvo beribis. Jie niekada nesigyrė ir nesididžiavo išgelbėję I.Abramovičiaus gyvybę. Būdami tikri humanistai, jie niekada viešai to savo žmogiškumo nedemonstravo. Labai taikliai yra pastebėjęs rašytojas ir žurnalistas Romualdas Narečionis: „Žmogiškumas baigiasi ten, kur prasiseda gėrėjimasis savo žmogiškumu“. Horodničių šeimai humanizmas buvo gyvenimo būdas.

Ši didžioji humanizmo paslaptis iškilo viešumon tik 1998 metais. Iniciatorė buvo Ignacijaus Abramovičiaus dukterėčia Tamara Isaakjevna Kramere, gyvenanti Rygoje.

O pradžia buvo tokia. Pokario laikotarpiu nuo holokausto išsigelbėję žydai visais būdais stengėsi ką nors sužinoti apie išlikusius savo šeimos narius ar gimines. Taip 1964 metais į Vilnių pas pažįstamus atvyko minėtoji I. Abramovičiaus dukterėčia T. Kramere sužinoti ką nors apie savo dėdės likimą. Neturėdama jokių adresų, jokių pavardžių ir nežinodama nuo ko pradėti, ji tiesiog gatvėje priėjo prie vyresnio amžiaus žmonių, stovėjusių šalia kiosko ir tarpusavyje kalbėjusių lenkiškai, ir paklausė, ar jie kartais negyveno prieš karą Vilniuje ir ar nėra ko nors girdėję apie profesorių Ignacijų Abramovičių ir jo likimą. Ir staiga išgirdo stulbinantį atsakymą: „O kas Vilniuje jo nepažinojo? Tai buvo visiems gerai žinomas ir labai populiarus profesorius okulistas. Deja, apie jo likimą nieko negalim pasakyti, bet žinoti ką nors galėtų tik iškiliųjų vilniečių Horodničių šeima“.

Sekė skubios paieškos, keli telefono skambučiai ir jau tos pačios dienos vakare T. Kramere peržengė Horodničių namų slenkstį. Ten ir sužinojo viską apie savo dėdę, gavo jo adresą Gdanske.

T.Kramerė su dr. M. Horodničiene palaikė ryšius laiškais iki pat jos mirties, o vėliau tęsė susirašinėjimą su dukra Rūta.

Atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę ir išstojus iš Sovietų Sąjungos, kai dėl holokausto buvo pradėta kaltinti vos ne visa lietuvių tauta, Tamara Kramere specialiu raštu paliudijo, kaip lietuvių Horodničių šeima išgelbėjo jos dėdės gyvybę, rizikuodami savąja. Laiške Rūtai ji rašė: “Aš labai norėčiau, kad Jūsų brangioji mama būtų oficialiai pripažinta Teisuoliu, kadangi žydų religija teigia – “Kas išgelbsti vieną žmogų, išgelbsti visą pasaulį”.  …Ir Jūsų tėtis yra vertas Teisuolio vardo,  …jie abu kartu gelbėjo mano dėdę“. Ir toliau: „Ką aš dar turėčiau padaryti, kad padėčiau Jums šiame reikale?” – klausė ji Rūtos. Šis laiškas yra puikus pavyzdys, kad Abramovičių giminei tiesa, o ne tautiniai jausmai, yra aukščiau net už pačius skaudžiausius holokausto prisiminimus.

1999 metais, minint Holokausto atminimo dieną, prezidentas Valdas Adamkus savo dekretu apdovanojo Mariją ir Henriką Horodničius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Apdovanojimą atsiėmė jaunesnioji dukra Onelė.

1999 m. doc. Dr. M. Horodničienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties)

Bet grįžkim į pokario ir sovietmečio laikotarpį.

Tik praūžus frontui, dar tebesitęsiant Antrajam pasauliniam karui, vėl buvo atkurtas vokiečių uždarytas Vilniaus universitetas. Jau 1944 metais Sveikatos apsaugos ministras prof. Vytautas Girdzijauskas darbui į Medicinos fakultetą pakvietė pačius iškiliausius to meto specialistus. Tai jie buvo mūsų, pokario laikotarpio studentijos, mokytojai, perdavę mums ne tik savo žinias, – jie perdavė mums savo mąstyseną, savo moralines nuostatas ir pagarbą žmogui. Šiandien tarp mūsų jų jau nėra.

Akių ligų kursui vadovauti buvo pakviesta dr. M. Horodničienė. Šiose pareigose ji dirbo iki pat savo mirties, tik paskutiniuosius vienerius metus, jau gerokai pašlijus sveikatai, ji buvo docento konsultanto statuse.

Paskaitas ji skaitydavo labai suprantamai ir nepaprastai gražiu balsu. Auditorijoje visada tvyrojo tyla, studentai stropiai užsirašinėdavo, nes vadovėlių tada dar nebuvo.

Dr. Marija Horodničienė ir asist. Joana Saliklytė su Akių ligų būrelio nariais (1962)

Studentai labai mėgdavo praktinius užsiėmimus. Čia jie susidurdavo su neįprastu, labai precizišku pacientų tyrimu, kur buvo reikalingas didelis švelnumas, kažkoks atsargumas ir šiek tiek kitoks požiūris į pacientą nei buvo įprasta iki tol. Tą atmosferą dr. M. Horodničienė sukurdavo kažkaip natūraliai. O studentus ji mylėjo kaip tikra motina, nebuvo jokio hierarchinio atstumo. Studentai irgi jautėsi nesuvaržyti, laisvesni. Pamenu, susirgusi, ji būdavo hospitalizuojama savo pačios kabinete, bet net gulėdama lovoje visada norėjo bendrauti su jaunimu ir prašydavo manęs, kad po pratybų užbėgčiau su jais nors trumpam.

Panašūs motiniški santykiai buvo ir su Gydytojų tobulinimosi fakulteto kursantais, ji juos irgi mylėjo kaip savo vaikus.

Pokariu Medicinos fakulteto katedrų vedėjai kartu būdavo ir klinikinių ligoninių skyrių vedėjai, nors páčios ligoninės priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Susidarė savotiškas dvigubas tarpministerinis pavaldumas. Dr. M. Horodničienė, būdama VU Medicinos fakulteto Akių ligų kurso vedėja (Universitetas priklausė Aukštojo ir spec.vidurinio mokslo ministerijai), kaip Vilniaus Respublikinės klinikinės ligoninės Akių skyriaus vedėja buvo atskaitinga SAM. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija užsibrėžė tikslą likviduoti trachomą. Buvo organizuojamos išvažiuojamosios medikų brigados, gydytojai vykdavo į rajonus ir tikrindavo žmones vietoje, kartais net jų darbovietėse. Dr. M. Horodničienė buvo nuolatinė tų brigadų dalyvė, brigada per dieną patikrindavo po kelis šimtus asmenų.

Pokariu Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo rūpintis pačių Lietuvos medikų kvalifikacijos kėlimu, prasidėjo Lietuvos specialistų išvykos tobulinimosi tikslais į stambiuosius Sovietų Sąjungos klinikinius centrus, kuriuose dirbo labai daug iškilių pasaulinio garso profesorių. 1948 m. dr. M. Horodničienė buvo išvykusi tobulintis į Odesos V. P. Filatovo akių ligų mokslo tyrimo institutą, kur dirbo akademiko Filatovo išugdyti mokiniai. Institute buvo plačiai taikomas ragenos persodinimas, naujausi tinklainės atšokimų chirurginio gydymo būdai, taikoma audinių terapija. Ten susipažino su legendinio akademiko Filatovo žmona Varvara Vasiljevna Skorodinskaja, kuri vėliau lankėsi Vilniuje ir, aišku, apsistojo Horodničių namuose.

Vilniuje Akių ligų skyriuje dr. M.Horodničienė labai daug operuodavo, darė pačias sudėtingiausias to meto operacijas, turėdama tik labai kuklius instrumentus. Man teko asistuoti, kai ji operavo Beatričę Grincevičiūtę. Gulėdama ant operacinio stalo, Beatričė tyliai dainavo “Adelaidę”.

Dr. M. Horodničienė darė pačias sudėtingiausias akių operacijas, turėdama tik tokį „modernų mikroskopą“

Šeštajame septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje daug buvo daroma plastinių operacijų dėl vokų bazaliomų, šalinamos kataraktos, bet daugiausia buvo operuojama dėl akių traumų. Akių traumos tuo metu Lietuvoje buvo pagrindinė aklumo priežastis, ir būtent dėl to dr. M. Horodničienės mokslinių darbų pagrindinė tematika buvo žemdirbių akių traumos. Šia tema ji yra skaičiusi pranešimus mokslinėse konferencijose ir apgynė mokslų daktaro disertaciją. Prisimenu, po disertacijos gynimo buvo tokia daugybė sveikintojų, kad  koridoriuje prie Medicinos fakulteto Didžiosios auditorijos nusidriekė ilgiausia eilė. Ją tiesiog paskandino gėlėse.

Pati dr. M. Horodničienė nuolat recenzuodavo Lietuvos oftalmologų bei kitų sovietinių respublikų disertantų mokslinius darbus, yra parašiusi daugybę atsiliepimų, įvertindama tų darbų mokslinę ir praktinę reikšmę. Ir niekada nepraleisdavo nei vieno mokslinės tarybos posėdžio, kai būdavo ginamos didertacijos, ypač oftalmologine tematika.

Prisimenant dr. M. Horodničienę, būtina atskirai paminėti, kokią išskirtinę vietą jos gyvenime užėmė Vilniaus medicinos draugija (VMD). Kaip žinia, ši draugija buvo įkurta dar Senojo Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko 1805 metais ir išliko iki šiol kaip nuolatinė medicinos mokslo žinių ir praktinių pasiekimų informacijos vieta. Kad būtų aiškiau, ką dr. M. Horodničienei reiškė Medicinos draugija, privalau padaryti nedidelę refleksiją į 1939-uosius metus.

Kai 1939 metais Hitleris su Stalinu pasidalijo Europą į „savo įtakos zonas“ ir Hitlerio armija rugsėjo 1-ąją okupavo Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, Vilniaus kraštą užėmė Raudonoji armija. Tuomet beveik visa Vilniaus lenkų šviesuomenė paskubomis pabėgo į Lenkiją.

1939 m. spalio 10 dienos sutartimi Sovietų Sąjunga Vilnių ir maždaug trečdalį užgrobto Vilniaus krašto grąžino Lietuvai, į Vilnių įžengė jau Lietuvos kariuomenės daliniai. Dr. M. Horodničienė yra pasakojusi, kad sugrąžintas Lietuvai Vilnius atrodė kaip po visuotinio apiplėšimo. Ką buvo galima išgrobti ir išvežti, viskas buvo išgrobta. Net maisto įsigyti buvo didelė problema. Neveikė parduotuvės, uždarytos įmonės, nedirbo Vilniaus universitetas, profesūra atsidūrė gatvėje. Dr. M. Horodničienės šeimai tuo metu vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo jos privati praktika.

Nežiūrint visos tos baisios suirutės, jau po poros mėnesių (1939 m. gruodžio 15 d.) buvo atkurtas Vilniaus universitetas, o dar po kelių mėnesių, konkrečiai – 1940 m. gegužės 19 d., dvylika Vilniaus medikų entuziastų susirinko tam, kad atkurtų Vilniaus medicinos draugijos veiklą, išrinko draugijos valdybą. Jie, tie dvylika, puikiai suprato, koks didžiulis kultūrinis palikimas yra Vilniaus medicinos draugija ir jį būtina išsaugoti. Ne bet koks miestas gali pasigirti tokiu neįkainojamu paveldu! Viena iš tų dvylikos buvo dr. M. Horodničienė.

Po to sekė audringa 1940 metų vasara: Lietuvą užėmė Raudonoji armija (dabar jau lietuviškieji inteligentai masiškai bėgo į Vakarus), Lietuva tapo sovietine respublika, todėl kitas draugijos susirinkimas įvyko jau tik 1940 m. gruodžio 2 d., jame dalyvavo 39 gydytojai.

Kai 1941 metų vasarą Lietuva atsikliuvo vokiečių okupacijoje, hitlerininkai uždraudė  bet kokių draugijų ir organizacijų veiklą. Vis dėlto nebuvo draudžiami gydytojų susirinkimai kvalifikacijos kėlimo tikslu. Būtent po šių kvalifikacinių susirinkimų priedanga 1942 m. lapkričio 27 d. tuometinis VMD pirmininkas doc. P.Kazlauskas (jis taip pat buvo Medicinos fakulteto dekanas ir Akių ligų katedros vedėjas) suorganizavo draugijos posėdį, kuriame visi pranešimai buvo tik akių ligų tematika. Juos skaitė pats doc. P.Kazlauskas, gydytojai M.Horodničienė, K.Stungys ir jaunutė okulistė Liucija Žemaitytė (legendinio profesoriaus Zigmo Žemaičio dukra, ji mirė sulaukusi vos 30-ties), o patologinius preparatus ir ligonius demonstravo dr. J.Jėčius.

Pokariu VMD veikla atgaivinta tik 1945 m. rugsėjo 19 d. Būtent tada Draugija buvo reorganizuota,  joje įkurtos 5 atskiros sekcijos. Į chirurgų sekcijos sudėtį įėjo savararankiška oftalmologijos sekcija, jos pirmininkė, savaime suprantama, tapo dr. M. Horodničienė. Taigi 1945 m. rugsėjo 19-oji diena yra laikytina dabartinės savarankiškos Vilniaus krašto akių gydytojų asociacijos gimimo data.

Pradėjusi vadovauti VMD oftalmologijos sekcijai 1945 metais, dr. M. Horodničienė buvo nepakeičiama jos pirmininkė iki pat savo mirties. Keitėsi tik pačiõs draugijos oficialūs pavadinimai, kol ji gavo šiandieninį savo vardą.

Kai 1958 metais buvo įkurta Respublikinė mokslinė oftalmologų draugija, jos pirmininkė nuo 1963 iki 1972 metų taip pat buvo dr. M. Horodničienė. Ji organizuodavo respublikines mokslines praktines oftalmologų konferencijas, rūpinosi pranešimų tezių išleidimu, pirmininkaudavo konferencijų metu ir pati skaitė pranešimus. Ji buvo konferencijų siela, ašis, apie kurią sukosi visi kiti.

O gyvenimo kasdienybėje M.Horodničienė turėjo begales draugų. Ji pažinojo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos oftalmologus, vos ne visus kitų specialybių gydytojus, visus Vilniaus universiteto profesorius, beveik visus aktorius ir rašytojus, draugavo su kitų respublikų aukštųjų mokyklų Akių ligų katedrų profesoriais, su Lietuvos aklaisiais. Jos draugai buvo taksi vairuotojai, siuvėjai ir t.t. Ji neskirstydavo jų pagal rangus, visi buvo vienodai gerbiami. Ypatinga draugystė siejo ją su akla dainininke Beatriče Grincevičiūte. Jos buvo labai artimos, abi kartu buvo įdainavusios plokštelę. Vėliau Beatričė tapo antrąja prof. H. Horodničiaus žmona.

Labai artimi bičiuliški santykiai siejo dr. M. Horodničienę su Kauno medicinos instituto Akių ligų katedros vedėju doc. Juozu Nemeikša. Abu jie buvo labai giminingų sielų, abu turėjo retą žmonių savybę – duoti, dalinti ir nesigirti.

Dr. M. Horodničienė ir Kauno medicinos instituto akių ligų katedros vedėjas doc. Juozas Nemeikša

Dr. J. Nemeikšos namai Kaune buvo ramybės prieglauda tiems, kuriems reikėjo pagalbos. J.Nemeikša karo metais savo namuose buvo priglaudęs Beatričę Grincevičiūtę, jai nežinant apmokėdavo už jos dainavimo pamokas. Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, čia rado prieglobstį Balys Sruoga, čia jis rašė savo “Dievų mišką”. Po karo gyveno Juozas Indra (čia jis kūrė savo “Audronę”), čia nuo tremties į Sibirą slėpėsi būsimoji aktorė ir režisierė Eugenija Jankutė su motina. Vakarais rinkdavosi dailininkai D.Tarabildienė ir A.Žmuidzinavičius, skulptorius P.Rimša, aktoriai M.Mironaitė ir M.Chadaravičius, ateidavo V. Mykolaitis-Putinas ir kiti.

Lygiai tokia pat kultūros ir labdaros oazė buvo Vilniuje Sierakauskio gatvėje Horodničių bute. Dr. M. Horodničienės iniciatyva čia buvo rengiami muzikos vakarai. Ateidavo Beatričė Grincevičiūtė, aktorius Laimonas Noreika, Monika Mironaitė su rašytoju Juozu Baltušiu, Julija Šalkauskienė, mūsų (okulistų) didelis būrys. Klausydavome muzikinės klasikos, Laimono Noreikos deklamuojamų eilių, Beatričės dainuojamų melodijų.

Horodničių šeima pokario laikotarpiu buvo priglaudusi savo namuose moterį su mažu sūneliu, kuris užaugo kaip tikras jų sūnus, kasdien čia ateidavo ir prie pietų stalo sėsdavo likusi be motinos ir sunkiai serganti jauna Medicinos fakulteto studentė, būsimasis žinomas rašytojas studentas filologas, kai kurie neturtingi intelektualai. Tik po M. Horodničienės mirties iš dukros Rūtos sužinojom, kad į jų butą reguliariai ateidavo “jauni studentai atsiimti stipendijos” (tokį atsakymą Rūta išgirsdavo iš savo motinos, kai pasiteiraudavo, kas čia tokie buvo, ko jiems reikėjo). Ji niekada tuo nesigyrė, niekas šito nežinojo.

 

             Vis dėlto didžiausia ir nepakartojama draugystė siejo doc. M. Horodničienę su akių skyriaus gydytojais ir akių ligų katedros darbuotojais, kuriuos ji be galo mylėjo. Dukra Onelė ne kartą yra sakiusi, kad savo „daktarytes mama labiau mylėjo nei savo tikrus vaikus“. Kai susirinkdavome kavos pertraukėlei arba vaišindavomės kieno nors gimtadienio proga, mes visada išgirsdavome ją sakant: “Aš jums pasakysiu vieną didelę paslaptį – aš jus visus labai myliu”. Šią „paslaptį“ ji kartodavo dažnai. Kalbėdama apie Akių skyrių, ji neretai įvardindavo jį kaip „mūsų šeima“, o mane vadindavo savo širdies vaiku.

1975 metų liepos 20 d. mūsų Mokytoja išėjo visiems laikams, eidama tik 71-uosius, palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Praeito šimtmečio paskutiniame ketvirtyje, kai šalia Santariškių klinikų miestelio išaugo gyvenamieji kvartalai, jų gatvės buvo pavadintos iškiliųjų Vilniaus medikų vardais. Neilga, lenkta ir labai rami gatvelė gavo Marijos Horodničienės vardą.

Vilnius, 2014 12 05  [Straipsnis paskelbtas žurnale „Lietuvos oftalmologija“, 2015, t. XIV, Nr.1 (46), psl. 4-10]

In memoriam



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra