In memoriam Jonui Trinkūnui

Autorius: Data: 2014-02-03, 08:53 Spausdinti

In memoriam Jonui Trinkūnui

Saulėtame pusiaužiemio speige Jonas išėjo. Mūsų esaties, mūsų susivokimo savoj savasty Krikštytojas. Atviros dvasios ir šypsenos neskubrus, lėtas lietuvis.

Rasos ir Jonas. Prie mūsų gaivinančių, gydančių, vasarvydžio rytmečio saulės nudžiovinamų Dangaus ašarų buvo pritvertas Jonas Krikštytojas, liejantis mūsų ežerų ir upių vandenims iš molinio ąsočio – taip ir nubridom per savo būtį ir istoriją mūsų papades geliančią brydę. Nubridom per karų ir užkariavimų kiauro rėčio barstomus mūsų papročius ir prigimtinę savastį. Neišbarstėm. Suvėrę širdžių retežėlin, nešam link dar padausiuose „varnas ir gandrus“ kaustančių mūsų širdelių…

Seniai seniai, kai mūsų šaltiniuotus upelius žemkasės varu stūmė mauruotuosna grioviuosna, kai mūsų krūtinės buvo prievarta  valkstomos išvirkščiu tautos rūbu, su Jonu pėsčiavom po sodžius dar neišbarstytų tautos išminties krislų pasirankiot. Drobiniame maišelyje teturėjome tik bryzelį lašinių (Jonas dar nebuvo tada „žaliavalgis“) ir krautuvinės juodos duonos žiauberėlę. Pilvai gurgeno klarnetu, nes nupėsčiavę tais pačiais pusryčiais buvom jau geroką vieškelio galą. Pakeliui užsukom pas pamiškės dzūkelius. Peržengę slenkstį, jokio sargo nei Brisiaus neaploti, pasilabinę mindžiukavom šalia slenksčio palei pušines ir kačergas. Smulkutė moterukė tuntinėjo palei besikūrenančio pečiaus priežidą, o ūsuotas diktas vyras užustalėj srėbė jam paburnėj pačios patiektą viralą, savo kvapu gundantį mūsų nosis.

Paprašėm vandens atsigerti, nors nei lauke buvo karšta, nei mes buvom ištroškę, kaip toj pasakėčioj: „Mėsos laputė neminėjo, o vilks mėsos, ne šieno, malonėjo…“ Moterytė, nedrąsiai žvilgtelėjusi savo žmogaus pusėn, jau buvo beimanti iš indaujos dubenėlį, bet… vyriokas, plačiai persižegnojęs, pastūmė viralą šonan: „tai jau būsime cik cik po pietų.“ Dubenėlis cykiai nugulė ant priežidos, mudu su Jonu, nuriję seiles, paprašėm dainų, poringių, nuotykių ir atsitikimų. Moterukė, nusišluosčiusi prikyšte rankas, nušvitusiu veidu, jau sėdosi šalia mūsų ant trikojo „zaslano“: „tai gal ir atmįsiu dar, senai jau bedainuota“ – bet vyriokas, plačiai išsidriekęs užustalėj, savo pačią nutildęs, ėmė poryt apie Kolchozo darbus. Moterėlės akys apsiniaukė, ir ana nusigręžusi nuėjo kurstyt pečiaus… Padėkoję už mūsų viešnagei nepagailėto suolelio, nebaigę gaspadoriaus klausyti apie Kolchozo pirmininką, peržengę aukštą pirkios slenkstį, iškiūtinom laukan. „Vis tik gražiau, kai šeimoj aiškesnį balsą turi moteris“, – po tylos tarstelėjo Jonas (Jo šeimoj tada buvo tarpuvaldis…)

Susėdom po pušele, sudorojom savo lauknešėlio likučius. Padainavom mano greitom, iš ryto natom užrašytą, iš senos bobelytės užgirstą dainą. „ Kai tu dainuoji, tai kažkur iš gelmių“, – šyptelėjo Jonas. „ O kai Tu jau taupiai šneki, tai kažkur „pradalgėj“ vis tiek išsitiesia, kas norėta Tavo pasakyt“, – vienas kitą pagyrę nupėdinom kaimo keliute link kitos trobos…

Galėjai dar pabūt, Jonai, neišėjęs, dar bent vasarvydžio Rasa apsivilgyt ir Krikštydamas apsikrikštyt. Dargi ąžuolai ne visi pakirstom šaknim, dar ne visi lentom grindysna sukloti, dargi laukų akmenai ne visi suskaldyti, dar ne visi plentuosna sutrypti – dar yra ant ko Aukurą užkurt, nuo ąžuolo lapų nuvarvėjusia rasa rankas ir burną nusiprausti.

Dar reikėjo pabūti…

 

Irena Bražėnaitė, Vilnius

Uncategorized ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra