In memoriam. Irena Ona Zaleckienė

Autorius: Data: 2017-10-24, 17:00 Spausdinti

In memoriam. Irena Ona Zaleckienė

www.voruta.lt

Jeigu žmogus suvokia, kad turi atnešti ką nors vertinga didžiojo gėrio vardan, jis pasitelks visą savo sumanumą, imlumą ir pakantumą, kad tik neišlaistytų savosios Taurės veltui.

Tarnavimas žmonijai – ne skambūs žodžiai. Anaiptol, ši didi ir sunki užduotis turi tapti kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslu, – rašė Nikolajus Rerichas savo straipsnyje „Nesunaikinama“.

Irena Zaleckienė – Lietuvos Rericho draugijos garbės pirmininkė, kurią daugelis vadino tiesiog Irute, buvo gyvas tokio tarnavimo ir atsidavimo pavyzdys.

Gimė Dzūkijoje 1928 m. gruodžio 24 d. ir prisimindama ten prabėgusią vaikystę kartą pasakojo, kad mama buvo sakiusi, jog šventų Kūčių vakarienę šeima valgė jau kartu su mažąja Irute.

Sulaukusi paauglystės mergaitė apsigyveno savo dėdės architekto Stepono ir Tamaros Stulginskių šeimoje. Šie žmonės suvaidino svarbų vaidmenį formuodami jos pasaulėžiūrą ir ypač stengdamiesi ugdyti tvirtą charakterį. Todėl gyvenimą su jais Irutė vadino spartietiška mokykla. Čia mergaitė susipažino su esminiais Gyvosios Etikos Mokymo principais, kuriuos reikėjo išsamiai studijuoti ir taikyti kasdieniame gyvenime.

O gyvenimas – vienas išbandymas po kito. Dėdė Steponas, kaip ir kiti tuometinės Lietuvos Rericho draugijos nariai, 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į griežto režimo lagerį Sibire. Tik dvasios tvirtybė padėjo išgyventi – po keleto tremties metų jis grįžo į Lietuvą. Gyvosios Etikos Mokymo studijos buvo tęsiamos pogrindžio sąlygomis palaikant ryšius su artimais bendraminčiais.

Nuo 1989 m., kai Lietuvoje buvo atkurta Lietuvos Rericho draugija, o jos pirmininku išrinktas Steponas Stulginskis, Irena Zaleckienė tapo aktyvia jo pagalbininke. Žmonės, pavargę nuo monotoniško ir melu grįsto sovietinio gyvenimo, ieškojo Šviesos, o Rerichų šeimos paliktas Gyvosios Etikos Mokymas daugeliui atvėrė vartus į dvasios dėsnių pažinimo pasaulį.

Irena tiesė ranką kiekvienam ieškančiajam. Draugijoje narių daugėjo, ir 1993

m.Irena Zaleckienė buvo išrinkta draugijos pirmininke.

Pamažu draugijos veikla plėtėsi. Užsimezgė ryšiai su panašiomis

organizacijomis įvairiose pasaulio šalyse, buvo kviečiami svečiai, rengiami kūrybiniai vakarai, prasidėjo leidybinė veikla.

Kartu su Lietuvos sociologijos ir filosofijos institutu, Vydūno draugija, Europos asociacija „Taika per kultūrą“, 1999 m. Vilniaus Rotušėje buvo surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Dvasinės kultūros svarba žmonijos ateičiai“, kurioje dalyvavo 12 šalių atstovai. Po Lietuvos miestus ir miestelius pradėjo keliauti Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos darbų reprodukcijų parodos, rengiami jų pristatymai. 1992 m. surengta Nikolajaus Rericho originalių tapybos paveikslų paroda Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą.

Draugijos pirmininkė kartu su bendraminčiais dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų. Pranešimai buvo skaitomi ne tik Vilniuje, bet ir Simferopolyje, Jaltoje, Barnaule, Dnepropetrovske, Novosibirske, Maskvoje, Peterburge, Rygoje,

Jūrmaloje, taip pat Šveicarijoje, Austrijoje, JAV. Palaikė glaudžius ryšius su tarptautinėmis Gyvosios Etikos organizacijomis: Europos asociacija „Taika per kultūrą“, Niujorko Rericho muziejumi, Novosibirsko Rericho muziejumi, Maskvos

Rytų muziejumi, Peterburgo, Rygos, Estijos bei Izraelio Rericho draugijomis.

Irena visa savo esybe troško, kad Rerichų šeimos vardas užimtų deramą vietą Lietuvos kultūros terpėje, todėl visą savo gyvenimą paskyrė šios didžios šeimos paliktų idėjų sklaidai Lietuvoje.

Vadovaujant Irenai Zaleckienei, Lietuvos Rericho draugija buvo viena reikšmingų iniciatorių įteisinat Kultūros dieną Lietuvoje ir šią dieną – balandžio15-ąją– keliant Taikos vėliavą. Ji buvo iniciatyvinės grupės narė, aktyviai dalyvavo rengiant Seime tarptautines konferencijas, skirtas Kultūros dienos minėjimui.

Irena dirbo kaip Šviesos karys. Dažnai visus stebindavo didžiulė ir neblėstanti jos energija.

Iš tiesų ji buvo tikroji draugijos siela. Jos širdies magnetas traukė žmones. Irena mokėjo įkvėpti, suburti bendriems darbams. Mokėjo palaikyti, padėti sunkią valandą. Ji mėgo kartoti Nikolajaus Rericho žodžius: „Liepsnokite širdimis ir kurkite meile…“

Irenos širdis liepsnojo iki pat pabaigos. Nors paskutinėmis dienomis kūną sukaustė skausmai, neleidžiantys net pajudėti, Jos širdis, Jos sąmonė buvo panirusi į nuolatinę maldą.

Jau sunkiai tariami ir vos girdimi žodžiai mums visiems liks tarsi paskutinis

Irutės palaiminimas:

Brangūs mano vaikai, mano vaikučiai… mano pagalbininkai… Tegul kiekviena

jūsų mintis ir kiekvienas žodis būna pripildyti meilės…

Tebūna Meilė… Meilė ir Išmintis… Tebūna Viešpaties Valia… Tebūna JO Valia…

Tebūna Taip… AUM TAT SAT AUM…

Vėlų spalio18-osiosvakarą ši didi siela, palikusi daug meilės, šviesos ir

šilumos, apleido savo laikiną būstą ir išskriejo į amžinuosius Dvasios namus…

AUKŠTO SKRYDŽIO IŠSILAISVINUSIAI SIELAI…

Yra iš vienatvės svajonių viena,

Visoj žemėj pati vienišiausia…

Yra tarp šalių išsvajotų viena,

Sielos troškiui pati tolimiausia…

Nežemišką mirksnį Širdies pilnumos

Ta svajonė lyg žaibas mums švyti…

Laimingas, kam skirta sulaukt sutemos,

Kai žvaigždėm jos padangė sužydi…

Ilgi žemės vieškeliai, klaidūs kalnai,

Širdis vis nustoja, netenka…

Jinai tik viena, nuolatos, amžinai,

Kaip gaivinantis sapnas aplanko…

Taku akmenuotu jinai tik viena

Į nežinomą tolį mus veda…

Lyg kūdikiui motina tykiai daina

Šviesią, amžiną iškilmę žada…

Jurgis Baltrušaitis „Daina“

 

Lietuvos rerichiečiai

In memoriam



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra