www.voruta.lt
Turiu mažytį savo pasaulį, sklidiną gėrio, gamtos grožio ir poezijos šauksmo… Jis vilioja mane į nepasiekiamus tolius. Poezija… Kai švelniai prisiliečiu prie jos, tarsi nušvinta nuostabi šviesa, prakalba besiskleidžiąs žiedas, rasos lašas, nusineša mano mintis tolstantis paukštis… Dėkoju jai už saulėtekio varsas, vakaro tylą, už meilę ir skausmą. Ji buvo gražiausia mano vaikystės pasaka, pašaukusi mane mokytis, studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą VVPI, ji lydėjo mane, Ukmergės rajono lituanistę, iš klasės į klasę beveik 40 metų.
Gelsvi rugsėjai apkrito mano taką… Prie veido glaudėsi dovanoti gvazdikų žiedai ir mažytėmis saulelėmis pražydo mokinių akyse…
Baltame popieriaus lape tarsi kieno diktuojami žodžiai…,kuklūs ir paprasti ketureiliai.
Taip pat skaitykite
Jeigu bus lemta, gal ir juose sužėruos mažytis žiburėlis, kuris mus visus suartins, sušildys gerumo ir vilties spinduliais…
Mokytojos ir poetės Janinos Usonytės-Valiaugienės gyvenimo takelis prasidėjo gimtajame Šaukuvos kaime. Čia jos vaikystės brydė žydinčioje pievoje, čia jos tyliojo žemės džiaugsmo vieta. Eilėraščiuose jaučiama šios vietos dvasia:
Čia kvepia duona, ajerais ir dūmais,
Čia motinos malda kiekvienoj riekutėj…
Takelis, toks pažįstamas, dulkėtas, išgrįstas viltimis ir akmenėliais, iš senosios sodybos išveda į didelį kelią – atsiveriama pasauliui ir kuriama nuostabi gyvenimo pasaka:
Pačioj gražiausioj pasakoj pabūsim –
Tiek daug čia džiaugsmo, meilės ir vilties.
Janinai Lietuvos vardas yra šventas. Ji įdėmiai žvelgia į tėviškės gamtos grožį, į jos skaudžią istoriją, regėdama tiek daug šviesos. Eilėraštyje ,,Maironiui“ rašo:
O tu su mumis – Tavo meilė tyra –
Gražiausias vainikas tėvynei.
Kitą eilėraštį ji skiria moraliniam Lietuvos autoritetui Justinui Marcinkevičiui atminti, kurio daina ,,Laisvė“ priglunda prie pilkų grumstelių.
Autorė pagarbiai sustoja prie skulptūros sausio 13-osios aukoms atminti, degančioje Laisvės aukuro ugnelėje jaučia gyvą širdį, nušvietusią kitiems kelią į laisvę.
Poetei artimos liaudiškos vaizduojamojo meno formos – kryžiai, koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.
Ji regi ir kitokią Lietuvą:
Aptvertos tvoromis gražiausios vietos,
Už tų tvorų aploja mus šuva…
Ir tuomet ji tikisi Dangaus palaimos:
Dieve, palaimink žemės grumstelį,
Vardu Lietuva.
Autorės sielai artimas ir poetas Paulius Širvys:
Numylėtas berželi laukų Lietuvos,
Per anksti, per anksti palinkai…
Prisiglausk širdimi prie brangios Lietuvos,
Ir draugai netikri neberas.
Janina dėkinga buvusiai mokytojai, lituanistei, linki sėkmės savo mokinei literatei, mokslo draugams. Ji regi pavargusią Močiutės galvelę, glosto mielas Tėvo rankas, ilgisi Motinos rankų švelnumo.
Poetė džiaugiasi savo likimu: išsvajotas mokytojos kelias su rugsėjo žiedais, su skambučio aidais, – negęstanti ugnelė širdyje, – vilties žiburėlis.
Janina Usonytė-Valiaugienė – savita, subtili lyrikė, kurios eilėraščiai itin muzikalūs. Ji brangina gyvenimą, jaučia jo trapumą, kai tirpsta laiko žvakė, lašnojanti į tylą.
Gyvenime mano,
Mažu takeliu atskubėjęs…
Nuo gimtojo slenksčio prabėgęs per Lietuvą visą…
Poetė buvo kukli. Juk tai – ne takelis, o didis gyvenimo kelias. Ir visa tai iš nenumaldomo ilgesio. Ir lieka tik šių akimirkų tikrumas, tik šių akimirkų šviesa.
Buvusi mokinė,
Lietuvos mokytojų literatų
,,Spindulio“ draugijos pirmininkė
Albina Tumaitė
* * *
Aš taip tyliai, taip tyliai išeisiu…
Kris žvaigždelė iš pilko dangaus, –
Gal per audrą, per siaučiančią pūgą
Mano vardo lemtis pasiklaus…
Gal pavasario žydinčiuos soduos
Mano laimė manęs vis ieškos –
Šitiek metų manęs nesuradus,
Kris žiedeliais baltais nuo šakos…
Gal rudens skambalėliai varpeliai
Dar į klasę kaip tąsyk pašauks…
Tik aš būsiu jau mažas lašelis,
Vieniša ašarėlė lietaus…
Aš taip tyliai, taip tyliai išeisiu…
Taip karštai Jus apglėbus visus –
Kris ant tako vakarė žvaigždelė,
Ir šviesus žiburėlis suduš…
Janina Usonytė-Valiaugienė
