In memoriam Meilei Lukšienei: pokalbis su kun. Arūnu Peškaičiu OFM
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Šių Viešpaties metų spalio 16 dieną, sulaukusi 97-erių, į amžinybę iškeliavo žymi Lietuvos edukologė ir literatūrologė, Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja dr. Meilė Lukšienė.
„Atsisveikindami su M. Lukšiene pajutome, jog atsisveikiname su XX amžiumi – laikotarpiu, kuris išugdė didelių asmenybių. Kiek XXI amžiuje turėsime tokių asmenybių, kaip M. Lukšienė? Ji buvo apsupta mums jau nesuvokiamos, nepaprastos auros, susiejančios epochas nuo Jono Biliūno iki Sąjūdžio. Atsisveikinimas graudingas. Ši diena – dar viena mūsų galimybė pamąstyti apie amžių, kurį pergyvenome, ir apie amžių, kurį išgyvename dabar“, – per atsisveikinimo popietę spalio 19 dieną surengtą Švietimo ir mokslo ministerijoje, sakė Ministras pirmininkas Andrius Kubilius. „Bernardinai. lt“ skaitytojams siūlome pokalbį su kun. Arūnu Peškaičiu OFM, ne vienus metus tuometinėje Kultūros ir švietimo ministerijoje dirbusiu kartu su dr. M. Lukšiene.
Mielas Arūnai, kada pirmą kartą susitikote M. Lukšienę?
Pirmą kartą ją pamačiau per televiziją, atrodo, 1988 metais, Sąjūdžio suvažiavime. Jame M. Lukšienė kalbėjo apie Tautinės mokyklos koncepciją, kurios poveikis Sovietų Sąjungoje, tuo metu buvo tarsi bombos sprogimas. Juk tautinės mokyklos idėja buvo visiškai svetima sovietiniam mentalitetui. Ir štai M. Lukšienė išdrįsta apie ją kalbėti. Pamažu Tautinės mokyklos terminas tapo pradedamos reformuoti Lietuvos švietimo sistemos vėliava. Po Nepriklausomybės paskelbimo, kai 1990 metų gegužę tuometinis ministras Darius Kuolys ir viceministras Aurimas Juozaitis pakvietė mane dirbti į Kultūros ir švietimo ministeriją, M. Lukšienę susitikau asmeniškai.
Kas Jums labiausiai įsiminė sutikus šį žmogų?
Per atminimo popietę, surengtą Švietimo ir mokslo ministerijoje, ant sienos rodyta jos nuotrauka buvo parinkta itin vykusiai. Į mus žvelgė nepaprastai išmintingų ir valingų veido bruožų moteris, žmogaus, žinančio savo tikslą, veidas. Šis tikslas – Tautinės mokyklos koncepcija. Ši koncepcija – tai viso jos gyvenimo darbo vaisius.
Negalėčiau sugalvoti kito palyginimo – ji buvo kaip uraganas. Jos energijos ir valios užteko visai ministerijai. Būdama valinga, turėdama didelės gyvenimo išminties, stoiška, ji netgi ne visada stengėsi paisyti nustatytų funkcinių ribų ir ministerijoje tvarkėsi, jeigu taip galima pasakyti, ypatingu būdu. Ten ji jautėsi tam tikra prasme šeimininkė. Tokia, tiesą pasakius, ir buvo. Nes, išskyrus vieną kitą, ministerijoje dirbę žmonės, buvo „jos“ žmonės, jos mokiniai, jos atvesti ir ugdyti. Tai buvo frontas, kuriame ji jautėsi esanti generolė. Nenorėčiau būti suprastas klaidingai; kai sakau „generolė“, neturiu galvoje „napoleoniškumo“, ji natūraliai buvo generolė, žmogus, kuris pradėdavo procesus. Beje, ji niekada ministerijoje nėjo jokių oficialių pareigų, ji buvo tiesiog idėjų generatorius.
M. Lukšienė stengėsi dalyvauti visuose procesuose, visuose posėdžiuose, susitikimuose. Savo idėjas gynė aštriai, netgi itin aštriai, tačiau buvo labai pakanti kitoms nuomonėms. Kviesdama kitus žmones talkon, ji suprato, kad gali ateiti labai skirtingų požiūrių asmenų. Pavyzdžiui, su kolege prof. Vanda Zaborskaitė, tapusia Ugdymo departamento direktore, jos buvo labai artimos kolegės, nors daktarė Meilė savo pažiūromis buvo socialdemokratė ir save laikė ateiste, o prof. V. Zaborskaitė niekada neslėpė, kad yra praktikuojanti katalikė. Abi jas jungė giluminė kultūrinė nuostata, ateinanti turbūt dar iš XIX amžiaus Tautinio atgimimo ir jo idėjų, – mokykla turi būti lygių galimybių, ne elitui skirta institucija.
Daktarė tą visada pabrėždavo. Nors M. Lukšienė turėjo labai tvirtą savo poziciją, ji buvo tolerantiška. Toji tolerancija buvo ta tikroji, jokiu būdu ne abejingumas. Daktarė galėjo tuo pat metu ginčytis, argumentuotai grįsdama savo poziciją, ir vertinti kitokią. Niekada nepasitaikė, kad ji būtų reikalavusi atsisakyti savo pozicijos. Sovietinė sistema, kuri Daktarei buvo taip gerai žinoma, nuolat to ir reikalaudavo. Daktarė tiesiog negalėjo pakęsti tokio negarbingumo.
Prisiminkite, su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjęs dirbti Kultūros ir švietimo ministerijoje 1990-iaisiais?
Tuo metu iškilo keli iššūkiai. Atrodo, 1990-ųjų rudenį Laisvosios Europos radijas, aptardamas, kaip vyksta Lietuvos valdymo sistemos reforma po Nepriklausomybės paskelbimo, paskelbė, kad tik viena Kultūros ir švietimo ministerija įvykdė valdymo reformą. Tai, be abejo, buvo mums didelis pagyrimas. Kas tada buvo įvykę? Ministerijoje dirbau Kadrų skyriaus, šiandien tai skamba kraupokai, viršininku (šiandien tokio skyriaus neliko, vietoj jo įsteigtas personalo skyrius). Mes pakeitėme apie 70 procentų darbuotojų… Atrodytų keista, negi skaičiuosime, kiek procentų pakeitėme, tačiau tai buvo reikšminga. Visas kitas valdymo aparatas praėjus 20 metų nuo demokratijos pradžios liko nepakitęs; vyko tik natūrali rotacija.
Kuo skyrėsi Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais ir 1990-iaisiais? Skyrėsi turbūt pirmiausia tuo, kad 1918 metais okupuotoje Lietuvoje nebuvo jokių „pseudovalstybinių“ struktūrų. Taigi reikėjo viską kurti iš naujo. 1990 metais Lietuvos Respublika visą vyriausybę, visas valdymo struktūras perėmė iš sovietinės Lietuvos. Ne tik su visu aparatu, įpročiais, nusistovėjusiais santykiais, bet ir su žmonėmis. Šis tęstinumas šiandien ypač gerai matyti, jis duoda ir savo metastazių, pvz., teisėsaugoje. Pavyzdžiui, žmonės, dirbantys Vidaus reikalų ministerijoje, nemato didelio skirtumo; na, jie dirbo sovietmečiu, dirba ir dabar. Strutūriškai po Nepriklausomybės buvo panaikintas tik Saugumo komitetas. O kitur taip ir nebuvo jokio ypatingo valymo. Nuo 1996 metų man teko dirbti Teisingumo ministerijoje, ten vestibiulyje dar ilgai kabėjo Lietuvos teisingumo ministrų pano, kuriame buvo visų teisingumo ministrų, dirbusių nuo 1918 iki 1996 metų, nuotraukos, įtraukiant visą sovietmetį. Vėliau kažkas susizgribo ir LTSR periodo teisingumo ministrai buvo išimti.
Kuo pakeitėte tuos 70 procentų buvusių ministerijos darbuotojų? Turėjo kilti didžiulis nepasitenkinimas?
Taip. Buvome ir barami, ir keikiami. Tai buvo labai skausmingas procesas, kai kas netgi grasino nusižudyti. Vietoj atleistų žmonių į ministeriją atėjo žmonės, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Sąjūdžio inicijuotoje švietimo reformoje arba kuriant švietimo reformos strategiją. Būtent tų žmonių ir ieškojome. Daugelis dirbo neformaliai. Tokių žmonių ieškojome ir jų radome. Todėl man atrodo, kad buvo labai neteisinga manyti, jog neįmanoma rasti žmonių. Esą senieji valdininkai žino, kaip reikia dirbti. Tačiau ir mes pakeitėme daugumą, bet ne visus. Tai buvo tikrai skausminga. Įstatymų nebuvo, dabar manau, kad mes neturėjome teisės daryti tokią pertvarką. Keitėme pareigybių pavadinimus, išdalijome atleidimo lapelius ir pan.
Sovietmečiu iš viso buvo trys ministerijos: Kultūros, Švietimo ir dar viena – Aukštojo mokslo ministerija. Visos šios ministerijos buvo partijai ideologiškai svarbiausios. Per jas partija vykdė ne tik propagandą, bet iš esmės formavo „naująjį žmogų“, komunistinį žmogų. Taigi mes žinojome, arba pralaimėsime, arba turime eiti va bank. Po Nepriklausomybės jos buvo sujungtos į vieną – Kultūros ir švietimo ministeriją. Tada žinojome, kad turime perlaužti komunistinės sistemos stuburą būtent švietime ir kultūroje. Mes tą darėme labai sąmoningai, o Daktarė šioje kovoje neabejotinai mus palaikė. Tai buvo pirmasis labai stiprus iššūkis. Kad ir kaip buvo gaila tų žmonių, tačiau kitos išeities nebuvo; kitaip reforma nebūtų prasidėjusi.
Kitas iššūkis – tai reformos strategijos ir taktikos svarstymas. Pačiam teko aktyviai dirbti įvairiose darbo grupėse kartu su Rita Dukynaite, Regina Klepačiene, Vytautu Toleikiu, Egle Pranckūniene, Lina Vildžiūniene, amžiną atilsį Sigita Grigaliūniene, Giedra Linkaityte, Irena Egle Laumenskaite, Aurimu Juozaičiu, Vaida Paulauskaite ir kitais ir, žinoma, su pačiu Dariumi Kuoliu. Atvirai kalbant, mes nesuprasdavom, kada jis miega… Taigi į ministeriją atėjo žmonių su savo idėjom, su savo požiūriais. Mes vis labiau atsivėrėme pasauliui. Ministerijos žmonės daug keliavo, sėmėsi patyrimo ir galvojo, koks turėtų būti Lietuvos kelias. Taigi turbūt natūralu, kad Tautinės mokyklos koncepcija, taip tikusi sovietinės sistemos sukrėtimui, tam tikru metu tapo…
Šiek tiek per siaura?
Taip, galbūt jos žvilgsnis į tikrovę buvo per siauras. Į tikrovę, kuri grėsmingai greitai keitėsi. Iššūkius reikėjo priimti čia ir dabar. Man pačiam atrodė, kad ministerijoje buvau pradirbęs ne trejus, o tris dešimtis metų. Mes ten tiesiog gyvendavom. Su Daktare visada būdavo Violeta Jonynienė, Vaiva Vaicekauskienė, visos trys jos primindavo tris muškietininkes. Norėčiau pasakyti, ir tai yra labai subjektyvus pastebėjimas, kad Daktarė lyg pajuto tam tikrą pavojų. Jai ėmė atrodyti, kad sovietmečiu nenužudyta Tautinės mokyklos koncepcija, jos dvasinio gyvenimo kūdikis, bus nužudytas dabar atsikūrusioje, nepriklausomoje Lietuvoje. Ji nepradėjo ieškoti priešų, tik ėmė labai uoliai, o kartais netgi agresyviai ginti tai, kas buvo jos iškentėta ir suprasta.
Ar ši grėsmė buvo reali?
Šiek tiek užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad Daktarė kai kur buvo labai teisi. Arba nebuvo visai neteisi. Ji nujautė ateinančio kosmpolitizmo pavojus, kurie gali sunaikinti mums iš naujo atrandamą Tėvynę. Pavyzdžiui, pagalvokim apie šiandieninę emigraciją…
Dirbant prie švietimo koncepcijos išryškėjo skirtingos pozicijos. Daktarė stojo už atvirą, tautinę mokyklą. Ji turėjo netgi romantizuotą požiūrį į pagonišką Lietuvą. Jai atrodė, jog mūsų doros ir darnos šaknys yra pagoniškos, kad jas reikia iš naujo atrasti. Mes – turiu galvoje save, Eglę Pranckūnienę, Eglę Laumenskaitę – požiūriu į asmenį, ir jo laisvę, į jo pamatines vertybes, užėmėme krikščioniškąją poziciją. Iš pradžių atrodė, kad katalikybė ir tautinis Atgimimas yra neatskiriami. Tačiau jie yra atskiriami. Taigi greitai prasidėjo trintis tarp tautiškai nusiteikusių žmonių ir katalikų. Tuo metu ėmė stiprėti ir trečioji – liberalioji kryptis. Dar vienas iššūkis Tautinės mokyklos koncepcijai, kuri imta kritikuoti už uždarumą. Tai štai tokie buvo pagrindiniai trys iššūkiai, trys konkuravusios pozicijos. Noriu pabrėžti, kad tai buvo kūrybinė kova ir galų gale galutinį Lietuvos švietimo koncepcijos tekstą pasirašė visi. Koncepcija buvo baigta rengti 1992 metais, ją suspėta patvirtinti dar prieš išsiskirstant Atkuriamajam Seimui. Tai buvo didžiulė, sunkiai pasiekta pergalė. Kalbėdamas apie dabartį, ir dabar matau tuos pačius iššūkius, tų pačių pozicijų derinimąsi.
Mano galva, būta ir tam tikrų pralaimėjimų. Štai kad ir toks įvykis. Sugalvojome Lietuvos mokykloms parengti vadovėlį apie krikščionybę Lietuvoje. Vieną tekstą davėme rašyti reformatų kunigui, kitą – dviem katalikams, dar vieną rašė pravoslavų kunigas. Daktarė negalėjo praleisti neperskaičiusi nei vieno vadovėlio, nei vieno rankraščio. Vėlgi, ne dėl to, kad būtų buvusi itin kontroliuojanti asmenybė, tačiau iš didelio rūpesčio. Paskaičius tuos tekstus, ji labai protestavo. Kaip dabar atsimenu vieną mūsų labai aštrų pokalbį. Aš sakiau Meilei: „Daktare, ką jūs ginat, kodėl jūs nenorit šito vadovėlio?” – „Aš ginu savo Tėvynę, savo Lietuvos praeitį”, – atsakė ji. Matote, tuose tekstuose apie pagonišką Lietuvą buvo kalbama ne kaip apie visai šviesų laikotarpį; buvo kalbama apie krikščionių kankinystę, apie tai, kad pagoniška Lietuva buvo žiaurių įpročių šalis. Tai Daktarei buvo labai skaudu. Ji jų nepraleido, ir tie tekstai nepasirodė.
Kaip Daktarė reagavo į šiandien vykstančius procesus?
Iš artimų Daktarei žmonių, iš kolegų girdėjau, kad ji labai išgyveno, be galo sielojosi dėl to, kas vyko, jos nuomone, nesąžiningai, neteisingai. Jos nuomone, reforma buvo jeigu nesunaikinta, tai labai stipriai deformuota. Atvirai sakant, man buvo liūdna toje Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtoje popietėje, kitądien po jos laidotuvių. Liūdna dėl to, kad šiandienis ministras nesurado laiko pasėdėti iki galo, iki galo paklausyti žmonių, dirbusių su Daktare. Esu įsitikinęs, kad tam reikėjo surasti laiko. Ir išvis keista, kad popietėje neapsilankė švietimo ir mokslo viceministrė. Kalbant apie reformą, šiaip ar taip, Lietuvos mokykla reformavosi, nepaisant to, kad 1992 metais, į valdžią atėjus LDDP ministerijoje vis labiau jautėsi stagnacija, ėmė įsigalėti biurokratinis požiūris į darbą, netgi komandinis valdymo stilius, kuris, pasirodo, iki šiol egzistuoja. Žinoma, yra išimčių, ministerijos žmonių, kurie visada „degė“ ir galvojo apie reformą.
Galima būtų galvoti, kad biurokratijos įsigalėjimas yra natūralus, taip būna visada, užsidegimas praeina, pereinama į biurokratinę fazę, tada vėl užsidega ugnelė…
Iš dalies taip. Ir iš religinių judėjimų gyvenimo matome, kad institucionalizacija yra neišvengiama. Tačiau mums atrodė, kad ji atėjo per anksti. Daugeliu atveju tai buvo institucionalizacija, kuri pakirto asmenines iniciatyvas. Manau, viso šito neturėjo būti. Jau vėliau, mes, buvę reformos bendražygiai, dirbdami ALF projekte „Švietimas Lietuvos ateičiai“, siekėme sukurti alternatyvias mokymosi galimybes ir taip pagyvinti sistemą.
Ko mes galėtume pasimokyti iš daktarės Meilės Lukšienės?
Nors užsiminiau apie pozicijų skirtingumus, apie susikirtimus ir netgi praradimus, esu dėkingas Viešpačiui, kad teko sutikti tokį žmogų. Žmogų, kurio pozicija nėra vienadienė, kurio kultūra nekyla iš jo apsiskaitymo, bet išauga iš gyvenimo patirties ir išminties jungties. Iš Daktarės gyvenimo galėtume mokytis išmintingai ginti savo poziciją, suprasti, iš kur ateini ir kur eini ieškoti tiesos. Žiūrėdamas į jos nuotrauką, galvojau sau, kad štai toks turėtų būti žmogus. Žmogus, kuris iš tikro jaučiasi atsakingas, kuriam ne tas pat, ką jis daro. Daktarė buvo jautri ir asmeniškiems dalykams, ji niekada nepainiojo asmens gyvenimo su jo darbais. Kiekvienas jos darbas atskleidė jos asmenį. Tai buvo atskirta ir sujungta. Nežinau, ar mes turime daug tokios kultūros, tokios vidinės integracijos žmonių. Galbūt. Senųjų giminių atstovų. Jų dar liko vienas kitas…
Tą popietę buvo ne kartą užsiminta, kad M. Lukšienė savo gyvenimu tarsi susieja XIX Tautinio atgimimo amžių su XX.
Popietės pabaigoje buvo paleistas kalbos, kurią Meilė Lukšienė sakė 2000 metais, įrašas. Iš šios 0kalbos man įstrigo viena Daktarės pasakyta frazė: „Štai, aš įžengiu į XXI amžių, kuriame būti jau neturiu jokios teisės.“ Jai buvo leista paliesti šį amžių. Ir tai yra dar unikaliau… Iš XIX amžiaus, kuris jai buvo visai šalia, į XXI amžių ji atsinešė to amžiaus žmones, kuriuos gerai pažinojo, iš kurių yra kilusi. Žinoma, jos gyvenimas buvo ilgas, taigi tie amžiai lyg ir natūraliai susisieja. Tačiau galima gyventi ilgai ir gyventi beprasmiškai, tuščiai. Tokių gyvenimų, deja, irgi pasitaiko. Tačiau kai gyvenimas yra ilgas ir prisodrintas – laikmečio, kultūros, erdvės, kurioje jis gyventas – tada toks gyvenimas yra gyva vertybė. Daug pradžių yra atėję iš Meilės Lukšienės.
Kalbino Zigmas Vitkus
www.bernardinai.lt
Nuotraukoje: Dr. M. Lukšienė
